Meniu
Prenumerata

sekmadienis, vasario 25 d.


TEISMO TEISĖ Į GYNYBĄ
D. Bublienė: teisėkūros trūkumai susilpnina žmogaus saugumą ir pasitikėjimą valstybe
Deimantė Stanevičiūtė
ELTA
D. Bublienė.

„Matant, kaip progresuoja kitų valstybių kasaciniai procesai, neišvengiamai kyla klausimų, gal ir mes subrendome tam tikrai savo kasacinio proceso revizijai“, – teigė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininkė Danguolė Bublienė. Neseniai LAT vadovauti pradėjusi teisėja atsakė į IQ apžvalgininkės Deimantės Stanevičiūtės klausimus.

– Jau pusę metų vadovaujate LAT. Ko tikėjotės ir ką radote pradėjusi eiti šias pareigas?

– Pusmetis tiesiog prabėgo, nebuvo kada stabtelėti. Radau tai, ką ir tikėjausi rasti. Nei teisėjavimas, nei vadovavimas LAT man nebuvo naujiena. Iki tol dirbau šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininke. Teisme dirbu nuo 2017 m., tad jo virtuvę – tiek organizacinio darbo, tiek kasacinio bylų nagrinėjimo, vienodos teismų praktikos formavimo srityje – visada jaučiau ir žinojau. Tai, kad nebus paprasta derinti teisėjo darbus su teismo vadovo pareigomis ir dar su dėstymu Vilniaus universiteto Teisės fakultete, taip pat visada žinojau. Tačiau taip pat žinojau, kad tai įveikiama, jei sugebi tinkamai nusistatyti prioritetus, planuoti darbus ir laiką.

Žvelgiant jau pirmininko akimis, matyti, kad administraciniai klausimai pirmininko veikloje užima nemažą darbotvarkės dalį. Tai yra ir teismo vidinio mechanizmo, siekiant užtikrinti kasacinės praktikos nuoseklumą, išgryninant galimus prieštaringumus, tobulinimas. Ir teisėjų padėjėjų pajėgumų stiprinimas, ir valstybės tarnybos reformos bei naujos atlyginimų politikos per šią reformą įgyvendinimas, ir Lietuvos apeliacinio teismo administracinė priežiūra, ir LAT, kaip edukacinio, kultūros plačiąja prasme centro, įveiklinimas, ir dar nemažai kitų krypčių. Taip pat stengiuosi, kad minimaliai mažėtų mano kaip teisėjos krūvis nagrinėjant kasacines bylas. Labai svarbu nuolat jausti šio darbo pulsą – būtent jis augina profesine prasme.

Tiesa, esminga, kad pagal pareigas tapau Teisėjų tarybos nare. Tai sustiprino jau anksčiau pradėtų darbų pozicijas. Pavyzdžiui, siekiant įgyvendinti savo, kaip Teisėjų asociacijos valdybos narės, pradėtus darbus, tarp jų – dėl teisėjų ir teisėjų padėjėjų atlyginimų. Į tarybos veiklą įsijungiau tuo laikotarpiu, kai buvo pradėtas svarstyti apylinkių teismų tinklo optimizavimas, svarbūs teismo proceso kodeksų pakeitimai, kiti visai sistemai reikšmingi klausimai. Gyvenimas verčia tobulėti ir teismų sistemą, tad uždavinių ir spręstinų klausimų tikrai netrūksta, jų nuolat kyla. Toliau optimizuojamas teismų tinklas – sudaryta ir pradėjo dirbti apeliacinės instancijos teismų tinklo optimizavimo darbo grupė. Iššūkis yra dirbtinio intelekto panaudojimas teismų veikloje – jo plėtra neabejotina ir nesustabdoma. Tačiau ši plėtra kelia ir nemažai spręstinų etinių bei teisinių klausimų, kurie aktyviai diskutuojami aukščiausiuose Europos lygmenyse.

