Meniu
Prenumerata

sekmadienis, vasario 25 d.


TEISĖS Į GYNYBĄ RIBOJIMAI
Kai demokratija tyliai atsitraukia...
Paulius Griciūnas
Asmeninis archyvas
P. Griciūnas.

Arba nenuilstamos pastangos siekiant policinės valstybės...

2010 m. spalio 5 d. tuometė prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo Seimui pateikė tuo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo pataisų projektą (toliau – Projektą). Šiomis pataisomis buvo siekiama leisti operatyvinio (t. y. taikant slaptus sekimo veiksmus ir priemones prieš asmenis) tyrimo metu surinktą informaciją išslaptinti ir panaudoti ją bet kuriam drausminiam, tarnybiniam ar administraciniam nusižengimui tirti.

Reiktų pamėginti dar kartą įsiskaityti ir suvokti – bet kuriam drausminiam, tarnybiniam ar administraciniam nusižengimui tirti. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad, pavyzdžiui, jeigu vykdant (tuometę) operatyvinę veiklą prieš organizuotą nusikalstamą grupę slapta sekant atsitiktinai užfiksuotas kokio nors prašaliečio Kelių eismo taisyklių pažeidimas (pavyzdžiui, gatvės perėjimas neleistinoje vietoje), slaptai fiksuoto vaizdo medžiaga galėtų būti panaudota net ir tokiam pažeidimui tirti. Kalbant paprasčiau, tai – siekis konstruoti policinę valstybę, net nemėginant to kaip nors pridengti. Simboliška (o gal ir atsitiktinumas), kad praėjus dviem savaitėms nuo šio dekreto pasirašymo D. Grybauskaitė nuvyko į Minską atsakomojo vizito pas tuometį Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką.

Be savo kraštutinai antidemokratiško požiūrio, šis Projektas, vertintina, simbolizavo ir tuomečio politinio elito paklusnumą S. Daukanto aikštės rūmams. Kaip rodo Projekto aiškinamasis raštas, lyderystė rengiant Projektą priklausė Teisingumo ministerijai (ministras Remigijus Šimašius). Netrukus Projektas buvo pateiktas neeiliniame Seimo posėdyje. Paprašius Vyriausybės išvados, Projektui, suprantama, be jokių pastabų buvo pritarta, o tokia pozicija buvo suformuota Teisingumo ministerijos, t. y. Projektą de facto rengusios institucijos. Projektui netrukus buvo vienbalsiai pritarta Seimo papildomuose Teisės ir teisėtvarkos (pirmininkas Stasys Šedbaras) bei Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų (pirmininkas Vytautas Kurpuvesas) komitetuose.

Dėl Projekto Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (direktorius Andrius Kabišaitis) tepateikė keletą nereikšmingų redakcinių pastabų. Tačiau Projektas iš esmės pakito pagrindiniame Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, tikėtina, ir dėl (skirtingai nei Seimo kanceliarijos Teisės departamento) kritiškų Teisės instituto ir Europos teisės departamento ekspertų pateiktų pastabų. Svarstant visuotiniam operatyvinės veiklos metu surinktos medžiagos panaudojimui nebuvo plačiai atvertos durys, tačiau slapta sekant surinktą informaciją leista panaudoti korupcijos požymių turinčiame tarnybinio (drausminio) nusižengimo tyrime. Seimas tokį pasiūlymą 2011 m. balandžio 28 d. ypatingos skubos tvarka priėmė net 88 parlamentarų balsais (nesant nei balsų „prieš“, nei susilaikiusių). Ir nors galutinis rezultatas nebuvo toks, kokio tikėtasi pateikiant Projektą, vis dėlto tai buvo aiškus žingsnis valstybės valdymo „slaptųjų pažymų“ kryptimi, nes tik 2010 m. liepos 20 d. buvo įsigaliojęs kitas Operatyvinės veiklos įstatymo pakeitimas, numatantis, kad įslaptinta operatyvinė informacija teikiama Respublikos Prezidentui. Ironiška, tačiau ir pastarojo pakeitimo iniciatorė (neabejotinai „savarankiška“) buvo Teisingumo ministerija.

KT net neužsimenama apie privataus gyvenimo sritis, kuriose kriminalinė žvalgyba gali būti taikoma išskirtinai tik kovai su nusikalstamumu, nors tokios konstitucinės jurisprudencijos pamatai įtvirtinti dar 2002 m. spalio 23 d. nutarime.

Šių įvykių, vykusių kiek daugiau nei prieš dešimt metų, apžvalga yra naudinga įvertinant vėlesnius įvykius ir jų kontekstą.

KT sprendimas kelia klausimų

Minėta Operatyvinės veiklos įstatymo nuostata buvo perkelta į naujo įvaizdžio (tačiau tikrai ne turinio) Kriminalinės žvalgybos įstatymo, įsigaliojusio 2012 m. spalio 2 d., 19 straipsnio 3 dalį. Nuostata savo esme nuo „operatyvinės“ versijos nepakito, tačiau papildomai buvo įvestas prokuroro sutikimas panaudoti (dabar jau) kriminalinės žvalgybos medžiagą tarnybiniams nusižengimams tirti.

Šios nuostatos atitiktis profesionaliems teisininkams, akivaizdu, negalėjo nekelti abejonių, kurios galiausiai formalizavosi dviejų administracinių teismų prašymais Konstituciniam Teismui (KT) įvertinti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai. KT (pirmininkas Dainius Žalimas, kandidatu į KT teisėjus teiktas D. Grybauskaitės) net 117 lapų nutarimą paskelbė 2019 m. balandžio 18 d.

Suprantama, kad tokios apimties nutarimo bent kiek išsamesnei analizei reiktų daug platesnio aptarimo, tačiau verta atkreipti dėmesį bent į keletą aspektų. Pirmasis būtų procesinis pastebėjimas. Šioje konstitucinės justicijos byloje kaip specialistai buvo apklausti penketas teisėsaugininkų. Taip pat gautos Vidaus reikalų ministerijos, Teisingumo ministerijos ir trijų teisėsaugos institucijų – Generalinės prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Valstybės saugumo departamento – rašytinės nuomonės. Matyti, kad specialiųjų žinių, susijusių su kriminaline žvalgyba, pateikimas KT buvo daugiau negu pakankamas. Tačiau neatrodo, kad KT būtų buvę tikslinga išklausyti, pavyzdžiui, žmogaus teises ginančias organizacijas ar ekspertus. Be kita ko, ir dėl pamatinių kriminalinės žvalgybos ir žmogaus teisių santykio aspektų. Tačiau, kaip nutarime pabrėžė KT, informacijos rinkimas Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais būdais ir techninėmis priemonėmis, taip pat tokių priemonių sankcionavimo bei taikymo klausimai nebuvo šios bylos tyrimo dalykas.

Scanpix
Simbolinis ir šiltas susitikimas.

KT 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucija – antimažoritarinis aktas; ji gina individą“. Tačiau tai, kas buvo nustatyta KT 2019 m. balandžio 18 d. nutarime, tenka pripažinti, išsiskyrė net ir iš pastarojo laikotarpio „pertekliniu santūrumu“ asmens teisių suvaržymams pasižyminčios konstitucinės jurisprudencijos. Vis dėlto labiausiai nustebino, kad nebuvo nė vienos atskirosios teisėjo nuomonės. Taigi pamėginsime itin glaustai apžvelgti, ką nusprendė KT:

pirma, plečiamai išaiškinama privataus gyvenimo samprata, ir tai neabejotinai yra pozityvu, tačiau tam skirtas tik vienas lapas. Deja, tai – bene vienintelis teigiamas šio nutarimo aspektas;

antra, net neužsimenama apie privataus gyvenimo sritis, kuriose kriminalinė žvalgyba gali būti taikoma išskirtinai tik kovai su nusikalstamumu, nors tokios konstitucinės jurisprudencijos pamatai buvo įtvirtinti dar 2002 m. spalio 23 d. nutarime;

trečia, dar 2003 m. kovo 24 d. nutarimo nuostatą, kad privataus gyvenimo apsaugos negali tikėtis asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, 2019 m. balandžio 18 d. nutarime keičia fundamentaliai platesnė formuluotė: nusikalstama ar kita teisei priešinga veika, neteisėti veiksmai;

ketvirta, tai lemia, kad „privataus gyvenimo apsaugos ribų nelieka„ (tiksli citata) net ir tais atvejais, kai asmuo ne nusikalstamais veiksmais, o „kitaip„ pažeidžia teisės saugomus interesus. Atkreipkite dėmesį, kad ne privataus gyvenimo apsaugos ribos proporcingai (nuosekliai) mažėja, priklausomai nuo asmens veikos pavojingumo. Ribų tiesiog nelieka iš karto. Nepriklausomai nuo veikos pavojingumo. Tad nelieka ir asmens privataus gyvenimo apsaugos bei kitų konstitucinių vertybių pusiausvyros vertinimo;

penkta, dėl to slaptais kriminalinės žvalgybos veiksmais informaciją galima rinkti ir panaudoti ne tik baudžiamosios justicijos, tačiau ir kitais teisėtais tikslais, jeigu tik tai nustatyta įstatymu;

šešta, nepriklausomai nuo slaptais kriminalinės žvalgybos veiksmais sekamo asmens, kriminalinės žvalgybos informacija gali būti panaudota prieš bet kurį kitą asmenį.

KT nustatė, kad slapta sekant gautus duomenis, tiriant mažiau pavojingas veikas negu nusikaltimai, iš esmės galima naudoti visada. O TT išaiškino, kad to niekada negalima daryti.

Tai reiškia, jog KT iš esmės nusprendė, kad slaptais kriminalinės žvalgybos veiksmais informaciją apie asmenį galima rinkti ne tik kovai su nusikalstamumu, tačiau ir bet kuriais kitais įstatymuose numatytais tikslais, tvarka ir sąlygomis. Pakanka atitikti tik vienintelį formalųjį kriterijų – įstatymo, kaip teisės akto formos, reikalavimą. Todėl, jeigu tai nustatyta įstatymu (pagal formą), tokios slapta surinkto informacijos panaudojimas būtų galimas visais atvejais. Argi ne būtent tokių tikslų ir buvo siekiama minėtame prezidentės pateiktame Projekte?

KT tiriamo teisinio reguliavimo vertinimui netaikė konstitucinio proporcingumo principo ir nevykdė skirtingų konstitucinių vertybių pusiausvyros vertinimo. KT tik delegavo interesų pusiausvyrą vykdyti ordinariniams teismams kiekvienoje individualioje byloje. Paminėtina, kad KT dar 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimu yra nustatęs, jog oficiali konstitucinė doktrina savo turiniu saisto ir bendrosios kompetencijos bei specializuotus teismus. Tad kaip ordinarinis teismas galėtų vykdyti kokį nors pusiausvyros vertinimą, jeigu konstitucinėje doktrinoje įtvirtintas nedviprasmiškas tokio vertinimo kriterijus – „ribų nelieka“, – klausimas tikrai ne iš lengvųjų.

Europos teismų sprendimai – skirtingi

Po KT 2019 m. balandžio 18 d. nutarimo dar buvo likę vilties, kad kriminalinės žvalgybos metu surinktos informacijos panaudojimo klausimas pakartotinai iškils Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT). Taip netrukus ir atsitiko byloje Adomaitis prieš Lietuvą (Nr. 14833/18). Šios bylos fabula yra tokia. Gavus informacijos, kad vienos laisvės atėmimo vietos direktorius galimai už piniginį atlygį suteikia nuteistiesiems geresnes sąlygas, jis buvo slapta sekamas (įranga sumontuota darbo kabinete, kontroliuojami telefoniniai pokalbiai) ištisus 12 mėnesių (t. y. pagal aplinkybes maksimaliai leistiną terminą). Pirminė informacija per visus metus trukusį slaptą sekimą nepasitvirtino. Tačiau dėl slapto sekimo paaiškėjo, kad direktorius be viešųjų pirkimų sudarė sutartį su telekomunikacijų bendrove ir gavo keturis abonentų numerius, kuriuos perdavė artimiems giminaičiams, be to, naudojosi tarnybiniu automobiliu ne tarnybos tikslais. Dėl to jis buvo atleistas iš pareigų konstatavus jo padarytus tarnybinius pažeidimus.

Vis dėlto EŽTT 2022 m. nustatė, kad Europos žmogaus Teisių konvencijos (EŽTK) 6 straipsnis (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) ir 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) nebuvo pažeisti. Glaustai EŽTT sprendimo logika buvo tokia. Pirma, prieš pareiškėją buvo panaudota tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, ir jis bei jo advokatas su šia informacija galėjo susipažinti. Antra, ir nacionaliniai teismai pareiškėjo byloje rėmėsi tik išslaptinta informacija. Trečia, kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš pareiškėją buvo sankcionuoti teismo. Ketvirta, kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas tiriant tarnybinius nusižengimus yra nustatytas įstatymu, o tai yra skirtumas nuo situacijos byloje Karabeyoğlu prieš Turkiją. Galiausiai, penkta, nacionalinio įstatymo, numatančio kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimą tarnybinių nusižengimų tyrime atitiktį Konstitucijai patvirtino KT. Paminėtina, jog EŽTT sprendime ne kartą akcentuota, kad kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo atitiktis Konstitucijai yra įvertinta KT. Galima tik svarstyti, ar reikšmės šiam EŽTT sprendimui neturėjo dar 2011 m. EŽTT priimto sprendimo Paksas prieš Lietuvą įgyvendinimas, lėmęs nesuderinamumą su konstitucine jurisprudencija ir dėl to – Konstitucijos pataisų poreikį.

Kaip reikėtų vertinti šį TT sprendimą? Jeigu trumpai – tik kaip puikų koncentruotos jurisprudencijos, užtikrinančios realią, o ne nominalią žmogaus teisių apsaugą, pavyzdį.

Vis dėlto žmogaus teisių požiūriu ypač svarbi buvo teisėjos Pauliine Koskelo iš dalies prieštaraujanti nuomonė. Ji nesutiko, kad nėra EŽTK 8 straipsnio pažeidimo. Teisėja atkreipė dėmesį, jog vien to, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo sankcionuoti teisėtai, nepakanka vertinti tolesnio panaudojimo tikslus. Be to, teisėja suabejojo, ar nacionaliniai teismai tinkamai įvertino kriminalinės žvalgybos veiksmais surinktos informacijos panaudojimo būtinumą ir proporcingumą, be kita ko, ir dėl to, kad tiek mobiliojo ryšio abonentų perdavimas, tiek tarnybinio automobilio panaudojimas ne tarnybos tikslais galėjo būti nustatytas ir kitomis priemonėmis.

Taip pat teisėja P. Koskelo pabrėžė, kad pokalbių turinio kontrolė yra itin ribojanti asmens privatų gyvenimą priemonė. Todėl tokios informacijos panaudojimas kitais (t. y. tarnybinių nusižengimų tyrimo) tikslais negu tais, kurie buvo sankcionuoti teismo, kelia abejonių. Taip yra dėl to, kad tie kiti (t. y. tarnybinių nusižengimų tyrimo) tikslai patys savaime niekaip negalėtų būti pagrindas teismui sankcionuoti slaptus kriminalinės žvalgybos veiksmus. Deja, kaip ir minėta, teisėjos P. Koskelo iš dalies prieštaraujanti nuomonė tebuvo vieno iš penkių teisėjų pozicija.

Kriminalinės žvalgybos reglamentavimas (netiesiogiai) tapo įvertintas ir kito supranacionalinio teismo – ES Teisingumo Teismo (TT). Jis 2023 m. rugsėjį po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) kreipimosi byloje C-162/22 priėmė sprendimą dėl E. privatumo direktyvos (2002/58) nuostatų išaiškinimo. TT, aiškindamas E. privatumo direktyvą, be jokių išlygų ar sąlygų nustatė, kad kovai su sunkiais nusikaltimais teisėsaugos elektroniniais ryšiais perimtus asmens duomenis naudoti tiriant korupcinius tarnybinius nusižengimus draudžiama pagal ES teisę. Kalbant paprasčiau, nustatė absoliutų ir besąlyginį draudimą. Kitaip tariant, KT nustatė, kad slapta sekant gautus duomenis, tiriant mažiau pavojingas veikas negu nusikaltimai, iš esmės galima naudoti visada. O TT išaiškino, kad to niekada negalima daryti.

Taigi kas įvyko? Pirma, KT priimdamas 2019 m. balandžio 18 d. nutarimą vertindamas ES teisės kontekstą apžvelgė, tiesa, gana paviršutiniškai, tik Teisėsaugos direktyvą (2016/680) ir Bendrąjį asmens duomenų apsaugos reglamentą (2016/679), tačiau visiškai neįvertino E. privatumo direktyvos konteksto. Jeigu labai trumpai, E. privatumo direktyva numato tam tikrų privatumo išimčių galimybę. Tokios išimtys yra pokalbių turinio, žinučių, elektroninių laiškų ir kitokio susižinojimo klausymasis, įrašymas, stebėjimas ar perėmimas ir su tokiu susižinojimu susiję srauto duomenys. Tad, manytina, labai reikšminga slaptų kriminalinės žvalgybos veiksmų dalis ir apimtis. Tačiau minėtos privatumo išimtys pagal E. privatumo direktyvą yra leidžiamos tik nacionalinio saugumo arba kovos su nusikaltimais tikslais. Taip LVAT iškilo klausimas, ar Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis, leidžianti kriminalinės žvalgybos metu surinktą informaciją panaudoti tarnybiniams nusižengimams tirti (tad kitiems tikslams, negu nustatyta direktyvoje), atitinka E. privatumo direktyvos nuostatas. Todėl LVAT kreipėsi į TT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. LVAT pabrėžė, kad nei KT 2019 m. balandžio 18 d. nutarimas, nei EŽTT sprendimas Adomaitis prieš Lietuvą nevertino E. privatumo direktyvos įtakos.

TT pabrėžė, kad E. privatumo direktyva leidžia privatumo apsaugos išimtis tik jeigu tai būtina ir proporcinga. Leidžiamų privatumo išimčių pagrindai turi savo hierarchiją: aukščiausiai – nacionalinis saugumas, antras ir paskutinis – kova su sunkiais nusikaltimais. Tik šios išimtys gali pateisinti didelius ES Chartijos 7 straipsnio (teisė į privatų ir šeimos gyvenimą) ir 8 straipsnio (asmens duomenų apsauga) suvaržymus. Tik šių išimčių tikslų svarba viršija privatumo apsaugą. Skirtingai nei šios išimtys, kova su korupcija nėra aukštesnis interesas už privatumo apsaugą. Todėl duomenys, skirti kovoti su sunkiais nusikaltimais, negali būti perduoti kitoms institucijoms ir naudojami kitais tikslais. Atitinkamai Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies reglamentavimas „faktiškai ir griežtai“ neatitinka E. privatumo direktyvoje nustatyto tikslo persekioti už nusikalstamas veikas. Tokio sprendimo argumentams pagrįsti ir išdėstyti TT pakako ir 10 lapų. Kaip reikėtų vertinti šį TT sprendimą? Jeigu trumpai – tik kaip puikų koncentruotos jurisprudencijos, užtikrinančios realią, o ne nominalią žmogaus teisių apsaugą, pavyzdį.

Tačiau ar TT sudėjo visus taškus ant „i“? Vertintina, kad dar ne. Kaip ir minėta, E. privatumo direktyva veikia labai dideliame kriminalinės žvalgybos priemonių lauke. Tačiau tikrai ne visame. Dar lieka Teisėsaugos direktyva, reguliuojanti sritį, kurioje kriminalinės žvalgybos institucijos veikia tiesiogiai (t. y. surenka duomenis ne iš telekomunikacijų ryšių). Tai būtų tokie slaptojo sekimo metodai, kaip slaptas patekimas į patalpas, slaptas dokumentų paėmimas, vaizdo bei garso įrašymo priemonių sumontavimas patalpose, įsilaužimai į elektroninius įrenginius (telefonus, planšetes, kompiuterius ar pan.), fizinis sekimas, įvairių GPS daviklių sumontavimas, masinis duomenų rinkimas, be kita ko, ir vaizdo stebėjimo kamerų, greičio matuoklių būdu, veido atpažinimo ir kita biometrikos technologija, sąskaitų bankuose kontrolė ir pan. Kaip matyti, priemonių arsenalas nepaprastai platus ir ypač agresyviai ribojantis teises ir laisves. O jeigu kalbame tik apie Lietuvą, tai ir visiškai netinkamai reglamentuotas, o dar tiksliau – iš esmės nereglamentuotas įstatymo lygmeniu. Tad nereikėtų nė kiek abejoti, kad teisėsaugos institucijos ir toliau nepraras noro mėginti panaudoti bent Teisėsaugos direktyvos srityje surinktus duomenis tarnybiniams pažeidimams tirti.

Be kita ko, ir dėl to, kad TT generalinis advokatas Manuelis Camposas Sánchezas-Bordona savo išvadoje pasiūlė, kad Teisėsaugos direktyvos srityje surinkti asmens duomenys vis dėlto galėtų būti panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus. Kaip vieną argumentų generalinis advokatas naudoja tą patį EŽTT Adomaitis prieš Lietuvą sprendimą. Vertintina, kad tai yra abejotinas siūlymas. Pirma, kaip jau minėta, Adomaitis prieš Lietuvą fabula susijusi ir su elektroninių ryšių kontrole, tad E. privatumo direktyvos sritimi, o dėl jos jau nedviprasmiškai aiškiai pasisakė TT. Antra, kur kas fundamentalesnis argumentas būtų, kad generalinis advokatas siūlytų įvesti skirtingus Chartijos garantijų standartus, priklausomai nuo to, kuri ES teisės priemonė bus naudojama – E. privatumo ar Teisėsaugos direktyva. Toks požiūris neatitinka nei lygybės principo, nei EŽTT teisėjos P. Koskelo logikos, kad informacija, kuriai surinkti reikia teismo sankcijos, negali būti toliau naudojama tokiais tikslais, dėl kurių teismo sankcija nėra galima. Trečia, vertintina, kad Teisėsaugos direktyvos priemonės laikytinos dar labiau ribojančiomis (t. y. vykdančiomis intervenciją į) asmens privatumą negu kad ir tokia itin ribojanti priemonė kaip pokalbių turinio kontrolė, kas, kaip minėta, patenka į E. privatumo direktyvos sritį. Todėl toks generalinio advokato požiūris de facto lemtų, kad telefoninio pokalbio klausymas per telekomunikacijų operatorius negalėtų būti naudojamas tarnybiniam nusižengimui tirti, tačiau „Pegasus“ ar panašios programos veikimo būdu perimtas pokalbis jau galėtų būti panaudojamas. TT šiuo klausimu minėtame sprendime nepasisakė. Manytina, dėl to, kad LVAT tiesiogiai to neklausė.

Asmens privataus gyvenimo apsauga, kaip ir teisė į gynybą, Lietuvoje turbūt niekada nepriklausė ir šiuo metu akivaizdžiai nepriklauso „populiarioms“, t. y. plačiai nevyriausybinių organizacijų ginamoms, žmogaus teisėms.

O kas toliau?

Sunku atsakyti, ko laukti, tačiau galima mėginti svarstyti. Po TT sprendimo Lietuvos teismams neišvengiamai kils dilema, kurį žmogaus teisių apsaugos standartą pasirinkti: KT, EŽTT ar TT? Lieka tikėtis, kad prioritetas bus teikiamas žmogaus teisių apsaugai, o šiuo atveju – ir ES teisės pirmenybei. Antras kur kas sudėtingesnis klausimas – ką darys pats KT, jeigu ši kriminalinės žvalgybos tema tiesiogiai ar netiesiogiai vėl iškils KT? Vėlgi telieka tikėtis, kad visateisio Lietuvos dalyvavimo ES imperatyvas, paminėtas ir KT 2019 m. balandžio 18 d. nutarime, taps pagrindu reikšmingai reinterpretuoti konstitucinę doktriną. Tačiau trečias ir bene svarbiausias klausimas – o kas bus su Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostata? Jeigu reiktų spėti, tikėtina, kad artimiausiu metu, deja, nieko. Taip jau susiklostė, kad asmens privataus gyvenimo apsauga, kaip ir teisė į gynybą, Lietuvoje turbūt niekada nepriklausė ir šiuo metu akivaizdžiai nepriklauso „populiarioms“, t. y. plačiai nevyriausybinių organizacijų ginamoms, žmogaus teisėms.

Cartoonstock

Paminėtina, kad Seime yra Seimo valdybos sudarytos darbo grupės (vadovas – S. Šedbaras) parengtas Kriminalinės žvalgybos įstatymo „naujos redakcijos“ projektas (Nr. XIVP-1377(2)). Šis projektas yra perėjęs visas svarstymo stadijas Teisės ir teisėtvarkos komitete (pirmininkas – S. Šedbaras), tačiau Seime svarstant 2023 m. kovo 28 d. jam nebuvo pritarta. Viso šio „naujos redakcijos“ projekto, parengto menamo dialogo būdu, neverta net aptarti, pakaktų pažvelgti į tą pačią 19 straipsnio 3 dalį (projekte – 19 straipsnio 5 dalį). „Naujos redakcijos“ nuostatoje kriminalinės žvalgybos informaciją siūloma leisti naudoti ne tik tarnybinių nusižengimų, susijusių su korupcija, tačiau jau ir daugelyje kitų sričių: turto tyrimui dėl civilinio turto konfiskavimo atlikti; tiriant pažeidimus finansų sistemai, konkurencijos pažeidimus, viešųjų pirkimų pažeidimus, politinių organizacijų, analitikos centrų ir politinių kampanijų veiklos ar finansavimo pažeidimus. Turbūt jau jokių komentarų čia nebereikia.

Pabaigoje keletas minčių. Galima tiesiog nesikišti arba matyti ir pratylėti, arba paprasčiausiai apsimesti naiviems ir manyti, kad antidemokratiniai procesai, vykstantys Vengrijoje, Lenkijoje, taip pat beprasidedantys Rumunijoje, Bulgarijoje, Slovakijoje ar Kroatijoje, kažkokiu stebuklingu būdu Lietuvą aplenks. Kaip galima ir apsimesti, kad prezidentės D. Grybauskaitės 2010 m. dekretas, siūlantis projektu „plačiai atverti duris“ operatyvinės veiklos medžiagos panaudojimui ir tokį pat tikslą po trylikos turintis „naujos redakcijos“ Kriminalinės žvalgybos įstatymo projektas tėra visiškas sutapimas. Kad Teisingumo ministerijos 2010 m. parengtas projektas teikti operatyvinę informaciją valstybės vadovams ir „naujos redakcijos“ Kriminalinės žvalgybos įstatymo projekte buvusi dar „dosnesnė“ nuostata (kuri, be kita ko, ne be Lietuvos advokatūros kritikos ir dėl jos kilusio pasipiktinimo žiniasklaidoje buvo pakeista), taip pat tėra atsitiktinis sutapimas.

O kas daugiau, jeigu ne sutapimas? Nejaugi tai – teisėsaugos institucijų, turinčių milžiniškas nematomas galias demokratinėms (o gal ir teisminėms) institucijoms, veiklos pasekmė? Veikiant ne demokratiškai ir atvirai, o sau įprastais ir itin efektyviais „operatyviniais“ būdais? Veikiant slaptų pažymų metodais ir neleidžiant suabejoti šių pažymų įtaka bet kieno karjerai ar reputacijai? Už uždarų durų. Siaurame rate. Konfidencialiai ką nors pasakant, užuominomis ką nors primenant. O kažką nuovokiai užmirštant ar nutylint, vėliau to paties tikintis ir jų pačių atžvilgiu. Nuosekliomis, tikslingomis, kantriomis ir ilgalaikėmis pastangomis siekiant turėti realią, tačiau viešumoje nematomą įtaką valstybei ir jos demokratiniams procesams.

Nors būtų daug patogiau manyti, kad akivaizdžiai dominuojantis slaptojo sekimo veiksmų prioritetas valstybėje prieš asmenų teisę į privatumo apsaugą tėra ne sisteminiai, o tik nelemti, atsitiktiniai ir pavieniai sutapimai. Ir pratylėti taip pat būtų daug paprasčiau. Turbūt ir daug naudingiau. O galbūt net ir saugiau. Nes nuolankumas, paklusnumas ir prisitaikėliškumas yra pagirtinos bei jungiančios „vertybės“ toje antidemokratinėje aplinkoje. Ir priešingai. Atvirumas, skaidrumas, tiesus žodis, teisės viršenybė ir demokratinė atskaitomybė tai sąrangai yra „blogis“, kurio siekiama išvengti visais būdais.

Tačiau ar būtų priemonių šešėlinei teisėsaugos įtakai šalinti? Vienareikšmiškai taip. Tokios priemonės yra gana paprastos, tačiau kartu itin sudėtingai įgyvendinamos aplinkoje, kurioje demokratija jau tyliai atsitraukia. Tad vis dėlto, jeigu tokios priemonės yra įmanomos, kokios jos galėtų būti?

Pirma, būtina iš esmės užkirsti kelią antidemokratinei aplinkai paveikti demokratinio valdymo procesus. Pradžioje tam pakaktų įpareigoti teisėsaugos institucijas baigus slapta sekti ir nebesant grėsmės tyrimo sėkmei informuoti piliečius apie jų atžvilgiu taikytas slaptojo sekimo priemones ir taip įtvirtinti institucijų tiesioginę atskaitomybę valstybės piliečiams. Žengus tokį žingsnį netektų prasmės visokie „juodieji sąrašai“ ar pažymos „pagal poreikį“. O piliečiai įgytų antidemokratines jėgas labiausiai gąsdinantį įrankį – galimybę savo teises ginti teisme.

Antra, ne mažiau svarbu nustoti apsimetinėti, kad už visų šių tariamai atsitiktinių procesų dešimtmečius stovi tik abstrakčios beveidės valstybės institucijos, kolegialūs dariniai, o ne labai konkretūs ir įtakingi asmenys. Atvirai įvardijant konkrečius veikiančiuosius asmenis, kai kurie teisėkūros ar instituciniai procesai taptų matomi ir suvokiami visiškai kitaip. Atviras žodis apie teisėsaugos institucijoms suverčia šias institucijas jaustis itin nejaukiai. Tad būtina išdrįsti kalbėti atvirai. Sunki bus tik pradžia.

Vis dėlto principingai pažvelgti į teisėsaugos institucijų veiklą visų pirmiausia išdrįsti turėtų demokratiškai išrinkti Tautos atstovai – Seimo nariai, taip pat Respublikos Prezidentas. Ar turės valios, noro ir bus laisvi priimdami sprendimus? Tai yra bene pats sunkiausias klausimas. Juk straipsnyje apžvelgtas tik vienintelės įstatymo nuostatos kontekstas. O kiek tokių nuostatų, kurių kiekviena turi savo atskirą istoriją, dar esama?

Paulius Griciūnas yra Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos sekretorius

BEREKLAMOS:

2024 01 25 07:00
Spausdinti