Senojo žemyno sostinėse ir bankų posėdžių salėse tvyro vienoda baimė. Baimė, kad Graikijos, o pastaruoju metu – ir Ispanijos bankuose atsiradęs lėtas indėlių nutekėjimas gali pavirsti į didžiulį atoslūgį, kuris sklistų per bankus ir valstybes.
Jau pasirodė įspėjimo ženklų. Pavyzdžiui, gegužės mėnesį staigiai padaugėjo atsiimamų indėlių iš Graikijos bankų. Šiuo metu vyksta aršūs ginčai, kaip sustabdyti šią bangą, kuriai pakilus ją sulaikyti būtų sunku. Kilus bangai kapitalas gali pradėti trauktis iš euro zonos pakraščio šalių, kur namų ūkiai laiko 1,8 trilijono eurų indėlių.
Vis daugiau žmonių mano, kad šias problemas išspręstų didesnė finansinė integracija. Gegužės 30 dieną Europos Komisija pareiškė, kad reikia sukurti „pilną ekonominę ir pinigų sąjungą, įskaitant ir bankų sąjungą, integruotą finansų priežiūrą ir bendrą indėlių draudimo schemą“. Pirmasis žingsnis būtų sustiprinti pasitikėjimą regiono bankais užtikrinant, kad jie turi pakankamai kapitalo atlaikyti krizę. Juk daug pigiau sustiprinti bankų kapitalą nei stovėti visų jų indėlių užnugaryje.
Tačiau tokios pastangos eilinį kartą buvo bevaisės. Per praėjusius dvejus metus Europa du kartus mėgino užtikrinti indėlininkus ir investuotojus, kad jos bankai yra stiprūs, tikrindama bankus „nepalankiausiomis sąlygomis“ (angl. „stress tests“) – jos turėjo atitikti ekonomikos nuosmukio sąlygas. Kiekvieną kartą po šių išbandymų paaiškėdavo, kad bankai turi didžiules kapitalo skyles (neseniai nacionalizuotas Ispanijos bankas „Bankia“ buvo tarp jų). Kadangi kai kurios nacionalinės priežiūros institucijos prarado rinkų pasitikėjimą, jos turėjo naudotis pagalba iš šalies, kad įvertintų, kiek kapitalo reikia jų bankams.
Pastangos pritraukti kapitalą yra dar viena didžiulė tokių šalių kaip Ispanija ar Italija problema, kurios jau ir taip vargsta mėgindamos įtikinti rinkas, kad jų skola yra tvari. Idealiu atveju kapitalas turėtų atplaukti iš Europos stabilumo mechanizmo (ESM), naujo Europos gelbėjimo fondo. Jis turėtų būti tiesiogiai įlietas į bankus, o ne išduotas vyriausybėms skolos forma, kurios vėliau naudoja šias lėšas savo paliegusių bankų kapitalui stiprinti.
Šitaip įlieti kapitalo yra politiškai sudėtinga. Pagrindinės euro zonos šalys, tokios kaip Vokietija, baiminasi, kad jos praras galimybę daryti įtaką euro zonos pakraščių vyriausybių politikai. Jos taip pat rizikuoja prarasti pinigus, jeigu ESM prisiims investavimo į bankus riziką – labiausiai todėl, kad ESM apie bankų balansus žino mažiau nei apie vietinių vyriausybių balansus.
Pakraščių šalys nesižavi mintimi perduoti svarbių bankų nuosavybės teises biurokratams Briuselyje. Be to, net jei įlietą kapitalą lydės ir priežiūros reformos, vietos priežiūros institucijos gali pradėti skatinti bankus laisviau skolinti namuose, kadangi grėsmės bus eksportuotos. Kad ir kaip būtų, bankų kapitalo sustiprinimas nepanaikins visų paskatų atsiimti indėlius. Indėlininkai nerimauja ne tik dėl to, kad jų bankai gali bankrutuoti, bet ir todėl, kad jų indėliai eurais pernakt gali pavirsti į indėlius mažiau vertinga valiuta. Tad euro zonos pakraščių santaupų turėtojus reikia papildomai užtikrinti, kad jų pinigai yra saugūs.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)