Asmeninis archyvasKaip karo režimu turėtų veikti medicinos sistema, ar Lietuvos gydytojai ir kitas medicinos personalas tam yra pasiruošęs, ar galima per COVID-19 pandemiją įgytą patirtį ir Ukrainos medikų patyrimą pritaikyti karo atveju? Apie tai Rūta Andriuškaitė kalbėjosi su buvusiu sveikatos apsaugos ministru, Kauno klinikų gydytoju anesteziologu-reanimatologu Aurimu Pečkausku.
– Šių metų birželį kartu su kolegomis iš Kauno klinikų dirbote Ukrainoje. Pasidalinkite įspūdžiais. Ar tai pirmas jūsų apsilankymas karo niokojamoje šalyje?
Asmeninis archyvas– Ukrainoje teko lankytis jau tris kartus. Pirmasis oficialus vizitas įvyko 2024 m. rudenį dar einant sveikatos apsaugo ministro pareigas. Tuo metu teko lankyti civilines gydymo įstaigas Kyjive, Poltavoje, Lvive. Antrasis vizitas jau šių metų pavasarį vyko nevyriausybinės organizacijos „Blue and Yellow“, Sveikatos apsaugos ministerijos ir dabartinės mano darbovietės Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Kauno klinikų organizuojamoje misijoje. Šio dviejų savaičių vizito tikslas buvo suprasti, kaip veikia pagalbos teikimas nuo karo nukentėjusiems civiliams ir kariškiams, parvežti šią patirtį į Lietuvą, teikti pasiūlymus už pasirengimą grėsmėms atsakingoms institucijoms Lietuvoje.
Per šį vizitą teko lankytis, stebėti ir įsijungti į pagalbos teikimo procesus rytinėje Ukrainos dalyje, Dnipropetrovsko srityje. Aplankyta bent keletas skirtingų profilių gydymo įstaigų, susitikta su daugybe gydymo procese dalyvaujančių, jį kuruojančių asmenų, kelionė buvo itin turtinga žinių atžvilgiu. Be abejo, ir kaip gydytojas anesteziologas-reanimatologas buvau įtrauktas į nukentėjusiųjų gydymą atliekant medicinines evakuacijas greitosios pagalbos automobiliais iš vienų gydymo įstaigų į kitas, tolyn nuo fronto linijos.
Trečiasis vizitas vyko jau kaip „Blue and Yellow Medical“ nevyriausybinės organizacijos savanoriui, kur kaip gydytojas anesteziologas važiavau ne tik gilintis į procesus, tačiau ir realiai padirbėti gydymo įstaigose labai arti fronto linijos, perprasti, kaip veikia medicininę pagalbą teikiančios grandys, kokia kasdienybės realybė, su kuo susiduria ten dirbantys medikai.
Daugiau kaip dvi savaites realiai vykdžiau medicininę evakuaciją ir taktinės medicinos mokymus atliekančioje nevyriausybinėje organizacijoje „TacMed Ukraine“ bei kartu su kolegomis anesteziologais-reanimatologais karinės struktūros gydymo įstaigoje, veikiančioje labai arti fronto linijos. Šioje misijoje teko realiai teikti medicininę pagalbą nuo karo nukentėjusiems kariškiams ir civiliams asmenims.
Kalbant apie karo traumų gydymą, Ukrainos specialistai perrašys medikams skirtus šios disciplinos vadovėlius.
– Kaip organizuojamas ligoninių darbas karo zonose? Kaip Ukrainos medicinos sistema pasikeitė prasidėjus karui?
– Organizaciniu požiūriu Ukrainoje išskirtinos trys sistemos, kurios labai glaudžiai bendradarbiauja teikiant pagalbą nukentėjusiesiems. Tai yra kariuomenės medicina, kur kiekvienas kariuomenės vienetas turi savo medikų komandą, besirūpinančią karių gyvybėmis pačiame fronte, užtikrina aukų evakuaciją iki pirminio apžiūros ir pagalbos punkto, geba suteikti pradinę ir labiau kvalifikuotą chirurginę pagalbą iki taško, kur įsijungia antroji – karo medicinos – sistema.