Dar viena svarbiausių kasacinio teismo pirmininko pareigų, kuri reikalauja intensyvaus darbo, yra užtikrinti visokeriopą bendradarbiavimą su viršnacionaliniais, kitais nacionaliniais kasaciniais teismais, teisinėmis institucijomis. Reprezentuodama LAT tarptautiniuose renginiuose jau skaičiau kelis pranešimus, taip pat ėmėme glaudžiau bendradarbiauti su Europos teisės institutu. Šiuo metu steigiame šio instituto Baltijos valstybių padalinį, kurio darbas bus labiau orientuotas į Baltijos regiono problematiką. Matome didelę bendradarbiavimo su Estijos ir Latvijos aukščiausiaisiais teismais naudą. Trijų Baltijos valstybių kasacinių teismų tinklo bendrystė peraugo į kasmečius susitikimus ir jau tapo glaudžia kasdiene veikla, nors nuotoliu, kartu aptariame svarbius einamuosius darbus, dalijamės patirtimi. Nemažai nuveikta rengiantis dalyvauti šių metų Europos Sąjungos (ES) aukščiausiųjų teismų pirmininkų tinklo kolokviumo darbe, kur diskutuota vienodos teismų praktikos užtikrinimo, dirbtinio intelekto naudojimo teismų veikloje, kitais klausimais, kartu su ES Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo vadovais aptarta, kaip galėtų būti tobulinamas bendradarbiavimas nagrinėjant bylas.

Iššūkis yra dirbtinio intelekto panaudojimas teismų veikloje – jo plėtra neabejotina ir nesustabdoma.

Į kokius pagrindinius darbus planuojate koncentruotis per savo kadenciją? Ar turite nusimačiusi, ką norėtumėte pakeisti ar patobulinti?

– Praėjęs pusmetis einant LAT pirmininko pareigas leido pasitikrinti, ar mano įžvalgos, kokios veiklos šiuo metu būtų aktualiausios ir reikalautų pirmenybės, yra teisingos.

Kita vertus, nors kiekvienas vadovas turi savo viziją, kai kurie darbai reikalauja tęstinumo – reikia didelio lankstumo ir tvirtybės tęsti kitų pradėtus darbus, nesugriauti įdirbio, įnešti naujos energijos, kai reikia postūmio, paskatinimo, naujų, neįprastų sprendimų. O tokių tikrai reikia, ir jų eilė po truputį rikiuojasi.

Iš tiesų daug pastangų įdėta aiškinant visuomenei situaciją dėl teismo darbo krūvio, teisėjų skaičiaus, kasacinių nutarčių suprantamumo, t. y. aiškumo, išsisemta tobulinant kasacinių nutarčių rengimo metodiką, kai kurį kitą reguliavimą. Nors turiu idėjų, ką būtų galima padaryti siekiant didesnio kasacinių nutarčių aiškumo, manau, kad aiškinimo ir tik vidinių teismo procedūrų tobulinimo jau nepakanka. Laikas ieškoti naujų priemonių, pirmiausia – plėtojant precedento institutą. Iš esmės tai reikštų rasti kelią, kaip labiau judėti link precedento, kaip išgryninti precedentinius klausimus ir pan.

ELTA
D. Bublienė: „Teisės aiškinimo metodika neturi būti kaip kampuotas pėsčiųjų takas, per kurį niekas neina.“.

Matant, kaip progresuoja kitų valstybių kasaciniai procesai, neišvengiamai kyla klausimų ir verta pasvarstyti, ar ir mes nesubrendome tam tikrai savo kasacinio proceso revizijai, kuri atlieptų dabartines reikmes – tiek bylų dalyvių, tiek visos teismų sistemos. Galima svarstyti, gal verta perimti kai kurią kitų valstybių patirtį, pavyzdžiui, kad kasacinį skundą nagrinėtų atrankoje jį priėmusi kolegija; kad kasacinis skundas galėtų būti priimtas tik iš dalies; kad būtų įvesta prejudicinio klausimo galimybė, t. y. galimybė žemesnės instancijos teismams kreiptis į LAT dėl prejudicinės nutarties, kuri gerokai pagreitintų ir sustyguotų probleminių klausimų sprendimą – taptų savotiška prevencine priemone netinkamam teisės taikymui ir kartu optimizuotų patį teismo procesą. Pastaroji patirtis jau pasitvirtino Nyderlanduose, kurių civiliniame procese prejudicinio klausimo institutas taikomas jau dešimtmetį, baudžiamajame procese įvestas neseniai. Gal tai būtų naudinga ir Lietuvai?

Baigdama mintį pabrėžčiau, kad visada svarbu įvertinti teismo pateikto teisės aiškinimo praktinį pritaikomumą – pernelyg sudėtingų argumentavimo schemų taikymas gali būti tiesiog nepraktiškas. Yra taiklus aforizmas, kad teisės aiškinimo metodika neturi būti kaip kampuotas pėsčiųjų takas, per kurį niekas neina, o naudojasi per veją išmintu trumpesniu keliu. Jeigu argumentavimo schemą gali suprasti tik retas, vien tai, kad ji sukurta, nėra pakankamas rezultatas.

Būtent atsižvelgiant į pamąstymus ir prognozes dėl kasacinio proceso revizijos ir naujų kasacinio teismo kompetencijų, dėl precedento kūrimo, precedentų identifikavimo standartų platesnio ir gilesnio diegimo, kasacinės ir apskritai teismų praktikos stebėsenos mechanizmo stiprinimo kontekste turėtų būti svarstoma ir dėl LAT pajėgumų – teisėjų, darbuotojų skaičiaus, finansavimo, kitokio materialiojo aprūpinimo. Gerų, modernių idėjų turime daug, gerai žinome, ką reiškia idealiai įgyvendinti jau vykdomus darbus, pavyzdžiui, sekti savo praktiką siekiant kontroliuoti jos nuoseklumą, tačiau kaip jas įgyvendinti turint labai ribotus pajėgumus?

Kita vertus, svarbu tobulėti ne tik teismų sistemai, bet kartu ir kitoms institucijoms, veikiančioms viešosios tvarkos, žmogaus teisių užtikrinimo srityje. Todėl matau būtinybę bendradarbiauti, kalbėtis ir tobulinti koordinacinius, vadinamuosius tarpfunkcinius, procesus. Institucinis susikalbėjimas, manau, yra kertinė prielaida tobulinti sisteminius dalykus, spręsti visuomenei rūpimas problemas, ieškoti geriausio jų sprendimo.

Advokato profesija ne mažiau kaip teisėjo tarnystė reikalauja aukštų dalykinių gebėjimų, profesinės ir gyvenimo patirties, nepriekaištingos reputacijos, psichologijos žinių ir, be abejo, vadybos gebėjimų.

Esate buvusi advokatė. Dažnai jūsų kolegos, padirbę teismų sistemoje, nusprendžia mesti savo profesiją ir eina į advokatūrą, jūs pasielgėte atvirkščiai – atėjote į teismų sistemą. Kodėl pasirinkote tokį profesinį kelią?

– Nebūsiu originali pasakydama, kad teisėjo darbas, dargi kasaciniame teisme, yra teisininko profesinės aukštumos. Gal tai kiek idealistinis požiūris, bet aš juo tikiu, ir būtent tai lėmė mano pasirinkimą. Tiesa, teisininkų atlyginimų disproporcija viešajame ir privačiame sektoriuje kai kuriais laikotarpiais tikrai buvo bene svarbiausia teisėjų korpuso „nukraujavimo“ į advokatūrą priežastis. Tačiau nuo 2023 m. liepos, sureguliavus teisėjų atlyginimus, ši priežastis jau negali būti dominuojanti. Tikėkimės, kad teisėjų korpusas įgijo kur kas daugiau stabilumo, o pati profesija – patrauklumo.

Kaip iš teisėjo pozicijos dabar atrodo advokato profesija?

– Atrodo gerai. Advokato profesija visada buvo sudėtinga. Ji ne mažiau kaip teisėjo tarnystė reikalauja aukštų dalykinių gebėjimų, profesinės ir gyvenimo patirties, nepriekaištingos reputacijos, psichologijos žinių ir, be abejo, vadybos gebėjimų.

Geras advokatas – didelė pagalba ne tik klientui, bet ir teismui: ne šiaip sau įstatymas įtvirtina, kad pagal bendrą taisyklę kasacinį skundą civilinėje byloje turi surašyti advokatas. Pirmiausia advokatas iškelia profesinę teisės aiškinimo ir taikymo diskusiją, duoda jai toną kasaciniame procese. Jokia paslaptis, kad kiekviena sistema – tiek teismų, tiek advokatūros – turi silpnųjų vietų. Bet kad jas matytum, garsiai apie jas kalbėtum, nebūtina pereiti iš vienos profesijos į kitą.

Visada, nepriklausomai nuo savo karjeros posūkių, tinkamo teismo proceso labui atvirai kalbėjau apie būtinumą tobulinti teismo proceso dalyvių procesinį, institucinį bendradarbiavimą. Buvimas vienoje ar kitoje pusėje nestabdė atviros diskusijos. Tai, kad pažįstu ir vieną, ir kitą darbą, ir dar ne vieną kitą poziciją (ėjau Teisingumo bei Švietimo ir mokslo ministerijose vadovaujamas ministerijos sekretoriaus, departamentų vadovo pareigas), manau, yra didelis mano pranašumas. Įvairiapusiška asmeninė patirtis leidžia turėti tvirtą ar tvirtesnę nuomonę svarstant tiek vidaus, tiek tarpinstitucinius klausimus. Visada sveika prisiminti sėkmės formulę „mąstyk globaliai, veik lokaliai“. Prie to tikrai prisideda kuo platesnė patirtis.

Advokatui labai svarbus nepriklausomumas kaip ir bet kuriai kitai teisminei grandžiai. Ar nepasigendate tos laisvės ir nepriklausomumo dabartiniame savo profesiniame kelyje?

– Bet kuriam žmogui, bet kuriai profesijai svarbi laisvė. Sena tiesa – žmogus laisvas tiek, kiek pats sau tos laisvės suteikia. Taip pat nepriklausomumas. Teisėjui laisvė ir nepriklausomumas – dirbti be neleistino spaudimo, turėti savo poziciją ir deklaruoti ją per procesinį dokumentą – sprendimą, o jei reikia – ir per atskirąją nuomonę. Kalbant dar plačiau, būtų galima nebent išskirti nepriklausomumo stygių dėl materialinio, finansinio teismų aprūpinimo – pavyzdžiui, nepaprasta buvo išjudinti teisėjų atlyginimų, kai kurių teismų pastatų renovacijos ar statybos klausimus; šiuo metu dėl teismų tarnautojų nekonkurencingų atlyginimų teismuose gresia chaosas ir pan. Tai juk taip pat susiję su profesinės laisvės pilnatve.

Jūsų požiūriu, kokie yra didžiausi iššūkiai bendrai teisinei Lietuvos sistemai?

– Vienareikšmiškai – teisės aktų kokybė. Štai ir gruodžio 8 d. Seime vykstančiame Teisės forume vienas pagrindinių klausimų – kas dabar Lietuvoje vyksta: įstatymų kūryba ar gamyba; kaip šis procesas dera su teisinės valstybės standartais, siekiu tapti gerovės valstybe? Tikiuosi įdomios ir turiningos diskusijos.

Teisės aktų kokybės klausimas nepraranda aktualumo bene nuo XVIII a. Jį nagrinėjo anų laikų mąstytojai, jį nagrinėja daug žymių mūsų laikų teisės mokslininkų. Istoriškai gero teisės akto kanonas reikalavo formalizuotos bendro pobūdžio taisyklės, teisės aktų viešumo, prieinamumo, nuspėjamumo, galiojimo į ateitį; buvo skiriamos ir kitos gero teisės akto savybės: nuoseklumas ar neprieštaringumas; realumas, t. y. faktinė galimybė laikytis teisinių įsipareigojimų ir draudimų; stabilumas. Visa tai yra vertingi idealai, kurių neatsisako ir šiuolaikinės teisinės sistemos.

Tačiau kiek realiai jų paisoma? Matyt, neatsitiktinai vyksta ir didelę įtaką daro, kaip kai kas vadina, „tylioji revoliucija“, plačiai atvėrusi kelią teisės šaltiniui – teismų praktikai. Teisinėje leksikoje atsiranda terminas „jurisprudencinė valstybė“. Kai kas pasakytų, kad tokia ir yra teismo priedermė: pritaikyti įstatymą prie socialinės tikrovės. To tikrai nesikratome, tačiau norime atkreipti dėmesį, kad teisėkūros trūkumai, pavyzdžiui, aktų ar normų prieštaringumas, pirmiausia susilpnina žmogaus saugumą, o tai reiškia – ir pasitikėjimą valstybe. Teisėkūros trūkumų sprendimas teisme yra ilgas ir paprastai nepigus būdas.

Kas dabar Lietuvoje vyksta: įstatymų kūryba ar gamyba? Kaip šis procesas dera su teisinės valstybės standartais, siekiu tapti gerovės valstybe?

Pasitikėjimas teismų sistema Lietuvoje, sutikime, nėra pats aukščiausias. Kaip manote, kas galėtų lemti reikšmingus tokio iš esmės neigiamo vertinimo pokyčius? Kiek apskritai teismams svarbus visuomenės pasitikėjimas jais?

– Pasitikėjimas tiek svarbus, tiek trapus, kitaip tariant, pasitikėjimas ir labai svarbus, ir labai trapus. Daug mokslinių darbų, tyrimų šiuo klausimu parengta, daug pasitikėjimą, o tiksliau – teismų darbo vertinimą, lemiančių veiksnių išskirta. Ir subjektyvių, ir objektyvių. Bet priminčiau, kad buvo laikotarpių, kai pasitikėjimas augo ir buvo gana aukštas. Jį ilgam nurėžė vadinamasis teisėjų korupcijos skandalas. Prie pasitikėjimo neprisideda sprendimų prieštaringumas, nenuosekli bausmių praktika, neįtikinami sprendimų argumentai. Daugiau nėra reikalo detalizuoti prisiminus pastarųjų savaičių aktualijas – Kauno savivaldybės kyšininkavimo, politinės korupcijos bylą.

Mano nuomone, labiausiai pasitikėjimą didina aiškūs ir gerai argumentuoti sprendimai, kurie sugula į nuoseklią, neprieštaringą teismų praktiką. To ir siekiame. Esame pradėję naują projektą, remiamės pasiteisinusia Švedijos Aukščiausiojo Teismo patirtimi – bandysime aiškintis, kaip kasacinio teismo nutartis supranta skirtingų teisinių profesijų atstovai, kokių pageidavimų jie turėtų, kokių trūkumų surašant, komunikuojant kasacinius sprendimus jie matytų.

Ne ką mažiau pasitikėjimo laipsnį nulemia ir tinkamas visuomenės informavimas. Beje, tai liestų pasitikėjimą ne tik teismais, bet ir žiniasklaida. Bet kuriuo atveju tiek mes, teismai, teisėjai, tiek ir jūs, žiniasklaida, esame atsakingi už operatyvų, tikslų, suprantamą visuomenės informavimą. Tikiuosi, jau pastebėjote mūsų pastangas ir proveržį šioje veikloje. Nelengva, tačiau tikime, kad mūsų ambicija pamažu pasiekti, kad teismas pateiktų pranešimus žiniasklaidai apie 50 proc. priimtų kasacinių sprendimų, galėtų būti reali.

Atėjote į teismų sistemą ne klasikiniu keliu – ne nuo teisėjo padėjėjo ir ne kopdama teismų instancijų laipteliais iki LAT. Sakykite, kiek, jūsų nuomone, teismų sistema apskritai yra atvira (t. y. kiek priima) nesisteminius“ kandidatus? Galbūt ir šioje srityje kas nors turėtų keistis?

– Jūsų klausimas koreliuotų su laikotarpiu iki 2006 m. gegužės 9 d. Konstitucinio Teismo nutarimo. Šiuo nutarimu buvo konstatuota, kad sistema negali būti uždara, ji privalo įsileisti profesionalų iš šalies. Šio nutarimo pagrindu atitinkamai pakoreguotas Teismų įstatymas, kuris dabar suteikia gana plačias galimybes aukštesniųjų grandžių teisėjų korpusą papildyti ne tik karjeros teisėjais, bet ir mokslininkais, prokurorais, advokatais.

Manau, kad problema ilgą laiką buvo ne sistemos uždarumas. Ji kaip tik atvira. Teismų įstatymas, kaip sakiau, suteikia plačias galimybes įsilieti „nesisteminiams“ teisėjams. Taip, tam būtina atitikti nustatytus reikalavimus, ir tai yra atskiras, savarankiškas kelias.

Šiuo atžvilgiu esminis klausimas, kiek „nesisteminių“ pageidavo, pavyzdžiui, iki teisėjų atlyginimų pakėlimo, tapti teisėjais. Jokia paslaptis, kad nekonkurencingi teisėjų atlyginimai ne tik skatino palikti šį korpusą, bet ir atbaidė pretendentus, ribojo pageidaujančiųjų skaičių. Tikėčiau, kad dabar situacija turėtų keistis.

Advokatūroje visi advokatai yra lygūs ir turi lygiavertį balsą bendruomenės valdyme, o teismų sistemoje yra hierarchija. Kodėl teismai nesirenka advokatūros institucinio nepriklausomumo kelio ir lygiateisiškumo?

– Pats žodis „hierarchija“ teismų sistemai netinka. Hierarchija pirmiausia reiškia pavaldumą, o šio vykdant teisingumą apskritai nėra. Vienas svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų teisėjo nepriklausomumo aspektų ir yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos jų nepriklausomumo, savarankiškumo nagrinėjant bylas garantijos. Joks teisėjas, vykdydamas teisingumą, nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui, savo ar aukštesnės grandies teismo vadovui. Iš tiesų čia veikia tie patys principai kaip advokatūroje: nagrinėdamas bylas teisėjas nėra pavaldus niekam, visi teisėjai yra lygūs, kiekvienas teisėjas yra svarbi savarankiška teismų valdžios dalis. Kalbant apie savivaldą, esminiai sprendimai priimami teisėjų visuotiniame susirinkime, kaip ir advokatūroje renkama taryba, kuri atstovauja visam teisėjų korpusui ir sprendžia jo problemas. Proporcingas skirtingų teismų atstovavimas savivaldoje nėra hierarchija.

Kas yra reikšmingai gero ir blogo advokatūroje jūsų akimis?

– Jau atsakiau, kaip vertinu advokatūrą. Apie tai, kas, mano nuomone, galėtų būti tobulinama, kas svarbu abiem sistemoms, ir ne tik šioms dviem, bet ir kitoms teisininkų gildijoms, kalbamės tarpžinybiniuose susitikimuose. Viešai problemas įvardyti naudinga nebent tada, kai nepavyksta jų išspręsti tarpusavyje.

Ko palinkėtumėte advokatams?

– Ne tik advokatams, bet ir visiems teisininkams noriu palinkėti pirmiausia užsidegimo kuriant teisinę valstybę, tobulinant teisinę sistemą, kad ji kuo geriau atlieptų žmogaus teises ir interesus. Taip pat kuo geresnių profesinių įgūdžių, kuo kūrybiškesnio darbo, kuo didesnio pasitenkinimo darbo rezultatais, kuo geresnio tarpusavio susikalbėjimo ir, žinoma, gražių artėjančių švenčių.

ELTA
D. Bublienė.

D. Bublienė

BEREKLAMOS:

2024 02 01 08:00
Spausdinti