Rusija siekia įtikinti visą pasaulį, kad demokratija, žmogaus teisės ir teisinė valstybė yra netikros vertybės
Esu žmogaus teisių teisininkė. Vadovaudamasi teise, jau daug metų ginu žmones ir žmonių orumą. Dabar susiklostė tokia situacija, kai vien teisė nebeveikia.
Rusija, kaip Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos narė, pradėjo agresyvų karą, vykdo siaubingai žiaurius nusikaltimus prieš civilius gyventojus, o visa JT taikos ir saugumo sistema negali jos sustabdyti.
Turiu vienintelį klausimą. Kaip XXI a. apginti žmones, jų gyvybę, orumą ir laisvę?
Šį klausimą keliu ne tik kaip šalies, kuri ginasi nuo Rusijos agresijos, pilietė. To klausiu kaip pasaulio pilietė.
Ko bijo V. Putinas?
Tai nėra tik dviejų valstybių karas. Tai dviejų sistemų – autoritarizmo ir demokratijos – karas. Rusija šį karą pradėjo ne 2022 m., o 2014-ųjų vasarį. Tai įvyko iškart po Orumo revoliucijos Ukrainoje.
Tada milijonai Ukrainos žmonių drąsiai stojo į kovą su korumpuotu autoritariniu režimu. Jie kovojo už teisę kurti valstybę, kurioje būtų ginamos kiekvieno žmogaus teisės, kurioje valdžios institucijos prisiimtų atsakomybę, teismai būtų nepriklausomi, o policija nesmurtautų prieš taikių studentų demonstracijas. Už tai jie sumokėjo aukščiausią kainą. Policija šalies sostinės centre sušaudė daugiau negu šimtą taikių demonstrantų.
Žlugus autoritariniam režimui, Ukrainoje atsirado galimybės demokratinėms permainoms. Būtent dėl to, kad sustabdytų Ukrainą šiame kelyje į demokratiją, Rusija pradėjo šį karą. Rusija okupavo Krymą, dalį Donecko ir Luhansko regionų, o 2022 m. ši okupacija išsiplėtė iki visiškos invazijos, nes Vladimiras Putinas nebijo NATO. V. Putinas bijo pačios laisvės idėjos.
Rusija siekia įtikinti visą pasaulį, kad demokratija, žmogaus teisės ir teisinė valstybė yra netikros vertybės, nes jos nieko neapsaugo per karą. Rusija siekia įtikinti pasaulį, kad galingą karinį potencialą ir branduolinį ginklą turinti valstybė gali pažeisti pasaulio tvarką, diktuoti savo taisykles tarptautinei bendruomenei ir net jėga pakeisti tarptautiniu mastu pripažintas valstybės sienas.
Jei Rusijai pavyks, tai taps sektinu pavyzdžiu autoritariniams lyderiams įvairiose pasaulio šalyse. Demokratinės vyriausybės bus priverstos investuoti pinigus ne į švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrą ar verslo plėtrą, ne į pasaulinių problemų, tokių kaip klimato kaita ar socialinė nelygybė, sprendimą, bet į ginklų gamybą. Padaugės branduolinių valstybių, atsiras robotizuotų armijų ir naujų masinio naikinimo ginklų. Jei Rusijai pavyks ir šis scenarijus išsipildys, teks visiems be išimties gyventi pavojingame pasaulyje.
Nebaudžiamas blogis klesti. Rusijos kariuomenė vykdė siaubingus nusikaltimus Čečėnijoje, Sakartvele, Sirijoje, Malyje, Libijoje ir kitose pasaulio šalyse. Jie niekada nebuvo už tai nuteisti. Jie tiki galį daryti, ką tik nori.
Po plataus masto invazijos į Ukrainą susidūrėme su iki šiol dar nematytu karo nusikaltimų skaičiumi. Rusijos kariuomenė tyčia griauna gyvenamuosius namus, bažnyčias, mokyklas ir ligonines, puola evakuacijos koridorius, steigia koncentracijos stovyklas, organizuoja prievartinius trėmimus, grobia, prievartauja, kankina ir žudo civilius okupuotose teritorijose.
Jei Rusijai pavyks ir šis scenarijus išsipildys, teks visiems be išimties gyventi pavojingame pasaulyje.
Tai sąmoninga autoritarinio režimo politika. Rusija naudoja karo nusikaltimus kaip karybos metodą. Rusija bando palaužti žmonių pasipriešinimą ir okupuoti šalį, nešdama nepakeliamas kančias civiliams gyventojams.
Mes šias kančias fiksuojame dokumentuose. Apklausiau šimtus nelaisvę išgyvenusių žmonių. Jie pasakojo, kaip buvo mušami, prievartaujami, kaip elektros šoko įtaisu buvo žalojami jų lytiniai organai, kaip jiems buvo lupami nagai, gręžiami keliai, kaip jie buvo verčiami rašyti savo krauju. Viena moteris pasakojo, kad jai akis buvo išlupta šaukštu.
Tokiems veiksmams nėra jokio karinio pateisinimo. Rusai taip siaubingai elgėsi vien todėl, kad galėjo.
Susiduriame su atsakomybės nebuvimo problema. Ukrainos teisinė sistema perkrauta nuo itin didelio karo nusikaltimų skaičiaus. Tačiau Tarptautinis Baudžiamasis Teismas apsiriboja tik kelių pasirinktų bylų tyrimais ir neturi kompetencijos nagrinėti Rusijos agresijos prieš Ukrainą nusikaltimus.
XX a. civilizuotas pasaulis žengė svarbų žingsnį, įtvirtindamas teisę ir teisingumą. Niurnbergo Tribunole karo nusikaltėliai buvo teisiami jau žlugus nacių režimui.
Turime nesustoti ir XXI a. Teisingumas turi būti nepriklausomas nuo V. Putino režimo galios. Negalime laukti. Dabar turime įsteigti specialų tribunolą, nagrinėsiantį agresijos nusikaltimus, ir sustabdyti V. Putiną, Aliaksandrą Lukašenką ir kitus už šį nusikaltimą atsakingus asmenis.
ScanpixVienas žmogus – visas pasaulis
Ir dar šis tas svarbaus. Yra ne tik agresijos, bet ir kiti tarptautiniai nusikaltimai: karo nusikaltimai, nusikaltimai žmogiškumui ir genocidas. Šie nusikaltimai neturi nugulti tik archyvuose ir tarptautinių organizacijų ataskaitose. Kare žmonės tampa tiesiog skaičiais. Karo nusikaltimų mastas auga taip sparčiai, kad neįmanoma papasakoti visų istorijų. Tačiau vieną istoriją papasakosiu.
62 metų civilį Oleksandrą Šelipovą Rusijos kariškiai nužudė šalia jo namų. Tragedija sulaukė didžiulio atgarsio žiniasklaidoje vien todėl, kad tai buvo pirmasis teismo procesas nuo vasario 24 d. Jo žmona Kateryna teisme pasakojo, kad jos vyras buvo paprastas ūkininkas, tačiau jai jis buvo visas pasaulis, kurio dabar ji neteko.
Žmonės nėra tik skaičiai. Turime sugrąžinti žmonėms jų vardus. Turime užtikrinti teisingumą visiems, nepriklausomai nuo to, kas yra nukentėjusieji, kokia jų socialinė padėtis, kokio pobūdžio ir laipsnio žiaurumą jie patyrė, ir ar jų byla domisi tarptautinės organizacijos ar žiniasklaida. Tai įmanoma. Naujosios technologijos leidžia dokumentais pagrįsti karo nusikaltimus taip, kaip prieš 15 metų apie tai nebuvo galima net pasvajoti. Tiriamosios žurnalistikos interneto svetainės „Bellingcat“ ir kitų tyrėjų patirtis įtikinamai įrodo, kad galime atkurti įvykius net nebūdami įvykių vietoje.
Europos šalys gali padėti Ukrainos teisinei sistemai veiksmingai tirti karo nusikaltimus, nusikaltimus žmogiškumui ir genocidą ir patraukti atsakomybėn už juos atsakingus asmenis. Mums reikalinga užsienio specialistų – teisėjų, prokurorų ir tyrėjų – parama, kad galėtume tinkamai ištirti dešimčių tūkstančių tarptautinių nusikaltimų teisminius procesus pagal teisingumo standartus, ypač pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio nuostatas. Nacionaliniuose tyrimuose ir teisingumo vykdyme turime įtvirtinti tarptautinį elementą. Turime sukurti mechanizmą, kurį pasitelkdami šalies tyrėjai dirbtų kartu su kitų šalių tyrėjais, o šalies teisėjai – kartu su kitų šalių teisėjais.
Daug dalykų nėra ribojami valstybių sienų. Ir laisvė yra vienas jų. Taip pat žmogiškasis solidarumas.
Turime nutraukti šį nebaudžiamumo ratą. Ne tik dėl ukrainiečių ir ne tik dėl kitų nuo brutalių Rusijos veiksmų nukentėjusių žmonių, bet ir dėl žmonių, kurie gali tapti kitu Rusijos agresijos taikiniu. Šį kartą užkirskite tam kelią.
Tam mums reikia įvairių šalių teisininkų bendruomenių paramos. Daug dalykų nėra ribojami valstybių sienų. Ir laisvė yra vienas jų. Taip pat žmogiškasis solidarumas.
Oleksandra Matvijčuk yra žmogaus teisių gynėja, dirbanti Ukrainoje. Šiuo metu ji vadovauja žmogaus teisių organizacijai „Center for Civil Liberties„ (Pilietinių laisvių centras), taip pat koordinuoja iniciatyvinės grupės „Euromaidan SOS„, įsteigtos kaip atsakas į brutalų taikios demonstracijos išvaikymą Kyjive 2013 m. lapkričio 30 d., darbą.
2022 m. vasarį prasidėjus naujai ginkluotai agresijai, ji kartu su kitais partneriais sukūrė iniciatyvą „Tribunolas Putinui„ dokumentuoti nusikaltimams pagal Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutą visuose Ukrainos regionuose, tapusiuose Rusijos Federacijos atakų taikiniais.
2022 m. „Financial Times„ ją pripažino viena iš 25 įtakingiausių moterų. Tais pačiais metais jos vadovaujama organizacija „Center for Civil Liberties„ tapo viena iš trijų Nobelio taikos premijos laureačių. Nobelio taikos premijos komitetas pabrėžė, kad ši organizacija daug metų gynė pamatines žmogaus teises ir žmonių teisę kritikuoti valdžią. Buvo paminėti ir išskirtiniai šios organizacijos nuopelnai dokumentuojant karo nusikaltimus, žmogaus teisių pažeidimus ir piktnaudžiavimą valdžia.
BEREKLAMOS:
