Naujojo Pasaulio banko vadovo laukia sunkus darbas. Tai, kaip jis buvo paskirtas, būsimąjį darbą pavertė dar sudėtingesniu.

Per pastarąjį dešimtmetį dvi svarbios tendencijos keičia šalių plėtrą. Viena tendencija yra naujos pagalbos ir paskolų rūšys, ypač kylančios iš vidutinių pajamų šalių, tokių kaip Kinija, privataus kapitalo srautų ir labdaros organizacijų, tokių kaip Billo ir Melindos Gatesų fondas. Tai mažina Vakarų institucijų dominavimą. Kita tendencija yra naujas požiūrius į plėtros vertinimą, kai nacionaliniai planai tampa mažiau svarbūs nei asmenų ir konkrečių grupių teisės.

Abi tendencijos daro didžiulę įtaką Pasaulio bankui, svarbiausiai pasaulyje plėtros institucijai, kuri nuo balandžio 16 dienos turi naują prezidentą. Juo tapo Jim Yong Kimas, Dartmuto koledžo Njū Hempšire vadovas, paskirtas po ginčytino ir iki šiol neregėto konkurs. Jo biografija ir paskyrimo būdas kelia nepatogius klausimus apie tai, kaip Pasaulio bankas prisitaikys prie jį veikiančių pokyčių.

Prieš pat J. Y. Kimo paskyrimą Michaelas Woolcockas iš banko plėtros tyrimų grupės paskelbė tinklaraščio įrašą grupės tinklalapyje. Jis tvirtino, kad banko vadovo konkursas atspindėjo skirtingus plėtros modelius. Vienoje pusėje yra „Didžioji plėtra“. Jos tikslas yra per investicijas į didžiulius projektus, tokius kaip švietimas, transportas ir sveikatos apsauga, skatinti šalis iš esmės keistis. Vyriausybės Didžiajai plėtrai yra būtinos: jos atsakingos už politiką apskritai ir gali vykdyti pokyčius visos šalies mastu.

Priešingoje pusėje yra „Mažoji plėtra“. M. Woolcockas apie tai rašo: „Ji yra įkvėpta ne tiek ištisos šalies pokyčių vizijos, kiek sunkių problemų demografinėse grupėse (AIDS sergantys našlaičiai, vaikai kareiviai, „vargingieji“), kurios gyvena tam tikrose geografinėse vietose (nelaimės zonose, pabėgėlių stovyklose, miestų šiukšlynuose). Mažoji plėtra telkia dėmesį ne į sistemų kūrimą vidutinės trukmės laikotarpiu, bet į atlyginimą už sistemų klaidas trumpuoju laikotarpiu“. Todėl „Plėtra“ naudojama naudojama pagrįsti savo veiksmus tuomet, kai reikia apsispręsti, kam suteikti pagalbą, nustatant konkrečius veiksmingus „įrankius“.

Konkurse į Pasaulio banko prezidento postą šie kraštutinumai buvo akivaizdūs. Pagrindinė J. Y. Kimo varžovė buvo Ngozi Okonjo–Iweala, Nigerijos finansų ministrė ir pagrindinė už nacionalinius išlaidų planus atsakinga šalies pareigūnė. J. Y. Kimas beveik neturi jokios vyriausybinio darbo patirties. Jis buvo mažos medicininės labdaros organizacijos vadovas. Ši organizacija kūrė metodikas, skirtas nustatyti, kurios politikos priemonės veikia ir kurioms tikslinėms grupėms reikia pagalbos .

Ar jo paskyrimas reiškia, jog Pasaulio bankas dabar pradės įgyvendinti „Mažosios plėtros“ modelį? J. Y. Kimas konkurso metu beveik nieko nekomentavo viešumoje, todėl neįmanoma atsakyti, kokie jo tikslai. Keli šaltiniai banko viduje tvirtina, kad atrankos procesas neturėjo nieko bendro su kandidatų nuopelnais ir buvo paremtas tik jų tautybe (laikantis gėdingos tradicijos, Pasaulio banko vadovas visada buvo amerikietis, kaip kad yra ir J. Y. Kimas).2 psl. >>