Vilniaus Universiteto nuotr.Pasauliui žengiant į skaitmeninę erą, visi nori gauti puslaidininkių rinkos pyrago dalį. Europa šiandien atsilieka nuo didžiųjų puslaidininkių rinkos dalyvių – JAV, Kinijos, Taivano, Pietų Korėjos ir Japonijos. Tačiau Europos Sąjunga (ES) nemiega. Žinoma, kiek pavėluotai, bet jos ranka jau ėmė tiestis link lustų rinkos. Kokie yra realūs ES šansai įsilieti į puslaidininkių rinką ir kokią strategiją turėtų taikyti, kalbame su Vilniaus ir Liublino technikos universitetų asocijuotu profesoriumi dr. Tomu Hashimoto.
– Šiandien turime tokį skaičių – ES puslaidininkių rinka sudaro 10 proc. visos pasaulio rinkos. Prieš metus ES priėmė vadinamąjį Lustų aktą, kuriuo siekiama iki 2030 m. šį procentą padvigubinti. Kaip, jūsų akimis, ES ir jos naujoji strategija atrodo globaliu mastu?
– Manau, kad pagrindinis ES keliamas klausimas turėtų būti, kodėl norime įsitraukti į puslaidininkių rinką. Šiuo metu kalbama, kad Taivano bendrovė galėtų gaminti mikroschemas Vokietijoje. Bet ar tai tikrai būtų europietiškas produktas?
Jūsų minėtu aktu ES išskyrė tris pagrindinius akcentus. Vienas jų – siekis sumažinti priklausomybę nuo išorės partnerių dėl galimų tiekimo grandinės sutrikimų. Taigi, jei taivaniečiai gamina mikroschemas Europoje vidaus rinkoms, tai iš tikrųjų yra tinkama priemonė. Tačiau, kita vertus, jei sakome, kad norime gaminti europietiškas mikroschemas, nes jos būtų europietiškos ir rinka taptų atsparesnė, tuomet Taivano įmonės Vokietijoje steigimas neturi prasmės. Mes turime norėti, kad lustus gamintų didžiosios Vokietijos arba Lietuvos įmonės.
