Asmeninis archyvasTeisingumo ministro teisė iškelti drausmės bylą advokatui advokatų nepriklausomumo principo kontekste
Daugiau nei prieš metus Lietuvoje it uraganas praūžė žinia, kai teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska pareiškė, kad ji pagal privataus asmens skundą iškėlė drausmės bylą buvusiam Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkui Ignui Vėgėlei. Kaip viešai žiniasklaidos priemonėse pati teisingumo ministrė teigė, advokatas viešojoje erdvėje kalbėdamas apie asmenų, kurie organizavo paramą per COVID-19 pandemiją ir karą Ukrainoje, veiklą galėjo suklaidinti visuomenę, sudarydamas prielaidas nepagrįstai abejoti nurodytų asmenų veiklos sąžiningumu ir skaidrumu, t. y. kad asmenys tinkamai ir laiku neįvykdė pareigos atsiskaityti už paramą arba galbūt tą paramą panaudojo ne tiems tikslams, kuriems ji buvo renkama. Taip advokatas esą elgėsi nepilietiškai ir nesąžiningai, sumenkino visuomenės pasitikėjimą advokatais, parodė nepagarbą teisei ir teisėtumo principui.
Po tokios žinios tiek advokatų bendruomenėje, tiek tarp teisininkų kilo daug diskusijų ir pasvarstymų, ar tokia praktika, kai teisingumo ministras advokatui kelia drausmės bylą pagal privataus asmens skundą, yra suderinama su advokatų nepriklausomumo principu, ar tai nėra tam tikra advokatų politinės kontrolės forma, ar ji atitinka šių dienų demokratinės valstybės principus ir ar tikrai tokia vykdomosios valdžios atstovo reakcija į viešai išsakytą nuomonę yra pagrįsta, proporcinga ir reikalinga.
Žinia, per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją teisingumo ministras teise iškelti advokatui drausmės bylą yra pasinaudojęs viso labo tris kartus. Iš jų net du buvo dabartinės teisingumo ministrės kadencijoje. Tad natūraliai kyla klausimas, ar tikrai įstatymu įtvirtinta teisingumo ministro teisė realizuojama pagal tiesioginę paskirtį – reaguoti į advokatų veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimus, ar vis dėlto tai daugiau ministro privilegija, kuri gali būti panaudota pasirinktinai, kai to reikalauja atitinkamai susiklosčiusios aplinkybės, o gal noras turėti ir išlaikyti advokatų politinės kontrolės įrankį?
Dešimtys bylų per metus
Dabar galiojanti Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo redakcija numato, kad drausmės bylą advokatui gali iškelti Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras. Į Lietuvos advokatūrą dėl galimo advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimo turi teisę su skundu kreiptis kiekvienas suinteresuotas asmuo. Tad nei įstatymas, nei poįstatyminiai teisės aktai neriboja asmenų, pagal kurių skundus gali būti advokatui keliama drausmės byla, rato. Dėl to savivaldoje veikianti advokatų drausminės atsakomybės procedūra yra atvira kiekvienam asmeniui, kuris mano, kad advokatas galbūt padarė veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimą. Gavus suinteresuoto asmens skundą Lietuvos advokatūros Drausmės komitetas atlieka galimo advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimo aplinkybių tyrimą, kurio metu, be kita ko, išklausomos abi pusės – tiek skundą pateikęs asmuo, tiek advokatas, sudaroma galimybė teikti įrodymus, argumentus ir samprotavimus galimo advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimo aplinkybių klausimais. Drausmės komitetas, atlikęs galimo pažeidimo tyrimą, Advokatų tarybai teikia rekomendacinę išvadą dėl galimo aplinkybių vertinimo ir drausmės bylos iškėlimo (neiškėlimo), o galutinį sprendimą kelti ar nekelti drausmės bylą advokatui priima Advokatų taryba, kurios sprendimas neiškelti drausmės bylos gali būti skundžiamas teismui.
Tuo atveju, jei Advokatų taryba priima sprendimą drausmės bylą iškelti, visa medžiaga perduodama Advokatų garbės teismui, kuris nagrinėja bylą ir priima galutinį sprendimą dėl galimo pažeidimo. Advokatų garbės teismo sprendimai taip pat yra skundžiami teismui. Galima priminti, kad Advokatų taryba 2022 m. priėmė 20 sprendimų iškelti advokatams ir advokatų padėjėjams drausmės bylas, o 2021 m. – net 35 sprendimus.
Advokatų drausminė atsakomybė savivaldos lygmenyje nėra miražas, o realiai funkcionuojantis įrankis.
Visa tai neabejotinai rodo, kad advokatų drausminės atsakomybės institutas savivaldoje yra gyvas ir neabejotinai atlieka savo paskirtį. Advokatų taryba smerkia kolegas ir negina tų, kurių veiksmai akivaizdžiai nesuderinami su advokato profesija. Todėl ji ne tik vertina pareiškėjų gautus skundus, bet ir pati reaguoja į bet kokią informaciją apie galimus advokatų drausmės pažeidimus. Advokatų tarybos pirmininkas turi teisę (net ir nesant asmens skundo) inicijuoti advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos galimo pažeidimo aplinkybių tyrimą, kai gaunama duomenų apie veiklą, nesuderinamą su advokato profesija. Tad advokatų drausminė atsakomybė savivaldos lygmenyje nėra miražas, o realiai funkcionuojantis įrankis. Dėl to sunkiai suprantama, kodėl įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 52 straipsnyje numatė galimybę drausmės bylą advokatui iškelti teisingumo ministro iniciatyva. Akivaizdu, kad iškyla klausimas, ar dėl kiekvieno privataus asmens skundo teisingumo ministras gali priimti sprendimą iškelti advokatui drausmės bylą, jei asmuo turi visas galimybes kreiptis su skundu tiesiai į Lietuvos advokatūrą, kurios viena pagrindinių funkcijų ir yra koordinuoti advokatų veiklą, nors to tikrai negalima pasakyti apie vykdomąją valdžią.
Būtina keisti įstatymą
Manytina, kad paskata perimti vykdomajai valdžiai tiesiogines Lietuvos advokatūros funkcijas ir spręsti advokatų drausminės atsakomybės klausimus susidaro todėl, kad Advokatūros įstatymas absoliučiai nediferencijuoja, kuriais atvejais dėl galimo advokato drausmės pažeidimo reiktų kreiptis įprasta tvarka į Lietuvos advokatūrą ir kuriais atvejais – į teisingumo ministrą.
Žiūrint išimtinai į įstatymo raidę matyti, kad šie du subjektai yra tarsi lygiaverčiai ir asmuo turi alternatyvią pasirinkimo teisę, t. y. savo nuožiūra pasirinkti, į ką kreiptis dėl galimo advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimo. Tačiau vadovaujantis advokatų veiklos laisvės ir nepriklausomumo principu neabejotina, kad tokia padėtis turi būti ištaisyta keičiant Advokatūros įstatymą ir nurodant, kad teisingumo ministras gali įgyvendinti savo teisę iškelti advokatui drausmės bylą tik tokiais atvejais, kai asmuo negali pasinaudoti įprasta tvarka – kreipdamasis su skundu į Lietuvos advokatūrą ir jei Lietuvos advokatūra dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių skundžiamo advokato atžvilgiu dar nėra priėmusi sprendimo.
Kitaip tariant, teisingumo ministro teisė iškelti advokatui drausminę bylą turi būti išimtinė ir negali būti aukštesnė nei Lietuvos advokatūros sprendimai – jei Lietuvos advokatūra yra priėmusi sprendimą advokatui nekelti drausminės bylos, teisingumo ministras neturi turėti galimybės drausminę bylą iškelti dėl to paties pažeidimo. Priešingu atveju paneigiamas ne tik advokatų nepriklausomumo principas, bet ir visos advokatų savivaldos, kaip nepriklausomos teisinės sistemos dalies, realus funkcijų įgyvendinimas.
ELTAŽinia, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas labai aiškiai numato, kad vienas advokatų veiklos principų yra advokato laisvė ir nepriklausomumas, kuris reiškia, jog advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis, todėl advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyto advokato vaidmens, dalyvavimo vykdant teisingumą ir tinkamo advokato funkcijų įgyvendinimo būtinoji (pamatinė) sąlyga (conditio sine qua non).
Ar nepažeidžiamas advokatų nepriklausomumas?
Advokatų veiklą koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos advokatūra. Būtent ji per advokatų savivaldos institucijas užtikrina, kad advokatai ir jų padėjėjai laikytųsi Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų. Be kita ko, advokatas privalo vengti bet kokios neteisėtos pašalinės įtakos, kuri gali paveikti profesinių funkcijų atlikimą, netoleruoti neteisėto kišimosi į profesinę veiklą ir imtis priemonių tokiems veiksmams nutraukti ir pašalinti.
Tad toks reglamentavimas aiškiai indikuoja, kad advokatų nepriklausomumas yra ne gildijos reliktas ir ne formali, teorinė sąvoka, o advokato atstovaujamų asmenų teisių ir interesų įgyvendinimo garantija, kuri užtikrina, kad advokatas laikydamasis įstatymo reikalavimų veiks išimtinai kliento naudai ir interesais, kad jis nebus niekieno veikiamas ir maksimaliai gins būtent kliento, o ne kokius kitus interesus.
Galima atverti Pandoros skrynią – pamažu pereiti prie reikšmingos išorinės įtakos advokatams bei jų bendruomenei ir taip silpninti visos Lietuvos advokatūros vaidmenį.
Siaurasis ir dažniausiai visuomenėje suvokiamas poreikio užtikrinti advokatų nepriklausomumą aspektas susijęs su tuo, kad kreipdamasis į advokatą kiekvienas nori ar bent jau tikisi, kad advokatas veiks išimtinai jo interesais ir maksimaliu pajėgumu. Neabejotina, kad niekas nepageidautų tokio atstovo ar gynėjo, kuriam vykdomoji valdžia galėtų daryti įtaką, kad ir netiesioginę, ir dėl kurios „atsargus“ advokatas susilaikytų nuo naudingų veiksmų klientui atlikimo, nedėtų maksimalių pastangų klientui apginti ar pan. Tačiau reikia turėti mintyje, kad advokatų bei jų savivaldos vaidmuo valstybėje yra gerokai platesnis nei tik klientų atstovavimas.
Lietuvos advokatūra reikšmingai prisideda prie teisėkūros proceso ir teisės aktų tobulinimo – inicijuoja teisės aktų pakeitimus, kovoja su galimais žmogaus teisių pažeidimais teisiniame reglamentavime, teikia savo išvadas ir pastabas dėl teisės aktų, dalyvauja įvairiose diskusijose ir teisės konferencijose, kuriose aptariami iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria teisingumas, siekia teisingo proceso ypač baudžiamosios teisės srityje ir pan. Todėl tuomet, kai kalbama apie advokatų nepriklausomumą ir jo garantijas, galvoje turimi ne išimtinai konkrečių klientų interesai, tačiau ir visos valstybės teisinė sistema, žmogaus teisių garantijų joje užtikrinimas, kas yra demokratinės valstybės pamatinės vertybės.
Taip jau buvo Baltarusijoje
Tad vertindami vykdomosios valdžios atstovo teisę iškelti advokatui drausmės bylą neišvengiamai turėtume žvelgti plačiau. Šiuo atveju reikėtų paisyti galimos rizikos visai Lietuvos advokatūros savivaldai, nes teisingumo ministrui suteikta besąlygiška teisė iškelti advokatui drausmės bylą yra ne kas kita kaip tam tikra advokatų politinės kontrolės forma, kurią aktyviai praktikuojant ilgainiui galima atverti Pandoros skrynią – pamažu pereiti prie reikšmingos išorinės įtakos advokatams bei jų bendruomenei ir taip silpninti visos Lietuvos advokatūros vaidmenį. Suprantama, tai būtų didžiulis žingsnis atgal žmogaus teisių ir teisingumo vykdymo įgyvendinimo procese.
ELTABūtent taip nutiko Baltarusijoje, kurios advokatūra mažais ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingais žingsneliais po truputį prarado bet kokį nepriklausomumą ir tapo politinės valdžios užsakymų vykdytoja. Lietuvos advokatūra, būdama nepriklausoma teisinės sistemos dalimi, skirta atstovaujamo žmogaus teisėms užtikrinti, turi būti maksimaliai apolitizuota ir atribota nuo menkiausio valdžios kišimosi, ir logiškai sektų, kad teisingumo ministrui teisė iškelti advokatui drausmės bylą turėtų būti suteikiama tik išimtiniais atvejais, kai asmuo negali ginti savo pažeistų teisių įprasta tvarka – kreipdamasis su skundu į Lietuvos advokatūrą.
Priešingu atveju, kai drausmės byla pagal privataus asmens skundą keliama apeinant įprastą tvarką, mes kalbame apie tam tikros faktinės subordinacijos sukūrimą, o kartu ir Lietuvos advokatūros savivaldos menkinimą. Iš tiesų, norint efektyviai užtikrinti žmogaus teisių garantijas, šiuolaikinėje demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti paneigti advokatų savivaldos įgyvendinimo principai.
Taigi būtina pakeisti Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 punktą ir jį suformuluoti taip: „Sprendimą iškelti drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra. Išimtiniais atvejais, kai asmuo, pranešantis apie galimą Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokatų veiklos pažeidimus, dėl svarbių priežasčių negali kreiptis į Lietuvos advokatūrą, sprendimą iškelti drausmės bylą gali priimti teisingumo ministras.“ Būtent tokia įstatymo formuluotė padėtų realiai apginti pažeistas asmenų teises ir užtikrintų Lietuvos advokatūros nepriklausomumą.
Romualdas DRAKŠAS yra Advokatų tarybos narys, advokatas, profesorius, teisės mokslų daktaras
BEREKLAMOS:
