Asmeninis archyvasTeisė į informaciją yra konstitucinė, todėl nepagrįstas informacijos įslaptinimas ir atsisakymas ją pateikti traktuotinas kaip konstitucinės teisės pažeidimas ir negali būti toleruojamas bei nebaudžiamas.
Nors teisė į informaciją nėra absoliuti, visgi jos ribojimai yra tiesiogiai apibrėžti tiek Konstitucijoje, tiek specialiuose įstatymuose. Antai Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui apsaugoti ar konstitucinei santvarkai ginti. Taigi mūsų pagrindinis įstatymas numato tik keturias konstitucines vertybes, kurias saugant galima įslaptinti informaciją ir jos neteikti.
Visuomenės informavimo įstatymas šių vertybių sąrašą papildo valstybės, tarnybos, profesinėmis, komercinėmis ir banko paslaptimis (18 straipsnio 1 dalis), taip pat informacija, kurios suteikimas pakenktų valstybės saugumo ir gynybos interesams, baudžiamajam asmenų persekiojimui, skatintų pažeisti valstybės teritorijos vientisumą ar viešąją tvarką arba jos nesuteikimas užkirstų kelią teisės pažeidimams ar būtų labai svarbus žmonių sveikatai apsaugoti (18 straipsnio 2 dalis).
Taigi advokato profesinė paslaptis yra konstituciškai pagrįstas pagrindas atsisakyti teikti informaciją be kliento sutikimo bet kokioms institucijoms ar asmenims ir yra susijusi su asmens teise į privataus gyvenimo neliečiamumą (Konstitucijos 22 straipsnis). Asmuo, siekdamas gauti teisinių paslaugų, patiki informaciją advokatui, savo teisiniam patarėjui, pagrįstai tikėdamasis, kad ta informacija bus patikimai saugoma. Profesinės paslapties institutas yra būtinas tam, kad tarp atitinkamos profesijos atstovo ir asmens, kuris tikisi tam tikrų profesinių paslaugų, susiklostytų tarpusavio pasitikėjimo santykiai, būtini teikiant su asmeniu itin glaudžiai susijusias (šiuo atveju teisines) paslaugas.
Draudžiama ne tik viešai arba slaptai tretiesiems asmenims susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija, bet ir ją naudoti kaip įrodymą prieš kliento valią.
Advokatas nėra išimtinė profesija, kurios atstovams priskiriama pareiga saugoti informaciją, kurią jie sužinojo atlikdami savo profesines ar tarnybines pareigas. Informacija pripažįstama profesine paslaptimi, jeigu ją pagal įstatymus ar sutartį privalo saugoti tam tikros profesijos asmenys (advokatai, gydytojai, auditoriai, žurnalistai ir kt.). Tokią informaciją minėtieji asmenys gauna atlikdami jiems pagal įstatymus ar sutartis nustatytas pareigas (Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 5 dalis). Pastarojoje teisės normoje pateiktas nebaigtinis sąrašas profesijų, kurių atstovams tenka pareiga saugoti profesines paslaptis, taigi kilus ginčui kitus profesinę paslaptį privalančius saugoti asmenis turi nustatyti ginčą nagrinėjantis teismas. Tokiais asmenimis gali būti laikomi ir kitų profesijų atstovai, kurie nėra tiesiogiai įvardyti Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 5 dalyje, pavyzdžiui: notarai – dėl informacijos, kuria jie disponuoja, atlikdami notaro pareigas; antstoliai – dėl informacijos, kuria jie disponuoja, atlikdami antstolio pareigas; žurnalistai – dėl informacijos, kuri yra susijusi su informacijos šaltiniais; dvasininkai – dėl to, kas jiems buvo patikėta per išpažintį; teisėjai – dėl teismo pasitarimų kambario paslapties; vertėjai – dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo, atlikdami vertėjo pareigas; taikinimo tarpininkai (mediatoriai) – dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo, vykstant taikinamojo tarpininkavimo procedūroms (mediacijai); taip pat kitų profesijų atstovai, jeigu tokią pareigą numato teisės aktai, etikos taisyklės ar susitarimai. Atskiromis profesinės paslapties rūšimis būtų galima laikyti banko paslaptį ir draudimo paslaptį, nes šios paslaptys siejamos ne tiek su profesine, kiek su ūkine ir finansine veikla.
Advokato profesinė paslaptis yra viena labiausiai paplitusių profesinių paslapčių, pagrįsta vienu pagrindinių advokato veiklos principų, įtvirtintų5 straipsnio 4 punkte (kliento paslapties neatskleidimas). Kliento paslaptis tampa advokato profesine paslaptimi ir jos turinį sudaro informacija, kuri yra nurodyta Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje: kreipimosi į advokatą faktas (1), sutarties su klientu sąlygos (2), kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys (3), konsultacijos pobūdis (4) ir pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys (5), taip pat kitas advokato ir kliento bendravimo (susitikimų, korespondencijos, pokalbių telefonu ar kitų formų bendravimo) turinys (6).