Asmeninis archyvasUkraina, skirtingai negu Lietuva, kiekviename regione turi karo medicinos centrus – ligonines, kurios valdomos Karo medicinos tarnybos, kuri pavaldi kariuomenės vadui. Šie medicinos centrai, be kita ko, turi pareigą užtikrinti ir sužeistų karių priežiūrą ne tik savo regione, tačiau yra įpareigoti sukurti mobiliąsias chirurgines brigadas, kurios dirba nedidelėse pafrontės gydymo įstaigose, į kurias sužeistieji pristatomi iš fronto.
Tai pagal NATO standartus įvardijamos rolė 2/3 gydymo įstaigos, kur teikiama ne tik pirminė, tačiau ir specializuota (pavyzdžiui, neurochirurgija, kraujagyslių chirurgija) chirurginė pagalba. Tokiose komandose dirba keletas anesteziologų, keletas chirurgų, traumatologų, slaugytojų, įstaigose įmanoma laboratorinė ir radiologinė diagnostika, veikia keletas operacinių, intensyviosios terapijos palata. Šios gydymo įstaigos su mobiliosiomis komandomis dažniausiai veikia iki keliasdešimt kilometrų nuo fronto teritorijoje.
Asmeninis archyvasToliau pacientų kelias pasitelkiant medicininę evakuaciją driekiasi į miestų gydymo įstaigas, kur jau įsijungia trečioji sistema – civilinė sveikatos priežiūra. Natūralu, kad esant dideliam skaičiui sužeistųjų karinių struktūrų sistemos nepajėgia aprėpti viso pacientų srauto ir didelė dalis sužeistųjų, kuriems reikia specializuoto tolesnio traumų gydymo bei reabilitacijos, patenka į civilines, tiek ministerijai, tiek savivaldai pavaldžias, gydymo įstaigas. Labai svarbu paminėti, kad paciento kelias nuo sužeidimo vietos driekiasi iš rytų į vakarus, tolyn nuo sužeidimo vietos iki Kyjivo, Lvivo, Vinycios ir kituose šalies vakaruose esančių miestų gydymo įstaigų. Visame šiame kelyje pacientui gali tekti pabūti ir penkiose šešiose gydymo įstaigose ir skirtingais etapais gaunamos skirtingos paslaugos, nuo pirminio žaizdų sutvarkymo iki reabilitacijos ir atkuriamojo gydymo. Taip pat svarbu suprasti, kad tarp visų šių logistinių etapų privaloma užtikrinti saugų ir kokybiškos priežiūros sužeistųjų pervežimą, arba kitaip tariant – evakuaciją. Tam naudojamas įvairus transportas: nuo šarvuotų pėstininkų mašinų ar robotų fronte iki itin gerai techniškai aprūpintų greitosios medicinos pagalbos reanimobilių, galinčių saugiai pervežti kritinės būklės pacientus, nuo paprastų furgonėlių iki specialiai pacientams įrengtų autobusų, traukinių ar sraigtasparnių. Dalis šių pervežimų organizuojama ir atliekama karo medikų, tačiau daugiau negu pusė evakuacijų įvykdoma tarptautinių nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip jau minėta „TacMed Ukraine“, Raudonasis Kryžius, „Gydytojai be sienų“, MOAS ir kt.
Kai susilieja keletas skirtingų sistemų, galime tik įsivaizduoti, kokio sudėtingumo procesas vyksta. Jo sukoordinavimas, užtikrinimas, kad viskas įvyktų sklandžiai ir laiku, kad nenukentėtų pacientai, kad gydymo įstaigos žinotų, kiek ir kokių pacientų pas juos atkeliauja, kad visi turėtų pakankamų išteklių pagalbai teikti, kad tie ištekliai atvyktų saugiai, kad būtų užtikrinama bent bazinė dokumentacija ir t. t., yra įspūdingo sudėtingumo veiksmas. Šie procesai Ukrainoje nesusireguliavo iš karto, pradžioje taip pat buvo daug neaiškumų, netikrumo, nesupratimo, kas už ką atsakingas, ir, be abejo, klaidų. Manau, kad šio proceso valdymą privalo pamatyti visi, kuriems gali tekti tokius procesus organizuoti mūsų šalyje, kad tų klaidų išvengtume. Didžiausia klaida, kurią galime padaryti kaip šalis, – nesimokyti iš kitų klaidų.
Asmeninis archyvasAtsakydamas į antrąją klausimo dalį, norėčiau pabrėžti, kad sveikatos priežiūros sistema ir pati medicina nuolat kinta. Susipažinus su Ukrainos sistema, norisi pasidžiaugti, kaip sparčiai nuėjome link Vakarų kokybės savo sveikatos sistemoje, o juk startavome nuo to paties atspirties taško po Sovietų Sąjungos griūties. Lietuvos sveikatos sistema jau senokai yra išsprendusi iššūkius, kurie vis dar kamuoja Ukrainos sveikatos sistemą. Tačiau, kad ir kaip paradoksiškai ar net makabriškai skambėtų, karas yra galingas progreso variklis. Tai matoma ir teikiant pagalbą sužeistiesiems. Karo pradžioje moderni įranga, kaip humanitarinė pagalba, keliavo į Ukrainą ir nedažnas vietos specialistas žinojo, ką su ta įranga daryti, o dabar matomas visai kitas vaizdas. Greitosios diagnostikos, laboratorinių tyrimų, ultragarso tyrimų naudojimas yra kasdienė praktika, skausmo valdymo ir traumų priežiūros algoritmai nugludinti tiek, kad mes turime važiuoti pas kolegas ir mokytis, semtis jų patirties. Kalbant apie karo traumų gydymą, Ukrainos specialistai perrašys medikams skirtus šios disciplinos vadovėlius.
Jeigu žiūrėtume iš sisteminės perspektyvos, per keletą metų šalyje beveik nuo nulio kuriama reabilitacijos sistema, psichologinės pagalbos galimybės, steigiamos protezų gamybos įmonės, kurios vos spėja atliepti didžiulį poreikį. Sveikatos apsaugos ministerija daug dirba sveikatos sistemos finansavimo klausimais, deda pastangas tvarkyti vaistų kompensavimo, jų prieinamumo, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo problemas, daugėja būtinos diagnostikos įrangos, keičiamas požiūris į medikų rengimą. Iš tiesų įspūdinga matyti, kad kariaujanti šalis sugeba daryti tokio masto būtinas pertvarkas ir reformas, kurios orientuotos ne tik į karo nukentėjusiųjų gydymą, bet ir į tolimą ateitį rūpinantis kiekvienu šalies gyventoju.
– Ar šiame kare gydytojai yra gerbiami kariaujančių pusių, ar lygiai taip pat tampa taikiniais, kas yra šiurkštus humanitarinės teisės pažeidimas?
– Deja. Šiame kare, kaip ir ankstesniuose, kuriuose agresorė yra Rusija, raudonas kryžius ant pastatų ar automobilių traktuojamas kaip taikinys, o ne saugumo simbolis. Tai byloja tūkstančiai susprogdintų greitosios medicinos pagalbos automobilių, šimtai subombarduotų, sudegintų, susprogdintų ligoninių ne tik šalies rytuose, tačiau ir per nesibaigiančius miestų bombardavimus.
Šiam agresoriui humanitarinės teisės pažeidimai yra kasdienybė, ir, atrodo, netgi labai priimtina.
Vienas ciniškiausių man žinomų išpuolių – kone Kyjivo centre veikiančios vaikų ligoninės („Ohmatdyt“) apšaudymas balistine raketa ankstyvą sekmadienio rytą. Suprantant, kad balistinės raketos pasiklysta labai retai, peršasi mintis, kad kažkas savo rankomis uždėjo taikinį ant vaikų ligoninės ir nuspaudė raudoną mygtuką. Nesuvokiamas žiaurumas.
Istorijos apie savo darbo vietose žuvusius gydytojus ar slaugytojus yra dažnas reiškinys. Mano paskutinio vizito metu pasiekė žinios apie kolegą anesteziologą, kuris žuvo raketomis susprogdinus gydymo įstaigą netoli fronto. Taip pat paminėtina, kad prieš medikus rengiamos ir diversantų operacijos. Teko girdėti apie atvejį, kai savanoriais apsimetę diversantai atnešė į ligoninę sunkiai dirbantiems medikams užnuodyto maisto. Pasitaikę atvejų apie užnuodytą geriamąjį vandenį ir panašių...
Šiam agresoriui humanitarinės teisės pažeidimai yra kasdienybė, ir, atrodo, netgi labai priimtina.
Asmeninis archyvas– Ar būtų galima Ukrainos medikų patirtimi pasinaudoti Lietuvoje? Ką reikėtų keisti, kokius veiksmus reikėtų pradėti įgyvendinti (ar jau įgyvendinama) Lietuvoje?
– Džiugu, kad po antrosios misijos, dar vasaros pabaigoje, Sveikatos apsaugos ministerija vykdė strateginę sesiją, kurioje visos šioje misijoje dalyvavusios komandos (iš Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos gydymo įstaigų) dalijosi savo įžvalgomis ir pasiūlymais, ką galėtume ir privalėtume daryti Lietuvoje, kad pasiruoštume dienai X. Labai viliuosi, kad į šiuos pasiūlymus bus atsižvelgta. Pasiūlymai sukasi apie tris lygius.
Asmeninis archyvasPirmas, turime kelti mūsų medikų kompetencijas srityse, susijusiose su traumų gydymu, taktine medicina, pagalbos teikimu atšiauriomis sąlygomis, rūšiavimu, pacientų pervežimo įgūdžius. Būtinos tarpinstitucinės ir gydymo įstaigose vykdomos pratybos imituojant masines nelaimes. Kaip sistema privalome gebėti kokybiškai ir laiku suteikti pagalbą dideliam skaičiui nukentėjusiųjų. Atėjus dienai X, laiko mokytis nebebus, reikės veikti.
Antras, valstybės, savivaldybės ir gydymo įstaigų medicinos priemonių ir vaistų rezervo nomenklatūros bei turimų medžiagų kiekių peržiūra, prisitaikant prie naujos Ukrainoje matomos realybės. Scenarijai, pagal kuriuos valstybė ruošiasi, yra dinamiški, ir Ukrainos pavyzdys yra tai, pagal ką šiuo metu privalome keisti pasirengimo scenarijus. Taip pat į šalį atkeliaujančių vaistų, medicininių priemonių, techninės įrangos, chirurginių instrumentų tiekimo grandinių peržiūra ir diversifikavimas yra būtinas aspektas – mūsų, kaip ir daugelio šalių, ištekliai yra priklausomi nuo išorinio tiekimo, nėra daug vaistų ar įrangos, kurią galime gaminti šalyje, todėl ištikus nacionalinei nelaimei nesinorėtų patekti į situaciją, kai medikai prieš giltinę turi stoti plikomis rankomis.
Trečias, stiprinti gydymo įstaigų infrastruktūrą. Suprantama, kad kaip šalis neturime išteklių visose 60 savivaldybių pastatyti po karo ligoninę. Svarbu suprasti, kad baziniam pasirengimui kiekviena gydymo įstaiga turi turėti aiškų ekstremalių situacijų valdymo planą, labai aiškiai atliepti tris dalykus: kur slėpsis darbuotojai ir pacientai pavojaus atveju, ar turėsime nepriklausomą energetiką ir vandenį, ar turėsime vaistų ir priemonių rezervą paslaugoms teikti. Kai kalbame apie aukštesnio lygio pasirengimą, turime suprasti, kad Lietuva nėra didelė šalis, turime kalbėti apie keletą, galbūt keliolika gydymo įstaigų, kurios šalia bazinio nepriklausomumo turėtų turėti galbūt net požeminę infrastruktūrą, kad galėtų teikti paslaugas kilus pavojui. Kad šis punktas būtų įgyvendintas, tiesiog būtinas Lietuvos kariuomenės, Lietuvos karo medicinos tarnybos ir civilinės sveikatos apsaugos sistemos glaudus bendradarbiavimas bei veiksmų koordinavimas. Civilinė sveikatos apsaugos sistema turi žinoti, kokie lūkesčiai jai keliami iš kariuomenės, atitinkamai krašto apsaugos sistema privalo padėti civilinei sistemai tuos lūkesčius įgyvendinti.
Civilinė sveikatos apsaugos sistema turi žinoti, kokie lūkesčiai jai keliami iš kariuomenės, atitinkamai krašto apsaugos sistema privalo padėti civilinei sistemai tuos lūkesčius pasiekti.
Dalis įžvalgų pradėtos atliepti dar buvusios Vyriausybės, dalis vyksta jau šiuo metu, tačiau tikrieji prioritetai ir rūpinimasis sveikatos sistemos pasirengimu pasimatys, kai bus patvirtintas valstybės biudžetas. Jeigu žodžius lydi ištekliai, galime konstatuoti, kad prioritetas suteikiamas.
Asmeninis archyvas– Keliuose interviu esate minėjęs, kad visi Lietuvos medikai yra civiliai rezervininkai. Gal galėtumėte apie tai plačiau papasakoti? Kaip medikų darbas keistųsi karo atveju?
– Taip. Lietuvos medikai yra civiliai rezervininkai, kurie patenka tarp specialybių, kurios yra kritinės ištikus ekstremalioms situacijoms. Dar praėjusiais metais sveikatos apsaugos ministro įsakymu gydymo įstaigos buvo įpareigotos pasirengti ekstremaliųjų situacijų valdymo planus. Viena tokio plano dedamųjų – rašytinis darbuotojų supažindinimas su jų funkcijomis tokios situacijos metu. T. y. visi darbuotojai privalėtų prisistatyti į savo darbovietes ir atlikti jiems pavestas funkcijas. Už šios pareigos neatlikimą numatyta administracinė atsakomybė.
*****susije*****
Žinoma, įpareigojimas yra viena, tačiau ir Ukrainos pavyzdžiai rodo, kad dalis medikų į darbą karo atveju neatvyksta, ir priežastys yra įvairios: pradedant savo pačių šeimos saugumo užtikrinimu, baigiant asmeninėmis baimėmis. Ir esant tokiai grėsmei administracinė atsakomybė, matyt, nėra veiksnys, kuris gali sulaikyti medikus ar kitų kritiškai svarbių specialybių atstovus. Turėtume kalbėti ne apie sankcijas, tačiau apie realiai galinčius veikti įrankius, padedančius jaustis saugesniems ir labiau motyvuotiems ateiti į darbą ekstremaliose situacijose. Man pačiam, kaip anesteziologui-reanimatologui, nekiltų jokių klausimų, kur ateiti ir ką daryti, jeigu žinočiau, kad mano šeima yra saugi.
Asmeninis archyvas– Per COVID-19 pandemiją Lietuvos medikams padėjo savanoriai, kurie slaugė ligonius ir mažino rizikas neperdegti medicinos personalui. Kokias per pandemiją įgytas patirtis medicinos sistemoje būtų galima panaudoti karo atveju? Kaip ir kuo Lietuvoje gyventojai galėtų padėti šalies medikams karo atveju?
– Per COVID-19 pandemiją kilęs žmonių susitelkimas, noras padėti kitam, didžiulis savanorystės mastas, kai to tikrai reikia, parodė, kad su mumis, kaip visuomene, viskas yra gerai. Tai parodė, kad galime mobilizuotis, kai to tikrai reikia. Neabejoju, kad tokį reiškinį stebėtume ir kilus kitai nacionalinei grėsmei. Manau, kad šiuo metu turime dvi puikias institucijas, kur visi civiliai žmonės jau dabar gali prisijungti ir labai nesunkiai ras savo vietą padedant šaliai sunkiu metu, – tai Lietuvos šaulių sąjunga ir vis dar kuriamos komendantūros. Šių organizacijų tikslai yra koordinuotai padėti susitelkti žmonėms ir ištiesti pagalbos ranką ten, kur to labiausiai reikia. Matyt, suprantame, kad koordinuotas veikimas žmonių grupėje yra gerokai efektyvesnis negu po vieną. Lietuvos šaulių sąjunga turi netgi medicininius batalionus, kur medicininio išsilavinimo neturintys asmenys gali įgyti puikių įgūdžių, reikalingų teikti pagalbą lauko sąlygomis nukentėjusiems, sužinoti taktinės medicinos principus, pirmosios pagalbos teikimo principus ir kt. Šie įgūdžiai gali praversti ne tik karo atveju, tačiau ir kasdienybėje ištikus nelaimei.
A. Pečkauskas
- Gimė 1987 m.
- 2012 m. LSMU įgijo medicinos gydytojo kvalifikaciją, magistro laipsnį.
- 2016 m. LSMU įgijo gydytojo anesteziologo-reanimatologo kvalifikaciją.
- 2014–2020 m. dirbo gydytoju Londone (Jungtinė Karalystė), Plungės ligoninėje, LSMU ligoninės Kauno klinikose.
- 2020 m. Respublikinės Kauno ligoninės direktorius medicinai.
- 2021–2024 m. Sveikatos apsaugos ministerijos viceministras.
- 2024 m. rugpjūtį–gruodį sveikatos apsaugos ministras.
