ELTAĮvairios „specialios karinės operacijos“ ar kiti panašūs dalykai teisinio turinio tarptautinėje teisėje neturi, tvirtino Mykolo Romerio universiteto (MRU) Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto profesorius dr. Justinas Žilinskas. Interviu dr. Pauliui Griciūnui ir Jokūbui Baltrukoniui jis teigė, kad visi kariniai apibūdinimai tėra vidaus politikai, vengiant žodžio „karas“.
– Pastaraisiais metais dažnai diskutuojama apie tai, kaip skirtinga terminologija („karas“, „speciali karinė operacija“ ar „kariavimas nepaskelbus karo padėties“) veikia tarptautinę teisę ir visuomenės suvokimą apie konfliktą. Kaip teisinė karo samprata turėtų būti aiškinama tokiuose kontekstuose?
– Visuomenė gali vadinti reiškinius kaip nori, tačiau tarptautinė teisė turi kelias sąvokas, kurios yra aktualios ir turi aiškią apibrėžtį bei interpretavimą. Jeigu kalbame apie tai, ką paprastai visuomenė vadina karu, – ar tai būtų pilietinis karas, ar karas tarp valstybių, – tarptautinės teisės terminas yra vienas ir labai aiškus – „ginkluotasis konfliktas“. Jis gali būti tarptautinis ginkluotasis konfliktas arba netarptautinis ginkluotasis konfliktas.
Dar galima paminėti okupaciją, kuri prilyginama tarptautiniam ginkluotajam konfliktui. Ir čia variantai baigiasi. Įvairios „specialios karinės operacijos“ ar kiti panašūs dalykai teisinio turinio tarptautinėje teisėje neturi. Gali pavadinti kaip tik nori – antiteroristine operacija ar dar kaip nors, tačiau tai yra visiškai išgalvotas dalykas, skirtas vidaus politikai, kad nereiktų vartoti žodžių, tokių kaip „karas“ ar „ginkluotas konfliktas“.
Tarptautinė humanitarinė teisė yra sukurta kaip neutralus įrankis, kad konflikto pusės, nepriklausomai nuo to, ar jos teisios, ar neteisios, taikytų ją vienodai. Taip pat galima paminėti, kad 1945 m. Jungtinių Tautų Chartijoje buvo siekiama apriboti karą (ginkluotą prievartą) kaip teisėtą tarptautinių santykių instrumentą arba jo atsisakyti. Tad atsirado jėgos ir grasinimo jėga draudimo principas, apimantis įvairius ginkluotos jėgos panaudojimo būdus. Čia galime kalbėti apie tokius terminus kaip „agresija“, „savigyna“ ar „sankcionuotas jėgos panaudojimas pagal tarptautinių organizacijų sprendimus“. Bet čia jau prasideda teisinė ekvilibristika, kuri visuomenės nelabai domina.
– Ar „karo“ sąvoka devalvuojama, kai ji vartojama ne tik tradiciniams ginkluotiesiems konfliktams (pvz., Ukrainos atveju), bet ir kitoms įtampoms, kaip antai migrantų antplūdžiui prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos, kuris buvo pavadintas hibridiniu karu? Kita vertus, ar karas nėra aukščiausia įtampos forma, o kitos situacijos galėtų būti vadinamos provokacija ar eskalacija? Nes jei tai – hibridinis karas, kas tokiame konflikte laikomi kombatantais ir taikiniais?
– Humanitarinėje teisėje ar tarptautinėje teisėje nėra tokios sąvokos kaip „hibridinis karas“. Klasikinėje teisėje karas buvo aiškinamas kaip neribotas jėgos panaudojimas tarp valstybių, nenustatant galutinio tikslo. Tačiau bendrai „karas“ yra labai stiprus terminas, įėjęs į bendrąją vartoseną, nes kas gali būti blogiau už karą? Nebent genocidas. O toks terminas kaip „hibridinis karas“ labiau susilpnina terminą.
Jeigu kalbame kaip teisininkai, terminą turime vartoti atidžiai, o ne kaip politikai: karas keliuose, karas su nusikalstamumu, karas už miškus ir t. t. Terminas nuvalkiotas, bet giliai viduje žmonės supranta.
Pavyzdžiui, dabartinė Ukrainos situacija vadinama plataus masto karu ar invazija, kad atskirtų nuo to, kas dėjosi nuo 2014 m. ir kas prasidėjo nuo 2022-ųjų. Ne tik teisininkai vartoja terminus – jie iškeliauja į visuomenę ir politiką. „Hibridinis karas“ minimas politiniuose dokumentuose, bet neturi aiškaus turinio. Daugiau tai strategijos klausimas – kaip veikia priešininkas, nepasiekdamas ginkluotojo konflikto lygio, taip žaisdamas ir neperžengdamas ribos.
Tarptautinė humanitarinė teisė yra sukurta kaip neutralus įrankis, kad konflikto pusės, nepriklausomai nuo to, ar jos teisios, ar neteisios, taikytų ją vienodai.
– Hipotetiškai: tikslingas melagingas pranešimas apie avariją Astravo atominėje elektrinėje, sukeliantis paniką Lietuvoje. Ar tai pagal tarptautinę teisę būti vertintina kaip agresijos aktas?
– Tai ne kinetinė galia, ir tarptautinė teisė čia nieko nepasakys. Lieka nacionalinės teisės klausimas. Gal susieti su branduoliniu terorizmu (yra konvencija). Bet informacinės operacijos (psyops) kol kas ne tarptautinės teisės sritis.
– Šiuolaikiniuose karuose dezinformacija ir propaganda – naujas ginklas. Ar tarptautinė teisė gali į tai reaguoti?
– Propaganda lydėjo visus žmonijos karus. Turėtų reaguoti, bet sunku susitarti. Galbūt Europos Tarybos ar ES lygiu būtų įmanoma. Bet bendrajai tarptautinei teisei reikia bendros pozicijos, tuo ideologiniai blokai skiriasi. Demokratija prieš autoritarizmą. Dar ir dėl to neįmanoma visiems sutarti, kas yra dezinformacija.
ELTA– Esate sakęs, kad „teisė budi ir laukia savo akimirkos“, tačiau agresorius kasdien naikina miestus, žudo civilius. Ar tarptautinė teisė netampa bejėgė, kai jos labiausiai reikia? Kaip užtikrinti, kad ji būtų ne tik retrospektyvi, bet prevenciška?
– Teisė yra ideali struktūra, bet be valstybės paramos – tik tekstas. Paradoksas: visi nori pasaulio policininko, bet kai jis atsiranda, būna nepatenkinti. Teisė pati savęs neįgyvendins, nes jai reikia jėgos. Idėja buvo tarptautinės organizacijos: Tautų Lyga, Jungtinės Tautos, Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT). Deja, interesai trukdo, sistemos veikia ribotai, bet kartais suveikia. Juk teisė bent pasako, kad civilių žudymas yra pažeidimas. Nes jei to nebūtų, būtų dar blogiau. Ir štai – neseniai Lietuvai perduotas rusų kareivis, kaltinamas Ukrainoje daręs karo nusikaltimus, taip pat prieš sulaikytus lietuvius. Ir teisė, tegul ir labai ribotai, jau veikia.
– Kaip teisė veiktų, jeigu puolančioji pusė būtų technologiškai neidentifikuojama? Tarkime, pasirodo visiškai autonominis dronas, kurio priklausomybės konkrečiai valstybei iš karto neidentifikuosi, arba veikia nenustatyta asmenų grupė. Ar tuomet valstybė susiduria su technologiniu ir teisiniu neapibrėžtumu?
– Teisinė neapibrėžtis yra pilkoji zona, kurioje žaidžiama. Prisiminkime Krymo aneksiją su „žaliaisiais žmogeliukais“ arba kad ir Klaipėdos prisijungimą tarpukariu su „savanorių“ dalyvavimu. Tai žaidimas iš strategijos požiūrio, sukuriant teisinį neapibrėžtumą. Karo teisėje yra bazinės sąvokos, kurias galime pritaikyti „tiesioginio dalyvavimo ginkluotoje kovoje“: žalias tai būtų ar mėlynas žmogeliukas, bet su ginklu ir dalyvauja ginkluotoje kovoje – teisėtas taikinys. Mes taip pat galime kalbėti apie „karinio objektoׅ“ apibrėžtį: yra karinę grėsmę keliantis objektas.
Su dronais lygiai taip pat – tarptautinės teisės požiūriu niekas netrukdo panaudoti ginkluotųjų pajėgų ir „nukabinti“ tą droną iš dangaus. Čia labiau klausimas apie valstybės vidaus teisės sutvarkymą ir atsakomybę dėl leidimo panaudoti jėgą. Jeigu dronas su sprogmenimis krenta ir sugadina turtą arba yra aukų, atsiranda papildomų klausimų. Be to, reikia kalbėti ir apie „nematomas jėgas“, kibernetines atakas – visi mokslininkai prie to suka galvas.
Valstybės įtraukia kibernetinę plotmę į karines doktrinas. Yra vadinamasis Talino vadovas, parengtas NATO Kibernetinės ekscelencijos centro Taline, bandantis kodifikuoti ir interpretuoti teisę kibernetinių atakų požiūriu. Bet ir tai ne visada aišku, kaip teisė veiks realybėje. Pavyzdžiui, garsusis „Stuxnet“ virusas, programiniu būdu sunaikinantis objektą, prilygsta kinetiniam poveikiui, bet be fizinės atakos. Klausimas, nuo kada tai laikyti pavojumi ir kaip identifikuoti šaltinį? Kibernetiniai ginklai iš tikrųjų gali paralyžiuoti valstybę.
– Minėjote, kad genocidas yra dar didesnis tarptautinės teisės pažeidimas negu karas. Tarkime, taktinio branduolinio ginklo panaudojimas tankiai apgyventoje teritorijoje – ar tai būtų vertintina kaip genocidas?
– Tarptautinis Teisingumo Teismas yra pasakęs, kad branduolinio ginklo panaudojimas pažeistų visus tarptautinės humanitarinės teisės principus, tačiau kartu padarė išlygą, kad Teismas negali atsakyti, ar jo panaudojimas, kai valstybei yra kilęs egzistencinis pavojus, būtų neteisėtas (kitaip tariant, nepaneigiamas branduolinio ginklo panaudojimo teisėtumas savigynos atveju). Be abejo, tokio ginklo panaudojimas galėtų būti ir genocidinis aktas. Bet, jeigu jau kalbame kaip teisininkai, svarbios dar ir papildomos sąlygos: ar buvo tikslas sunaikinti visą nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę ar jos didelę dalį?
– Ar pasaulis šiuo metu stebi genocidą ar jo užuomazgas?
– Rusijos veiksmai Ukrainoje turi genocido požymių, todėl Ukraina renka įrodymus. Tačiau genocido klausime atsiremiama į jau minėtą interpretaciją: ar siekiama sunaikinti grupę kaip visumą? Tribunolas buvusiai Jugoslavijai bylose apie Srebrenicos žudynes pasakė, kad užtenka sunaikinti grupės gynėjus (tada serbų sukarintos grupuotės nužudė apie 8000 Srebrenicos anklavo vyrų ir berniukų). Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime Drėlingas prieš Lietuvą buvo nuspręsta, kad Lietuvoje pokario laisvės kovotojų naikinimas gali būti prilygintas genocidui, – tai buvo didžiulis Lietuvos laimėjimas. Vis dėlto itin dažnas noras viską vadinti „genocidu“ devalvuoja sąvoką. Po to tai pradeda naudoti ir kita pusė savo dezinformacinėms operacijoms. Štai vienas rusų mokslininkas Lenino statulų griovimą vertina kaip „kultūrinį genocidą“.
Genocidas – sunkiausia tarptautinių nusikaltimų kategorija, bet apibrėžtis nuolat kritikuojama kaip per siaura. Ar reikėtų ją peržiūrėti? Tarptautinė teisė turi triadą: karo nusikaltimai, nusikaltimai žmogiškumui, genocidas – visi su ta pačia atsakomybe, teisiškai tarp jų skirtumas menkas. Bet genocidas turi daugiau menamos galios dėl istorinės Holokausto įtakos rengiant konvenciją: juk keturios grupės (etninė, rasinė, religinė, nacionalinė) į apsaugos lauką pateko pirmiausia dėl to, kad valstybės sugebėjo susitarti dėl šio traktavimo. Tad buvo susiklostęs toks vartosenos požiūris, kad genocidas – nusikaltimų nusikaltimas. Tačiau palyginkime Srebrenicos genocidą (8000 aukų) ir raudonųjų khmerų nusikaltimus žmogiškumui (milijonai aukų). Todėl reikėtų nepamiršti kitų nusikaltimų kategorijų ir suprasti, kad ne visada pavadinimas atskleidžia turinį ir jo baisybes.
Rusijos veiksmai Ukrainoje turi genocido požymių, todėl Ukraina renka įrodymus. Tačiau genocido klausime atsiremiama į jau minėtą interpretaciją: ar siekiama sunaikinti grupę kaip visumą?
– Teisė turi užtikrinti prievartą, bet tarptautinėje teisėje to nėra. Imkime akivaizdžius karo nusikaltimus Ukrainoje, pvz., Mariupolio teatro subombardavimą ar Bučos žudynes. Jeigu Rusija nebus priversta pripažinti pralaimėjimo, tie veiksmai lieka be atsako?
– Taip, lieka be akivaizdaus atsako trumpalaikiu laikotarpiu. Maksimumas – informacija surinkta, asmenys identifikuoti. Ukraina tai ruošia. Tarptautinėje plotmėje, jei asmuo išvyks į kitą valstybę, gali būti suimtas. Pavyzdžiui, taip įvyko su žmonėmis, dariusiais nusikaltimus Sirijoje per pilietinį karą, – Nyderlanduose nuteisti režimo veikėjai pagal nacionalinę teisę. Už karo nusikaltimus bet kuri valstybė turi teisę teisti. Šiems nusikaltimams nėra senaties, tad nusikaltėliai ramūs tol, kol juos saugo režimas. Bet režimai visgi griūva.
– O kaip tarptautinės teisės požiūriu vertintinas tikslinis likvidavimas be teismo?
– Tikslinis likvidavimas iš principo neleidžiamas – tai tikslinio nužudymo doktrina. Teisė yra apie procedūrą. Jei nuteisi asmenį, bet jis pabėgo į kitą šalį, negali siųsti žmonių jo nužudyti – pažeistum kitos šalies teisę. Tarptautinė teisė tokių dalykų nepripažįsta, ypač ne ginkluotojo konflikto kontekste. Tačiau, jeigu tai karinis taikinys karinio konflikto metu priešo valstybėje, viskas gerai. Sudėtingiau su civiliniais pareigūnais. Tačiau bet kuriuo atveju ne trečiosios šalies teritorijoje, nes būtų pažeidžiamas tos trečiosios šalies suverenitetas.
– TBT – tarptautinės teisės instrumentas, bet valstybės, nepripažįstančios jurisdikcijos, nekreipia dėmesio. JAV įveda sankcijas teisėjams, Rusija – arešto orderius.
– Didžiosioms valstybėms tarptautinė teisė yra varžanti, neparanki. Kuo valstybė mažesnė, tuo labiau rūpi tarptautinės teisės autoritetas – vienintelis instrumentas. TBT kurtas kaip daugiašalės sutarties pagrindu funkcionuojanti institucija, bet JAV netapo jo šalimi. Šiuo metu pasitraukė ir dar kelios valstybės, nors ir ne tokios įtakingos. Bet net ir būdamos TBT narėmis valstybės nebūtinai vykdo jo reikalavimus. Pavyzdžiui, Mongolija nesuėmė Vladimiro Putino. Pasaulis, deja, netobulas.
– Pasaulis pasiskirstė į zonas, kur veikia teisė, o kur ne. Diktatorius, ieškomas TBT, turi šalių sąrašą, kur kelti koją, o kur ne.
– Taip, ypač su Kinija užnugaryje. Tačiau vis tiek geriau zonos, negu kad galėtų keliauti kur tik nori. Baisėjomės, kai Donaldas Trumpas priėmė V. Putiną – tai buvo tų zonų suardymas, ir turbūt kiekvienas doras žmogus dėl to baisėjosi.
– Kelios šalys rengia nacionalinius karo nusikaltimų tribunolus. Kaip vertinate jų vaidmenį, palyginti su TBT?
– Teigiamai – bet koks mechanizmas, keliantis grėsmę nusikaltėliams, yra gerai. TBT priklausomas nuo daug valstybių, sunku susitarti. Mažiau valstybių – efektyviau. Lietuva dirba prie Europos tribunolo, skirto Rusijos nusikaltimams įvertinti, bet dabar neaišku, kaip bus su pastangų tęstinumu.
– Jeigu valstybė turi didelę karinę ar politinę galią, ar tai leidžia jai nesilaikyti tarptautinės teisės? Kaip šią problemą vertinti Rusijos statuso kontekste JT Saugumo Taryboje su veto teise?
– Ne, neleidžia, bet faktiškai taip nutinka, kol turi jėgą ar paramą. Rusijos buvimas JT Saugumo taryboje yra Antrojo pasaulinio karo pasekmė. O reforma paprasčiausiai neįmanoma, kol sugrius dabartinė sistema. Saugumo Taryba – politinis organas, jos sprendimai yra ne teisiniai, o politiniai, todėl neginčijami. Vetavimas – politinė galia, pvz., JAV vetuoja sprendimus, palaikydamos Izraelį, Kinija – palaikydama Rusiją. Kaip jau sakiau, pasaulis netobulas.
– Ukrainos karo metu Jungtinės Tautos sulaukė kritikos dėl sprendimų pobūdžio arba jų stokos. Kaip vertinate JT veiklą ir iššūkius?
– Jungtinės Tautos kritikuojamos nuo įkūrimo. Tai idealistinė struktūra – forumas, kur valstybės kalba, sprendžia ekonomikos, bendradarbiavimo klausimus. Tai pokalbių institucija, leidžianti valstybėms kalbėtis. Nuo 1945 m. ji išaugo, bet niekada neturėjo absoliučios galios. Konfliktai sprendžiami valstybėms susitarus. Šimtai rezoliucijų dėl Palestinos, bet be jėgos palaikymo, nejuda. Šnekamasi, kuriamos normos, kurių kartais laikomasi. Tokia realybė. Bet galime kitaip pasukti klausimą: panaikiname Jungtines Tautas, o kas užims jų vietą? Pasaulio policininkas juk mažai kam patinka.
ELTA– Tarptautinė teisė nustato jėgos draudimą ir karo veiksmų taisykles. Kaip derinti jus ad bellum ir jus in bello vertinant karą Ukrainoje?
– Jus ad bellum vertinimo požiūriu, Rusija veikia kaip agresorė, o Ukraina gina savo teritoriją. Jus in bello nustato taisykles, kuriomis abi pusės turi vadovautis karo metu – kaip atskirti civilius nuo karinių objektų, kokius ginklus galima naudoti ir kt. Šių principų tarpusavio įtampa čia neegzistuoja: net jei valstybė bando pasiteisinti, negalima pateisinti užpuolimo prieš kitą suverenią valstybę su aiškiomis sienomis.
– Stebime geopolitinių jėgų pusiausvyros pokyčius, nebėra vieno policininko, iškilo Kinija.
– Kinija kylanti, bet klausimas, kiek plačiai ji nori žaisti. Matėme „Hamas“, Izraelio, JAV, Turkijos ir Egipto susitarimą – gal taip baigsis karas Gazoje.
– O kaip vertinti valstybės ir teroristinės organizacijos susitarimą – tai savotiškas teisinis paradoksas?
– Taip, bet, pavyzdžiui, Egiptas pasakytų, kad „Hamas“ yra ne teroristinė, o kovinė organizacija, naudojanti teroristinius metodus. Nevalstybiniai subjektai gali būti tarptautinės teisės subjektais, jei valstybės suteikia ribotą subjektiškumą, sakykime, pasirašydama susitarimą.
– Kaip vertinate sankcijų efektyvumą reaguojant į pažeidimus?
– Sankcijos – gera priemonė. Žinoma, jų veikimas – ribotas, bet jos vis tiek trukdančios, nemalonios, kitaip ar Rusija skirtų tiek dėmesio, kad jų atsikratytų? Be jų situacija būtų tik blogesnė. Žinoma, jos nėra sidabrinė kulka. Tarkim, sankcijos numato areštuoti identifikuotų karo nusikaltėlių turtą. Būtų efektyvu. Bet vienas žingsnis paskatins kitus. Pinigai sukasi versluose, ateis advokatai, klausdami pagrindo. Procedūros gins nuosavybę, sankcijos ginčijamos teismuose – įsisuka ilgi procesai. Tad gali pasirodyti, kad teisės viršenybė sunkiose situacijose tampa silpnybe. Bet civilizacija visada sunku – lengviau kariauti be taisyklių. Rusams lengviau Ukrainoje, nes nesuvaržyti, bet dėl to smerkiame, dėl to ir laikome save civilizacijos, o ne barbarybės pusėje.
ELTA– Greta sankcijų – šimtai milijardų įšaldyto Kremliaus turto, kurį siekiama perduoti Ukrainai. Ar tai turėtų reikšmės?
– Būtų labai svarbu – lėšos ginklams, energetikai, net kasdienėms valstybės reikmėms. Bet klausimas, ar Vakarai neišsigąs Rusijos grasinimų. Čia vėl prasideda sunkūs politiniai sprendimai, prisideda verslų spaudimai.
– Iš Ukrainos pasitraukė beveik 6 mln. pabėgėlių. Ar ES ir Lietuvos priemonės priimant šiuos karo pabėgėlius atitinka tarptautinius standartus?
– Nesu pabėgėlių teisės specialistas, bet Lietuva priėmė daug, rūpinosi gražiai, nepaisant propagandos. Padarėme kaip dera draugiškai valstybei, bet tai dar ne pabaiga.
– Lietuvos advokatai teikė tūkstančius nemokamų konsultacijų nukentėjusiems nuo karo. Kokią papildomą teisinę pagalbą advokatai galėtų teikti nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu?
– Vaidmuo – užtikrinti teisinės sistemos veikimą. Advokatūra – civilizuotos sistemos komponentas, teisė į gynybą neišnyksta ir ginkluotojo konflikto metu. Ukrainoje kai kurie karo belaisviai, kurie įtariami padarę karo nusikaltimus, teisiami, jiems suteikiama gynyba – tai didelis iššūkis advokatams, nes juk neretai jie tapatinami su klientais, visuomenė jų nekenčia. Tas pats kaip ir pas mus buvo Medininkų žudynių byloje. Advokatų profesija tokia – jie nebus mėgstami. Tarptautiniuose procesuose galioja tie patys principai: puikiai pamenu, kaip vienas iš serbų lyderio Radovano Karadžičiaus gynėjų, žinomas teisininkas, sulaukė kritikos, tačiau advokato profesinė veikla užtikrina žmogaus teises.
Advokatūra – civilizuotos sistemos komponentas, teisė į gynybą neišnyksta ir ginkluotojo konflikto metu.
– Istorijoje reparacijos tapdavo naujų konfliktų šaltiniu. Ar įmanoma sistema, kuri kompensuotų žalą ir užtikrintų taiką?
– Reparacijos – tai pirmiausia žalos atlyginimas, bet ne tik. Vien reparacijų neužteks. Prisiminkim: taiką po Antrojo pasaulinio karo lydėjo denacifikacija Vokietijoje, demilitarizacija Japonijoje, joms suteiktas šansas tapti normaliomis valstybėmis. Bet ne visada pavyksta. Sukurti veikiančios demokratijos Libijoje ar Irake nepavyko, nes tokiems projektams reikia keisti visuomenės mąstymą. O įsivaizduokit, kaip apnuodyta Rusijos visuomenė.
*****susije*****
– Ir baigiant. Jūs – dešimties grožinių knygų ir humanitarinės teisės vadovėlių autorius. Ar nėra minčių sujungti žanrus?
– Kodėl gi ne? Grožinėje literatūroje juk svarbu drama – byla, konfliktas. Ir yra romanų apie Niurnbergo procesą. Bet grožinėje knygoje esmė būtų ne normos, o kaip jos veikia gyvenime. Gal būtų ir smagu sukurti ką nors panašaus į filmo „Mano pusbrolis Vinis“ istoriją, tik su tarptautinės teisės elementu. Ačiū už idėją, pasidėsiu į savo skrynelę.
Justinas Žilinskas dalyvauja Lietuvos rašytojų sąjungos paramos Ukrainai akcijoje, ja remiami Ukrainos daliniai, kuriuose kovoja arba kuriais rūpinasi Ukrainos rašytojai, medicinos tarnybos ir kt. Perkami ir vežami automobiliai, medicininės priemonės ir kiti reikalingi dalykai. Jeigu norėtumėte ir galėtumėte paremti šią iniciatyvą, savo auką prašome pervesti:
Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondas
LT567300010002448298
Parama Ukrainai
PayPal:
Visos paaukotos lėšos naudojamos paramai.
J. Žilinskas
- Gimė 1974 m. Vilniuje.
- 1997 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.
- 2001 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas tarptautinėje teisėje bei Lietuvos Respublikos teisėje“.
- 1995–1996 m. VšĮ „Atviros Lietuvos fondas“ Teisės programos koordinatoriaus padėjėjas.
- 1996–1997 m. „PHARE Rural banking programme“ teisės patarėjas.
- 1997–1998 m. UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ teisininkas.
- 1999–2001 m. UAB „Finansinių investicijų duomenų analizės ir konsultacijos“ teisės konsultantas.
- 2001–2006 m. Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiasis konsultantas, patarėjas, vyresnysis patarėjas, Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės grupės vadovas.
- Nuo 2003 m. yra Lietuvos Respublikos tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimo komisijos prie LR krašto apsaugos ministerijos narys.
- MRU Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto profesorius. MRU Teisės fakulteto Tarptautinės teisės katedros docentas.
- Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
- Monografijų, poezijos ir grožinės literatūros kūrinių autorius.
