ShutterstockEuropos Komisijos dokumentuose ne kartą pripažinta, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius inovacijų plėtra Europos Sąjungoje (ES) buvo gana vangi. Todėl dar 2000 m. Lisabonos strategija paženklino tvirtesnį įsipareigojimą inovacijų srityje ir netrukus paskatino ES lygmeniu parengti koordinuotą strategiją, kad būtų pasiektas 3 proc. BVP išlaidų lygis moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai. Tai buvo dienos, kai Europos Komisija nutiesė kelią Europos mokslinių tyrimų erdvei sukurti ir visos Europos inovacijų strategijos pradžiai. 2006 m. vadinamojoje Aho ataskaitoje „Kuriame novatorišką Europą“ buvo skatinama nuodugniai apmąstyti ES inovacijų politiką. Į numatomą inovacijų įkarštį Bendrijoje pateko ir Lietuva. Tad kur esame šiandien?
Nuo minėtų 2006 m. ne tik dėmesys inovacijoms, tačiau ir teisinis reglamentavimas augo eksponentiškai. Kasmet ES institucijos priima per 500 įvairios teisinės galios teisės aktų. Siekis reguliuoti vis platesnį teisinių santykių ratą, o kartu – kai kurias sritis reguliuoti vis griežčiau, ES sulaukia dvejopo vertinimo: viena vertus, sudėtingėjant teisiniams santykiams labiau visa apimantis reguliavimas yra neišvengiamas, siekiant didesnio teisinio apibrėžtumo. Kita vertus, kuo daugiau reguliavimo, tuo mažiau lieka laisvės improvizacijai, kartu didėja administracinė našta tiek kontroliuojančioms institucijoms, tiek verslui ir visuomenei.
Ypač didelio dėmesio šiame kontekste sulaukė ES Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR). Prieš įsigaliojant šiam reglamentui (ir jau pradėjus jį taikyti) vis pasigirsdavo kalbų, kad jis itin riboja technologinę pažangą, verslas yra įspraudžiamas į ganėtinai siaurus rėmus, kas galima ir kas ne, o gresiančios baudos atbaido nuo bet kokių platesnių užmojų tvarkant asmens duomenis, nes rizikos yra kur kas didesnės nei galima nauda. Didelio dėmesio šiandieną sulaukia ir dirbtinio intelekto reguliavimas, kuris turėtų nustatyti vienodą dirbtinio intelekto reguliavimo standartą visoje Europoje.
Asmeninis archyvasKur būtume, jei inovacijų nestabdytų baimės?
Pokyčius patiria ne tik verslas. Didėjant žmonių sąmoningumui ir edukacijai šioje srityje, dėl tinkamų asmens duomenų tvarkymo ar dirbtinio intelekto taikymo praktikų vis dažniau pasisako ir įvairios visuomeninės organizacijos, asmenų grupės ir pavieniai asmenys. Net ir šiandien daugumą glumina algoritmai, kai, pavyzdžiui, vos ištarus žodį „skrydis“ ar pakalbėjus su pažįstamu apie planuojamas atostogas, interneto srautas prisipildo reklamos su kelionių pasiūlymais.
Ypač daug stigmų gaubia sveikatos duomenų (kaip ir nemažą dalį kitų asmens duomenų) panaudojimą inovacijoms ir moksliniams tikslams: žmonės vis dar baiminasi, kad tokie duomenys bus panaudoti prieš jų valią, kitais, nei nurodyta, tikslais ar dar blogiau – jie bus nukreipti prieš juos pačius. Dėl to viena jautriausių inovacijų atžvilgiu sričių, kuri yra itin griežtai reguliuojama ir kontroliuojama ES ir nacionalinių institucijų, yra inovacijos medicinos ir farmacijos srityje. Tad kur slypi tinkama pusiausvyra tarp inovacijų ir siekio su inovacijomis ir asmens duomenų tvarkymu susijusius procesus reguliuoti teisiškai, ypač kai tokie duomenys yra itin jautrūs, pavyzdžiui, susiję su asmens sveikata?
Šiuolaikinės inovacijos medicinos, sveikatos priežiūros srityje prieš 30 ar net keletą metų būtų sunkiai suvoktos kaip mūsų kasdienybė. Dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje jau tapo ne tik norma, bet ir išsigelbėjimu. Nieko nebestebina net ir vadinamieji dizainerių kūdikiai (designer babies), arba kitaip – „kūdikiai pagal užsakymą“, kai prieš gimimą vaikas yra „sumodeliuojamas“: parenkama arba pakeičiama jo genetinė sudėtis. Pradinis tokios modeliavimo galimybės tikslas buvo siekis įtraukti tam tikrą geną arba pašalinti su liga susijusius genus. Tačiau dabar realybė yra tokia, kad kartu siekiama suteikti vaikui norimas savybes (plaukų, akių spalvą, kūno sudėjimą ir t. t.). Galimybė manipuliuoti genais, net jei toks manipuliavimas nėra susijęs su siekiu išvengti sunkių paveldimų ligų, nebėra laikoma kažkuo nerealiu.
Asmeninis archyvasJau kuris laikas daugelyje pasaulio šalių leidžiama eksperimentuoti kuriant gyvūno ir žmogaus hibridus, spausdinami žmogaus kaulai, auginami dirbtiniai audiniai. Medicinoje jau egzistuoja, yra naudojami ir implantuojami prietaisai, registruojantys žmogaus gyvybines funkcijas. Lygiai taip pat dirbtinis intelektas jau tapo kasdienybe. Jau ne vienus metus jo algoritmai naudojami diagnozėms nustatyti, gydymui paskirti. Kita vertus, šiandieną jau tikslesniais ir patikimesniais, pavyzdžiui, chirurgais, nei žmonės tapo robotai, net nesinaudodami pažangesniu dirbtiniu intelektu. Pastaruoju metu robotai jau atliko daugybę įvairių sėkmingų operacijų. Dažnai jų indėlis buvo tikslumas, miniatiūrizacija ir mažesni pjūviai.
Ar visa tai nėra žmogaus orumą, individualumą, privatumą pažeidžiantys eksperimentai? Ar tikrai bet kokie bandymai, pavyzdžiui, modeliuoti kūdikį, yra etiškai nepriimtini? Ar leistumėte robotui būti jūsų gydytoju? O kaip su teisine atsakomybe?
Technologijų tikslas – saugumas ir privatumas, ar atvirkščiai?
Sveikatos duomenų apsauga yra itin išskirtinis objektas. Ypač atsižvelgiant į tai, kad duomenys yra laikomi jautriais, jiems taikomas didesnės apsaugos kriterijus. Tuo labiau kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, tiek įvairiuose kituose išaiškinimuose žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas yra labai glaudžiai siejamas su sveikatos duomenimis, o „sveikatos duomenų“ sąvoka aiškinama itin plečiamai. Be abejo, negalime paneigti, kad tokie duomenys yra itin svarbūs tobulėti ir technologiškai augti, ypač atliekant mokslinius tyrimus, tačiau čia ir užsidega raudona lemputė, kai reikia ypatingo atidumo kriterijų.
Naujosios technologijos veikia etinę ir teisinę tiek sveikatos duomenų, tiek apskritai žmogaus privatumo sampratą. Tačiau teisė į asmens duomenų apsaugą ir privatumą nėra absoliuti, ji turi būti vertinama atsižvelgiant į jos socialinį tikslą ir ribojama įstatymų pagal proporcingumo principą ir esant būtinybei. Be to, inovacijos sveikatos teisėje nulėmė, kad BDAR atsirado asmens duomenų tvarkymo nuostatos, kurios išaiškina asmens teisę į privatumą šiais principiniais aspektais: teisėtumo, sąžiningumo, skaidrumo, tikslo apribojimo, duomenų̨ kiekio mažinimo, tikslumo, saugojimo trukmės apribojimo, vientisumo, konfidencialumo ir atskaitomybės. Taigi naujosios technologijos itin padidino netyčinės veiklos rizikų, kurios teisėje netapatinamos su piktavališkais veiksmais, saugumą.
Ypač daug stigmų gaubia sveikatos duomenų (kaip ir nemažą dalį kitų asmens duomenų) panaudojimą inovacijoms ir moksliniams tikslams.
Bet kuriuo atveju nuogąstavimas dėl to, kas bus toliau, visada išlieka. Pavyzdžiui, idėja, kad vaikai gimtų sveiki, yra gera, bet visada reikėtų laikytis atsargumo principo, nes šiandien joks mokslas ir praktika neparodė aiškaus vaizdo, kokie yra tikrieji rezultatai po manipuliacijų genais.
Kita vertus, nė viena technologija savaime nėra kenksminga ar bloga. Piktnaudžiavimo atvejų atsiranda būtent pritaikymo srityje. Tad ar tikrai būtina daryti takoskyrą tarp žmogaus, kaip duomenų subjekto, ir technologijų tobulėjimo visuomenės labui? Ar pažangos mums reikia tam, kad turėtume daugiau saugumo ir mažiau privatumo, ar atvirkščiai?
Didėjant geresnės gyvenimo kokybės lūkesčiams ir kintant visuomenės gyvenimo būdui, siekiant būti pasiruošusiems pandemijoms, reikalinga tobulesnė, veiksmingesnė ir geresnė sveikatos priežiūra. Senstanti visuomenė ir kylantis gyvenimo lygis lemia didėjantį sveikatos priežiūros paslaugų, pagrįstų naujausiais mokslo ir biomedicinos technologijų laimėjimais, poreikį. Tad su medicinos inovacijų pritaikymu susijusias rizikas vis dėlto atperka sveika visuomenė ir tvari sveikatos sistema. Kai medicina draugauja su technologijomis, gimsta gyvybę gelbstinčios inovacijos, net jei šalia šio gėrio visada turime ir „pašalinių reiškinių“, tokių kaip manipuliacijos genais.
Reikia sutikti, kad platų šių inovacijų panaudojimą kol kas stabdo aukščiausios kokybės, saugumo ir bent minimalaus privatumo standartų nebuvimas ir apskritai rezultatų patikimumo klausimas. Tačiau naujų technologijų ekspansyvumas ir jų galimybės sudaro prielaidas plėsti apskritai sveikatos priežiūros, medicinos ribas. Tai lemia, kad ribos tarp saugumo ir privatumo vis labiau išsitrina. Ši skirtis sveikatos teisėje tampa vis svarbesnė dėl augančių technologijų galimybių ir didėjančio jų sudėtingumo laipsnio. O iššūkius, susijusius su inovacijų taikymu, galima įveikti pasitelkus dvi priemones – visuomenės, pramonės, inovacijų taikytojų švietimą privatumo klausimais ir sutarimą dėl visuotinai priimtino reguliavimo, kuris apibrėžtų, kas yra toleruojama, o kas – ne.
Reglamentavimas ir kontrolė neveiks be sąmoningumo
Akivaizdu, kad daugiausia išloš tos valstybės, kurios atliks šį švietimo darbą ir savo teisinę bazę bei reguliavimą sugebės pritaikyti ne tik prie besikeičiančių verslo ir visuomenės poreikių, bet ir prie technologijų progreso. Asmens duomenų apsauga, dirbtinis intelektas, skaitmeninių produktų, ne asmens duomenų tvarkymo reikalavimai – tik dalis reguliavimo lauko, kuris nusakys technologijų raidos greitį ir kryptis. Laikoma, kad skirtingi reguliavimo metodai gali turėti skirtingą poveikį naujovėms: paprastai griežtesnis reglamentavimas gali trukdyti inovacijoms ir jų plėtrai, o lankstesnis reguliavimas jas, priešingai, gali paskatinti.
Skirtingi reguliavimo metodai gali turėti skirtingą poveikį naujovėms: paprastai griežtesnis reglamentavimas gali trukdyti inovacijoms ir jų plėtrai.
Dar daugiau – ne paskutinį vaidmenį atliks ir minėtos teisinės bazės taikymo veikla: ne veltui sutariama, kad kuo mažesnės atitikties sąnaudos ir administracinė našta teisinės bazės taikymo procese (t. y. nacionalinių institucijų, kontroliuojančių teisės taikymą konkrečiose srityse, veikloje), tuo stebimas didesnis teigiamas poveikis inovacijoms.
Galiausiai, kalbant apie reguliavimo poveikį inovacijoms, verta pabrėžti, kad reguliavimas ir teisės taikymas šioje srityje nėra savitikslis: tai yra itin svarbu siekiant visuomenės pasitikėjimo verslo kuriamomis inovacijomis. Tai iliustruoja vienas itin ryškus, neseniai sveikatos technologijų plėtrą stebinčią bendruomenę sukrėtęs įvykis: revoliuciją kraujo tyrimų srityje žadėjusios JAV įmonės „Theranos“ griūtis ir vėlesnis jos įkūrėjos nuteisimas daugiau nei 11 metų kalėjimo dėl sukčiavimo. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad milijardais vertintos įmonės pažadai sutrumpinti kraujo tyrimų grandinę ir revoliucionuoti visą kraujo tyrimų pramonę yra niekaip nepagrįsti technologiškai. JAV vertybinių popierių ir biržos komisija, tirdama šį atvejį, apibendrino, kad novatoriai, siekiantys padaryti revoliuciją ir sužlugdyti pramonę, turi pasakyti investuotojams tiesą apie tai, ką jų technologija gali padaryti šiandien, o ne tik tai, ką jie tikisi kada nors padaryti.
Subalansuotas reglamentavimas ir pagrįsta atsakingų institucijų kontrolė yra vieninteliai mechanizmai, kad tokių atvejų nepasikartotų ateityje. Tai būtina tam, kad visuomenė pasitikėtų verslu ir jo kuriamomis inovacijomis. Tad poveikį sėkmingai inovacijų plėtrai daro ir ateityje darys ne tik teisinis reguliavimas ir teisės taikymas, tačiau ir pačių žmonių sąmoningumas, atvirumas naujovėms, taip pat verslo pasirengimas su teisiniu reguliavimu susijusiais iššūkiais tvarkytis ne juos neigiant, o juos priimant ir gerbiant.
Miglė PETKEVIČIENĖ ir Rūta PUMPUTIENĖ yra advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partnerės
BEREKLAMOS:
