PexelsAr agresorius gali slėptis po valstybės imuniteto skraiste?
Karas Ukrainoje paliečia daugelį visuomenės sričių, ir teisė – ne išimtis. Diskusijos apie sankcijas ir pabėgėlių teisių apsaugą jau tapo įprastos, tačiau žalos atlyginimo klausimai dėl karinių veiksmų kol kas sulaukia mažiau dėmesio. Tai laikina – Lietuvą jau pasiekia nukentėjusiųjų prašymai suteikti teisinę pagalbą, kad būtų kompensuoti dėl agresijos patirti nuostoliai. Tai ne tik aktuali mokslinių diskusijų tema – tai jau ir valstybės pareiga. Ir procesai jau prasidėjo.
Asmeninis archyvasPirmoji kregždė – 2024 m. gruodžio 4 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2T-45-912/2024, kurioje buvo sprendžiamas klausimas, ar pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje Ukrainos Kyjivo srities teismo sprendimą prieš Rusijos Federaciją. Ukrainos teismas įpareigojo Rusiją atlyginti žalą, padarytą karo veiksmais. Iš pirmo žvilgsnio teisingumo jausmas sufleruoja, kad atsakomybė aiški. Tačiau Lietuvos teismas atsisakė pripažinti Kyjivo teismo sprendimą. Perskaičius šią nutartį mano minėtas teisingumo jausmas ištirpo tarptautinės teisės principų akiratyje. Ir svarbiausia – nebūtų teisinga teigti, kad šis teisingumo jausmo ištirpimas yra nepateisinamas teisės taikymo požiūriu.
Ši nutartis tapo reikšminga – ja remiamasi ir kitose analogiškose bylose. Tačiau kyla klausimas, ar toks požiūris į valstybės imunitetą nuo teismų yra vienintelis galimas?
Teismo nutarties esmė
Ukrainos įmonė kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Kyjivo srities ūkio teismo sprendimą, kuriuo iš Rusijos Federacijos priteista per 8,5 mln. JAV dolerių už tiesioginius nuostolius, negautą pelną ir bylinėjimosi išlaidas. Žala kilo 2022 m. kovo 6 d., kai dėl Rusijos karinės agresijos ir šaudmenų panaudojimo kilo gaisras įmonės sandėliuose – sunaikintas turtas, prekės, patalpos.
Rusijos Federacija, atstovaujama ambasados Lietuvoje, nesutiko su prašymu, remdamasi valstybės imuniteto principu – esą be aiškaus Rusijos sutikimo Lietuvos teismai negali nagrinėti tokių bylų.
2024 m. gruodžio 4 d. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė prašymą, motyvuodamas, kad sprendimo pripažinimas prieštarautų tarptautinei viešajai tvarkai ir Lietuvos Konstitucijai. Teismas pabrėžė, kad Kyjivo teismas nepagrįstai Rusijos naudai netaikė valstybės imuniteto nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijos, nes žala kilo dėl Rusijos karinių veiksmų, kurie patenka į viešosios teisės reguliuojamą erdvę (acta jure imperii).
Kas yra valstybės imunitetas nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijos?
Valstybės imunitetas nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijų – tai tarptautinės teisės principas, pagal kurį valstybė ir jos institucijos negali būti patrauktos atsakovėmis kitos valstybės teismuose be minėtos valstybės ar jos institucijų sutikimo. Tai valstybės suvereniteto išraiška. Pabrėžtina, kad šiuo metu nėra vieno tarptautinio akto, kuris vieningai ir visuotinai privalomai reglamentuotų valstybės imunitetą, jo taikymo sąlygas. Todėl šio tarptautinio papročio reglamentavimo funkcijas atlieka lokalūs tarptautiniai aktai, tarptautiniai teismai, atskiros valstybės savo vidaus aktais ir valstybių vidaus teismai formuodami teisės precedentus. Tokia situacija neišvengiamai sudaro prielaidas skirtingų valstybių skirtingiems požiūriams į valstybės imuniteto taikymo sąlygas.
Šiandien dauguma šalių laikosi riboto imuniteto doktrinos: valstybė saugoma nuo užsienio teismų jurisdikcijų tik tuomet, kai veikia kaip suverenas (acta jure imperii), o ne kaip komercinis subjektas (acta jure gestionis). Viešosios teisės veiksmai – kaip teisėkūra, diplomatinė veikla ar net kariniai veiksmai – paprastai laikomi acta jure imperii.
