Asmeninis archyvasSuėmimo skyrimo procesui būtina kokybinė reforma
Per pastaruosius kelerius metus teismai yra gavę dešimtis prašymų dėl griežčiausios kardomosios priemonės garsiems teisėjams, advokatams, verslininkams ir politiniams veikėjams skyrimo. Atvesdinti į teismus su antrankiais asmenys dažniausiai būdavo suimami. Kai kuriems jų buvo skirtas suėmimas ilgiau nei dviem mėnesiams. Vėliau dalis šių asmenų dėl jiems pareikštų kaltinimų buvo išteisinti, o aukštesnieji teismai, be kita ko, konstatavo, kad pastarųjų teisės buvo neproporcingai ilgai ir pernelyg intensyvia apimtimi varžomos. Todėl visuomenei iškyla daug klausimų: kodėl „triukšmingai“ suimti asmenys vėliau išteisinami, ar būtina visuomet skirti griežčiausią kardomąją priemonę, kodėl advokatų argumentai ne visuomet būna išgirsti teismuose?
Reikia pripažinti, kad dar prieš dešimtmetį Lietuvoje advokatai ir teisės teoretikai ėmė kelti per dažno kardomosios priemonės suėmimo skyrimo problemą. Viena vertus, šios pastangos davė rezultatų. Antai, remiantis Žmogaus teisių instituto duomenimis, 2012 m. suėmimas buvo skirtas 1869 asmenims. Dabar statistika gerokai pasikeitusi – Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020 m. suimtųjų, laukiančių teismo nuosprendžio, buvo 581, 2021 m. – 574. Tad per pastarąjį dešimtmetį suėmimų skaičius sumažėjo daugiau kaip tris kartus.
Kita vertus, kiekybinis šios kardomosios priemonės skaičiaus mažėjimas neužmaskuoja sisteminių suėmimo skyrimo problemų.
Nes prašo prokuroras...
Ir iš tikrųjų mažėjantis suėmimų skaičius rodo teigiamus teismų praktikos pokyčius, nes kartu natūraliai mažėja ir nepagrįsto kardomojo kalinimo atvejų, tačiau vis dar išlieka kita problema, apie kurią nekalbama. Tiems, kam taikomas suėmimas, jis neretai taikomas atsižvelgiant į formalius kriterijus – teismai dažnai vis dar linkę sankcionuoti suėmimo skyrimą todėl, kad to prašo prokuroras, bet ne dėl to, jog konkrečiu atveju tai objektyviai būtina. Taigi, nors kiekybiniu atžvilgiu suėmimo atvejų yra sumažėję, nes tiesiog rečiau kreipiamasi į teismą dėl suėmimo skyrimo, kokybiniu atžvilgiu problemos išlieka tos pačios – dėl ydingo teismų požiūrio į suėmimo skyrimą asmenys ir toliau susiduria su nepagrįstu kardomuoju kalinimu, kuris neteisėtai suvaržo nuo individo neatsiejamą prigimtinę teisę į laisvę.
Statistika liudija, kad kone absoliuti dauguma prokurorų prašymų skirti ar pratęsti suėmimą teismuose yra tenkinami, o suimtųjų skundai dėl suėmimo taikymo paprastai atmetami. Šioje vietoje reiktų pabrėžti, kad praktinė patirtis baudžiamosiose bylose rodo, jog daugelio žmonių laisvė buvo nepagrįstai suvaržyta ne todėl, kad prokurorai prašė skirti suėmimą tik esant realiam suėmimo pagrindui arba kad suimtųjų skundai buvo nepagrįsti. Iš tiesų Lietuvos teismų sistemoje vis dar gajus požiūris, jog suėmimas yra pagrindinė ir geriausia įtariamam ar kaltinamam asmeniui taikytina kardomoji priemonė, o visos kitos gali būti skiriamos tik išimtiniais atvejais. Manytina, kad šiai situacijai pasitarnauja tai, jog nėra bendros teismų praktikos svarstant suėmimo skyrimo klausimui reikšmingas aplinkybes.
Teismai dažnai vis dar linkę sankcionuoti suėmimo skyrimą todėl, kad to prašo prokuroras, bet ne dėl to, jog konkrečiu atveju tai objektyviai būtina.
Dažnai teismai taikydami kardomąją priemonę suėmimą ne visais atvejais nuodugniai įvertina visus Baudžiamojo proceso įstatyme numatytus suėmimo skyrimo pagrindus bei sąlygas, t. y. neįvertina aplinkybių visumos konkrečiu atveju, o atsižvelgia tik į pavienes prokuroro nurodytas aplinkybes. Tokiais atvejais požiūris į suėmimo taikymą tampa pernelyg formalizuotas, nes daugeliu atvejų teismai jau iš anksto nusiteikia skirti suėmimą. Būtinumas skirti suėmimą ir jo pagrįstumo nagrinėjimas virsta iš esmės gynėjo kova su vėjo malūnais, bandant nesėkmingai paneigti de facto egzistuojančią suėmimo taikymo prezumpciją. Taigi visų baudžiamajame procese įtvirtintų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų svarstymas bei įvertinimas, taip pat kitų švelnesnių kardomųjų priemonių skyrimo galimybių vertinimas lieka tik advokato siekiamybė. Dažnai į jo ginamajam palankias aplinkybes (pavyzdžiui, būdamas laisvėje konkrečioje byloje neturi jokių galimybių susisiekti su liudytoju, ekspertu ar kitais įtariamaisiais ir negali jiems daryti jokio poveikio, negali trukdyti procesui, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir pan.) apskritai neatsižvelgiama.
Pabrėžtina, jog Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nurodo, kad suėmimas yra išimtinė (ultima ratio) kardomoji priemonė, ir, be kita ko, tai reiškia, kad ji turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai atitinkamų tikslų (įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimo procese, netrukdomo ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme ir nuosprendžio įvykdymo, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms) neįmanoma užtikrinti kitomis kardomosiomis priemonėmis.
Tad teismui nusprendus skirti suėmimą privalo būti nurodyti ir motyvai, kuriais remiantis nebuvo paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės. Analogiška pozicija ne kartą pabrėžta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje – institucijos, spręsdamos dėl asmens suėmimo, privalo apsvarstyti alternatyvių kardomųjų priemonių skyrimą, o atsisakymas taikyti tokias priemones turi būti motyvuojamas nurodant, dėl kokių būtent priežasčių jų nepakaktų kardomųjų priemonių tikslams pasiekti.
Visgi realybėje, kaip minėta, nurodytų imperatyvų ne visada paisoma. Vis dar pasitaiko atvejų, kai teismai taikydami suėmimą ne tik kad nesvarsto galimybės skirti švelnesnę kardomąją priemonę, bet savo nutartyse apskritai apie jas neužsimena arba geriausiu atveju nurodo vienintelę frazę, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus pasiekti kardomųjų priemonių tikslai. Kodėl teismas padarė tokią išvadą – nenurodoma. Lieka absoliučiai neaiškūs motyvai ir švelnesnių priemonių neveiksmingumo priežastys, nors gynėjai, prašydami netenkinti prokurorų prašymų skirti suėmimą, ir motyvuotai nurodo konkrečias kitas kardomąsias priemones, kurios realiai leistų pasiekti analogiškus tikslus kaip ir suėmimas.
Akivaizdus to pavyzdys yra namų arešto derinimas su intensyvia priežiūra. Tai švelnesnės kardomosios priemonės nei suėmimas. Namų areštas įpareigoja, kad asmuo nustatytu laiku negali palikti savo gyvenamosios vietos, o intensyvi priežiūra leidžia pareigūnams per elektronines priemones nuolat gauti duomenis apie asmens buvimo vietą ir jį kontroliuoti. Todėl intensyvios priežiūros ir namų arešto kumuliatyvus taikymas užtikrina, kad asmuo be pareigūnų žinios neturės galimybės palikti savo gyvenamąją vietą. Daugeliu atvejų tai eliminuoja galimybę bėgti (slėptis), trukdyti procesui ir (ar) daryti naujas nusikalstamas veikas. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių teismai mieliau skiria suėmimą, o ne namų areštą ir intensyvią priežiūrą kartu, nors jokios motyvacijos, kodėl šios kardomosios priemonės negalėtų būti alternatyva suėmimui, taip ir nepateikia.
Vertinimai įtariamojo nenaudai
Sprendžiant klausimus dėl suėmimo skyrimo pagrįstumo, teismų praktikoje stebima ir kita, jau minėta, nerimą kelianti tendencija – vienodos teismų praktikos nebuvimas. Tai ypač akivaizdu pabrėžiant vieną dažniausiai naudojamų suėmimo pagrindų – pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Šeiminė padėtis, nuolatinė gyvenamoji vieta, darbo santykiai, sveikatos būklė, ankstesnis teistumas, ryšiai užsienyje ir kitos aplinkybės yra faktai, į kuriuos įstatymas tiesiogiai įpareigoja teismą atsižvelgti sprendžiant dėl bėgimo (slėpimosi) nuo teisėsaugos institucijų tikimybės klausimą ir kurių teigiamas turinys, nesant kitų aplinkybių, tarsi turėtų eliminuoti šią tikimybę, kartu ir suėmimo taikymą.
Tiek teigiamas, tiek neigiamas socialinių ryšių turinys teismų dažniausiai vertinamas vienodai – įtariamojo nenaudai skiriant suėmimą.
Tačiau praktikoje ši logika neveikia. Viena vertus, tiek teigiamas, tiek neigiamas socialinių ryšių turinys teismų dažniausiai vertinamas vienodai – įtariamojo nenaudai skiriant suėmimą. Kita vertus, esama atvejų, kai iš esmės panašiomis aplinkybėmis nepalankus socialinių ryšių turinys įvertinamas kardinaliai priešingai – kaip teigiamas ir suėmimas neskiriamas.
Pavyzdžiui, iš principo teismai yra tos nuomonės, jog tokios aplinkybės, kaip kad nedirba, yra nevedęs arba išsituokęs, neturi vaikų, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, rodo asmens tvirtų socialių ryšių Lietuvoje nebuvimą. Tokiais atvejais teismas preziumuoja, jog yra tikimybė, kad įtariamasis bėgs (slėptis), ir taiko suėmimą. Tačiau tais atvejais, kai įtariamasis dirba, turi šeimą, nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai dažnai vis tiek laiko, kad tokios aplinkybės nėra pakankamos tikimybei, jog asmuo bėgs (slėpsis), eliminuoti, ir taiko tą patį suėmimą, nors veika, kuria asmuo įtariamas, jos padarymo aplinkybės nebūna kuo nors išskirtinės, palyginti su tais atvejais, kai asmens socialiniai ryšiai su Lietuva nėra stiprūs.
Bet esama ir tokių praktikos pavyzdžių, kai įtariamajam neskiriamas suėmimas, nors jis Lietuvoje neturi beveik jokių socialinių ryšių – nedirba, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, turto, nėra vedęs ir iš esmės gyvena užsienyje. Taip pat pasitaiko atvejų, kai užsienio piliečiams, kurie negyvena Lietuvoje ir joje neturi reikšmingų ryšių, nėra skiriamas suėmimas, o Lietuvos piliečiams, kurie viso labo buvo kartą ar du išvykę į užsienį užsidirbti, suėmimas skiriamas konstatuojant, kad jie užsienyje turi ryšių, todėl gali bėgti (slėptis).
Absoliučiai nesuprantami atvejai, kai visiškai identiškos aplinkybės skirtingų teismų vertinamos kardinaliai priešingai. Štai vienu atveju asmuo, dirbęs užsienyje, grįžo į Lietuvą ir vėl įsidarbino. Ši situacija teismo buvo vertinama teigiamai, pabrėžiant, kad asmuo akivaizdžiai stengiasi būti pareigingu visuomenės nariu ir gauti teisėtas pajamas. Kitoje byloje lygiai ta pati situacija, kai užsienyje dirbęs asmuo grįžo į Lietuvą ir iškart įsidarbino, teismo buvo įvertinta kategoriškai neigiamai ir net tapo pagrindu skirti suėmimą. Teismas šiuo atveju pareiškė, kad, jei asmuo dirbo užsienyje, jis turi ten socialinių ryšių ir bėgs, slėpsis nuo teisingumo.
BNSSuteikti teisę skųsti
Neabejotinai tokia praktika yra kontroversiška, akivaizdžiai pažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą principą, yra dviprasmiška ir stokojanti teisinio tikrumo, aiškumo, o galiausiai ir skaidrumo.
Taikant suėmimą teismų motyvacija yra stichiška, dažniausiai veikiama suvokimo, kad suėmimas yra prioritetinė kardomoji priemonė, todėl ir turime situaciją, kad visiškai identiškos aplinkybės vertinamos skirtingai. Vertinant dabartinę suėmimo praktiką teismuose, lieka visiškai neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamiesi teismai sprendžia dėl suėmimo skyrimo, ir nėra jokios galimybės prognozuoti, kaip teismai vertins net, atrodo, aiškiausiais faktines aplinkybes.
