(AP/Scanpix nuotr.)

Po dešimtmečius trukusių paieškų fizikai atskleidė vieną iš visatos paslapčių.

Istorinių įvykių svarba mažėja su kiekvienu prabėgančiu dešimtmečiu. Krizės, politinės ir finansų, gali būti regimos kaip trumpalaikiai trukdžiai kelyje į pažangą. Tokios jos dažniausiai ir būna. Netgi karo siaubai bėgant laikui nebeatrodo tokie realūs. Tačiau fizikos taisyklės yra amžinos ir universalios. Jų išaiškinimas yra vienas iš žmonijos triumfų. Praėjusią savaitę taip pat regėjome vieną iš tokių triumfuojamų nušvitimų.

Liepos 4 dieną Ženevoje didžiausia pasaulyje dalelių fizikos laboratorija CERN pranešė, kad atrado Higgso bozoną. Apskritai kalbant, dalelių fizika visatai reiškia tą patį, ką DNR – gyvenimui: slėpiningas elementas, sudarantis viso kito pagrindą. Kaip ir Francio Cricko ir Jameso Watsono 1953 m. atrasta DNR struktūra, Higgso bozono atradimas suteikia prasmę tam, kas kitaip būtų nesuvokiama.

Jo svarba yra didžiulė. Tikrąja ta žodžio prasme. Jei nebūtų Higgso bozono, nebūtų masės. O be masės nebūtų žvaigždžių, planetų ir atomų. Be jokios abejonės, nebūtų ir žmonių. Tiesą sakant, nebūtų jokios istorijos. Alberto Einsteino reliatyvumo teorija masės neturinčias daleles pasmerkė keliauti šviesos greičiu. Tai reiškia, kad praeitis, dabartis ir ateitis joms yra vienas ir tas pat.

Dievui ir CERN

Dėl tokios galios daryti įtaką visai visatai Higgso bozoną pradėta vadinti „dieviškąja dalele“. Jis toks nėra. Jis nepaaiškina pačios visatos sukūrimo. Tačiau, nepaisant to, ši dalelė yra pats didžiausias fizikos atradimas per dešimtmečius.

Kitaip negu netikėtas DNR struktūros atradimas, Higgso bozonas buvo ilgai lauktas svečias. Jį 1964 m. nuspėjo mįslę kvantų teorijoje mėginęs išspręsti britų fizikas Peteris Higgsas ir dar penki kiti atskirai dirbę tyrėjai. Jeigu Higgso bozono arba ko nors panašaus nebūtų, tada daug kas, ką fizikai mano žiną apie visatą, būtų klaidinga.

Fizikai naudoja du realybę nusakančius modelius. Vienas yra erdvę, laiką ir gravitaciją apibūdinanti A. Einsteino reliatyvumo teorija. Tai yra elegantiškas susijusių lygčių rinkinys, kurį prieš šimtmetį sukūrė vienas protas.

Kitas, vadinamasis Standartinis modelis, visa kita apibūdina daug sudėtingiau. Standartinis modelis, daugelio protų darbo rezultatas, sujungia tris pagrindines jėgas, išskyrus gravitaciją (elektromagnetizmą ir sunkiąją bei lengvąją branduolinę sąveiką) su ištisu būriu tariamai neskaldomų dalelių. Tai yra tokios dalelės kaip kvarkai, iš kurių sudaryti protonai ir neutronai, tad ir atomų branduoliai, apie branduolius besisukantys elektronai ir retesnės rūšys, tokios kaip muonai ir neutrinai. Jeigu nebūtų Higgso bozono, sugriūtų viso šio raizgaus statinio pamatai.

Adatos paieškos šieno vežime atrodė paprastos, palyginti su tuo, kiek pastangų reikėjo įdėti ieškant Higgso bozono. Atradimas pagaliau buvo padarytas panaudojus Didįjį hadronų greitintuvą – įrengimą CERN centre, kuris 27 kilometrų ilgio žiedu priešingomis kryptimis šviesos greičiui artimu greičiu siunčia susidurti kaktomuša protonų krūvas.2 psl. >>