Lietuvoje nėra specialaus įstatymo, kuris reglamentuotų valstybės imuniteto taikymą. Todėl visas dėmesys tenka Lietuvos teismams. 1998 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmasis pritaikė riboto imuniteto doktriną, pripažindamas, kad absoliutus imunitetas nebeatitinka šiuolaikinės tarptautinės teisės realybės.
Iki 2024 m. Apeliacinio teismo nutarties Lietuvos teismai nebuvo sprendę, ar tarptautinės teisės požiūriu neteisėti valstybės acta jure imperii veiksmai pateisina valstybės imuniteto taikymo tikslus.
Šiuo metu nėra vieno tarptautinio akto, kuris vieningai ir visuotinai privalomai reglamentuotų valstybės imunitetą, jo taikymo sąlygas.
Teismo motyvai: tarp teisingo formalumo ir realaus teisingumo
Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi pabrėžė, kad Rusijos Federacijos veiksmai Ukrainos teritorijoje – karinė agresija – patenka į acta jure imperii sritį t. y. tokia agresija yra valstybės veikla, patenkanti į viešosios teisės reguliuojamą sritį. Todėl Rusijos Federacija šios agresijos atžvilgiu turi absoliutų imunitetą nuo kitų valstybių teismų.
Ir štai kaip šią išvadą pagrindė teismas. Rėmėsi Tarptautinio Teisingumo Teismo išaiškinimu 2012 m. vasario 3 d. sprendimu byloje Vokietija prieš Italiją, taip pat išvada, kad užsienio valstybės yra linkusios suteikti valstybės imuniteto apsaugą tais atvejais, kai žalą sukelia užsienio valstybių karinės pajėgos. Todėl neteisėti kariniai veiksmai yra valstybės acta jure imperii, neatsižvelgiant į jų neteisėtą pobūdį bei tarptautinį pasmerkimą; nagrinėjamu atveju žala kilo iš karinių veiksmų (delikto), todėl Rusijos Federacija veikė viešosios teisės srityje; netaikius atsakovei Rusijos Federacijai valstybės imuniteto byloje dėl ginkluotos karinės agresijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo (dėl žalos, padarytos kariniais veiksmais) prieštarautų tarptautinei viešajai tvarkai.
Kyla klausimas, ar kartais nėra taip, kad Lietuvos apeliacinis teismas pasirinko konservatyvų (formalų) požiūrį į situaciją, kai yra pateisinamas valstybės imunitetas nuo kitos valstybės teismų jurisdikcijos net ir tada, kai teisme sprendžiamas valstybės atsakomybės už visuotinai privalomų tarptautinių įsipareigojimų (jus cogens) pažeidimus, pvz., neteisėtais kariniais veiksmais svetimoje valstybėje padarytos žalos atlyginimas.
Nemanau, kad verta diskutuoti klausimu, ar karinė agresija svetimos valstybės teritorijoje yra visuotinai privalomo tarptautinio įsipareigojimo (jus cogens) pažeidimas.
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, priimdama 2022 m. kovo 2 d. rezoliuciją, ne tik visuotinai pasmerkė Rusijos Federacijos vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą, bet ir konstatavo, kad ši agresija yra Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 4 dalies įsipareigojimo pažeidimas.
Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nekėlė diskusijos dėl Rusijos Federacijos vykdomos neteisėtos karinės agresijos reikšmės, nes teismas sprendė, kad valstybės kariniai veiksmai yra valstybės acta jure imperii, todėl jų neteisėtas pobūdis neturi įtakos taikant imuniteto apsaugą tai valstybei.
Lietuvos apeliacinis teismas yra visiškai teisus savo nutartyse referuodamas į aplinkybę, kad tarptautinėje praktikoje gana plačiai gyvena toks valstybės imuniteto doktrinos taikymo aiškinimas, kuris neleidžia riboti valstybės imuniteto nuo kitos valstybės teismų net ir dėl tokių jos veiksmų, kurie pažeidžia tarptautinius įsipareigojimus (jus cogens).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2013 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Stichting Mothers of Srebrenica prieš Nyderlandų Karalystę (2013):
„Tarptautinė teisė nepalaiko pozicijos, kad civilinis ieškinys turėtų panaikinti imunitetą nuo ieškinio vien dėl to, kad jis grindžiamas įtarimu dėl ypač sunkaus tarptautinės teisės normos, net ir jus cogens normos, pažeidimo.“
Šią išvadą teismas grindė kito teismo – Tarptautinio Teisingumo Teismo – jau minėtu 2012 m. vasario 3 d. sprendimu byloje Vokietija prieš Italiją. Šis teismas papildomai konstatavo, kad nėra pakankamos valstybių praktikos, kuri leistų teigti, jog rimti pažeidimai panaikina valstybės imunitetą.
Tačiau detaliau analizuodami minėtus teismų sprendimus pastebime, kad abiejuose sprendimuose teismai palietė dar vieną klausimą – ar valstybės imunitetas nuo kitos valstybės teismų jurisdikcijos nepažeis kito tarptautinėje teisėje įtvirtinto principo – asmens teisės į teisingumą (access to justice).
Tai rodo, kad teismams kilo abejonė ar, žvelgiant į teisės į teisingumą visuotinai privalomą pobūdį (jus cogens), valstybės imunitetas nuo kitos valstybės teismų jurisdikcijos nepažeis minėto tarptautinės teisės principo, t. y. neužkirs nukentėjusiai šaliai kelio į jos teisių gynimą, kai nėra kitos alternatyvos minėtai teisei ginti – alternatyvios jurisdikcijos nebuvimas.
ELTAMinėtas klausimas EŽTT sprendime byloje Stichting Mothers of Srebrenica prieš Nyderlandų Karalystę (2013) buvo atsakytas labai formaliai ir lakoniškai (sprendimo p. 164):
„ <...> tai nereiškia, kad, nesant alternatyvios teisių gynimo priemonės, imuniteto pripažinimas ipso facto yra teisės kreiptis į teismą pažeidimas.“
Tarptautinis Teisingumo Teismas 2012 m. vasario 3 d. sprendime byloje Vokietija prieš Italiją konstatavo, kad:
valstybių (taip pat JT) imunitetas yra absoliutus, net jei nėra alternatyvaus teisinio mechanizmo ginčui spręsti (p. 165);
alternatyvaus teisinio kelio nebuvimas savaime nereiškia žmogaus teisių pažeidimo (p. 164).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, mano požiūriu, tarptautiniai teismai (1) supranta teisės į teisingumą užtikrinimo aktualumą šioje situacijoje, bet (2) kol kas neranda atsakymo tarptautinės teisės šaltiniuose.
Alternatyvus požiūris: tarptautinių įsipareigojimų (jus cogens) pažeidimas nėra oficialus valstybės aktas (acta jure imperii), dėl kurio turi būti taikomas valstybės imunitetas
Nuomonė, kad tarptautinių įsipareigojimų (jus cogens) pažeidimas kiekvienu atveju negali pateisinti valstybės pažeidėjos imuniteto nuo užsienio teismų, vis dažniau matoma ne tik teisės mokslininkų darbuose, bet ir oficialiuose užsienio teismų dokumentuose:
„Tarptautinis kankinimo nusikaltimas turi ypatingą statusą: jį draudžia imperatyvi tarptautinės teisės norma (jus cogens) ir jis suteikia pagrindą visuotinei jurisdikcijai.“
„Tarptautinė teisė nepripažįsta veiksmo, pažeidžiančio jus cogens, suverenaus veiksmo. Todėl valstybės jus cogens normos, draudžiančios oficialų kankinimą, pažeidimas neturėtų teisės į tarptautinės teisės suteikiamą imunitetą.“
Italijos Aukščiausiasis Kasacinis Teismas (Corte di Cassazione) nusprendė, kad Vokietija negali remtis valstybės imunitetu byloje, kurioje Italijos pilietis reikalavo žalos atlyginimo už deportaciją ir priverstinį darbą Antrojo pasaulinio karo metu. Teismas rėmėsi tuo, kad pažeidimai buvo susiję su jus cogens normomis, kurios viršija valstybės imunitetą. Analogiškai sprendė ir Graikijos pirmosios instancijos teismas (Proto-dikeio) Livadijoje, kuris 1997 m. rugsėjo 25 d. priėmė sprendimą už akių prieš Vokietiją ir priteisė kompensaciją 1944 m. birželio 10 d., vokiečių okupacijos metu, Graikijoje, Graikijos Distomo kaime, įvykusių žudynių aukų paveldėtojams.
Ar valstybės imunitetas nuo kitos valstybės teismų jurisdikcijos nepažeis kito tarptautinėje teisėje įtvirtinto principo – asmens teisės į teisingumą?
„Kaip jau minėta, Tarptautinis Teisingumo Teismas 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Vokietija prieš Italiją sukritikavo minėtus Italijos ir Graikijos teismų sprendimus. Tačiau savo išvadai, kad valstybės imunitetas galioja net ir esant kaltinimams dėl rimtų žmogaus teisių pažeidimų paremti, teismas nepateikė išsamios analizės, o rėmėsi statistiniu požiūriu – kiekybine nacionalinių sprendimų analize. Teismas rėmėsi tuo, kad nėra pakankamai valstybės praktikos, kad būtų galima laikyti šią išimtį tarptautinės paprotinės teisės dalimi.
Tačiau teisėjai nebuvo vieningi – šioje byloje yra pateiktos trijų teisėjų atskirosios (dissenting) nuomonės, kuriomis teisėjai pareiškė nesutikimą su teismo galutiniu sprendimu. Visi šie teisėjai akcentavo šiuos aspektus:
Valstybės imunitetas negali būti taikomas, kai kalbama apie rimtus žmogaus teisių pažeidimus, tokius kaip karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmogiškumui.
Teisingumas negali būti paneigtas remiantis formaliomis procesinėmis taisyklėmis, kai kalbama apie sunkiausius tarptautinės teisės pažeidimus.
Tarptautinės teisės imperatyvios normos (jus cogens) turi viršenybę prieš procesines taisykles, tokias kaip valstybės imunitetas.
Tarptautinė teisė vystosi, ir teismas turėtų atsižvelgti į šiuolaikines tendencijas, kurios riboja imunitetą esant rimtiems žmogaus teisių pažeidimams.
Teisėjas Antônio Augusto Cançado Trindade savo atskirojoje nuomonėje sukritikavo Tarptautinio Teisingumo Teismo taikytą kiekybės principą kaip pernelyg formalų ir mechaninį valstybių praktikos vertinimą, kai sprendžiama dėl papročių teisės egzistavimo:
„Teismo samprotavimai grindžiami mechaniniu nacionalinių sprendimų išvardijimu, nevertinant jų motyvų ar vertybių, kurias jie puoselėja. Tai formalus požiūris, neatsižvelgiantis į tarptautinės teisės raidą žmogaus teisių ir teisingumo prieinamumo principo kontekste.“
Vertindamas pateiktas išvadas kokybiniu aspektu manau, kad joms paneigti nėra pakankama pasikliauti aplinkybe, jog tarptautinėje praktikoje daugiau egzistuoja priešingų nuomonių.
Last resort exception: kai nėra kur kreiptis
Italija minėtoje Tarptautinio Teisingumo Teismo byloje Vokietija prieš Italiją rėmėsi ne tik pažeidimų sunkumu, bet ir tuo, kad nukentėjusieji neturėjo jokios kitos jurisdikcijos (forumo), kurioje galėtų siekti teisingumo. Ši išimtis praktikoje vadinama paskutinio forumo išimtimi (last resort exception), teigiant, kad, kai nėra jokių kitų veiksmingų priemonių ar kitų jurisdikcijų, kur nukentėję asmenys galėtų gauti teisinę apsaugą už žmogaus teisių pažeidimus, valstybė pažeidėja negali gintis valstybės imunitetu nuo kitų valstybių teismų jurisdikcijų.
Last resort išimtis glaudžiai siejasi su kitu tarptautinės teisės principu – teise į teisingumą taip, kaip ją apibrėžia tarptautinės žmogaus teisių normos (pvz., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnis ir kt.). Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis nustato teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.
Tarptautinės teisės raidos procesas įpareigoja neapsiriboti vien tik retrospektyviniu požiūriu, remiantis istoriniais precedentais.
Dalis tarptautinės teisės mokslo atstovų pritaria, kad, kai nėra kitos alternatyvos, valstybės imuniteto taikymas paneigia teisę į teisinę apsaugą, o tai prieštarauja tarptautinėms žmogaus teisių normoms.
Tas pats EŽTT byloje Waite ir Kennedy prieš Vokietiją sprendė, kad valstybės imunitetas negali būti taikomas, jeigu nėra alternatyvių priemonių ginčui spręsti:
„Teismo nuomone, esminis veiksnys nustatant, ar pagal Konvenciją leidžiama suteikti ESA imunitetą nuo Vokietijos jurisdikcijos, yra tai, ar pareiškėjai turėjo pagrįstų alternatyvių priemonių veiksmingai ginti savo teises pagal Konvenciją.“
Kitoje byloje: J. C. ir kiti prieš Belgiją (bylos nr. 11625/17) EŽTT konstatavo:
„Teismas sprendžia, kad alternatyvių priemonių atitinkamoms teisėms apsaugoti nebuvimas yra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti vertinant teisės kreiptis į teismą apribojimo proporcingumą.“
Teisė į teisingą teismą, arba teisė į teisingumą, yra tarptautinės teisės principas, kuris jus cogens normų hierarchijoje nenusileidžia valstybės imuniteto apsaugos principui.
Jungtinių Tautų Organizacija skelbia, kad teisė į teisingumą yra:
Pagrindinė žmogaus teisė, būtina kitoms teisėms įgyvendinti.
Teisės viršenybės dalis, kuri užtikrina, kad žmonės galėtų ginti savo teises teisinėmis priemonėmis.
PexelsUniversali vertybė, taikoma tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose kontekstuose.
Specialiojo Tribunolo Libanui (STL) teisėjas Antonio Cassese labai aiškiai suformulavo:
„Teisė į teisingumą yra pagrindinė žmogaus teisė. Tai yra tarptautinės paprotinės teisės principas ir, tiesą sakant, jus cogens norma.“
Teisė į teisingą teismą yra per daug reikšmingas tarptautinis teisės principas (jus cogens), dėl ko jis negali būti automatiškai ignoruojamas ar paneigiamas, kai yra sprendžiamas valstybės imuniteto klausimas.
Išvados
Minėta Lietuvos apeliacinio teismo bylos situacija išryškino vidinę dilemą valstybių teisės į suverenitetą apimtimi, kuri pasireiškia kaip dviejų teisės į suverenitetą saugomų vertybių konkurencija:
valstybės agresorės teisė į suverenitetą: imunitetas nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijų;
agresiją patyrusios valstybės teisė į suverenitetą – teisė gintis nuo tarptautinės teisės į suverenitetą pažeidimo.
Atitinkamai šios vidinės dilemos išsprendime neišvengiamai dalyvauja kitas fundamentinis tarptautinės teisės principas (jus cogens) – teisė į teisingą teismą, kuris turi būti vertinamas ne kaip papildomas, o kaip esminis elementas sprendžiant suvereniteto ribų klausimą.
*****susije*****
Nors oficialiojoje ir mokslinėje tarptautinėje praktikoje yra matomas nesutarimas, šios dilemos sprendime kol kas laimi agresorius – jis gali gintis imunitetu nuo kitų valstybių teismų ir ši gynyba kol kas yra efektyvi, nes alternatyvaus kelio, kaip agresijos aukos galėtų apginti savo teises, nėra.
Tačiau šis nesutarimas, mano nuomone, skatina ar net įpareigoja valstybės imuniteto klausimą svarstyti atidžiau. Tarptautinės teisės raidos procesas įpareigoja neapsiriboti vien tik retrospektyviniu požiūriu, remiantis istoriniais precedentais, bet konceptualiai – vertinant jų kokybinį turinį ir gebėjimą prisidėti prie proporcingo tarptautinių principų įgyvendinimo. Tarptautinės teisės raida turi būti orientuota ne į formalų stabilumą, o į vertybinį nuoseklumą ir gebėjimą reaguoti į šiuolaikinius iššūkius.
Ar vis dar galima pateisinti tarptautinės teisės doktriną, kuri istoriškai apsaugojo Jungtinių Tautų Organizaciją nuo jos atsakomybės teisminio vertinimo, palikdama nukentėjusius asmenis be realios galimybės ginti savo teises? Šis požiūris, nors gal ir turėjęs pagrindimą praeities kontekste, šiandien kelia rimtų abejonių dėl jo aktualumo, kai pasaulio geopolitinė padėtis kaista nuo diskusijų, viešų, tarp jų ir Jungtinių Tautų, deklaracijų, smerkiančių agresorių veiksmus.
Kęstutis ŠVIRINAS yra advokatas
