Asmeninis archyvasEuropos Sąjungos Teisingumo Teisme (ESTT) Lietuvos teisėjas Irmantas Jarukaitis pradėjo antrąją kadenciją ir toliau prisideda prie esminių sprendimų, kurie turi įtakos visų Europos Sąjungos (ES) valstybių narių teisės sistemoms. Kokia yra teisėjo kasdienybė ir kokia I. Jarukaičio nuomonė ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai aktualiais teisės klausimais, pašnekovo klausė Evelina Butkutė-Lazdauskienė.
– Gerbiamas Irmantai, prasideda nauja jūsų kadencija ESTT – kaip įsivaizdavote savo indėlį pradėdamas dirbti ir kokį jį matote šiandien?
– Iki tampant ESTT teisėju visa mano profesinė karjera, prasidėjusi 1997 m. po studijų VU Teisės fakultete, buvo susijusi su ES teise. Taigi ateidamas į ESTT puikiai žinojau, kaip funkcionuoja ES teisė ir pats Teismas. Žinoma, kaip ir kiekviename darbe, prireikė šiek tiek laiko vidinei ESTT darbo virtuvei suvokti, prisitaikyti prie jos, ypač prie sprendimų rašymo stiliaus, tačiau pagrindinis tikslas, kiek tai susiję su jurisdikcine Teismo veikla, ir darbo pradžioje, ir dabar yra toks pat – įnešti maksimalų indėlį į ESTT formuojamą praktiką. O teisėjo indėlis kiekvienoje byloje yra nepaprastai skaidrus (žinoma, dėl teismo pasitarimo slaptumo principo kalbu apie bylą nagrinėjančius kolegijos narius) tuo požiūriu, kad priklauso nuo teikiamų teisinių argumentų kokybės ir jų įtikinamumo, t. y. savo argumentais turi įtikinti kolegas, kad tavo siūlomas sprendimo variantas yra optimalus, o išsiskyrus nuomonėms – pasiūlyti tokį kompromisą, kuris tenkintų bent kolegijos narių daugumą. Mano subjektyviu vertinimu, sukaupta patirtis nulemia kolegų pasitikėjimą, nagrinėjant bylas į mano nuomonę įsiklausoma, man patikimos sudėtingos bylos. Kita vertus, ESTT nagrinėjamas bylų spektras yra nepaprastai platus, ne visose srityse žinios ir patirtis yra to paties lygmens, tad indėlis natūraliai didesnis tose srityse, kuriose yra įgytas didesnis žinių ir patirties bagažas. Mano antros kadencijos pradžia sutampa su daliniu ESTT sudėties atnaujinimu, kuris neįprastas tuo, kad nemažai kolegų išėjo į pensiją. Taigi natūralu, kad būdamas „senbuvis“, kaip teisėjas pranešėjas gausiu daugiau sudėtingų bylų, dažniau būsiu skiriamas į Didžiąją kolegiją, kuri nagrinėja sudėtingiausias bylas. Be to, Teisme įvykus rinkimams, kolegos man patikėjo penkių teisėjų kolegijos pirmininko vairą, tai dar labiau įpareigoja siekti kuo geresnių rezultatų.
Be tiesioginio teisėjo darbo, siekiu užtikrinti kuo didesnę ES teisės ir ESTT praktikos sklaidą, taip pat stiprinti ESTT ir Lietuvos teismų bendradarbiavimą. Neabejoju, kad šios kadencijos metu ESTT ir Lietuvos teismų bendradarbiavimas bus dar intensyvesnis.
Taip sutapo, kad būtent 2018 m. ESTT pradėjo aktyviai formuoti savo praktiką teismų nepriklausomumo srityje, ir aš nepaprastai džiaugiuosi, kad ši sritis buvo patikėta ir man.
– Kuo skiriasi teisėjo darbas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT) ir ESTT? Papasakokite apie teisėjo kasdienybę.
– Pačios profesinės veiklos prigimties požiūriu darbas iš esmės yra toks pat, t. y. abiejuose teismuose nagrinėjamos bylos, jas išnagrinėjus priimami teismo sprendimai. Ta pati ir teisėjo moralinė atsakomybė už priimtą sprendimą, jo kokybę. Kita vertus, yra ir nemažai svarbių skirtumų. Visų pirma, ESTT viduje darbas vyksta išimtinai prancūzų kalba, tai reiškia, kad visa bylos medžiaga, jos nagrinėjimas, įskaitant pasitarimus, vyksta tik šia kalba. Be to, konkrečios bylos kelias ją paskyrus teisėjui yra ilgesnis. Kiekvienoje byloje teisėjas pranešėjas rengia preliminarų pranešimą (pranc. raport préalable), kuriame pateikia pirminę bylos analizę ir siūlo tam tikrų procesinių klausimų (ar reikia posėdžio, kokia kolegija turėtų nagrinėti bylą ir t. t.) sprendimo variantą. Tam turi pritarti vadinamasis Reunion generale, t. y. visų teisėjų ir generalinių advokatų susirinkimas. Palyginti su LVAT, ESTT dažniau organizuojami posėdžiai, jie užima gana didelę teisėjo darbo laiko dalį. Be to, Lietuvos teismuose nėra generalinio advokato pareigybės, ji atėjusi iš frankofoniškos teisės tradicijos. Mano manymu, pats teismo procesas ESTT yra koncentruotesnis.
Asmeninis archyvasNa, o didžiausi skirtumai susiję su nagrinėjamų bylų pobūdžiu ir paties sprendimo priėmimu. Nors ir LVAT nagrinėjamų bylų spektras yra nepaprastai platus, ESTT jis gerokai platesnis, nes nagrinėjamų klausimų turinį nulemia plati ES turima kompetencija. Teisingumo Teisme didžioji dalis darbo susijusi su abstrakčiu ES teisės aiškinimu, daugiausia bylų išnagrinėjama nacionalinių teismų pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą pagrindu. Tai savo ruožtu nulemia poreikį skirtingose bylose gilintis ne tik į ES teisę, bet ir į skirtingų ES valstybių teisinį reguliavimą, taip pat reikia suvokti, kaip priimtas sprendimas paveiks valstybių narių teisės sistemas. Šiuo požiūriu itin svarbu, kad ESTT dirba po vieną teisėją iš visų ES valstybių, nes taip atstovaujama visoms nacionalinėms teisės sistemoms.
– Kalbant apie bylų spektrą – kokios bylos nagrinėjamos?
– Spektras nepaprastai įvairus – pradedant klasikiniais ES institucinės teisės, vidaus rinkos laisvių, konkurencijos, valstybės pagalbos, mokesčių ir baigiant įvairiais prieglobsčio, socialinės apsaugos, civilinės ar baudžiamosios teisės klausimais. Kiekvienas teisėjas turi tam tikrą savo specializaciją, tačiau kolegijos narių specializacijos skiriasi, todėl kolegijoje faktiškai nagrinėjamų bylų tematika yra gerokai platesnė nei vieno teisėjo specializacija. Dalis man patikėtų sričių sutapo su LVAT turėta specializacija (pvz., konkurencijos teisė, tinklinės pramonės šakų reguliavimas), dalis kaip teisėjui buvo naujos: įvairūs ES institucinės teisės, ES pagrindinių teisių chartijos, ES ir nacionalinės teisės santykio aspektai, netiesioginių mokesčių reguliavimas. Teisingumo Teismą jau pasiekė pirmosios bylos, susijusios su Skaitmeninių rinkų akto taikymu. Be to, taip sutapo, kad būtent 2018 m. ESTT pradėjo aktyviai formuoti savo praktiką teismų nepriklausomumo srityje, ir aš nepaprastai džiaugiuosi, kad ši sritis buvo patikėta ir man.
– Pakalbėkime apie bylų svarbą, kuo jos reikšmingos ES šalims?
– Kalbant apie konkrečios bylos svorį, jos reikšmingumas gali skirtis žvelgiant iš visos ES (jos teisės sistemos) ar nacionalinės perspektyvos. ES teisės požiūriu svarbūs klausimai susiję su įvairiais būtent jai funkcionuoti reikšmingais aspektais, jos vykdoma integracine funkcija, pavyzdžiui, bendrųjų ar sisteminių ES teisės principų plėtra, pamatiniais ES teisės institutais (pvz., vidaus rinkos laisvėmis, ES pilietybe), kompetencijos tarp ES ir valstybių narių ar kompetencijos tarp ES institucijų padalijimo klausimais, Chartijos aiškinimu.
Konkrečios bylos svarbą signalizuoja ir pasirinktas formatas, kaip ji nagrinėjama. Svarbiausios bylos ESTT nagrinėjamos Didžiojoje kolegijoje (ją sudaro penkiolika teisėjų) arba išimtiniais atvejais Plenarinėje sesijoje, kai bylos svarstyme dalyvauja visi Teismo teisėjai. Galiu paminėti kelias pastarųjų metų bylas. Pavyzdžiui, 2018 m. priimtame Weiss (C-493/17) sprendime ESTT turėjo nubrėžti ribą tarp Europos Centrinio Banko išimtinės kompetencijos vykdyti pinigų politiką ir valstybių narių turimų galių įgyvendinti savo makroekonomikos politiką. Sprendžiamo klausimo ir Teismo priimto sprendimo jautrumą parodė, be kita ko, vėliau kilęs pirmas realus konfliktas su VFR Konstituciniu Teismu. Pamatinių ES teisės principų, jų tarpusavio sąveikos požiūriu nepaprastai svarbūs 2022 m. Plenarinėje sesijoje priimti sprendimai Vengrija prieš Parlamentą ir Tarybą (C-156/21) ir Lenkija prieš Parlamentą ir Tarybą (C-157/21). Jose buvo sprendžiamas klausimas, ar ES įstatymų leidėjas turėjo kompetenciją priimti vadinamąjį Sąlygų reglamentą, kurio pagrindu gali būti ribojamos išmokos ES valstybėms narėms, jei jose yra sisteminių teisės viršenybės principo problemų.
2024 m. ESTT Plenarinėje sesijoje priimtas La Quadrature du Net II (C-470/21) sprendimas, kuriame toliau plėtojama Teismo praktika dėl asmenų privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje.
– Ar yra bylų, kurios turėjo itin didelį atgarsį Lietuvoje?
– Žvelgiant iš nacionalinės perspektyvos, byla gali būti reikšminga dėl tam tikrų nacionalinių ypatumų, konkrečios bylos jautrumo ar nacionalinio reguliavimo prieštaravimo ES teisei. Pavyzdžiui, 2008 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) kreipimasis prejudicinio sprendimo Rinau (C-195/08 PPU) byloje, kurioje vaiko grobimo kontekste buvo prašoma išaiškinti tam tikras Reglamento 2201/2003 nuostatas, ES teisės požiūriu buvo įdomesnis procesiniu, o ne materialiu požiūriu, nes šioje byloje buvo pirmą kartą pritaikyta vadinamoji skubos procedūra (nors ir Reglamento nuostatų aiškinimas buvo svarbus). Lietuvoje, kaip žinoma, ši byla sulaukė nepaprastai didelio atgarsio visuomenėje dėl savo jautrumo ir joje atsispindėjusios šeimos dramos. Be to, negalima pamiršti ir vėliau priimto Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimo Rinau prieš Lietuvą. Analogiškai Runevič-Vardyn (C-391/09) byla, susijusi su vardų ir pavardžių rašymu valstybine kalba, matyt, buvo aktualesnė žvelgiant iš nacionalinės nei ES teisės perspektyvos.
ESTT jau savo ankstesnėje praktikoje iš principo buvo patvirtinęs valstybinės kalbos, kaip nacionalinio savitumo elemento, statusą (tiesa, įdomu, kad vertinant konkrečiai šioje byloje susiklosčiusią situaciją išsiskyrė generalinio advokato ir teisėjų kolegijos vertinimas dėl nacionalinio reguliavimo proporcingumo). O Lietuvoje diskusijos dėl teisės vardus ir pavardes civilinės būklės aktuose rašyti ne tik valstybinės kalbos rašmenimis ir atitinkamo reguliavimo konstitucingumo tęsėsi ne vieną dešimtmetį.
Nepaprastai svarbus 2023 m. priimtas Lietuvos generalinė prokuratūra (C-162/22) sprendimas. Viena vertus, šiame sprendime ESTT pasisakė dėl nacionalinio reguliavimo, konkrečiai Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 str. 3 d., kuri leidžia išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, atitikties Direktyvos 2002/58/EB, aiškinamos Chartijos šviesoje, reikalavimams ir konstatavo, kad tokio pobūdžio reguliavimas nesuderinamas su ES teisės reikalavimais. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 19 d. nutarimu vertino pirmiau minėtos nuostatos atitiktį LR Konstitucijai ir nusprendė, kad ji Konstitucijai neprieštarauja. Šiose bylose keltas klausimas dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos panaudojimo tam tikrais visuomenei svarbiais tikslais teisėtumo yra gerokai platesnės diskusijos, kuri prasidėjo dar 2014 m. ESTT priimtu sprendimu Digital Rights Ireland (C293/12 ir C594/12) ir kurią vainikavo mano minėtas La Quadrature du Net II (C-470/21) sprendimas, dalis. Taip pat galiu paminėti 2019 m. ESTT sprendimą AW, BV, CU, DT prieš Lietuvos valstybę (C-417/18). Joje ESTT pateikė ES teisės išaiškinimus Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nagrinėjusiam pareiškėjų ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo už tai, kad valstybė netinkamai įgyvendino ES teisės reikalavimus.
2022 m. BB prieš Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministeriją (C-166/20) sprendimas yra geras pavyzdys, kaip asmuo, tiesiogiai remdamasis ES pirminės teisės nuostatomis (konkrečiai vidaus rinkos laisvėmis), gali sėkmingai apginti savo teises ir reikalauti pripažinti kitoje ES valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją. Neabejotinai bus plačiai aptariami ir šių metų spalio 4 d. priimti Teisingumo Teismo sprendimai vadinamojo Mobilumo paketo teisėtumo bylose, kuriose kelios ES valstybės ginčijo įvairių ES teisės aktų, reguliuojančių transporto paslaugų teikimą, nuostatų teisėtumą. Viena šio bylinėjimosi iniciatorių buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nors ES teisėkūros akto ar jo dalies panaikinimas yra gana retas atvejis ir Teismas patvirtino didžiosios dalies ginčytų nuostatų teisėtumą, jis įsiklausė į dalį ieškovių argumentų ir kaip pažeidžiančias proporcingumo principą panaikino reglamento nuostatas, reikalaujančias, kad įmonės turimos transporto priemonės, kurios naudojamos tarptautiniam krovinių vežimui, grįžtų į vieną iš veiklos centrų toje valstybėje narėje ne vėliau kaip per aštuonias savaites nuo išvažiavimo iš jos.
Būtent visuomenės gyvenimo aktualijos, krizės nulemia ginčus, dalis jų tiesiogiai ar per nacionalinius teismus pasiekia ESTT.
– Kiek aktyvūs Lietuvos teismai ir bylininkai kreipiantis prejudicinio sprendimo į Teisingumo Teismą? Kiek, jūsų nuomone, ši teisė kreiptis prejudicinio sprendimo yra reali?
– ESTT statistika rodo, kad iki 2023 m. pabaigos Lietuvos teismai į ESTT su prašymais priimti prejudicinį sprendimą yra kreipęsi 102 kartus. Palyginti su kitų valstybių, kurios į ES įstojo kartu su Lietuva 2004 m., statistika, galima teigti, kad Lietuvos teismai yra gana aktyvūs. Įdomu tai, kad dažniausiai į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo kreipiasi paskutinės instancijos teismai (LVAT ir LAT), iš nutarčių matyti, kad dažniausiai tokius prašymus teismai teikia ex officio, o ne bylininkų prašymu. Taip pat reikia pasidžiaugti gera Lietuvos kreipimųsi į ESTT kokybe – nė vienas iš jų nebuvo atmestas kaip nepriimtinas. Taigi nėra abejonių, kad ESTT ir Lietuvos teismų bendradarbiavimo kokybė prejudicinio sprendimo procedūros kontekste yra gera.
– Visuomenės aktualijos paprastai diktuoja teismų darbą, t. y. bylų srautą ir pobūdį, – kaip jis pasikeitė ESTT nuo 2018 m., kokias tendencijas pastebite? Kokių bylų daugėja, mažėja? Kokios aktualijos matyti?
– Jūsų klausime yra labai teisingas teiginys – būtent visuomenės gyvenimo aktualijos, krizės nulemia ginčus, dalis jų tiesiogiai ar per nacionalinius teismus pasiekia ESTT. Be to, pati ES yra gyvas organizmas – ji laipsniškai keitėsi, plėtėsi jos turimos kompetencijos ribos. Žvelgiant į ESTT ateinančių bylų srautą galima konstatuoti, kad nuolat didėja gaunamų bylų skaičius. Tai yra viena priežasčių, nulėmusių didžiausią pastarųjų metų ESTT reformą, nes nuo šių metų spalio 1 d. dalis prašymų priimti prejudicinį sprendimą, kuriuos iki šiol nagrinėdavo išimtinai Teisingumo Teismas, perduota nagrinėti Bendrajam Teismui.
Žvelgiant į gaunamų bylų pobūdį galima teigti, kad 2008–2009 m. finansų krizė nulėmė bylinėjimąsi dėl ES ir valstybių narių kompetencijos pusiausvyros pinigų ir makroekonomikos politikos srityse. 2015 m. migracijos krizė reikšmingai padidino prašymų priimti prejudicinius sprendimus prieglobsčio bylose skaičių, kuomet kai kuriose ES valstybėse kilusios sisteminės problemos su pagarba teisės viršenybės principui sudarė prielaidas Teisingumo Teismo praktikos šioje srityje plėtrai. Nemažai bylų asmens duomenų teisinės apsaugos, taip pat baudžiamosios teisės srityse.
– Kalbant apie aktualijas, sparčiai keičiantis technologijoms kyla klausimų dėl teisės į privatumą. Ką manote apie dirbtinį intelektą ir technines galimybes vykdyti masinį asmenų sekimą? Ar asmuo turi pakankamai priemonių gintis nuo skaitmeninio sekimo?
– ES pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta teisė ir į privataus gyvenimo, ir į asmens duomenų apsaugą, tai yra viena iš tų sričių, kuriose pastaraisiais metais Teisingumo Teismas yra priėmęs daug nepaprastai svarbių sprendimų. Kalbant apie asmens duomenų apsaugą, galima paminėti Schrems (C-362/14), Schrems II (C-311/18), Ligue des droits humains (C-817/19) sprendimus, kuriuose buvo vertinamas asmens duomenų perdavimo trečiosioms valstybėms teisėtumo, taip pat šį klausimą reguliuojančių teisės aktų teisėtumo klausimas. Kiek tai susiję su elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos (visų pirma, srauto ir vietos nustatymo duomenų, tačiau ir turinio) kontrole, Digital Rights Ireland (C293/12 ir C594/12) sprendime konstatavęs, kad vadinamoji Duomenų išsaugojimo direktyva įtvirtino plataus masto ir ypač didelį šių pagrindinių teisių apribojimą, kuris nebuvo tiksliai reglamentuotas, kad būtų užtikrinta, jog toks apribojimas neviršytų to, kas yra griežtai būtina (iš esmės Direktyva reikalavo, kad tam tikrą laiką būtų saugomi visi srauto ir vietos nustatymo duomenys), Teisingumo Teismas pripažino, jog ši Direktyva neatitinka Chartijos, ir ją paskelbė negaliojančia. Po šio sprendimo nacionaliniai teismai dar ne kartą kreipėsi dėl įvairių nacionalinės teisės nuostatų, susijusių duomenų tvarkymu elektroninių ryšių tinkluose (pvz., bylos An Garda Siochana (C-140/20), La Quadrature du Net (C-511/18) ir t. t.), atitikties ES teisės reikalavimams ir taip sudarė prielaidas Teisingumo Teismui išplėtoti savo praktiką. Joje įtvirtinti gana išsamūs ir materialiniai, ir procesiniai saugikliai, užtikrinantys aukštą asmens duomenų apsaugos lygį.
Ilgalaikėje perspektyvoje vienas svarbiausių aspektų yra prasidėjusios Ukrainos derybos dėl jos narystės ES.
Svarbu paminėti, kad ES įstatymų leidėjas 2016 m. priėmė direktyvą 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo. Joje taip pat įtvirtintos gana išsamios nuostatos dėl asmens duomenų apsaugos. Nacionalinių teismų prašymu ESTT jau yra priėmęs šią direktyvą aiškinančių sprendimų. Pavyzdžiui, šių metų spalio 4 d. Teismo Didžioji kolegija paskelbė sprendimą nepaprastai įdomioje ir svarbioje Bezirkshauptmannschaft Landeck (C-548/21) byloje, kurioje Austrijos administracinis teismas pateikė keletą klausimų dėl šios direktyvos aiškinimo. Vienas jų – ar (nesėkmingas) policijos bandymas gauti prieigą prie mobiliajame telefone (galbūt) esančių duomenų traktuotinas kaip asmens duomenų tvarkymas ir dėl to patenka į šios direktyvos taikymo sritį? Teismas sprendimu patvirtino, kad bandymas gauti prieigą prie mobiliajame telefone esančių duomenų patenka į šios direktyvos taikymo sritį, taip pat apibrėžė tam tikrus materialius ir procesinius reikalavimus, kurių turi būti laikomasi tvarkant asmens duomenis. Galiausiai reikia pabrėžti, kad pirmiau minėtoje ESTT praktikoje yra įtvirtinti tam tikri automatizuoto asmens duomenų tvarkymo reikalavimai, dalis jų svarbūs ir dirbtinio intelekto naudojimui tvarkant tokius duomenis.
*****susije*****
– Pakalbėkime apie nukentėjusiųjų teises. Koks ESTT indėlis į nukentėjusiųjų teisių gynimą ES? Gal yra precedentų, kurie padėjo formuoti ES požiūrį į nukentėjusiųjų teisių apsaugą?
– Tai yra sritis, kuri puikiai atspindi laipsnišką ES, jos turimos kompetencijos, ir, atitinkamai, ES teisės evoliuciją. Jau klasikinėje Teismo praktikoje galima rasti pavyzdžių, kai nukentėjusiųjų asmenų teisių apsauga būdavo vertinama per vidaus rinkos laisvių ir diskriminacijos draudimo prizmę. Pavyzdžiui, 1989 m. Covan (C-186/87) sprendime Teismas nusprendė, kad valstybės narės negali nustatyti, jog teisė į valstybės mokamą kompensaciją nuo užpuolimo nukentėjusiai aukai gali būti mokama tik tuomet, jei ji turi leidimą gyventi toje valstybėje narėje. 1993 m. įsigaliojus Mastrichto sutarčiai ES įgijo teisėkūros kompetenciją priimti teisės aktus baudžiamosios teisės srityje, ši kompetencija laipsniškai vystėsi. ES įstatymų leidėjas yra priėmęs keletą teisės aktų, tiesiogiai įtvirtinančių nuostatas dėl nusikaltimų aukų apsaugos. Pavyzdžiui, 2004 m. Taryba priėmė direktyvą 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms, 2012 m. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai.
Atitinkamai nacionalinių teismų prašymų pagrindu ESTT priima sprendimus dėl pirmiau minėtų ir kitų ES teisės aktų aiškinimo. Taip 2005 m. Teismo Didžioji kolegija Pupino (C-105/03) byloje sprendė klausimą, kokias galias nacionaliniai teismai privalo turėti gindami mažamečių vaikų teises baudžiamajame procese, kai į nacionalinę teisę nėra tinkamai perkeltos ES antrinio teisės akto nuostatos; 2016 m. sprendime Komisija prieš Italiją (C-601/14) Teismas konstatavo, kad Italija netinkamai perkėlė pirmiau minėtos direktyvos 2004/80/EB nuostatas; šiuo metu nagrinėjamoje Burdene (C-126/23) byloje keliamas klausimas dėl „aukos“ sąvokos apibrėžties apimties šios direktyvos požiūriu. Žinoma, minėti ES teisės aktai aiškinami ES pagrindinių teisių chartijos, įskaitant jos 47 straipsnį, garantuojantį teisę į veiksmingą teisminę teisių gynybą, šviesoje.
Akivaizdu, kad pasaulis įžengė į naują nestabilumo ir krizių laikotarpį.
– Ukraina taip pat yra nukentėjusioji šalis (nuo karo). Koks tikėtinas jos kaip nukentėjusios pusės kare teisių gynimo scenarijus? Galbūt ESTT netiesiogiai gali prisidėti prie jos teisių gynimo?
– Kaip žinoma, teismai nėra politikos formuotojai ar įgyvendintojai, jų funkcija yra spręsti kylančius teisinius ginčus. ESTT vaidmuo visų pirma svarbus nagrinėjant tiesioginius ieškinius dėl Tarybos sprendimų, kuriais nustatomos ribojančios priemonės fiziniams ir juridiniams asmenims, teisėtumo. Didžioji dalis tokių bylų išnagrinėjama Bendrajame Teisme. Pastaruoju metu Teisingumo Teismas taip pat yra nagrinėjęs prašymų priimti prejudicinį sprendimą, kuriuose keliami ES teisės aiškinimo klausimai. Pavyzdžiui, 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendime Neves 77 Solutions SRL (C-351/22) Teismo Didžioji kolegija pasisakė ir dėl savo kompetencijos priimti sprendimus bendros užsienio ir saugumo politikos srityje, ir išaiškino ES teisės akto nuostatas dėl pajamų, gautų iš veiklos, kuria pažeidžiamos ES nustatytos sankcijos, konfiskavimo. Be to, 2024 m. su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Tarybos reglamento, įtvirtinančio tam tikras ribojančias priemones, yra kreipęsis ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (byla C-84/24, EM SYSTEM). Taip pat reikia paminėti, kad ESTT jau yra užmezgęs ir palaiko nuolatinius ryšius su Ukrainos teismais. Jame lankosi Ukrainos teisėjų ir kitų teismo darbuotojų delegacijos, kolegos susipažįsta su ES teisės ir ESTT funkcionavimo specifika.
Asmeninis archyvasŽvelgiant bendriau, ilgalaikėje perspektyvoje vienas svarbiausių aspektų yra prasidėjusios Ukrainos derybos dėl jos narystės ES. ES turėtų dėti visas įmanomas pastangas stiprinti Ukrainos valstybę, remdama joje vykstančias reformas, kurios yra būtinos siekiant tapti šios organizacijos dalimi.
– Tęsiant karo Ukrainoje temą: stebina kai kurių ES valstybių narių pozicija dėl ES paramos Ukrainai – ar nemanote, kad vienos valstybės veto priimamam sprendimui galimybė gali keisti ES sutarčių architektūrą?
– Ukrainos palaikymo Rusijos agresijos prieš ją akivaizdoje išsiskiriančios ES valstybių narių pozicijos ir bendrų veiksmų blokavimas dar kartą pagyvino seniai vykstančią diskusiją dėl poreikio keisti ES architektūrą, įskaitant ir vienbalsiškumo principą Taryboje priimant sprendimus jautriose srityse. Iš esmės sutariama, kad ilgalaikėje perspektyvoje toks sprendimų priėmimo būdas nėra tvarus (nori nenori tenka prisiminti Abiejų Tautų Respublikoje galiojusią liberum veto teisę), ypač turint galvoje būsimą ES plėtrą. Tačiau problema ta, kad toks sprendimų priėmimo būdas užkoduotas ES pirminėje teisėje, o ji gali būti keičiama tik bendru visų ES valstybių narių sutarimu. Vis dėlto reikia tikėtis, kad laikui bėgant šis klausimas bus išspręstas.
– Esate viešai minėjęs, kad dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą ES yra egzistencinėje kryžkelėje. Kokias problemas ir sprendimus matote? Ar ESTT ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo būtinybė čia iškyla kaip esminė?
– Politikos mokslų atstovas Francisas Fukuyama, 1992 m. pranašavęs vadinamąją istorijos pabaigą, t. y. Vakarų liberaliosios demokratijos įsigalėjimą visame pasaulyje žlugus Sovietų Sąjungai, vėliau pripažino, kad buvo, švelniai tariant, per didelis optimistas. Buvusio Europos Centrinio Banko pirmininko Mario Draghi paskelbtas pranešimas parodė, kad europiečiai galų gale pabudo iš I. Kanto žadėto rojaus sapno, tačiau kartu ir atskleidė kylančių iššūkių mastą. Naujai kadencijai pateiktos Europos Komisijos (EK) sudėtis leidžia manyti, kad yra suvokiamas kylančių iššūkių ir grėsmių mastas. Akivaizdu, kad pasaulis įžengė į naują nestabilumo ir krizių laikotarpį. Patirtis rodo, kad tokiais atvejais kyla rimtų iššūkių pagrindinių teisių apsaugai ir teisės viršenybės principui. Visa tai lemia, kad ESTT ir nacionalinių teismų bendradarbiavimas siekiant užtikrinti ES ir nacionalinio lygmens stabilumą, pagarbą pamatinėms vertybėms bus esminis.
– Paminėjote teisės viršenybės principą. Ar neįžvelgiate grėsmės teisės viršenybei Lietuvoje? Ar nėra prielaidų toms pačioms problemoms, su kuriomis susiduria Lenkija ar Vengrija?
– Vertinant bendrai tikriausiai nėra nė vienos valstybės, kurios teisinę sistemą būtų galima vadinti idealia. Jei pažvelgsime į EK kasmet skelbiamas teisinės valstybės principo taikymo ataskaitas, matysime, kad visos ES valstybės narės turi vienokių ar kitokių problemų. Vis dėlto pagrindinis klausimas yra tokių problemų mastas, taip pat noras šias problemas šalinti ir konkretūs veiksmai siekiant tokio tikslo. Jūsų minėtose valstybėse problemos yra nepaprastai rimtos, sisteminio pobūdžio, šį teiginį pagrindžia ir ESTT, ir EŽTT praktika.
Mano manymu, Lietuvoje šiuo metu nėra prielaidų tokioms sisteminėms problemoms atsirasti, o bendra situacija nėra bloga. Tačiau tai nereiškia, kad ji ideali. Viena vertus, EK 2024 m. teisinės valstybės principo taikymo ataskaitoje nurodyta, kad plačioji visuomenė teismų nepriklausomumą Lietuvoje vertina vidutiniškai, o įmonės – gerai. Tačiau joje taip pat pažymėta, kad Lietuva yra viena iš ES šalių, kuriose valstybės išlaidos teismams yra mažiausios tiek absoliučiais skaičiais, tiek pagal procentinę BVP dalį. Nors pozityviai nuteikia tai, kad galų gale buvo padidintas teisėjų darbo užmokestis, to negalima pasakyti apie kitus teismuose dirbančius žmones, kai kurių kitų teisėsaugos institucijų darbuotojus. Šioje ataskaitoje, be kita ko, minimas ir poreikis didinti teisėjų skyrimo procedūrų skaidrumą, tobulinti valstybės garantuojamos pagalbos teikimo sistemą. Galutinis tokių reformų tikslas turėtų būti kuo aukštesnio visuomenės pasitikėjimo savo teisine sistema užtikrinimas.
Lietuva yra viena iš ES šalių, kuriose valstybės išlaidos teismams yra mažiausios tiek absoliučiais skaičiais, tiek pagal procentinę BVP dalį.
– Pasitikėjimą didina atvirumas ir skaidrumas. Koks turi būti teisėjas kaip asmenybė? Kokių reikia bruožų būtent Teisingumo Teismo teisėjui?
– Kalbant apie Teisingumo Teismo teisėjus, profesiniu požiūriu visų pirma reikia puikių ES institucinės sąrangos ir ES teisės žinių, suvokti, kokia yra ES teisės sąveika su nacionalinėmis teisės sistemomis. Itin svarbus analitinis mąstymas, užsienio kalbų mokėjimas, platus akiratis, smalsumas, pasiryžimas nuolat mokytis. Kai kurie mano kolegos LVAT tai vadindavo „panoraminiu mąstymu“. Visi teisėjai turi jausti moralinę atsakomybę už savo priimamus sprendimus. Na, ir, žinoma, mokėti išklausyti bei išgirsti skirtingas nuomones, ieškoti kompromiso, kuris būtų priimtinas visiems.
– Kalbant apie jus asmeniškai, ar dar lieka laiko akademinei veiklai?
– Suprantama, didžiąją dalį laiko neišvengiamai tenka skirti tiesioginiam darbui, t. y. byloms nagrinėti. Vis dėlto suvokiu, kad turiu unikalią galimybę iš vidaus matyti, kaip veikia Teismas, būti jo dalimi. Todėl, visą gyvenimą tyrus įvairius ES teisės aspektus, apleisti akademinę veiklą būtų nuodėmė. Kiek įmanoma, stengiuosi dalyvauti mokslinėje veikloje – dalyvauju konferencijose, seminaruose, prisidedu prie jų organizavimo. Taip pat įvairiomis ES teisės temomis rašau straipsnius, esu kelių šiuo metu leidžiamų knygų bendraautoris.
– Nuo teisėjų – prie advokatų. Kuo skiriasi advokato atstovavimas Lietuvos teisme ir Teisingumo Teisme – kiek svarbus advokato vaidmuo, ar reikia būti labiau pasiruošusiam?
– ESTT Statute įtvirtintas bendras principas, kad nagrinėjamose bylose šalys, išskyrus EEE valstybes nares ir ES institucijas, turi būti atstovaujamos advokato. Tuo siekiama užtikrinti aukštą teismo proceso kokybę, juo labiau kad Teisingumo Teisme didžioji dalis nagrinėjamų klausimų yra ES teisės, o ne fakto klausimai. Be to, paprastai ribojama atstovų pasisakymo trukmė. Todėl jie turi būti puikiai pasiruošę, išgryninti savo pagrindinius teiginius ir juos pagrindžiančius argumentus. Galiu patikinti, kad besiruošdami teismo posėdžiui teisėjai nuodugniai susipažįsta su bylos šalių pateiktomis rašytinėmis pastabomis, vertina jų nuoseklumą, taip pat jų tarpusavio panašumus ir skirtumus. Teismo posėdyje dažnai pateikiami klausimai, kuriais siekiama geriau suvokti pateiktas pozicijas, jų tarpusavio suderinamumą ar prieštaringumą, todėl advokatai turi būti puikiai pasiruošę: gerai žinoti bylos medžiagą, kitų šalių pateiktas pozicijas, gebėti jas komentuoti, pateikti argumentus, kodėl būtent į jų poziciją teismas turėtų įsiklausyti.
– Ko palinkėtumėt Lietuvos teisininkams, žinoma, ir advokatams 2025 m.?
– Teisė apskritai, ją praktikuojantys teisininkai ir advokatai yra bet kurios civilizuotos bendruomenės stuburas, be kurio jos egzistencija ir harmoningas vystymasis būtų neįmanomi. Empirinė patirtis rodo, kad pagarba teisės viršenybės principui yra gero valdymo pagrindas, būtinas užtikrinant socialinį ir ekonominį valstybės potencialą. Todėl linkiu toliau ginti teisės viršenybės principą Lietuvoje, kelti teisinės kultūros lygį ir taip prisidėti prie visuomenės pasitikėjimo savo teisine sistema didinimo.
I. Jarukaitis
- 1997 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.
- 1999–2018 m. VU Teisės fakulteto asistentas, lektorius, docentas.
- 2000–2011 m. Lietuvos viešojo administravimo instituto lektorius.
- 2002–2003 m. Europos teisės departamento prie LR Vyriausybės Žmogaus teisių ir tarptautinės teisės skyriaus vedėjas.
- 2003–2004 m. Europos Komisijos Informacinės visuomenės generalinio direktorato specialistas.
- 2004–2010 m. Europos teisės departamento prie LR teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojas.
- 2005–2018 m. Teisingumo ministerijos Nacionalinės teismų administracijos mokymo centro lektorius.
- 2008 m. VU Teisės fakultete apgynė teisės daktaro laipsnį.
- 2010–2018 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas.
- 2012–2017 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas, 2015–2017 m. – laikinai einantis teismo pirmininko pareigas.
- 2015–2017 m. ex officio Teisėjų tarybos narys.
- Nuo 2018 m. spalio 8 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjas.