Draudžiama ne tik viešai arba slaptai tretiesiems asmenims susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija, bet ir ją naudoti kaip įrodymą prieš kliento valią. Advokato profesinės paslapties kaip advokato profesinės veiklos pagrindinio principo užtikrinimo garantijos yra įtvirtintos ir teismo procesuose. Taigi net civilinę, administracinę ar baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas negali įpareigoti advokato atskleisti su jo profesine veikla susijusias aplinkybes.
Baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 3 punkte įtvirtinta: „<...> kaip liudytojas negali būti apklausiamas įtariamojo, kaltinamojo, išteisintojo ar nuteistojo gynėjas, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovai – dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo atlikdami gynėjo arba atstovo pareigas“. Pagal šio kodekso 48 straipsnio 2 dalies 4 punktą baudžiamajame procese gynėjo funkcijas atliekantis advokatas įpareigojamas saugoti profesinę paslaptį, kitaip tariant, advokatas ir jo padėjėjas neturi teisės skelbti žinias, kurias sužinojo atlikdami gynėjo pareigas. Taigi įstatymas net baudžiamajame procese nenumato jokių išimčių, kurios leistų susiaurinti advokato profesinės paslapties ribas. Dėl to advokatas negali teikti informacijos apie aplinkybes, susijusias su profesine veikla, ne tik viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams, bet ir ikiteisminio tyrimo institucijoms, teismui bei tretiesiems asmenims.
Analogiškai advokato profesinės paslapties imunitetas yra užtikrinamas ir kituose teisminiuose procesuose, t. y. civiliniame ir administraciniame. Antai 189 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad „negali būti apklausiami kaip liudytojai atstovai civilinėje, administracinėje ar administracinio nusižengimo byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo būdami atstovu ar gynėju“. Administracinių teismų nagrinėjamų bylų procesuose taip pat yra užtikrinamas absoliutus advokato profesinės paslapties imunitetas. 59 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodoma, kad negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudytojai atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje apie aplinkybes, kurias jie sužinojo eidami atstovo ar gynėjo pareigas. Saugoti profesines paslaptis advokatas įsipareigoja duodamas advokato priesaiką.Ši pareiga įtraukta ir į Advokatų etikos kodeksą (8 straipsnis).
Kliento advokatui patikėtos informacijos saugumas yra būtinoji abiejų šio santykio šalių savitarpio pasitikėjimo bei advokato, kaip nepriklausomo teisės patarėjo, tinkamo funkcijų atlikimo sąlyga, taigi konfidencialumas – pagrindinė, svarbiausia advokato teisė ir pareiga, kuriai netaikoma senatis. Iš tos nuostatos išplaukia, kad net ir nutrūkus teisinių paslaugų sutarčiai advokatas yra atsakingas už kliento jam patikėtos informacijos saugumą. Senaties netaikymo institutas įtvirtintas tik Advokatų etikos kodekse, o Advokatūros įstatyme tokios tiesioginės nuostatos nėra. Vis dėlto ši sąlyga dažniausiai įtraukiama į teisinių paslaugų sutartis, o ateityje turėtų būti įtvirtinta ir Advokatūros įstatyme.
Visgi, Konstitucijos požiūriu, yra abejotinas pagrįstumas Advokatų etikos kodekso 8 straipsnio nuostatos, pagal kurią „advokatas turi teisę be kliento sutikimo atskleisti advokato profesinę paslaptį sudarančią informaciją, kai tai neišvengiamai būtina žmogaus gyvybei išsaugoti (1), kliento, jo įpėdinio ar teisių perėmėjo teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti (2) ir apginti advokato teises ginče su klientu, tačiau tik ta apimtimi, kuri būtina ginčui teisingai išspręsti (3)“. Ši išlyga siaurina advokato profesinės paslapties ribas, palyginti su nustatytomis Advokatūros įstatyme ir procesinėse normose, taip pat siaurina konstitucinę asmens privataus gyvenimo neliečiamumo sampratą. Autorės nuomone, esant teisiniam ginčui teismai turėtų pirmenybę teikti Konstitucijai ir įstatymui, o Advokatų etikos kodekse nustatyti profesinės paslapties ribojimai galėtų būti vertinami kaip prieštaraujantys Konstitucijai ir įstatymui bei advokato priesaikai. Bet kuriuo atveju į šį probleminį klausimą anksčiau ar vėliau atsakymą turės rasti teismų praktika.
Dr. Liudvika MEŠKAUSKAITĖ yra Vilniaus universiteto profesorė, advokatė
BEREKLAMOS:
