Asmeninis archyvasIr kodėl jai skiriama mažiau dėmesio nei asmens ir politinėms teisėms?
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nerasime sąvokos „ekonominė veiklos laisvė“ ar „verslo laisvė“. Tačiau Konstitucijos IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“, skirtame asmens socialinių ekonominių teisių apsaugai ir kai kuriems valstybės ekonominiams, gamtosauginiams interesams įtvirtinti, ši laisvė įvardijama kaip „asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva“ (šiame straipsnyje sąvoka „asmens ūkinės veiklos laisvė“ gali būti keičiama sinonimu „ekonominės veiklos laisvė“).
Ši laisvė priskiriama prie ekonominių laisvių, kurioms konstitucinės teisės mokslas dažnai skirdavo ne tiek daug dėmesio, kaip politinėms ir asmeninėms teisėms. Ekonominės teisės kartu su socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis dažnai įvardijamos kaip antros kartos žmogaus teisės, o asmeninės ir politinės teisės priskiriamos prie pirmos kartos teisių. Politinės ir pilietinės teisės buvo dažnai vadinamos fundamentaliomis, prigimtinėmis, tiesiogiai taikomomis, o ekonominės teisės vertintos kaip „antrarūšės“, labiau programinės teisės.
Svarbiausias veiksnys ekonominei laisvei buvo karantino įvedimas, kai faktiškai buvo sustabdyta dalies šalies ūkio sektorių veikla.
Tačiau situacija iš esmės pasikeitė, kai 2020 m., pradėjus plisti SARS-CoV-2 virusui, valstybės valdžios institucijos ėmėsi įvairių priemonių (inter alia ir ekonominės veiklos ribojimo priemonių), siekdamos užkirsti jam kelią. Svarbiausias veiksnys ekonominei laisvei buvo karantino įvedimas, kai faktiškai buvo sustabdyta dalies šalies ūkio sektorių veikla. Atskiros ūkio sritys, tokios kaip tarptautinis turizmas, grožio paslaugų teikėjai, maitinimo įstaigos ir kt., privalėjo nutraukti veiklą arba veikė tik minimaliu režimu. Visi šie ir kiti ūkinės veiklos laisvės ribojimai sukėlė didelius finansinius praradimus, kurie paskatino aktyvią visuomenės ir teisės mokslininkų diskusiją, ar Konstitucija saugo ūkio subjektų veiklą, ar valstybės valdžios veiksmai neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems asmens ūkinės veiklos laisvės garantams? Būtent šis sunkus ekonominis laikotarpis privertė prisiminti, kad ekonominė laisvė laikytina išskirtinio svarbumo kategorija, nes būtent ji kuria sąlygas visos visuomenės santvarkai egzistuoti. Ekonominės veiklos laisvė užtikrina labai svarbią žmonijos veiklos sritį, kuri, iš vienos pusės, leidžia vystytis asmens savarankiškumui, iniciatyvai, o iš kitos pusės, kuria žmogiškąją kultūrą, nes ši laisvė skatina asmens prigimtinį socialumą per bendradarbiavimą, tarpusavio ryšius su kitais asmenimis.
Atsižvelgiant į tai, trumpai apžvelgtina, kokie yra ekonominės veiklos laisvės pagrindai, įtvirtinti prieš 30 metų priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kaip jie buvo „modernizuojami“ Konstitucinio Teismo jurisprudencijos. Ši trumpa apžvalga leis skaitytojui suprasti, kad 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija sukūrė prielaidas stabiliai ir sėkmingai ekonomikai vystytis, įtvirtino ekonominių santykių reguliavimo pamatus, kurie užtikrina valstybės ekonominių, socialinių ir teisinių santykių prognozuojamumą. Tačiau kiekvienas asmuo, kuris mano, kad jo konstitucinė asmens ūkinės veiklos laisvė buvo pažeista, gali kreiptis į teismą ir ginti šią laisvę, vadovaudamasis Konstitucija, nes lex fundamentalis yra tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 str.).
Konstituciniai asmens ūkinės veiklos laisvės pagrindai
Kaip minėta, asmens veiklos laisvė yra tiesiogiai įtvirtina Konstitucijos 46 str. ir turi konstitucines tradicijas. Jau 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 88 str. buvo tiesiogiai reglamentuota ekonominė veiklos laisvė, įvardijama kaip „piliečio darbo ir iniciatyvos laisvė veikti visose ūkio srityse“. Ši laisvė įtvirtinta ir kitose – 1928 m. ir 1938 m. tarpukario – Konstitucijose. Taigi, nors Lietuvoje daugiau nei 50 metų egzistavo planinės ekonomikos santvarka, kur ekonominė veiklos laisvė buvo visiškai paneigta, ši laisvė turėjo tvirtus istorinius konstitucinius pagrindus, todėl „atgimė“ 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
BNSPanašiai kaip kitose pokomunistinėse valstybėse, ši laisvė Lietuvoje apibrėžta lakoniškai, apsiribojant tik šios laisvės įvardijimu, detaliau neplėtojant nei šios laisvės turinio, nei valstybės įsipareigojimų visuomenei, nulemiančių verslo reguliavimo kryptis. Analizuodamas Lietuvos konstitucinę doktriną, Konstitucinis Teismas nevienareikšmiškai interpretuoja ūkinės veiklos laisvę, kartais ją įvardija kaip konstitucinę vertybę, kartais – kaip konstitucinį principą, o pastarųjų metų doktrinoje – kaip subjektinę teisę bei laisvę. Vėliausia konstitucinė asmens ūkinė veiklos laisvės doktrina suponuoja, kad ši laisvė apima inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, laisvę verstis bet kokia įstatymų neuždrausta ekonomine veikla, ūkio subjektų lygiateisiškumą, laisvę ūkio subjektui be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir iš jos pasitraukti ir kita.
Tame pačiame Konstitucijos straipsnyje, kuriame įtvirtinta ūkinė veiklos laisvė, numatyta, kad „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ (46 str. 2 d.). Taigi Konstitucija įtvirtina valdžios institucijoms galimybę vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei. Minėtas valstybinis ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, kad „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (46 str. 3 d.), kurioje įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Įtvirtinant šios laisvės ribojimo galimybes, konstitucinė doktrina reikalauja atsižvelgti į bendrąsias žmogaus teisių ir laisvių ribojimo sąlygas (lex generalis) ir specialiąsias šios ekonominės laisvės ribojimo sąlygas (lex specialis), t. y. formaliąją ir materialiąją ribojimo sąlygas. Konstitucija tiesiogiai neįvardija formaliosios ribojimo sąlygos, tačiau jau 1994 m. konstitucinė doktrina konstatavo, kad ūkinės veiklos laisvės ribojimas galimas tik įstatymu, o 2006 m. Konstitucinis Teismas nurodė, kad tik „įstatymu galima nustatyti esmines ekonominės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat nustatant įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus <...>. Kitais atvejais ekonominę laisvę galima riboti ir kitais žemesnės galios poįstatyminiais aktais.“ Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas nenurodė, kas yra esminės ūkinės veiklos sąlygos, draudimai ir ribojimai, darantys esminį poveikį ūkinei veiklai. Kiekvieną kartą tai turėtų būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į ūkinės veiklos pobūdį, santykių sudėtingumą, ekonominius, socialinius ir kitus svarbius veiksnius. Konstitucinio Teismo teiginys, leidžiantis tam tikrais atvejais poįstatyminiais aktais riboti ekonominę veiklą, vėlesniuose Teismo nutarimuose buvo retai kartojamas. Dažniausiai Konstitucinis Teismas nurodydavo, kad ekonominė veiklos laisvė gali būti ribojama tik įstatymu, ir nukreipdavo į bendrąsias žmogaus teisių ir laisvių ribojimo sąlygas.
UnsplashMaterialioji ūkinės veiklos laisvės ribojimo sąlyga yra tiesiogiai įvardyta, ir Konstitucija reikalauja, kad valstybė ekonominę veiklą reguliuotų taip, kad ji „tarnautų bendrai tautos gerovei“. Sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju apibrėžiamas, atsižvelgiant į ekonominius, socialinius ir kitus svarbius veiksnius. Anot konstitucinės doktrinos, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ūkinės veiklos subjekto ir visuomenės interesus. Valstybė turi siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, gerovei, jo teisėms ir teisėtiems interesams.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tyrimas
Per trisdešimt Lietuvos Respublikos Konstitucijos gyvavimo metų Konstitucinis Teismas yra priėmęs daugiau nei 30 nutarimų, kuriuose formuojami asmens ūkinės veiklos laisvės konstituciniai pagrindai. Trumpai pateikiame ūkinės veiklos laisvę aiškinančios Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tyrimą, kuris atskleidė tam tikrus Lietuvos ekonomikos reguliavimo konstitucinėje teisėje dėsningumus. Tyrimui atlikti pasirinktos 1993–2021 m. konstitucinės justicijos bylos, kuriose Konstitucinis Teismas pasisakė dėl konstitucinių ekonominės veiklos laisvės pagrindų. Analizuojant Konstitucinio Teismo pasirinktą doktriną, tiriamos bylos buvo suskirstytos į tris chronologinius etapus pagal tris Lietuvos Respublikos Konstitucijos gyvavimo dešimtmečius (1993–2000 m., 2001–2010 m., 2011–2021 m.), ir tai leido atskleisti tam tikrus Lietuvos ūkio reguliavimo konstitucinėje teisėje dėsningumus, t. y.:
Pirmąjį Konstitucijos gyvavimo dešimtmetį Teismas nagrinėjo nemažai bylų, kurios buvo būtinos siekiant nubrėžti „konstitucinę takoskyrą“ tarp planinės ir rinkos ekonomikos, suteikti laisvę privačiai nuosavybei ir ekonominei iniciatyvai vystytis, nubrėžti atgimstančio lietuviškojo verslo ribas.
Antrąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, t. y. nuo 2001 iki 2010 m., tiek teismai, tiek Konstitucijos įgalintos valdžios institucijos dažnai kreipėsi į konstitucinį teisingumo vykdytoją dėl teisinio reguliavimo, susijusio su energetika. Per analizuojamą laikotarpį Konstitucinis Teismas iš esmės išnagrinėjo net 7 bylas, susijusias su ūkio būkle energetikos srityje ir su šioje srityje veikiančių įmonių, kurių akcininkė dažnai būdavo ir Lietuvos Respublika, valdymu. Šiose bylose Teismas suformavo konstitucinę doktriną dėl būtinybės užtikrinti energetinį Lietuvos saugumą ir nepriklausomybę nuo kitų valstybių.
Kita analizuojamo dešimtmečio konstitucinės doktrinos tendencija ta, kad dažnai Konstitucinis Teismas įvairiose konstitucinės justicijos bylose pasisakydavo už ekonominės veiklos liberalizavimą ir privataus ūkio sektoriaus skatinimą.
Trečiame Konstitucijos dešimtmetyje energetinė ir ekonominė tema išliko aktuali konstitucinėje jurisprudencijoje. Šiuo laikotarpiu Konstitucinis Teismas minėta tema nagrinėjo Lietuvos ekonomikai ypač svarbią bylą, t. y. dėl Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Konstitucijai. Ši byla ir suformuota doktrina yra ypač aktuali šiomis dienomis, atsižvelgiant į Rusijos karo veiksmus Ukrainoje, nes byloje Teismas pasisakė dėl Lietuvos Respublikos energetikos sistemos saugumo ir patikimumo, galimybės gauti energijos išteklius iš įvairių tiekėjų nediskriminacinėmis sąlygomis ir kainomis.
Kita su ūkio reguliavimu susijusi ir šiame dešimtmetyje ypač aktuali konstitucinėje teisėje tema – vis didėjančio ekonominės veiklos galimybių ir aplinkosauginių reikalavimų konflikto sprendimas. Konstitucinės jurisprudencijos, kuri analizuotų ekonominės veiklos galimybes, atsižvelgiant į aplinkosaugos reikalavimus, šiuo metu vis daugėja. Pavyzdžiui, per pastaruosius dešimt metų Konstitucinis Teismas yra išnagrinėjęs ne vieną su atliekų tvarkymo teisiniu reguliavimu susijusią bylą, kurioje analizavo asmens ūkinės veiklos laisvės ir aplinkos apsaugos reikalavimų pusiausvyrą. Šiose bylose Konstitucinis Teismas dažnai paremdavo įvestus ekonominės veiklos laisvės apribojimus, kurie buvo reikalingi, siekiant užtikrinti tautos gerovę, t. y. visuomenės teisę į sveiką ir švarią aplinką.
Konstituciniame Teisme laukia dar neišnagrinėta byla, kurioje pareiškėjai prašė Teismo pasisakyti dėl ekonominės veiklos laisvės ribojimų konstitucingumo per pandemiją.
Taip pat aktualu pabrėžti, kad šiuo metu Konstituciniame Teisme laukia dar neišnagrinėta byla, kurioje pareiškėjai prašė Teismo pasisakyti dėl ekonominės veiklos laisvės ribojimų konstitucingumo per COVID-19 pandemiją. Be to, 2022 m. išnagrinėta pirmoji byla, kurioje uždaroji akcinė bendrovė, pasinaudojusi nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. pradėjusiu veikti individualaus konstitucinio skundo institutu, tiesiogiai kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu išnagrinėti, ar atitinkamo teisės akto reguliavimas nepažeidžia jo konstitucinės asmens ūkinės veiklos laisvės. Taip ūkio subjektas pasinaudojo nauja Lietuvoje žmogaus teisių ir laisvių gynimo priemone, siekdamas apginti savo ūkinės veiklos laisvę.
Vietoj išvadų
Apibendrinant galima pasakyti tai, kad 30 metų jubiliejų švenčianti Lietuvos Respublikos Konstitucija tiesiogiai įtvirtino asmens ūkinės veiklos laisvės pagrindus. Kiekvienas asmuo, manantis, kad ši jo laisvė pažeista, gali kreiptis į teismą dėl jos gynimo, tačiau turi įrodyti, kad, apribojant jo asmens ūkinę veiklos laisvę, buvo nesilaikoma bendrųjų žmogaus teisių ir laisvių ribojimo ir specialiųjų šios laisvės ribojimo sąlygų (materialiosios ir (ar) formaliosios).
Taigi Konstitucija ir ją aiškinanti Konstitucinio Teismo doktrina leidžia apriboti ekonominę veiklą, tačiau šiuo atveju turi būti paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Tai reiškia, kad teisiniu reguliavimu gali būti nustatytos asmens ūkinės veiklos laisvės apribojimai, tačiau šie apribojimai negali ekonominės veiklos laisvės varžyti labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems tautos gerovės tikslams pasiekti. Taip pat svarbu, kad apribodamas ūkinę veiklos laisvę įstatymų leidėjas atsižvelgtų į konstitucinės socialinės darnos imperatyvą ir konstitucinių vertybių pusiausvyrą, Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus.
Dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė yra advokato Justo Vilio ir partnerių kontoros advokatė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoja
BEREKLAMOS:
