Protestų Vakaruose šaknys slypi giliau už taupymo priemones.

Po dviejų dešimtmečių stabilaus augimo ir dažniausiai ramybės gatvėse pasiturintis pasaulis maištauja. Nuo rugsėjo šimtai protestuotojų įsikūrę Niujorko finansiniame rajone, jie įkvepia panašius sąjūdžius didžiuosiuose miestuose visame pasaulyje. Romoje protestuose liejosi smurtas, kai protestuotojai pradėjo padeginėti automobilius ir svaidyti  akmenis į policiją.

Graikijos darbuotojai praėjusią savaitę vėl protestavo prieš dar vieną taupymo priemonių paketą. Visuomenės pyktį akivaizdžiai pakurstė ekonomikos bėdos, bet ryšys tarp ekonominių sąlygų ir neramumų yra sudėtingas.

Kaltė dėl nestabilumo dažnai verčiama didėjančiam taupymo vajui. Po rugpjūčio mėnesį vykusių riaušių Londone buvęs meras Kenas Livingstone‘as pareiškė, kad „torių  vyriausybės primesta ekonomikos stagnacija ir išlaidų mažinimas neišvengiamai sukuria socialinį susiskaldymą“.

Neseniai Jacopo Ponticellio ir Hanso-Joachimo Votho iš Barselonos Pompeu Fabra universiteto tyrimas rodo, kad buvęs meras gali būti teisus. Jie surinko duomenų iš chaotiškų etapų Europoje tarp 1919 ir 2009 metų – protestų, streikų, nužudymų ir mėginimų sukelti revoliucijas – bei rado glaudų ryšį tarp fiskalinio taupymo priemonių ir neramumų. Nestabilumo etapai pasitaiko dvigubai dažniau, kai išlaidų mažinimas pasiekia 5 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP), nei kai išlaidos didėja.

Toks pavojus yra gerai suprantamas besivystančiame pasaulyje, kuris turi daugiau patirties taikyti taupymo priemones. Išlaidų karpymai dažnai siejami su civiliniu smurtu. Atskiroje studijoje apie fiskalines konsolidacijas Lotynų Amerikoje tarp 1937 ir 1995 metų  H. J. Vothas nurodo artimą ryšį tarp fiskalinės konsolidacijos ir nestabilumo, vienodai dažnai ir demokratijose, ir autokratijose.

Taupymo priemonių sukelti protestai pritraukia daug daugiau dalyvių nei kitų priežasčių įkvėptos demonstracijos. Ištyrę protestus Europoje tarp 1980 ir 1995 metų autoriai atrado, kad protestai prieš taupymo priemones sutraukdavo vidutiniškai 700 tūkst. žmonių. Protestuose prieš karą dalyvaudavo vidutiniškai 15 tūkst. žmonių.

Tuo tarpu mokesčių didinimas neturi žymios įtakos neramumų tikimybei, o tai rodo, kad pajamų skirstymo klausimai vaidina svarbesnį vaidmenį kurstant visuomenės įtūžį. Mokesčių didinimas didesnę įtaką daro aukštesnes pajamas gaunančiam elitui, o karpymai labiau jaučiami tarp gaunančiųjų mažesnes pajamas, kurie ir taip jau jaučiasi beteisiai.

Pyktis dėl taupymo priemonių greičiausiai yra dar viena sudedamoji visuomenės nepasitenkinimo dalis. Aukštus skolų lygius pasiturinčiame pasaulyje didele dalimi lemia silpnai augančios pajamos iš mokesčių. J. Ponticellis ir  H. J. Vothas savo studijoje išskyrė ekonomikos augimo įtaką bei nustatė, kad jis, kaip ir biudžeto mažinimas, įtaką daro.2 psl. >>