Baltarusijos teisės grimasos

TEISĖS Į GYNYBĄ KAINA

Evelina Butkutė-Lazdauskienė

Asmeninis archyvas

D. Laevskis.

Lietuvos advokatūra neretai tampa ramsčiu savo patarimais ir palaikymu kolegoms iš užsienio šalių, kai kada net prieglobsčiu advokatams, kurie savoje valstybėje yra persekiojami. Advokatūra prisideda ir prie demokratijos skatinimo bei advokatų profesijos gynimo nedemokratinėse šalyse. 2021 m. Europos Sąjungos advokatūrų ir teisinių bendrijų taryba (CCBE) skyrė Žmogaus teisių apdovanojimus „CCBE Human Rights Award“ Lietuvos ir Belgijos advokatūrų pasiūlytiems nominantams – Baltarusijos advokatams Lilijai Vlasovai, Maksimui Znakui, Dmitrijui Laevskiui ir Leanidui Sudalenkai, kurie savo šalyje gynė žmogaus teises ir teisinės valstybės vertybes. Koks jų likimas šiandien? Kaip sekasi Baltarusijos advokatams praktikuoti šalyje, kurioje kyla nemažai iššūkių advokato profesijai? Evelina Butkutė-Lazdauskienė apie tai kalbėjosi su Baltarusijoje advokato licencijos netekusiu Dmitrijumi Laevskiu.

D. Laevskis Lietuvos advokatūroje lankėsi 2023 m. pavasarį. Atvirą jo interviu paskatino prastėjanti praktikuojančių advokatų padėtis jo šalyje, daugybė persekiojimų ir net areštų banga. Nedraugišką valdžios alsavimą į nugarą advokatai ėmė jausti 2020 m., kai Minske prasidėjo protestai, o gatvėse – susirėmimai. Į žmogaus teises ginančius advokatus nusitaikė institucijos, kurios niršo dėl kylančios prieš valdančiuosius visuomenės. Pasak D. Laevskio, per susirėmimus per dieną sulaikydavo daugiau asmenų, negu iš viso šalyje yra praktikuojančių advokatų. Tai reiškia, kad suimtajam gauti realią gynybą buvo beveik neįmanoma. 2020 m. lapkritį advokatas D. Laevskis organizavo konferenciją apie Baltarusijos teisininkų persekiojimą, kiek žmonių buvo sulaikyta, kad formaliai sulaikytųjų buvo daugiau nei teisininkų.

„Tai buvo pirmas kartas, kai už mano kalbėjimą norėta iškelti man drausminę bylą. Pareikalauta raštu pateikti oficialų paaiškinimą Advokatų kolegijai: kodėl pareiškiau, kad nepakanka gynėjų. Jiems pateikiau oficialius skaičius. Tuo metu Baltarusijoje praktikavo per 2100 advokatų. Bet man iškilo klausimas, kodėl Advokatūra koncentravosi į šį klausimą (į skaičius), o ne į pačią problemą – galbūt apskritai žmonės suimami be priežasties? Tuomet pabijota inicijuoti drausminę procedūrą, nes visuomenėje nebuvo jausmo, kad protestuotojai pralaimi. Kai valdžia protestus suvaldė, atsirado jausmas, kad protestuotojai gali tapti pralaimėjusia puse, prasidėjo drausminės bylos“, – pasakojo D. Laevskis.

Pirmieji persekiojimo ženklai

Viskas prasidėjo nuo politikos. 2020-aisiais Baltarusija ruošėsi prezidento rinkimams, o visuomenė labiausiai palaikė du galimus kandidatus, vienas jų buvo Sergejus Cichanouskis. Apie kandidatavimą rinkimuose paskelbė ir tuometis banko valdybos pirmininkas Viktoras Babaryka. Jis paliko pareigas banke ir pareiškė kandidatuosiąs į Baltarusijos Respublikos prezidento postą. Pasirodė, kad V. Babarykos palaikymas buvo milžiniškas. Anot D. Laevskio, žmonės laukė eilėse gatvėje, kad galėtų pasirašyti už galimybę jam kandidatuoti. Kandidatas turi surinkti mažiausiai 100 tūkst. parašų. V. Babaryka oficialiai surinko ir atidavė 400 tūkst. parašų – to nėra buvę Baltarusijos istorijoje.

Jeigu V. Babaryka eina prieš valdžios institucijas, vadinasi, ir jo advokatas eina prieš valdžią. Nesivadovaujama žmogaus teisių standartais, advokatūros standartais, draudimu tapatinti klientą su advokatu.

„Gegužės 12 d. V. Babaryka pranešė apie savo kandidatavimą, o birželio 18-ąją jis jau buvo suimtas. Visi žinojome, kad taip baigsis. Iki tol kandidatus suimdavo iš karto po rinkimų. Šįkart buvo kitaip… – prisiminė D. Laevskis. – Į institucijų akiratį pateko ir advokatas M. Znakas, kuris buvo prisidėjęs prie V. Babarykos palaikymo iniciatyvinės grupės. M. Znakas padėjo teisės klausimais per rinkimų kampaniją: kaip rinkti parašus, kaip agituoti. Maksimą jau senokai pažįstu kaip kolegą, praktikuojantį advokatą. Kai prasidėjo V. Babarykos šalininkų areštai, Maksimas paskambino man (tuo metu buvau savo advokatų kontoros vadovaujančiuoju partneriu) ir paklausė, ar negalėtume ginti keleto iniciatyvinės grupės narių. Sutikome užsiimti gynyba, tačiau jau kitą dieną kolegos pradėjo pasakoti, kad dėl to kyla problemų“, – kalbėjo advokatas.

Asmeninis archyvas

D. Laevskis: „Advokatai Baltarusijoje praleido momentą, kai reikėjo aktyviai priešintis.“.

V. Babarykos palaikymas buvo beprecedentis – tai buvo demokratiškai keliamas kandidatas. Visi suprato, kad teisininkų grupėje, kuri padės jį ginti, neturi būti agentų. O valdžia bandė pasėti abejonių šiuo kandidatu – neva jis yra Kremliaus agentas, ir jei žmonės jį palaikys, Baltarusija taps Rusijos dalimi.

Advokatas sutapatintas su jo klientu

Supratęs, kad gynėjo darbas bus itin sudėtingas, D. Laevskis pasikvietė dar keletą kolegų advokatų dirbti kartu. Birželio 18 d. suimtą V. Babaryką siekta sukompromituoti. Pasak D. Laevskio, norėta viską pateikti taip, tarsi V. Babaryka būtų priklausęs organizuotai nusikalstamai grupuotei, gaudavusiai kyšius. Kitam kandidatui S. Cichanouskiui pateikti kiti kaltinimai, nes jis verslu neužsiėmė.

„Ryte gavau žinią apie V. Babarykos suėmimą. Niekas nežinojo, kur suimtąjį veš. Su kolega Aleksandru Pylčenka vykome į Finansinių tyrimų departamento centrinį biurą. Mūsų neįleido į pastatą“, – pasakojo D. Laevskis.

Apie šiuos įvykius primena ir garsi nuotrauka, kurioje D. Laevskis spaudžia skundą dėl sulaikymo prie stiklinių durų.

„Populiariausias kandidatas į prezidentus sulaikomas, o teisininkams uždaromos durys. Nei bandymai rodyti tapatybės korteles, nei el. laiškai, nei skambučiai nepadėjo advokatams patekti į pastatą. Per keletą valandų šalyje visiems jau buvo aišku, kas vyksta“, – sakė pašnekovas.

Pas klientą advokatai pateko tik kitą dieną, tai vyko Baltarusijos KGB Valstybės saugumo komitete, jau buvo paskelbta, kad V. Babarykai iškelta baudžiamoji byla dėl kaltinimų pinigų plovimu, kyšių ėmimu ypač dideliu mastu ir mokesčių vengimu.

„Tos dienos vakarą grįžau į savo advokatų kontorą, kur pusė advokatų stovėjo ir tyliai žiūrėjo į mane. Kitą dieną gavau partnerio pareiškimą, kad jis išeina iš advokatų kontoros su keliais kitais žmonėmis. Prasidėjo ir grasinančios žinutės – tai tapo įprasta, – pasakojo D. Laevskis. – Į grasinimus nebekreipiau dėmesio, nes tuos pačius skirtingus grasinimus tuo metu jau buvo gavę ir kiti žmonės. Imta mus tapatinti su klientais. Tai viena represijų priežasčių – jiems advokatas yra lygus klientui. Jeigu V. Babaryka yra konkurentas valdžios institucijoms ar eina prieš valdžios institucijas, vadinasi, ir jo advokatas eina prieš valdžią. Nesivadovaujama žmogaus teisių standartais, advokatūros standartais, draudimu tapatinti klientą su advokatu.“

Su kolega M. Znaku, kalinčiu izoliatoriuje, advokatas D. Laevskis turėjo kalbėtis per sienoje įrengtą plastikinį langą, o visko buvo klausomasi ir įrašoma.

2023 m. kovą sulaikytas paskutinis V. Babarykos advokatas, ir nors jis buvo paleistas, nebegalėjo lankyti savo ginamojo kolonijoje ir sužinoti, kokia situacija, kokia jo sveikata.

Teisė laisvai reikšti nuomonę

Apie žmogaus teises ir laisves, advokatų nepriklausomumą, individualią advokato praktiką viešai kalbantis advokatas nebuvo parankus sistemai. Vieša nuomonė socialiniuose tinkluose tapo oficialia priežastimi jam iškelti drausminę bylą. Politinei valdžiai neįtiko D. Laevskio požiūris, kad kyla grėsmė advokatų nepriklausomumui. Viešai reiškiamos mintys buvo pretekstas drausminei bylai, tačiau tikroji priežastis – kad Dmitrijus vykdė savo profesinę pareigą ir gynė klientus, stengėsi, kad apie situaciją žinotų pasaulis.

„Juk ne savaime gaunamas leidimas V. Babarykai, esant kardomojo kalinimo centre KGB, duoti interviu „Deutsche Welle“. Ir KGB turbūt nepatinka, kai kažkoks advokatas viešai pasako, kad pateikti kaltinimai prieštarauja įstatymams“, – prisiminė D. Laevskis.

Naujose profesinės etikos taisyklėse įvedama norma, kad advokatas neturi teisės skleisti informaciją, kuri nėra patvirtinta teismo sprendimu.

„Jūs negalite pasakyti, kad milicija pažeidė įstatymą. Galima tai pasakyti tik tada, kai yra teismo sprendimas. Bet jo nebus, nes Baltarusijos Respublikos teisėjus skiria prezidentas.

Vyko interesų konkurencija: valstybės aparatas siekė, kad niekas viešai nekalbėtų, nekvestionuotų valdžios veiksmų – tai yra jų interesas. Mūsų interesas buvo, kad nebijotume vaikščioti gatvėmis, kad mūsų klientai galėtų su mumis bendrauti“, – sakė pašnekovas.

O realybėje bendravimas vyko taip: su kolega M. Znaku, kalinčiu izoliatoriuje, advokatas D. Laevskis turėjo kalbėtis per sienoje įrengtą plastikinį langą, o visko buvo klausomasi ir įrašoma.

Atsisveikino su advokato licencija

Antrą kartą drausminė byla advokatui D. Laevskiui iškelta už byloje pasakytą baigiamąją kalbą teisme, kuria buvo prašoma išteisinti klientą – dėl to Dmitrijus neteko advokato licencijos.

Daugiau nei 100 advokatų, gynusių politinius ar visuomenės lyderius, jau yra netekę licencijų. Keli šimtai advokatų patys atsisakė advokato statuso, kad bent išlaikytų galimybę dirbti verslo teisininkais.

„Baltarusijos advokatūros nuomone, aš negalėjau prašyti paleisti kitų kaltinamųjų, išskyrus mano ginamąjį. 2021 m. liepą V. Babaryka buvo nuteistas 14 metų nelaisvės, o liepos 8 d. priimtas sprendimas mane pašalinti iš Advokatūros“, – teigė advokatas.

Daugiau nei 100 advokatų, gynusių politinius ar visuomenės lyderius, jau yra netekę licencijų. Keli šimtai advokatų patys atsisakė advokato statuso, kad bent išlaikytų galimybę verstis teisininko veikla įmonėse. Pasak D. Laevskio, tie, kurie netenka advokato licencijos, jos iš naujo negauna. Negauna licencijos net ir teisinėms paslaugoms teikti, todėl patenka į labai sudėtingą padėtį: į teismą eiti negali, gali nebent verslui padėti. Tačiau daugelis organizacijų bijo samdyti licencijos netekusius advokatus, nes tai gali pritraukti jėgos struktūrų dėmesį. Tokią įmonę imtų tikrinti. Taigi praradus advokato licenciją ši profesija tarsi tampa uždrausta. D. Laevskio teigimu, per dvejus metus iš Advokatūros pašalinta per 25 proc. advokatų.

Spartus teisinio vežimo riedėjimas žemyn

Kas lėmė, kad valstybės Teisingumo ministerijos rankose konsoliduotos visos galios? Kaip ta galia demonstruojama ir kokiais atvejais? Juk iš pradžių, kai 1997 m. įgaliojimai licencijuoti advokatus buvo suteikti Teisingumo ministerijai, tai neatrodė problema. D. Laevskis sako, kad teisės aktai keitėsi pamažu, kartu Teisingumo ministerijoje imta konsoliduoti įvairias galias.

„Iš pradžių Teisingumo ministerijai suteikti įgaliojimai licencijuoti advokatus, ministerija licencijas išduodavo ir galėdavo jas nutraukti. Tada [...] buvo suteikti įgaliojimai atestuoti advokatus, o praktikoje atestavimas virto egzaminu teisės srityje. Šiandien tai gali būti netikėtas egzaminas: jūs gaunate laišką, kad per savaitę turite atvykti į Teisingumo ministeriją, kur jus egzaminuos komisija“, – teigė D. Laevskis.

Kai iš jo buvo atimta licencija, komisijoje sprendimą priėmė 21 narys – tarp jų buvo advokatų, tačiau didžioji dalis – ministerijos darbuotojų. Jei bent kuris būtų parodęs palaikymą ar kitokią nuomonę negu valdžios, pats galėjo būti iškviestas į komisiją.

„Taigi visi iš karto suprato, kaip „reikia“ elgtis. Atestavimas tapo baisus – net jeigu visi advokatai nuspręstų balsuoti už licencijos palikimą, jų sprendimas neturėtų įtakos. Šis procesas žemina, – įsitikinęs D. Laevskis. – Jeigu ministerija nenori atimti advokato statuso ir licencijos, ta atestacija gali būti kaip paprastas pokalbis. Bet viskas gali vykti atvirkščiai – žeminančiai. Kuo žmogaus autoritetas didesnis, kuo jis turi daugiau patirties, tuo labiau laukinis gali būti tyčiojimasis. Pavyzdžiui, advokatas davė interviu, kuriame pasakė, kad kliento teisės yra pažeistos valdžios institucijų. To pakanka atestacijai pradėti. Beje, kas penkerius metus vyksta reguliari atestacija, o neeilinė gali būti organizuojama bet kuriuo metu.“

Procesas

Galbūt turite 20 metų sėkmingos praktikos patirties, turite klientus, kurie viskuo patenkinti, tačiau pasisakėte prieš valdžią interviu, jums gali tekti patirti atestavimo procesą pačiam.

„Komercinių ginčų klausimais dirbantis advokatas gaus baudžiamosios teisės klausimų ir panašiai. Jeigu bandysite kalbėti savais žodžiais, iš jūsų pareikalaus cituoti pažodžiui, kaip parašyta įstatyme. Šita procedūra skirta ne tam, kad patikrintų žinias, nesvarbu, kaip tu atsakinėji – ji skirta tau parodyti, kad čia – valdžia, o čia – tu. Kad tu nieko negali padaryti. [...] Nuo 2021 m. pavasario niekas nebesigėdijo ir tiesiai pateikdavo priekaištus dėl interviu. Per ilgus metus yra vykę masinių atestavimų. Nuo 2020 m. pabaigos atestacija vykdoma kiekvieną mėnesį, taip tam tikras skaičius advokatų jos nepereina. Bet Teisingumo ministerija gali nutraukti licenciją ir be atestavimo. Tai įvyko mano kolegai A. Pylčenkai“, – prisiminė D. Laevskis.

Apie nepriklausomumą

Kaip teigė pašnekovas, jeigu advokatūros pačios nesuvokdavo, ką reikia pašalinti, Teisingumo ministerija atsiųsdavo oficialų laišką. Paklaustas apie teismų reakciją į tai, kas vyksta, D. Laevskis teigė: „Jeigu teismai būtų nepriklausomi, neveiktų sistema, tuomet būtų galima kreiptis į teismą. Bet turbūt, jei taip būtų, ir kandidatų į prezidentus niekas nesuiminėtų arba jiems būtų galimybė įrodinėti savo nekaltumą.“

Iškilo grėsmė ir individualiai praktikai. Įstatymu buvo uždrausta privati advokato praktika, o advokato veiklą galima vykdyti tik valstybinėse advokatų kontorose.

Atestavimas tapo baisus – net jeigu visi advokatai nuspręstų balsuoti už licencijos palikimą, jų sprendimas neturėtų įtakos. Šis procesas žemina. Jeigu ministerija nenori atimti advokato statuso ir licencijos, ta atestacija gali būti kaip paprastas pokalbis.

„Teisės konsultacijos suteikiamos kontroliuojant valdžiai. Negaliu tvirtinti, kad ten visiems advokatams buvo reguliuojama, kaip dirbti, o kaip ne, bet svertų valdžia ten turėjo daugiau. Ir jei tik nori, advokatui gali labai apsunkinti gyvenimą. Valdžią suerzino, kad prasidėjus šalyje protestams individualia praktika užsiimantys advokatai sutiko ginti protestuotojus, teikti nemokamą teisinę pagalbą“, – įsitikinęs D. Laevskis.

Paklaustas, kaip vertina Teisingumo ministerijos teisę iškelti drausmės bylą advokatui, pašnekovas teigė manantis, kad tokios galios neturėtų būti apskritai.

„Tarkim, žmogus rašo skundą Teisingumo ministerijai, kad jam prastai suteiktos teisinės paslaugos. Ministerija gali persiųsti šią medžiagą Advokatūrai, bet tuomet ši turėtų priimti sprendimą, kelti drausmės bylą ar ne. Bet jei teisingumo ministras pats paskelbia įsakymą, kad advokatas padarė drausmės nusižengimą, dėl kurio ministerija kelia drausmės bylą ir siunčia Advokatūros peržiūrai, nepaliekamas joks kitas variantas. Ministerija jau konstatuoja nusižengimą. Tai jau yra kišimasis į teisininko profesijos nepriklausomumą, – mano advokatas. – Pas mus viskas pasikeitė ne per vieną dieną. [...] Juk daroma taip, kad kažkokia politinė jėga turėtų daugumą Aukščiausiajame Teisme, ir ši politinė jėga per šią daugumą galės daryti įtaką nuosprendžiams, nulems teismų sistemos politiką, o teismų sistema tam tikru momentu užmerks akis į kai kuriuos pažeidimus. To negalima leisti. Tai vyksta po truputį, kol galiausiai bus per vėlu.“

Taip gimsta diktatūra

Negalima neigti, kad valdžią kažkada išsirinko patys žmonės. D. Laevskis sako, jog dėl to galima daug diskutuoti.

„Pirmieji rinkimai buvo demokratiniai. Bet vėliau po truputį visose sferose prasidėjo pokyčiai. Skirtingos valstybės institucijos ėmė paklusti vykdomajai valdžiai. Mąstančių žmonių grupių visuomet yra, jie mato, kad pokyčiai yra pavojingi. Bet kad dauguma sutiktų, kad pokyčiai pavojingi, reikia atlikti darbą. Aš patekau į šią profesiją, kai tokius dalykus daryti jau buvo per sudėtinga“, – sako D. Laevskis.

Demokratijos apraiškų buvę ir Baltarusijos advokatūros istorijoje, pvz., Aleksandras Pylčenka buvo demokratiškai išrinktas Advokatūros pirmininkas, tačiau, anot pašnekovo, visi kiti būdavo paskiriami Teisingumo ministerijos.

„Advokatai Baltarusijoje praleido momentą, kai reikėjo aktyviai priešintis. Buvo galima paimti tarptautinius profesijos standartus ir remtis jais, kai tik Teisingumo ministerijos įgaliojimai pasirodė 1997 m., kai buvo daug daugiau laisvės. Buvo galima parodyti, [...] kad valstybė negali turėti tokių kišimosi svertų. Galbūt tai ir darė kas nors, tačiau akivaizdu, kad nepakankamai. Be to, reikia suprasti, kas buvo Baltarusija dešimtąjį dešimtmetį: dar prieš porą metų buvo Sovietų Sąjunga – Baltarusija turbūt buvo bene sovietiškiausia iš visų respublikų. Neįmanoma, kad žmonės per porą metų imtų mąstyti kitaip. Dėl to jų ir kaltinti negalima, jie tai išgyveno, – mano advokatas ir sako, kad pagrindinis uždavinys yra ne tiek šviesti Advokatūrą, kiek renkamas valstybės institucijas, nes jos turi perduoti teisines vertybes, bent jau pagarbą žmogui. – Čia viskas susideda. Jei aukšti pareigūnai visuomenei sakytų: mes tikime, kad žmogus yra vertybė, kad žmogus ir jo teisės mums yra kriterijai, tada žmonės priimtų šias vertybes. Ir po kurio laiko, jei kas nors kėsintųsi į jas, žmonės sakytų: mes nesutinkame, nes norime gyventi kitaip. Norime turėti galimybę ginčytis su valdžia, norime turėti galimybę ją pakeisti.“

Perėjęs gatvę ne vietoj gali netekti licencijos

Iš advokato D. Laevskio, kurio elgesiu niekas nesiskundė, galimybė verstis advokato praktika buvo atimta. Niekas nedavė laiko skundui pateikti, ir taip pasielgta su dešimtimis advokatų. Bet būta atvejų, kai advokatų licencijos atėmimo priežastimi tapdavo ne profesinis nusižengimas. Paklaustas, kaip vertina situaciją, kai advokatams drausmės procedūros pradedamos ne tik už advokato veiklą, pašnekovas sakė: „Drausmės byla turėtų būti keliama tik už profesinį nusižengimą. [...] Manau, neteisinga, kad advokatas bet kuriuo metu rizikuoja savo profesija už kažkokius veiksmus, kurie su ja nesusiję. Yra buvę, kai žmogus automobiliu viršijo greitį: greičio matuoklis fiksuoja, žmogus gauna nedidelę baudą, ją sumoka ir pamiršta. Bet Teisingumo ministerija gauna informaciją iš Vidaus reikalų ministerijos, ir įvykis tampa priežastimi drausmės bylai kelti. Manau, kad tai neteisinga. Toks įvykis advokato nedaro mažiau geresniu kliento gynėju.“

Įvertinimai ir likimai

Advokatas D. Laevskis, kaip ir dar trys jo kolegos iš Baltarusijos, gynę žmogaus teises, buvo įvertinti CCBE Žmogaus teisių apdovanojimais. Ką šis įvertinimas reiškia pačiam advokatui, kurio šalyje kolegos vis dar persekiojami?

„Kadangi Baltarusija nėra Europos Sąjungos narė [...] – nors save laikome europietiška tauta – geografiškai taip, juridiškai ne, – tai nelauki, kad Europa pastebės kažkokias tavo pastangas. Man tai (apdovanojimas – aut. past.) buvo netikėta. Žinojau, kad CCBE tokius apdovanojimus skiria. [...] Svarbiausia tai, kad turbūt mes darome kažką reikšmingo, svarbaus [...]“, – sakė pašnekovas.

Tačiau įvertintųjų likimai skiriasi. L. Sudalenka – kolonijoje, jam atimta laisvė už pagalbą per masinius protestus.

„O jis padėjo vieno iš sulaikytųjų giminaitei nupirkti malkų namui šildyti. Malkų pirkimas pripažintas kaip pagalba protesto akcijai. Buvo ir kitas kaltinimas – lyg kažkam padėjo pinigais. Jis ilgą laiką buvo žmogaus teisių aktyvistas“, – pasakojo D. Laevskis.

L. Vlasova, laimė, laisvėje. Kurį laiką ji buvo suimta, paskui kardomoji priemonė pakeista.

Kolegos advokatai bus išleisti į laisvę tik tuomet, kai jų buvimą laisvėje valstybės aparatas laikys pelningesniu ar patogesniu nei laikymą kalėjime.

„Tačiau jos istorija kitokia – kaltinimai pareikšti jos sūnaus įmonei. Na, o M. Znakas vis dar kalėjime, jo sąlygos siaubingos. Šis žmogus iš visų advokatų patiria sunkiausius išbandymus. Jam skirta dešimt metų nelaisvės. Buvo pateikti trys kaltinimai: dalyvavus sąmoksle siekiant užgrobti valdžią, tačiau net nesugebėta įvardyti, kaip tai buvo padaryta. Antras kaltinimas – ekstremistinio darinio sukūrimas, o trečias – veiksmai prieš nacionalinį saugumą. Kaltinime nėra nusikalstamų veikų aprašymo. Advokatai prašė padaryti teismo procesą atvirą: jei Maksimas padarė nusikaltimą, parodykite, kur jis nusikalto. Bet procesas buvo uždaras“, – sako D. Laevskis.

Advokatas laikomas vietoje, kurios sąlygos, anot pašnekovo, nepakeliamos.

„Naktimis temperatūra kaip lauke. Kaip fiziškai galima ištverti, neįsivaizduoju, be pėdsako tai nepraeina. Mes su juo net negalime susirašinėti. Mano laiškų jam neperduoda. Neperduoda jo artimųjų laiškų, jo laiškų – artimiesiems. Nėra jokių skambučių, pasimatymų, galiausiai jo advokatas Jurijus Kozikovas taip pat buvo sulaikytas. [...] Maža to, kad M. Znakas neturi ryšių su išoriniu pasauliu, mes dar ir negalime rasti advokato, kuris galėtų lankyti jį kolonijoje“, – sako D. Laevskis. O Advokatūra yra bejėgė apginti advokatus.

Tikėjimas, kad kada nors viskas pasikeis

D. Laevskis įsitikinęs, kad labai svarbu apie situaciją kalbėti garsiai, kad užsienio šalys ir visuomenė Baltarusijoje suprastų realią padėtį.

„Žinoma, svarbu, kad bent kažkas apie tai kalba, bet realiai suprantame, kad jokie išteisinamieji nuosprendžiai ar baudžiamojo persekiojimo nutraukimai neįmanomi. Ir mūsų kolegos bus išleisti į laisvę tik tuomet, kai jų buvimą laisvėje valstybės aparatas laikys pelningesniu ar patogesniu nei laikymą kalėjime, – įsitikinęs D. Laevskis. – [...] Jie turėjo interesą jį uždaryti, vadinasi, kada nors bus interesas ir jį bei kitus žmones paleisti. Problemos iš esmės tai neišspręs – problema gilesnė, nes žmogus neginamas. Jį šiandien gali paleisti, o kas bus rytoj?“

Bet ar pripratę prie tokios padėties Baltarusijos žmonės tikisi ar tiki, kad kada nors viskas pasikeis? O gal tai galėtų įvykti kartu su didžiosios kaimynės Rusijos pralaimėjimu? D. Laevskio nuomone, karo pabaiga ir Ukrainos pergalė negarantuoja visuomenės transformacijų Baltarusijoje.

Scanpix

M. Znakas – A. Lukašenkos režimo įkaitas.

„Žinoma, visi norime, kad karas baigtųsi, kad Ukraina atsitiestų ir būtų emocinis pakilimas. Tai negali neturėti teigiamos įtakos. Bet juk nežinome, kas tuo metu vyks Rusijoje. O Rusija – labai didelė valstybė, Baltarusija dabar ekonomiškai ir politiškai labai susijusi. Peržiūrėti šiuos ryšius įmanoma, bet tam reikia rimtos valios, mes net negalime žinoti, kokia bus politinė situacija. Pas mus rinkimai bus 2025 m. Norisi tikėti, kad iki to laiko karas baigsis. Bet nežinome, kas bus Baltarusijoje. Kasdien darosi blogiau, ir ribos, kiek blogiau gali būti, nėra. Pas mus net posakis buvo 2020-aisiais, kad tai jau dugnas. Tačiau dar tūkstantį kartų tas dugnas buvo pramuštas. Ir tai, kas vyksta su Advokatūra, dar ne dugnas. Advokatūrą gali paversti valstybine struktūra, advokatus padaryti valstybės tarnautojais“, – teigė pašnekovas.

Teismai

O kaip reikėtų vertinti Lietuvos teismus, jei 30 proc. teisėjų neturėtų universitetinio išsilavinimo? D. Laevskis juokauja, kad tai – mažiausia problema. Didesnė problema yra teismų valia.

Žmogus ateina į teismų sistemą su gerais ketinimais, bet jis supranta, kad, jei priima ne tokį sprendimą, kokio reikia, gali būti atleistas iš teismų sistemos ir niekur daugiau nepateks.

„[...] Tarkime, žmogus ateina į teismų sistemą su gerais ketinimais, bet jis supranta, kad, jei jis priima ne tokį sprendimą, kokio reikia, gali būti atleistas iš teismų sistemos ir niekur daugiau nepateks. Žmonės koncentruojasi tik į savo išgyvenimą ir pamiršta apie kitų teises. Viskas vyksta pagal principą „kaip man išlikti“, – sako D. Laevskis.

Buvo teisėjų, kurie nenusilenkė sistemai ir paliko teismus.

„[...] Jeigu būtų neišėję, tai dar nereiškia, kad iki šiol būtų dirbę. Ir teismuose, ir Advokatūroje yra dabartinės sistemos šalininkų. Sunku suprasti, kaip galima likti aklam reaguojant į tai, kas vyksta. Tūkstančiai baudžiamųjų bylų. Žmonės kalėjimuose – tai toli nuo teisės. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo teisę. Nepriklausomybė išeina iš to, kas su tavim gali atsitikti, jei tu priimsi sprendimą, kuris kažkam nepatinka. O įstatymų leidėjai sudarė tokias sąlygas, kad teisėjams kitų variantų neliko. Buvo tokių, kurie bandė priimti laisvus sprendimus, bet rizikuodami ir bijodami, nes jie turėjo moralines vertybes ir jomis sekė. Ir kas iš to? Tų žmonių nebėra teismų sistemoje“, – kalbėjo pašnekovas.

Gimtosios šalies nepaliks

Šalyje persekiojant advokatus, D. Laevskis prisipažįsta nesijaučiantis saugus, bet galimybės išvykti iš gimtosios šalies nesvarsto.

„Papasakosiu anekdotą. Sovietų Sąjungoje žmogaus klausė:

– Pasakykite, kokia jūsų didžiausia laimė?

– Didžiausia laimė man – gyventi šioje šalyje, – atsakė žmogus.

– O kokia didžiausia nelaimė?

– Didžiausia mano nelaimė – turėti tokią laimę.

Na, o jei rimtai... Jūsų tėvynė – Lietuva, jūs ją mylite. Mano tėvynė – Baltarusija. Man patinka Lietuva, aš čia jaučiuosi laisvas, bet gimiau kitoje šalyje. Jeigu visi išvažiuotų, kokie šansai grąžinti visuomenę į normalią būseną? Galvoti apie kitas šalis, žinoma, galima. Bet žmogus galvoja apie tai, kas jam rūpi, o rūpi – ką jaučia. Aš jaučiu sunkumą širdy, nes tai, kas vyksta su mano tautiečiais, kolegomis, kurie verti pagarbos, mane stipriai žeidžia. Net sunku įsivaizduoti, kad šiuo metu M. Znakas yra šaltoje betoninėje kameroje, galbūt per orlaidę pučia šaltas vėjas. Juk tai mūsų žmonės, tai vyksta su jais. Negaliu savęs nuo jų atskirti. Visi moraliniai išbandymai... Mane labiausiai jaudina, kad negaliu jokiais efektyviais būdais turėti tam įtakos ir to pakeisti. Teisinėmis priemonėmis padedu, to irgi reikia, tarptautinių institucijų lygiu juk pripažinta, kad advokatas neteisėtai persekiojamas. Tikiuosi, pavyks kalinčius išlaisvinti. Reikia, kad šie žmonės būtų pripažinti nekaltais“, – atviravo D. Laevskis.

„Kai KGB atvertė archyvą represuotųjų ketvirtąjį dešimtmetį, reabilituodavo jau po mirties. O aš noriu, kad žmonės mano šalyje būtų reabilituoti dar gyvi, – sakė pašnekovas. – Mano senelio tėvas buvo represuotas sovietų valdžios ir sušaudytas už tai, kad priešinosi, kai kaime iš valstiečių valstybės reikmėms buvo paimtas maistas. Jį kaltino panikos skleidimu ir abejojimu bolševikų teisingumu. NKV’distai atvyko tą pačią dieną ir jį suėmė. Tėvo reabilitacijos dokumentą mano senelis gavo jau po daugybės metų, devyniasdešimtaisiais – jis verkė, ir man tai įsirėžė atmintin. Tad noriu, kad mano tautiečius reabilituotų dar gyvus.“

Evelina Butkutė-Lazdauskienė

2023 m. gegužės pabaigoje Lietuvos advokatūros iniciatyva dėl nepakeliamų M. Znako kalinimo sąlygų (kankinimo) CCBE viešu laišku kreipėsi į ES vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai J. Borellį, ES specialųjį įgaliotinį žmogaus teisių klausimais E. Gilmore’ą ir Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio (DROI) pirmininką U. Bullmanną. Daugiau informacijos apie M. Znako likimą – tinklalapyje maksimznak.org.