Gruodžio 2 d. LR Seime pirmą kartą Lietuvos advokatūros iniciatyva surengtas bendras teisėjų, prokurorų, advokatų, teisės srities mokslininkų forumas „Nepriklausomumas – būtinoji teisingumo vykdymo sąlyga“
„Tokių diskusijų jau seniai reikėjo. Labai tikiuosi, kad diskusijų metu atsakysime kiekvienas sau ir visuomenei, politikams, kokios būtinos iš esmės prielaidos teisminei valdžiai tinkamai veikti. Galbūt išsakytos mintys leis pasiekti bendrą Lietuvos valstybės valdžios institucijų sutarimą – siekti užtikrinti teisingumo sistemos nepriklausomumą“, – apie konferenciją kalbėjo Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis.
Nuo forumo pradžios imta atvirai kalbėti apie būtinybę užtikrinti valdžių padalijimo principo laikymąsi, apsaugą nuo neigiamos įtakos teisminei sistemai, apie profesinio bendravimo ir bendradarbiavimo pokyčių poreikį civiliniuose ir baudžiamuosiuose procesuose. Teismas, Prokuratūra ir Advokatūra savo veikloje vadovaujasi nepriklausomumo, teisingumo, skaidrumo, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos principais. Tačiau į forumą susirinkusieji pripažino: nors ir skiriama dėmesio valdžių padalijimo principui ir teisminės valdžios nepriklausomumui praktikoje ir moksle, vis dažniau išgirstame, kad tiek teisminei valdžiai, tiek prokurorams ar advokatams tenka iššūkių, išlaikant savo nepriklausomumą ar profesijų garantijas.
Pirmoje konferencijos dalyje, moderuojamoje Konstitucinio Teismo teisėjo prof. dr. Vytauto Mizaro, savo požiūrį apie šių dienų grėsmes teisingumo sistemai dėstė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas dr. Stasys Šedbaras, Teisėjų tarybos pirmininkė Sigita Rudėnaitė, Advokatų tarybos pirmininkas M. Kukaitis, generalinės prokurorės pavaduotojas Saulius Verseckas, MRU Teisės mokyklos dekanė prof. dr. Lyra Jakulevičienė. V. Mizaras atvirai konstatavo, kad profesinės veiklos nepriklausomumui užtikrinti problemų yra: „Jeigu mes matome problemas dėl nepriklausomumo vykdant teisingumą, pirmiausia turime apie tai kalbėti, galvoti, kas nuo mūsų pačių, teisininkų profesionalų, priklauso. Jeigu kitos institucijos tinkamai neatlieka pareigų, tai irgi turime komunikuoti, reikalauti, kad tokios pareigos turi būti vykdomos.“
Kaip vienas esminių iššūkių įvardytas priklausomumas nuo politinės valdžios: čia susiveda paprasti administraciniai ir finansiniai klausimai, skausmingi visoms institucijoms. Prokuratūra ir Teismai kalbėjo ne tik apie sudėtingą institucijų finansinę padėtį, bet ir kadrų nutekėjimo problemą. Advokatūra priminė ne vienus metus besitęsiančią valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (VGTP) finansavimo problemą. Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S. Šedbaras neslėpė susirūpinimo per didele administracine našta procese ir kvietė kartu ieškoti modelio, kuriuo būtų galima administracinę naštą sumažinti.
Diskusijoje iškeltas siekis keisti bendravimo ir bendradarbiavimo civiliniame ir baudžiamajame procese įpročius. Iš Teismo tikimasi, kad abi procesinės šalys – ar abiejų šalių atstovai (civiliniame procese), ar kaltinimo ir gynybos atstovai (baudžiamajame procese) – būtų vertinami lygiavertiškai, kad su viena proceso šalimi nebūtų jokių kontaktų, apie kuriuos nebūtų žinoma kitai proceso pusei. Teisėjų tarybos pirmininkė S. Rudėnaitė iškėlė būtinąją atvirumo sąlygą, norint ko nors pasiekti. Anot jos, visos institucijos yra neatsiejama sistemos dalis, visos grandys turi būti vienodai kompetentingos ir nepriklausomos, todėl būtina siekti tam tikro lygiateisiškumo, kuris taip pat remiasi į finansų ir gerovės klausimus. Apie juos nemažai kalbėjo ir generalinės prokurorės pavaduotojas Saulius Verseckas. Pasak S. Rudėnaitės, svarbu, kad žmogus, pasirinkdamas profesiją, klaustų savęs: „Kuo aš norėčiau būti? Tai turėtų būti pašaukimas, o ne pinigai. Tai – valstybės užduotis.“
Teisėjų tarybos pirmininkė kalbėjo apie siekį kviesti prokurorus, advokatus, teisėjus ir kitas valdžias įsipareigoti ir pasirašyti nacionalinį susitarimą, siekti pokyčių. Kalbėdama apie bendruomenės vienybę, ji priminė, jog visi turėtų būti suinteresuoti, kad visuomenė visus gerbtų vienodai: „Tenka pripažinti, kad pasitaiko ir siekių užsidirbti sau taškų, ne visai apgalvotai ir etiškai.“ Sakydama, kad didžiausią smūgį reputacijai prisiima Teismai, S. Rudėnaitė siūlė pasvarstyti, gal vertėtų visoms trims institucijoms siekti antikorupcinės politikos susitarimo – nulinės tolerancijos korupcijai politikos.
Iššūkiai advokato profesijos nepriklausomumui
Reaguodamas į išsakytas mintis Advokatūros vadovas M. Kukaitis teigė, jog advokatams labai svarbu, kad Teismai ir Prokuratūra būtų stiprūs ir realiai nepriklausomi: „Svarbu, kad teisėjas būtų bylos administratorius, kad jis būtų nepriklausomas tiek nuo vykdomosios ir atstovaujamosios valdžios bei valstybės galios, kitų teisėjų, tiek nuo bylos dalyvių. Mums svarbu ir stiprus prokuroras, kuris, o ne ikiteisminis tyrimas ir tyrėjai, realiai vadovautų ikiteisminiam tyrimui. Advokato nepriklausomumas turi kitą prasmę, nes jo statuso nepriklausomumo nesąlygoja socialinės garantijos ir funkcijų vykdymo sąlygos. T. y. advokato veikla savo esme yra laisva ir nepriklausoma, kurioje privaloma imtis veiksmų nuo bet kokio kišimosi į profesinių funkcijų atlikimą, tokius veiksmus nutraukiant.“
S. Šedbaras neslėpė susirūpinimo per didele administracine našta procese ir kvietė kartu ieškoti modelio, kuriuo būtų galima administracinę naštą sumažinti.
Advokato profesijos nepriklausomumas apima šiuos fundamentaliuosius principus: advokato ir advokatūros nepriklausomumą; nekliudymą advokatui vykdyti gynybos misiją; kliento teisę į gynėją / į advokatą, į jo pasirinktą gynėją; kliento paslapties apsaugą. Tačiau į šiuos tarptautinius ir jau šimtmečius įtvirtintus principus, anot Advokatų tarybos pirmininko, drįstama kėsintis.
„Advokato profesinis nepriklausomumas tradiciškai laikomas pamatiniu profesiniu principu. Tačiau advokato nepriklausomumo apsauga iki šiol kelia susirūpinimą. Šiuo metu rengiama Europos tarybos konvencija dėl Advokato profesinės veiklos, kurios vienas tikslų – dar kartą apibrėžti advokato garantijas ir nepriklausomumo apsaugą“, – kalbėjo M. Kukaitis.
Advokatai susiduria su iššūkiais, kai trukdoma jiems vykdyti gynybos misiją, kai kėsinamasi į kliento teisę į gynybą. „Vis dar norisi ikiteisminį tyrimą pradėti itin garsiai (spaudos konferencijomis), kuriose paskelbiama, kas ir kaip jau yra kaltas, įvykdęs nustatytą nusikaltimą. Vis dar norisi daryti teatralizuotus sulaikymus, „Farų“ laidas. Vis dar norisi bylas pirmiau išnagrinėti žiniasklaidoje, padaryti viešą linčo teismą, ir tuomet imti stebėtis, kam reikalingas teismas ir dar toks ilgas įrodinėjimo procesas. Vis išgirstame, kad Lietuvoje per aukštas teisme įrodinėjimo standartas, tarsi tiesai nustatyti tokio aukšto nebereikia. Advokatūra nesiekia išteisinti nusikaltimą įvykdžiusio asmens, tačiau siekia, kad nešališkas teismas objektyviai ir profesionaliai ištirtų įrodymus ir priimtų teisingą sprendimą“, – problemas vardijo Advokatūros vadovas.
Pasak M. Kukaičio, tarsi siekiant advokatus apsaugoti nuo klientų areštinėse, laikino sulaikymo vietose, kliento ir advokato susitikimai vyksta patalpose, kur filmuojama. Vis dar kalbama, kad teisingumo procesas toks brangus, neva jis turi būti nuolat ir drastiškai piginamas. O advokatas vis dar tapatinamas su klientu.
Lietuvoje valstybės kontrolė advokatų profesinio elgesio vertinimo srityje yra palyginti minimali, tačiau Advokatūros kontrolė sukelia esminius advokato veiklos ribojimus, pavyzdžiui, gauti duomenis gynybai. Siekiama, kad Advokatūra pradėtų skirti finansines baudas advokatams, mokamas į valstybės biudžetą, kad tik Lietuva geriau atrodytų MONEYVAL rekomendacijų įgyvendinimo varžybose.
„Teisės į gynybą užtikrinimas turi būti realus ir efektyvus. Valstybės garantuojama teisinė pagalba nepasiturintiems asmenims yra valstybės įsipareigojimas. O mes vis dar stovime ant bėgių, kurie veža VGTP traukinį ne į Vakarų pusę, o į Rytų, nes 20 eurų valandinis atlygis ir dar ribojamas apmokamas laikas procesiniams dokumentams parengti jau nepateisinamai nepaveja nei Latvijos, nei Estijos, juolab kitų ES valstybių“, – atviravo M. Kukaitis.
Nepaisant išsakytų pastebėjimų, Advokatūros vadovas pripažįsta, kad ir patiems advokatams reikia pasitempti, nes teisminis procesas skirtas visai visuomenei: „Advokatūra netoleruoja korupcijos ir gerai supranta, kad šaukštas deguto sugadina visą statinę. Advokatas turi kelti ne tik savo autoritetą, bet ir visos visuomenės pasitikėjimą teisine sistema.“
Kitų ES šalių patirtis
MRU Teisės mokyklos dekanė L. Jakulevičienė diskusijoje atkreipė dėmesį į platesnį, europinį kontekstą. Lietuvos teisininkų bendruomenė susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir kitų Europos šalių teisininkai. Europos Teismai nepriklausomumą skirsto į nepriklausomumą nuo išorės kišimosi ir nepriklausomumą vieniems nuo kitų. Kalbant apie išorės nepriklausomumą, L. Jakulevičienė pastebi paradoksą: „Viena vertus, kalbame apie nepriklausomumą nuo kitų valdžių kišimosi, bet kaip problemos turi būti išspręstos, kai didžioji dalis sprendimų priklauso būtent nuo įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios.“
Anot teisininkės, ir kitose ES šalyse yra kliūčių procese, o prokurorai masiškai nutraukia baudžiamąsias bylas, nes teismų sistema neveikia taip, kaip turėtų. Pasak L. Jakulevičienės, Teismų nepriklausomumui Europoje kyla įvairių grėsmių, pavyzdžiui, vykdomosios valdžios įtaka teisėjų paskyrimui, kadencijos trukmei. Kai kuriose šalyse už nuomonės reiškimą gali kilti ir teisinių pasekmių, laimė, ne Lietuvoje. Pripažįstant poreikį saugoti teisinės profesijos atstovus nuo minėtų grėsmių rengiama Europos tarybos Konvencija dėl advokato profesinės veiklos.
Koks turėtų būti bendradarbiavimas civiliniame procese?
Teisininkai sutarė, kad visų profesijų atstovams dar trūksta pagarbaus, skaidraus, atviro ir kolegiško profesinio bendradarbiavimo, tačiau kaip tai pasiekti? Apie institucinio bendradarbiavimo pavyzdžius civiliniame procese savo mintimis dalijosi forumo antros diskusijos dalyviai: Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkė, diskusijos moderatorė doc. dr. Vigita Vėbraitė, teisėjai prof. dr. Egidija Tamošiūnienė ir prof. dr. Artūras Driukas, advokatai prof. dr. Solveiga Vilčinskaitė ir doc. dr. Laurynas Didžiulis bei prokurorė Deimantė Nikitinienė.
Advokatas L. Didžiulis priminė civilinės teisės prigimtį ir jos siekį atkurti teisingumą, kitaip tariant, sugrąžinti ginčo šalis į pageidaujamą padėtį. Advokatų prevencinis dalyvavimas turi saugoti ginčo šalis nuo chaoso. Pasak L. Didžiulio, advokato, kuris atstovauja šaliai, ir teisėjo interesai visiškai sutampa, nors procedūriškai gali išsiskirti. Visi siekia materialinio teisingumo. Jo nuomone, šalys bendradarbiauja, jos nėra antagonistinės.
Jeigu šalys pasiekia teismą, bet nepasiekia taikos, dažniausiai tai reiškia tų santykių pabaigą – prieštaraujančių viena kitai šalių. Sudeginami tiltai.
Advokatė S. Vilčinskaitė kalbėjo apie tai, kaip galima nuimti dalį krūvio nuo teismų, renkantis kitus ikiteisminių ginčų nagrinėjimo būdus. Čia irgi reikalingas bendradarbiavimas ir palaikymas. Juk klientas paprastai kreipiasi gana entuziastingai nusiteikęs, nes dažniausiai yra įsitikinęs savo teisingumu ir yra pasirengęs bet kokia kaina ieškoti teisybės. Advokato vaidmuo šiuo aspektu labai svarbus – reikia didelės išminties, daugybės įgūdžių, ne tik profesinių, bet ir psichologinių žinių, kad įvertintų ir padėtų klientui suprasti, koks kelias yra priimtiniausias.
„Jeigu šalys pasiekia teismą, bet nepasiekia taikos, dažniausiai tai reiškia tų santykių pabaigą – prieštaraujančių viena kitai šalių. Sudeginami tiltai. O didžioji vertė yra tiltų statymas, ne jų griovimas“, – sakė S. Vilčinskaitė, ir pakvietė rinktis alternatyvius ginčų sprendimo būdus: arbitražą, kreipimąsi į Administracinių ginčų nagrinėjimo komisiją ir kitus.
Taigi pateiktas gerosios praktikos pavyzdys. Bet ar tokių daug? V. Vėbraitė iškėlė klausimą, ar teismai jaučia, kad kiti proceso dalyviai stengiasi nepiktnaudžiauti procesu, kai byla patenka į teismą.
„Kartais ginčai yra pakankamai aršūs, karšti, bet jie baigiasi, manau, daugeliu atvejų teisingais sprendimais arba apsisprendimais. Aktualus klausimas – pati proceso eiga. Jeigu žiūrėsime nuo proceso pradžios, turime tam tikrą keitimąsi vaidmenimis, iniciatyvos prasme, inicijuoja vieni, užbaigia kiti, vėliau – apeliacinį ar kasacinį procesą – vėlgi kiti. Toks labai aiškus vaidmenų apsikeitimas, vaidmenų žaismas. Čia yra tam tikro žavesio“, – kalbėjo teisėja E. Tamošiūnienė. Tačiau, jos teigimu, pasitaiko ir blogos praktikos pavyzdžių, kai nesugebama bendradarbiauti procesinių dokumentų įteikimo metu arba keliami nepagrįsti klausimai dėl nušalinimo.
„Teisėjas sugeba identifikuoti situaciją, kurioje reikėtų nusišalinti ir, iš kitos pusės, išlikti neutralus ir nešališkas net tam tikroje spaudimo situacijoje. Kai bandoma jį paveikti tiek publikacijomis, tiek televizijos laidomis. Mūsų tikslas – išlikti objektyviems ir nešališkiems visose situacijose“, – teigė E. Tamošiūnienė.
Ko trūksta tinkamai procesinei partnerystei baudžiamojoje teisėje?
Diskusiją apie procesinę ir profesinę partnerystę baudžiamojoje teisėje tęsė moderatorius prof. dr. Raimundas Jurka (Lietuvos advokatūra), teisėjai prof. dr. Rima Ažubalytė ir dr. Ernestas Rimšelis, prokurorai doc. Arūnas Meška ir doc. Gintaras Jasaitis, advokatai prof. dr. Romualdas Drakšas ir Ingrida Botyrienė.
Teisėjai įvardijo, kad verta kelti klausimą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, tačiau iki šiol neturima griežtų taisyklių, kaip reaguoti į tokius atvejus, o nustatyti taisyklėms tikriausiai pritrūkstama drąsos.
Kitas svarbus aspektas – proceso dalyvių ir teismo pagarba vienas kito darbo laikui, nustatant datas, organizuojant procesą. Svarbus ir operatyvumas, tačiau, kaip įžvelgė advokatė I. Botyrienė, proceso operatyvumas nėra savaiminis tikslas. Svarstyta, galbūt trūksta įstatyminių priemonių, gal tikrai kai kurios bylos galėtų būti išnagrinėtos greičiau. Pasak advokatės, didžiausia problema matoma bylose, kur daug epizodų: kai kada proceso operatyvumo klausimas sprendžiamas brutaliais metodais: užsikemša grafikai, gynėjas sunkiai tampa pasiekiamas, net juokaujama, kad sunkiausia bylos dalis – suderinti teismo posėdžio grafiką. Ir nors yra gerų pavyzdžių, pasitaiko, kai bylos turinys lieka užribyje – žmogus paliekamas sudėtingose situacijose.
Diskusijos dalyviai sutiko, kad teisinėje ir demokratinėje valstybėje turi nepriekaištingai veikti valdžių padalijimo principas, o teisinės valdžios nepriklausomumas turi būti stiprinamas. Tam reikia visų institucijų pastangų, ne tik pačių teisėjų, prokurorų, advokatų, bet ir leidžiamosios bei vykdomosios valdžios. Diskusija tapo platforma atvirai prabilti, išklausyti vieniems kitus, tačiau tik laikas parodys, ar vieni kitus išgirdo. Ar juos išgirs kitos valdžios institucijos?
Diskusijos parodė, kad jų išties reikia ir jos turi tęstis dėl skaidrios profesinės ateities.
BEREKLAMOS:
