ELTAPrieš ketverius metus sprendžiant, kas užims LR teisingumo ministro kėdę, tuometės politikės Ewelinos Dobrowolskos kandidatūra sulaukė nemažai prieštaringų nuomonių dėl patirties stokos, kad įgyvendintų pokyčius teisingumo sistemoje, ar autoriteto nepakankamumo teisininkų bendruomenėje. Kokie tie ketveri metai teisingumo ministro kėdėje buvo, kokie svarbiausi darbai padaryti ir kas liko neįgyvendinta, kadenciją baigusios ministrės klausė Ieva Paliliūnienė.
– Kokius svarbiausius darbus pavyko padaryti per ketverių metų kadenciją, kuriais didžiuojatės?
– Per ketverius metus dėl gauto pasitikėjimo pavyko pasiekti daug tikslų. Vienas pagrindinių buvo neplanuotas, bet padiktuotas išskirtinio laikmečio, kuriame gyvename. Mažiau nei per savaitę nuo rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios Teisingumo ministerijos iniciatyva Lietuva pirmoji kreipėsi dėl rusijos karo nusikaltimų. Mažiau nei per parą Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokuroras pradėjo tyrimą, dėl kurio šiandien yra išduoti 6 arešto orderiai už įvykdytus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmogiškumui. Vienas jų – putinui. Lietuva pasinaudojo tai numatančio Romos statuto 14 straipsnio galimybe pirmąkart savo istorijoje.
Tikiuosi, kad bus įsteigtas ir specialusis tribunolas už agresiją prieš Ukrainą, nes jo reikia kuo greičiau. Tikiu, kad jis padėtų Ukrainai laimėti karą anksčiau. Lietuva padarė daug, kad sutelktume tarptautinę bendruomenę ir ekspertus šiam tikslui. Neabejoju, kad turime pamatyti agresorius tribunolo suole.
Tarp kitų kadencijos pasiekimų paminėčiau tai, kad pavyko užtikrinti teisę į originalią asmenvardžių rašybą. Šiandien Lietuvos pilietės, ištekėjusios už užsieniečių, jų vaikai ir tautinės mažumos gali pasikeisti asmenvardžius be bylinėjimosi teisme.
Atsisakius nebūdingų funkcijų, buvo sumažinta teisinių paslaugų biurokratija. Pavyzdžiui, šiandien tėvystei pripažinti nebereikia notarų patvirtinimo, o parduodant šeimos turtą – teismo leidimo. Porai neturint nepilnamečių vaikų, teismo sprendimo nereikia ir skyrybų atveju.
Pavyko iš esmės peržiūrėti kodeksus, kurie reguliuoja bausmes ir bausmių vykdymą, subalansuoti jų nuostatas. Notarinių paslaugų įkainius sureguliavome įgyvendindami Valstybės kontrolės rekomendacijas. Be to, buvo sudarytos galimybės teisinėmis paslaugomis naudotis nuotoliu, jei taip piliečiams yra patogiau.
Taip pat kartu su Lietuvos advokatūra užtikrinome, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba būtų ne tik nemokama, bet ir kokybiška, atliepianti klientų lūkesčius. Nuo 2024 m. pradžios įsigaliojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos priemonės, leidžiančios suteikti efektyvesnes paslaugas, atstovaujant pažeidžiamų visuomenės grupių interesams – užtikrintas nepilnamečių atstovavimas iki jų pripažinimo nukentėjusiaisiais, taip pat sudaroma galimybė SLAPP bylose teisinę pagalbą gauti nevertinant asmens turto ir pajamų. Džiaugiuosi, kad pavyko rasti sprendimus, kurie leido didinti užmokestį advokatams, teikiantiems antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat pradėti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančių advokatų specializaciją.
Svarbus kadencijos darbas – kartu su teismų savivalda parengti ir Seime priimti pakeitimai, leidę efektyvinti teismų tinklą ir užtikrinti vienodą teisingumą ir krūvius visoje Lietuvoje.
Džiaugiuosi ir tuo, kad per kadenciją pavyko sustiprinti savivaldas teisingumo srityje – perduodant daugiau funkcijų ir įgaliojimų.
Tarp kitų kadencijos pasiekimų paminėčiau tai, kad pavyko užtikrinti teisę į originalią asmenvardžių rašybą.
– O kokių darbų nepavyko nuveikti, nors bandyta, ir kurių, jūsų nuomone, Lietuvai labai reikia, kalbant apie žmogaus teisių srities stiprinimą?
– Vienu tokių sprendimų, visų pirma, įvardyčiau pastangas atsisakyti neveiksnumo instituto. Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų žmonių su negalia teisių konvenciją dar 2010 m. Lietuvoje galiojantis neveiksnumo institutas apriboja teises, kurias turi garantuoti šią konvenciją ratifikavusios šalys. Apmaudu, kad galimi sprendimai nusikėlė už XVIII Vyriausybės kadencijos ribų.
Panašioje situacijoje atsidūrė ir teisėkūros iniciatyva, susijusi su Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimu Macatė prieš Lietuvą, kuriuo pripažinta, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, susijusias su saviraiškos laisve. Apmaudu, nes politikų konsensusas lėmė, kad šio EŽTT sprendimo Lietuva neįgyvendino racionaliausiu būdu – balsavimu Seime.
Būtinas atsakingas Lietuvos politikų požiūris į prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, EŽTT ir Konstitucinio Teismo sprendimų įgyvendinimą.
– Ar pasikeitė jūsų požiūris į Lietuvos teisinę sistemą, padirbus su šia sritimi, būnant teisingumo ministro kėdėje?
– Teisinė sistema mano gyvenime nėra nauja sritis ir nebuvo iki prisijungiant prie Teisingumo ministerijos. Tad mano požiūris į ją taip pat iš esmės nepasikeitė. Tačiau per pastaruosius metus turėjau išskirtinį šansą šią sistemą pažinti iš naujo požiūrio taško – teisingumo politikos koordinavimo. Tai yra labai dinamiška sritis, kupina įdomių diskusijų, kurios lemia sprendimus dėl valstybės krypties. Lygiagrečiai Teisingumo ministerija turi pareigą išlikti tiksli, nešališka ir atspari politiniam populizmui. Tai yra vienas valstybės stabilumo garantų, tačiau dėl to Teisingumo ministerijos kuruojami klausimai tampa mažiau populiarūs plačiojoje visuomenėje. Džiaugiuosi, nes per pastaruosius metus pavyko atkreipti daugiau visuomenės dėmesio ir tai iš dalies pakeisti. Bet vis dar pasitaiko atvejų, kai teisingumo sritis žiniasklaidoje yra vertinama lyg neprioritetinė, sudarant naująją Vyriausybę. O tai išties liūdina.
– Kas labiausiai jus nustebino ir paliko blogiausią ir geriausią įspūdį?
– Pradėjus darbą Teisingumo ministerijoje išties nustebino tai, kad nemažai klausimų, rodos, ilgą laiką buvo nesprendžiami, galbūt net ignoruojami. Nuo teismų funkcijų peržiūros iki valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugų gerinimo – signalų apie reikalingus pokyčius ministerija buvo sulaukusi daug, bet sprendimai priimti nebuvo. Todėl labai maloniai nustebino aktyvus ir konstruktyvus bendradarbiavimas su teisinėje sistemoje veikiančiomis institucijomis ir teisininkus vienijančiomis savivaldos organizacijomis, kuris prasidėjo nuo pirmųjų darbo ministerijoje mėnesių. Teisės profesionalai buvo pasirengę objektyvius argumentus, rodė didelį norą įsitraukti į reguliavimo pokyčius, aktualizuoti siūlomus sprendimus ar net jiems atstovauti. Teisingumo ministerijos ekspertai ir specialistai nuoširdžiai sirgo už sistemos stiprinimą ir žmogišką požiūrį į bet kurį klausimą. Visa tai motyvavo ir mane veikti dar aktyviau.
ELTA– Kai kalbame apie pokyčius valstybėje, teisėkūroje, visada lygiuojamės ir žiūrime į Skandinavijos šalis ar tą pačią mūsų „skandinavišką“ kaimynę Estiją, kaip manote, ko mums trūksta, kad nebesidairytume, kas yra pas kaimynus ar kitose vakarietiškose šalyse, o patys būtume teigiamų pokyčių vėliavnešiai?
– Esu tikra, kad nemažoje dalyje sričių jau lenkiame Estiją ir omenyje turiu ne tik ekonomikos augimą. Žvelgdama plačiau, galiu pasidalinti, kad, pavyzdžiui, vokiečiai su pavydu vertina mūsų elektroninių paslaugų spektrą, norvegai – pusiaukelės namų tinklo plėtrą ir sprendimus kalėjimuose, susijusius su motinomis ir vaikais. Lenkija analizuoja mūsų Baudžiamąjį kodeksą ir Bausmių vykdymo kodekso pokyčius, siekdama pritaikyti tai savo nacionalinėje teisėje. Manau, kad esame teisingame kelyje su tikrai gerais rezultatais. Be abejo, turime nesustoti ir toliau kelti sau ambicingus tikslus, nors jau dabar ES teisingumo rezultatų suvestinėje turime pozicijų, kur lenkiame minimus estus.
– Prokuratūra, Lietuvos teismai, Advokatūra savo bendrose diskusijose kalba apie teisinės sistemos nepriklausomumą. Jūsų nuomone, kas labiausiai trukdo šios profesijos atstovams išlaikyti savo nepriklausomumą, savivaldą? Ar Teisingumo ministerija turi, jeigu taip, tai ko, kad Lietuvos advokatūra pagal nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios nebūtų ES trečia nuo galo? Kodėl Teisingumo ministerija vis dar neatsisako kelti teisės drausmės bylos dėl etikos laisvos profesijos atstovui, jeigu tokios teisės neturi prieš prokurorą, teisėją, valstybės tarnautoją ar pareigūną, politiką? Ką ministerija padarė, kad ištaisytų Advokatūros nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios?
– Nepriklausomumas yra demokratiškas garantas, leidžiantis institucijoms, organizacijoms, taip pat profesionalų savivaldai formuoti ir turėti aiškią kryptį. Tai suteikia lankstumo priimant sprendimus. Turime nuostabias savarankiškas nepriklausomas teisinių profesijų savivaldos organizacijas, kurias ne tik stipriname, bet ir plečiame jų ratą. Būtent per šią kadenciją buvo inicijuoti reikalingi pakeitimai, suteikę mediatorių bendruomenei nepriklausomos savivaldos organizacijos teises. Ypač džiaugiuosi teisingumo srities nepriklausomų institucijų ir savivaldų sąmoningumu, įrodžiusiu, kad nepriklausomumas nereiškia uždarumo. Anaiptol, požiūris į pareigą veikti skaidriai, atsiskaityti visuomenei ir pirmumą teikti teisės viršenybei buvo akivaizdžiai matomas. Būtent dėl šių priežasčių notarų ir antstolių savivaldoms per šią kadenciją pavyko perduoti dar daugiau funkcijų, kurias iki šiol vykdė Teisingumo ministerija.
Esu tikra, kad Lietuvos advokatūra kaip savivalda yra teisingame kelyje, kuriame atras takoskyrą tarp iniciatyvumo teisėkūroje ir politikavimo bei atvirumo. Kadencijos metu ne kartą siūlėme Advokatūrai peržiūrėti reguliavimą, numatantį, kaip yra sudaromas Advokatų garbės teismas. Siūlėme Advokatūros reguliavimą sulyginti su nuostatomis, galiojančiomis Notariatui ir Antstolių savivaldai, kai Garbės teismą sudarytų advokatai kartu su visuomenės atstovais, atsisakant Teisingumo ministerijos deleguojamų Garbės teismo narių. Deja, tokio sprendimo Advokatūra nusprendė atsisakyti. Vertinu, kad iš dalies taip buvo išreikštas ir noras išlaikyti savitą uždarumą. Savivaldos sprendimas kvestionuojamas nebuvo, nes, manau, visi sutinkame, kad teisingiems pokyčiams reikia sutarimo, ypač jei kalbame apie reguliavimą, tiesiogiai liečiantį nepriklausomą savivaldą. Tad atitinkamai pokyčiai šioje srityje išlieka diskusijomis ir yra atidėti iki tol, kol bus rasti sprendimai, tinkantys visoms šalims. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje drausmės bylos gali būti inicijuojamos tiek Notariato, tiek Antstolių savivaldos atvejais.
– Kaip reikėtų stiprinti teisėkūrą teisinėje Lietuvos sistemoje? Ar Teisingumo ministerija turėtų susigrąžinti visų teisės aktų privalomą peržiūrą iš Vyriausybės kanceliarijos?
– Teisėkūros kokybės stiprinimas yra viena iš nuolatinių Teisingumo ministerijos veiklų. Tad čia nuolat yra namų darbų. Tenka pripažinti, kad pasitaiko situacijų, kai Europos Sąjungos pažeidimo procedūra netampa pakankama indikacija Seimui priimti pakeitimus, o teisės akto derinimo procedūra nėra suvokiama vienodai atsakingai visose institucijose, rengiančiose norminių teisės aktų projektus.
Tam, kad teisėkūros procesas stiprėtų horizontaliai, 2023 m. Teisingumo ministerija parengė teisėkūros metodines rekomendacijas. Jomis atkreipiamas valstybės institucijų ir valstybės tarnautojų, rengiančių norminių teisės aktų projektus, dėmesys į teisėkūros teisinį reguliavimą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką. Pateikėme kolegoms patarimus, kaip gerinti teisės aktų projektų kokybę, užtikrinti jų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, šalinti pasitaikančias teisėkūros procedūrų klaidas ir užtikrinti Vyriausybės teisėkūros tvarumą, stabilumą ir daromų pakeitimų sistemiškumą.
ELTATeisės aktų projektų teisinis vertinimas – svarbi teisėkūros ciklo dalis, kuri leidžia turėti vidinių prieštarų neturinčią teisinę sistemą, užtikrinti teisės viršenybės principo įgyvendinimą ir stiprinti teisinę valstybę, o per tai ir kiekvieno žmogaus pasitikėjimą valstybe.
Klausime minimas teisės aktų projektų peržiūros perkėlimas – tai sprendimas, priimtas ne šios Vyriausybės, – norėčiau būti lakoniška komentuodama, tačiau, kaip ir kiekvienas sprendimas, šis turi ir savų privalumų, ir savų minusų.
Tačiau, jei paklaustumėte manęs, ar manau, kad Teisingumo ministerija yra pajėgi atlikti teisės aktų projektų peržiūros funkcijas, mano atsakymas būtų vienareikšmiškas taip. Tam čia tikrai netrūksta nei itin aukštų kompetencijų, nei motyvacijos.
Esu tikra, kad Lietuvos advokatūra kaip savivalda yra teisingame kelyje, kuriame atras takoskyrą tarp iniciatyvumo teisėkūroje ir politikavimo bei atvirumo.
– Kaip sustabdyti teisės aktų buldozerį?
– Visų pirma, teisės aktai turi būti technologiškai ir instituciškai neutralūs. Tokį sprendimą priėmė estai, pastebėję, kad be galo daug pokyčių įstatymuose lemia net ir pasikeitimai institucijų pavadinimuose ar informacinėse sistemose. Tai didelis techniškas darbas, tačiau įvykdę šią higieną išvengtume vienos priežasties, kuri nulemia gausų teisės aktų keitimą.
Kita svarbi sritis – teisės aktų hierarchijos suvokimas. Įstatymais neturi būti reguliuojamos detalios procedūros ar tvarkos. Tai sukuria be galo gremėzdiškus įstatymus, kartu užprogramuoja didelį pluoštą pakeitimų.
Siekiant sumažinti ne tik teisėkūros apimtį, bet ir intensyvumą, būtina užtikrinti, kad suinteresuotų šalių balsas būtų išgirstas, svarbu veikti keliomis kryptimis. Visų pirma, reikia stiprinti viešųjų konsultacijų modelį. Teisės aktų projektai turi būti laiku skelbiami viešai, suteikiant galimybę visuomenei ir jai atstovaujančioms organizacijoms pateikti savo pastabas. Mes nuolat siekėme, kad konsultacijos vyktų ilgesnį laiką, kad būtų užtikrinta galimybė suinteresuotiems subjektams pateikti kokybiškus pasiūlymus ir pastabas.
Kartu svarbu didinti bendrąjį teisėkūros proceso suvokimą. Per pastaruosius metus ministerijos svetainėje stengėmės pateikti kuo daugiau aiškios informacijos apie teisėkūros proceso eigą ir priimamus sprendimus. Dalį medžiagos pateikėme ir lengvai suprantama kalba. Taip suinteresuotos šalys gali ne tik stebėti, bet ir suprasti šį procesą.
Galiausiai išties svarbu vykdyti platesnį ekspertinį vertinimą. Juo kliovėmės visos kadencijos metu. Įstatymų projektų ekspertinis vertinimas, kurį atlieka tiek nepriklausomi ekspertai, tiek akademinės institucijos, gali užtikrinti, kad priimami įstatymai yra tikslingi ir atitinka visuomenės poreikius.
– Jei dar kartą atsisėstumėte į teisingumo ministrės kėdę, ką darytumėte pirmiausia ir ko nekartotumėte, prisiminus pastaruosius ketverius metus?
– Tęsčiau pradėtus darbus. Pavyko įgyvendinti daug planuotų pokyčių subalansuojant baudžiamąją politiką ar užtikrinant efektyvesnį teisingumo kelią. Tačiau šis procesas nėra baigtinis. Inicijuočiau tai, kad susitikimai su teisininkų bendruomenėmis, savivaldos organizacijomis, mokslininkais, nevyriausybinėmis organizacijomis ir nepriklausomomis institucijomis būtų organizuojami periodiškai, o ne epizodiškai. Glaudus bendradarbiavimas pirminiame teisėkūros etape kuria tvariausius rezultatus. Periodiškumas suteikia galimybę išgirsti, išdiskutuoti ir bendradarbiauti, pažvelgti į kiekvieną klausimą visapusiškai.
– Kaip apibūdintumėte Advokatūros ir Teisingumo ministerijos bendradarbiavimą?
– Tai – vienareikšmiškai konstruktyvus, draugiškas ir atviras bendradarbiavimas. Dalinuosi nuoširdžiausia padėka Lietuvos advokatūrai už ketverius metus kartu šiame kelyje.
– Gal galite pasakyti spėjimą į ateitį, nes interviu duodate iki Seimo rinkimų, o jis žurnale „Advokatas“ išeis prieš pat Naujuosius – koks bus naujas teisingumo ministras, nuo ko jis pradės pokyčius, ar Teisingumo ministerijoje daugiau darbuotojų pasirengę išeiti, ar likti dirbti toliau?
– Teisingumo ministerija ir ministras nėra savitiksliai. Teisingumo ministerijoje dirba nuostabūs žmonės, tad svarbu juos įgalinti, jais pasitikėti ir jiems padėti. Dėl to linkiu išminties tęsti svarbius darbus ir stiprinti prioritetines kryptis, linkiu drąsos daryti dar daugiau ir geriau.
– Jei ne politika, tai kas? Kur matytumėte savęs realizaciją?
– Gyvenimo keliai yra nežinomi. Kol kas labiausiai norisi pasidalinti dideliu savo dėkingumu visiems už šią patirtį, bendras pergales bei rezultatus ir visą šį kelią kartu.
E. Dobrowolska
- 2011 m. baigė teisės bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete.
- 2011–2020 m. advokato padėjėja.
- 2012–2020 m. VšĮ Europos žmogaus teisių fondo teisininkė.
- 2020 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė.
- 2020–2024 m. teisingumo ministrė.