Be abejo, visa tai neprisideda prie žmogaus teisių apsaugos stiprinimo ikiteisminio tyrimo procese. Manytina, kad tokia padėtis teismų praktikoje negali būti toleruojama, nes taip pažeidžiamas ne tik Baudžiamojo proceso įstatymas, bet ir esminės konstitucinės vertybės, pakertamas visuomenės pasitikėjimas teismais bei teisėsaugos sistema. Todėl suėmimo skyrimo procesui būtina kokybinė reforma, kuri užtikrintų vienodą teismų praktikos formavimą visoje šalies teritorijoje ir keistų sustabarėjusį teismų požiūrį į suėmimą.
Daugelyje teismų įsigalėjusi požiūrių įvairovė natūraliai neleidžia susiformuoti vienodai griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo praktikai.
Taip pat pabrėžtina, kad nuomonių kratinys ir skirtingas tų pačių aplinkybių vertinimas teismuose skiriant suėmimą kol kas nesulaukė platesnio nei mokslinės visuomenės, nei tų pačių teisėsaugos institucijų dėmesio. Viskas, kas yra daroma, tai tuščiai pasigiriama apie mažėjančius kardomosios priemonės suėmimo taikymo statistinius duomenis, lyg tie skaičiai ką nors sakytų apie suėmimo skyrimo proceso kokybę. Tačiau giriantis apie menamus pasiekimus ir situacijos pagerėjimą suėmimo procese pamirštamas kitas jau mano minėtas faktas, kad absoliuti dauguma prokuratūros prašymų taikyti suėmimą yra tenkinamai.
Akivaizdu, kad esama suėmimo taikymo pagrįstumo nagrinėjimo ir kontrolės sistema deramai neužtikrina vienodo teisės aiškinimo, jos taikymo ir asmenų lygybės bei prigimtinės teisės į laisvę principų. Manytina, kad didžiąja dalimi tai lemia vieno subjekto, kuris bendrai teiktų aktualius išaiškinimus ir formuotų vienodą, nuoseklią teisės aiškinimo bei taikymo praktiką visoje šalies teritorijoje, nebuvimas.
Pagal dabartinį teisinį reglamentavimą daugiausia suėmimo skyrimo praktiką formuoja apygardų teismai, kiek mažiau – Lietuvos apeliacinis teismas. Tad daugelyje teismų įsigalėjusi požiūrių įvairovė natūraliai neleidžia susiformuoti vienodai griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo praktikai. O tai sudaro palankias sąlygas klestėti nuomonių kratiniui ir įstatymo pažeidimams. Todėl suėmimo skyrimo pagrįstumo kontrolės mechanizme turėtų atsirasti galimybė skųsti žemesniųjų teismų nutartis, kuriomis buvo sprendžiamas suėmimo skyrimo klausimas, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Žinoma, tektų keisti galiojantį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui suteikti dar vieną funkciją, tačiau ji nesikirstų su pačia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo paskirtimi – aiškinti ir formuoti vienodą teismų praktiką. Pabrėžtina, kad suėmimas yra susijęs su kardinaliu, nors ir palyginti trumpalaikiu žmogaus teisės į laisvę apribojimu. Teisės, kuri yra viena esminių žmogaus teisių ir kurios saugojimas yra viena teisinės valstybės ir visos teisinės sistemos užduočių.
Neabejotina, kad Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vaidmuo suėmimo skyrimo procese įneštų teisinio aiškumo, teisėtumo ir teisinio tikrumo. Kartu visa tai keistų teismų požiūrį į suėmimą ir jį priartintų prie įstatyme įtvirtintos nuostatos, kad suėmimas yra kraštutinė, o ne prioritetinė priemonė.
Tai iš esmės reformuotų suėmimo skyrimo teisinį reglamentavimą, ir tai ne tik padėtų sumažinti suėmimų skaičių, tačiau ir įneštų reikšmingų pokyčių žmogaus teisių apsaugos srityje. O kol ši reforma nėra įvykusi, belieka viltis ir tikėtis atsakingesnio teismų darbo ir kad kuo mažiau žmonių patirtų perteklinį jų prigimtinės teisės į laisvę suvaržymą.
Romualdas DRAKŠAS yra advokatas, profesorius, teisės mokslų daktaras
BEREKLAMOS:
