Vytautas PilkauskasKoks buvo pirmasis Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas?
2024 m. spalio 10 d. Vilniaus centre veikiančiame Lietuvos banko Pinigų muziejuje buvo pristatyta nauja paroda, skirta tarpukario Lietuvos žymiam veikėjui – advokatui, teisininkui, politikui ir bankininkui Vladui Stašinskui. Parodos atidarymo dieną kaip tik buvo minimas iškilaus tarpukario Lietuvos veikėjo V. Stašinsko gimimo 150-metis.
Pasak parodos idėjos autorių, iniciatorių, tikslas paprastas – atgaivinti visuomenės atmintį ir priminti, kokie žmonės praeityje dirbo Lietuvai ir kūrė Lietuvą.
„V. Stašinskas daug kur buvo pirmasis arba tarp pirmųjų, kai prisimename lietuvių interesų gynimą iki mūsų Valstybės atgimimo ir jos gyvavimo pradžioje. Jis – vienas pirmųjų lietuvių deputatų Rusijos imperijos Dūmoje, pirmasis Lietuvos vidaus reikalų ministras, antrasis Lietuvos banko valdytojas“, – sakė Asta Kuniyoshi, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja per parodos pristatymą.
Lietuvos advokatūrai – tai pirmasis Prisiekusiųjų advokatų tarybos pirmininkas, kuriam pirmininkaujant 1920–1926 m., pradėjus kurtis Lietuvai kaip nepriklausomai valstybei, padėjo tvirtus pamatus nepriklausomai Advokatūros savivaldai.
Koks buvo pirmasis Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkas, šiandien niekas negali to pasakyti. Bet iš išlikusių to meto dokumentų, publikacijų, šeimos narių pasidalintų asmeninių daiktų iš to laikmečio lengvai galima susidaryti nuomonę apie V. Stašinską kaip teisininką, politiką, bankininką ir šeimos žmogų.
„Jeigu pakviestume į susitikimą aštuonis skirtingus žmones: politiką, vidaus reikalų ministrą, teisingumo ministrą, valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdytoją, nuteistą politinį kalinį, advokatą ir Advokatūros pirmininką, turbūt ne visi tarpusavyje susikalbėtų. Tačiau vienas žmogus – V. Stašinskas – per savo gyvenimą itin atsakingai vykdė visas minėtų aštuonių skirtingų gyvenimų misijas. Ši mūsų kaip nepriklausomos Lietuvos advokatūros legenda yra nepamiršta ir itin gerbiama iki šiol. V. Stašinskas savo pavyzdžiu suformavo kertines advokato profesinės veiklos ir etikos bei Advokatūros vertybes, savivaldą, kuriomis vadovaujamės lig šiol“, – per parodos atidarymą pabrėžė dabartinis Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis.
Vienas parodos kuratorių Karolis Tumelis, Lietuvos banko Pinigų muziejaus vyresnysis specialistas, atkreipė dėmesį, kad, nors V. Stašinskas daug kur buvo pirmasis ar tarp jų, tam tikros surinktos detalės apie jį atskleidžia ir kitą jo asmenybės pusę.
V. Stašinskas savo pavyzdžiu suformulavo kertines advokato profesinės veiklos ir etikos bei Advokatūros vertybes, kuriomis vadovaujamės lig šiol.
„Įspūdingas profesinio gyvenimo aprašymas itin kontrastuoja su kuklia V. Stašinsko asmenybe, jo rūpinimusi šeima. Šio žmogaus gyvenimo dėlionę pabandėme sudėlioti iš negausiai išlikusių dokumentų ir nuotraukų, laiškų, kitų unikalių eksponatų, kurių yra Pinigų muziejuje, taip pat pavyko rasti kituose muziejuose, bibliotekose, archyvuose ir vienoje vietoje parodyti Lietuvos istorija besidomintiems žmonėms“, – teigia vienas idėjos autorių ir parodos kuratorių.
Vidaus reikalų ministru V. Stašinskas buvo 1918 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais. Tai primena parodoje rodoma pirmojo Lietuvos Ministrų Kabineto nuotrauka. Vėliau jis dar kartą dirbo Vyriausybėje – nuo 1938 m. spalio iki 1939 m. sausio, kai buvo paskirtas teisingumo ministru.
Prisiekusiųjų advokatų tarybos pirmininku V. Stašinskas buvo 1920–1926 m., vėliau kurį laiką ėjo vicepirmininko pareigas. Tai parodoje primena rodomas 1920 m. gruodžio 12 d. pirmasis Lietuvos prisiekusiųjų advokatų tarybos posėdžio protokolas, pasirašytas V. Stašinsko ir visų kitų Advokatų tarybos narių. Tarp parodos eksponatų – ir dovana jam advokatavimo 25 metų jubiliejaus proga (1927 m.) graviruotas profesinės veiklos ženklelis.
Nemaža dalis parodos eksponatų susiję su V. Stašinsko darbu Lietuvos banke, kuriam jis vadovavo 1930–1938 m., vienu sudėtingiausių Lietuvos banko veiklos laikotarpių, kai pasaulyje siautė Didžioji depresija. Valstybės centrinis bankas tuo metu laikėsi griežtos pozicijos nedevalvuoti lito ir išlaikyti jo stabilumą, tuo ir kreditavimu skatindamas Lietuvos ūkio raidą.
Tą laikmetį parodoje primena V. Stašinsko karikatūros to meto spaudoje. Parodoje lankytojai pamatys 1930 m. laidos 20 litų banknotą su V. Stašinsko parašu. 1931 m. Lietuvos bankas tapo Tarptautinių atsiskaitymų banko (TAB; angl. Bank for International Settlements – BIS) Bazelyje (Šveicarija) akcininku – į tą įvykį dėmesį atkreipia nuotrauka iš TAB narių susirinkimo, kurioje Lietuvos banko valdytojas įamžintas dideliame to meto centrinių bankų vadovų būryje, laiškai vaikams apie tuomet vykusius įvykius bei numatomas keliones.
Vytautas PilkauskasBuvusių Lietuvos banko skyrių pastatų įvairiose Lietuvos vietose nuotraukos liudija, kad V. Stašinskas vadovaudamas Lietuvos bankui stiprino jo galimybes veikti valstybės ir Lietuvos ūkio labui.
Be Pinigų muziejaus turimų daiktų, parodoje rodomi eksponatai, pasiskolinti iš V. Stašinsko šeimos, iš trijų bibliotekų (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo, Ąžuolyno, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių), dviejų archyvų (Lietuvos valstybės istorijos, Lietuvos centrinio valstybės), keturių muziejų (Lietuvos nacionalinio, Lietuvos jūrų, Biržų krašto „Sėla“, Kėdainių krašto) bei kolekcionieriaus advokato Zenono Keručio.
Parodą „(In)cognitus. Vladui Stašinskui – 150“ galima nemokamai aplankyti Lietuvos banko Pinigų muziejuje, Totorių g. 2/8, Vilnius, nuo 2024 m. spalio 9 d. iki 2025 m. spalio 11 d.
Parodos kuratoriai: Tomas Vaitkus ir Karolis Tumelis.
Parodos architektas ir dizaineris: Povilas Vincentas Jankūnas.
*****susije*****
Keliaujant per epochos dešimtmečius
V. Stašinskas gimė 1874 m. spalio 10 d. Dameliuose, Žagarės valsčiuje. Nors dar tarpukariu manyta, kad jis buvo bajoras, veikiausiai buvo kilęs iš daugiavaikės valstiečių šeimos. Giminaičiai teigia, kad tėvai jį matė būsimu kunigu. Pats V. Stašinskas krypo į pasaulietiškus mokslus. 1895 m. baigęs Mintaujos gimnaziją, išvyko mokytis teisės į Maskvą. 1902 m., pirmu laipsniu baigęs studijas, grįžo į Lietuvą ir, apsistojęs Kaune, įsidarbino tuo metu sunkiai sirgusio advokato Motiejaus Lozoraičio (1866–1907) padėjėju.
Kaune V. Stašinskas netruko įgyti puikaus politinių bylų specialisto reputaciją. Jo klientūra marga, be kitų caro valdžios nemalonę užsitraukusių asmenų, ir būsimi Lietuvos komunistų partijos vadovai Vincas Mickevičius-Kapsukas (1880–1935), Zigmas Aleksa-Angarietis (1882–1940). Kylantis statusas, matyt, siejosi su politiniais tikslais: 1905 m. gruodį jis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, o 1907 m. vasarį išrinktas į II Valstybės Dūmą – žemesniuosius Rusijos imperijos parlamento rūmus. Tačiau deputato karjera buvo trumpa, nes jau birželį Dūma paleista. Maža to, dėl atsišaukimo, kurį Lietuvos socialdemokratai išspausdino tuometėje spaudoje, V. Stašinską caro valdžia 1910 m. nuteisė metams kalėjimo.
Įspūdingas profesinio gyvenimo aprašymas itin kontrastuoja su kuklia V. Stašinsko asmenybe, jo rūpinimusi šeima.
Kaune V. Stašinskas susipažino su būsimąja žmona Ona Duobaite ir susilaukė trijų vaikų: Vlados (1905–1983), Vytauto (1906–1967) ir Onos (1910–1996). Jų santuoka laužė nusistovėjusias normas, nes įžadus Stašinskai vienas kitam davė jau po dviejų vaikų gimimo, 1909 m. Kad ir kaip būtų, tai buvo ilgo ir laimingo bendro kelio pradžia. Jų vaikų gyvenimas susiklostė skirtingai. Vyriausioji dukra Vlada mokėsi agronomijos Belgijoje, vėliau gyveno Lietuvoje. Vytautas jaunystėje garsėjo kaip perspektyvus futbolininkas, tačiau pokariu labiausiai išgarsėjo kaip pirmasis neoficialus Lietuvos atstovas Jungtinių Tautų Organizacijoje. Jauniausia dukra Ona prasidėjus Antrajam pasauliniam karui emigravo: iš pradžių į Italiją, vėliau – į JAV.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, V. Stašinskas persikėlė į Vilnių ir čia įsiliejo į vietos lietuvių visuomeninį gyvenimą. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Vilniaus konferencijoje, o sudarius Lietuvos valstybės tarybą, ėmėsi vadovauti jos sekretoriatui. Iš čia dar kartą atsivėrė kelias į politiką: 1918 m. lapkričio 10 d. jis paskirtas pirmuoju Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministru ir kartu ėjo Maitinimo ir viešųjų darbų ministerijos valdytojo pareigas. Darbas ministerijoje trumpas (ministrų kabinetas dirbo iki 1918 m. gruodžio 26 d.), bet produktyvus, nes pavyko pradėti savivaldos organizavimo darbus.
Vytautas Pilkauskas1918 m. pabaigoje, prie Vilniaus artėjant Raudonajai armijai, dauguma ministrų pasitraukė į Kauną, tačiau V. Stašinskas liko ir 1919 m. sausio 22 d. buvo areštuotas. Gerą pusmetį jį kartu su kitais suimtais lietuvių visuomenės veikėjais bolševikai tampė po įvairius kalėjimus, kol galiausiai 1919 m. vasarą, apsikeitus belaisviais, jis grįžo į Kauną.
XX a. 3-iasis dešimtmetis – atokvėpio laikas, kai V. Stašinskas iš esmės užsiėmė tik advokato praktika. 1920 m. jis išrinktas pirmuoju Lietuvos prisiekusiųjų advokatų tarybos pirmininku ir juo išbuvo iki 1926 m. Tai rodo jo statusą tarp advokatų, kaip ir tai, kad dalis Kaune veikusių viešųjų ir privačių institucijų jį pasirinko savo juriskonsultu. Viena jų buvo Lietuvos bankas, kuriam patyrusio advokato paslaugos pravertė. 1929 m. vasarą visa Lietuva sekė vadinamąją banko tarnautojų bylą, kurioje keli banko darbuotojai kaltinti pasisavinę 200 tūkst. litų. V. Stašinskas teisme atstovavo Lietuvos banko interesams ir tai darė sėkmingai.
Ši byla galėjo būti viena priežasčių, kodėl 1929 m. rudenį Lietuvos bankas liko be vadovo. Iš posto pasitraukus Vladui Jurgučiui (1885–1966), jo įpėdinio ieškota iki 1930 m. vasaros. Nors V. Stašinskas nefigūravo spaudoje kaip vienas galimų kandidatų, vis dėlto gana netikėtai, 1930 m. birželio 7 d., Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona (1874–1944) banko valdytoju paskyrė būtent V. Stašinską. Galima spėti, kad tai lėmė tiek jo autoritetas, tiek sėkmingas advokato darbas, tiek galbūt asmeniniai ryšiai su prezidentu. Banke V. Stašinskas išdirbo daugiau nei aštuonerius metus – iki 1938 m. rugsėjo 30 d.
Vytautas PilkauskasJo vadovavimo laikotarpis permainingas. Viena vertus, 1931 m. Lietuvos bankas tapo pirmosios pasaulyje tarptautinės finansų organizacijos – Tarptautinio atsiskaitymų banko – nariu, itin smarkiai atsinaujino išoriškai, ne viename mieste atsiradus modernistiniams banko filialų pastatams. Kita vertus, pasaulyje siautė finansų krizė. Dar 3-iojo dešimtmečio pabaigoje lietuviškoje spaudoje šia tema netrūko pajuokavimų, tačiau po kelerių metų dangus virš šviesios Lietuvos ūkio padangės ėmė niauktis, skaudžiausiai nukentėjo žemės ūkio sektorius. Tokiame kontekste Lietuvos bankas laikėsi griežto požiūrio nedevalvuoti lito; to, kad ir sunkiai, bet buvo išvengta. Baigiantis 4-ajam dešimtmečiui, Lietuvos ekonomika palengva atsigavo.
Vadovaudamas Lietuvos bankui, 1931 m. V. Stašinskas atstovavo Lietuvai tarptautiniame teisme – Hagos tribunole, kur buvo sprendžiama Lietuvos ir Lenkijos byla dėl geležinkelio tranzito ginčijamame pasienio ruože. Byla baigėsi Lietuvai palankiai. Tai, kad į teismą teko deleguoti banko pirmininką, liudija tiek itin didelį jo autoritetą, tiek, matyt, ir kompetentingų teisininkų trūkumą tuometėje Lietuvoje.
Netikėtai pradėjęs darbą Lietuvos banke, V. Stašinskas lygiai taip pat netikėtai jį ir užbaigė, kai 1938 m. rugsėjo 30 d. buvo paskirtas teisingumo ministru. Nors šįkart portfelį Vyriausybėje jis laikė kiek ilgiau nei 1918 m., didelių darbų nuveikti nesuspėjo ir 1939 m. pradžioje išėjo į pensiją. Ją daugiausia leido savo dvare Juodkiškiuose, šalia Kėdainių.
Paskutinis gyvenimo etapas V. Stašinskui buvo sudėtingas, negana to, apipintas mitais. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu jis neteko beveik viso turto, tačiau išvengė tremties. Paskutiniai buvusio Lietuvos banko vadovo metai prabėgo būtent su dukros Vlados šeima.
V. Stašinskas mirė 1944 m. kovo 11 d. Kėdainiuose. Čia ir buvo palaidotas.
