ShutterstockAktyvūs karo veiksmai, įvesta karo ar nepaprastoji padėtis gali įvairiais pjūviais paveikti bet kurios šalies verslą. Sutrikdytos tiekimo grandinės, energijos tiekimas, darbo jėgos ar paklausos trūkumas ne vienai įmonei gali atrodyti kaip neįveikiami trukdžiai toliau vykdyti veiklą. Svarbu, kad bendrovės turėtų pasiruošusios strategiją, kaip elgtųsi tokiais atvejais, o valstybė visais įmanomais būdais padėtų užtikrinti verslui visą reikalingą paramą.
Kaip karo ar nepaprastoji padėtis paveiktų Lietuvos verslą ir ar esame tam pasiruošę?
Ukrainos pavyzdys
Kai 2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, veiklą laikinai stabdyti arba visiškai nutraukti, Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, buvo priversta 64 proc. smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV). Bendrovių veikla buvo paveikta beveik visose srityse: oro antskrydžiai ar okupacinės pajėgos sausumoje griovė sandėlius ir kitas patalpas, nutrūko tiekimo grandinės, sutrikdytas elektros, vandens ir šilumos tiekimas, mobilizuota dalis darbo jėgos, sustojo užsienio investicijos, sumažėjo paklausa.
Labai smulkus, smulkusis ir vidutinis verslas buvo ir yra Ukrainos ekonomikos stuburas. Jis sudaro apie 98 proc. visų verslo įmonių, suteikė 74 proc. visos šalies darbo vietų ir generavo 64 proc. bendros pridėtinės vertės. Iki plataus masto invazijos SVV gamybos pajėgumų panaudojimas siekė 72,4 proc., tačiau 2023 m. smuktelėjo iki 47,7 proc.
Karo poveikis finansiniams bendrovių rezultatams priklausė nuo sektoriaus ir regiono. 9,5 proc. įmonių nurodė dėl karo nepatyrusios jokių finansinių nuostolių, 10 proc. nuostoliai neviršijo 10 tūkst. JAV dolerių. Tačiau vienos bendrovės patirti nuostoliai sudarė vidutiniškai 227 tūkst. JAV dolerių. 2024 m., JT duomenimis, 77 proc. Ukrainos įmonių savo padėtį vertino kaip blogą arba patenkinamą, tačiau verslas vis dar optimistiškai žiūri į pokario atsigavimą, ketina išlaikyti visą darbo dieną dirbančius darbuotojus ir integruoti šalies viduje perkeltus asmenis į savo darbo jėgą. Dauguma įmonių, jau sumažinusių darbuotojų skaičių, toliau to daryti neketino – jų manymu, jų darbo jėga yra būtina sąlyga, kad ekonomika toliau laipsniškai atsigautų.
Jau po pusmečio nuo plataus masto invazijos pradžios 84 proc. iš veiklą nutraukusių Ukrainos verslų ją galėjo bent iš dalies pratęsti.
„Šį atsigavimą lemiantys veiksniai apima energijos tiekimo pagerėjimą, išorinę finansinę pagalbą ir statybos, prekybos, žemės ūkio bei perdirbamosios pramonės augimą, – pabrėžiama 2024 m. JT ataskaitoje. – Nepaisant transporto ir logistikos problemų, eksporto blokadų ir ekonominių sankcijų, Ukraina sugebėjo išlaikyti makroekonominį stabilumą, o ekonomikai prognozuojamas augimas. Vyriausybė ir verslo sektoriai įveikia šias kliūtis strateginėmis priemonėmis, pavyzdžiui, atverdami alternatyvius prekybos koridorius ir pasinaudodami tarptautine finansine parama, taip parodydami ryžtingą siekį atgaivinti ekonomiką ir užtikrinti tvarų augimą.“
Jau po pusmečio nuo plataus masto invazijos pradžios 84 proc. iš veiklą nutraukusių Ukrainos verslų ją galėjo bent iš dalies pratęsti.
Australijos Bondo universiteto tyrėjų 2025 m. atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 85 SVV Ukrainos bendrovės iš 19 skirtingų sektorių, atskleidė, kad 82 proc. vadovų svarbiausiu ištekliu laiko darbo jėgą. Ypač svarbu atitinkamai motyvuoti darbuotojus, kurie kiekvieną dieną dėl karo veiksmų patiria didelę įtampą. „Kai komandos nariai yra motyvuoti, jie labiau linkę būti optimistiški ir atsparūs susidūrę su sunkumais. Motyvuoti darbuotojai yra produktyvesni nei nemotyvuoti. Tai svarbu, kai žmonės turi pasiekti daugiau su mažesniais ištekliais“, – teigė vienas apklaustas bendrovės vadovas.
Antru pagal svarbą ištekliumi respondentai nurodė finansus ir priėjimą prie kapitalo, toliau rikiavosi reikiama produkcija ir energija, paklausa ir rinkos, įranga bei technologijos, informacija ir valstybėje įvestos reguliacijos.
Austrijos bankas „Reiffeisen“ išskyrė kelis sektorius, kurie šiuo metu ypač svarbūs Ukrainos ekonomikai ir kurie galėtų užsienio investuotojams būti patraukliausi. Tai – gynybos sektorius, kuriame naudojamos realiomis sąlygomis išbandytos naujos technologijos ir gaminami produktai, taip pat žemės ūkis, kuris istoriškai Ukrainoje buvo itin stiprus ir veiksmingas.
„Didelė žala, kurią agresorius padarė vidaus energetikos sektoriui, suteikia galimybę jį visiškai pertvarkyti, reaguojant į naujus iššūkius ir riziką, pereiti prie alternatyvių energijos šaltinių, labiau išskaidytos gamybos ir integracijos su energijos saugojimo įrenginiais“, – pabrėžiama 2025 m. banko parengtoje ataskaitoje.
Taip pat didelį potencialą turi ir statybų sektorius, nes Ukrainai nuolat aktualu atstatymas, didinantis statybinių medžiagų paklausą. Palanki Ukrainos geografinė padėtis lemia ir geras transporto bei logistikos sektoriaus plėtros sąlygas.
Iššūkiai Lietuvos verslui
Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad tam tikros konstitucinės teisės ir laisvės gali būti apribotos karo ar nepaprastosios padėties metu, tačiau šie apribojimai turi būti neišvengiami, proporcingi ir atitikti Konstituciją bei tarptautinius įsipareigojimus, ypač žmogaus teisių apsaugos srityje.
Pagal Konstituciją karo padėties atveju gali būti apribotos asmens laisvės, asmens neliečiamybė ir privatus gyvenimas, žodžio bei informacijos laisvė, susirinkimų laisvė, asociacijų laisvė, judėjimo laisvė, politinės teisės ir apribotas nuosavybės neliečiamumas, kai turtas gali būti paimtas valstybės reikmėms, jei tai daroma įstatymų nustatyta tvarka ir atlyginant nuostolius.
Kaip aiškino advokatų kontoros „Noewe Legal“ parteris ir advokatas Tomas Venckus, paskelbus karo ar nepaprastąją padėtį verslas susidurtų su teisinio režimo apribojimais, kylančiais iš Karo padėties įstatymo ir Nepaprastosios padėties įstatymo, suteikiančiais valstybei plačius įgaliojimus riboti ar net laikinai perimti ūkinę veiklą.
„Karo padėties metu valstybė įgyja teisę riboti ar uždrausti bet kokią ūkinę komercinę veiklą ar konkretaus ūkio subjekto veiklą, nustatyti įmonėms būtinas užduotis, susijusias su valstybės gynyba ar kitomis gyvybiškai svarbiomis funkcijomis, o tam tikrais atvejais net skirti savo atstovus į ūkio subjektus, siekdama užtikrinti veiklos tęstinumą, – aiškino advokatas. – Jei būtinosios užduotys negali būti vykdomos arba įmonės valdymas tampa neefektyvus, gali būti stabdomi įmonės valdymo organų įgaliojimai, o įmonės veikla – laikinai perimama. Tokiu atveju patirti nuostoliai kompensuojami tik atšaukus karo padėtį ir tik atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes.“
Verslui tampa itin svarbu iš anksto įsivertinti rizikų valdymo priemones ir veiklos tęstinumo scenarijus.
Verslą taip pat galėtų reikšmingai paveikti prekybos bei tiekimo grandinių apribojimai. Pasak T. Venckaus, vyriausybė gali uždrausti ar riboti ginklų, karinės technikos, vaistų, medicinos priemonių, geriamojo vandens, žemės ūkio ir maisto produktų importą, eksportą ar tranzitą į priešiškas valstybes ir iš jų. Karo padėties režimas numato pareigą užtikrinti veiklos tęstinumą tiems ūkio subjektams, kurie teikia valstybei strategiškai svarbias prekes ar paslaugas, todėl kai kurios įmonės, anot T. Venckaus, faktiškai būtų įpareigotos vykdyti veiklą valstybės poreikiams patenkinti.
Asmeninis archyvasValstybė gali be savininko žinios ar sutikimo laikinai paimti ar rekvizuoti turtą, įskaitant įmonių įrangą, žaliavas ar transporto priemones. Tokiu atveju atlyginimas už rekvizuotą turtą taip pat būtų mokamas pasibaigus karo padėčiai. „Tokia rizika reikšmingai padidina veiklos neapibrėžtumą ir apsunkina veiklos planavimą“, – neabejojo T. Venckus.
Jis taip pat priminė, kad valstybė turi teisę reguliuoti būtiniausių prekių ir paslaugų kainas, nustatydama tokių prekių ir paslaugų didžiausias kainas, fiksuotas kainas ir patvirtindama tokių prekių ir paslaugų kainodaros taisykles: „Nors įstatymas įtvirtina, kad tokios kainos negali būti mažesnės už savikainą, verslo lankstumas iš esmės sumažėja ir tampa priklausomas nuo valstybės reguliavimo.“
Nepaprastoji padėtis, kaip aiškino T. Venckus, paprastai yra siauresnė nei karo padėtis, bet jai esant gali būti numatyti judėjimo, renginių ar tam tikrų kitų veiklų apribojimai, specialių leidimų poreikis, sanitarinės ar saugumo priemonės.
„Visi šie apribojimai tiesiogiai paveikia darbo organizavimą, klientų srautus ir paslaugų teikimą, – kalbėjo T. Venckus. – Kartu didėja kibernetinio saugumo reikalavimai, IT infrastruktūros kontrolė ir valstybės institucijų priežiūra, o tai gali pareikalauti papildomų investicijų ir veiklos adaptacijų.“
Pasak advokato, ir karo, ir nepaprastoji padėtis neišvengiamai kelia riziką sutartinių įsipareigojimų vykdymui. „Logistikos, žaliavų prieinamumo, darbuotojų judėjimo kliūtys ar laikinas įmonės veiklos apribojimas gali sukelti force majeure situacijas ir lemti ginčus dėl nuostolių atlyginimo. Dėl to verslui tampa itin svarbu iš anksto įsivertinti rizikų valdymo priemones ir veiklos tęstinumo scenarijus.“
Trūksta aiškumo
Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) vadovės Inetos Rizgelės nuomone, šalies verslininkai neabejotinai toliau siektų tęsti veiklą, tačiau ar tai pavyktų, priklauso ir nuo pavienių įmonių pasiruošimo, ir nuo valstybės suteikiamo užtikrintumo dėl veiklos tęstinumo.
„Išskyrus kelias nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbias įmones ir sektorius, šiandien pasiruošimas dienai X paliktas kiekvienai įmonei, – teigė pašnekovė. – Nuo įmonės priklauso, kiek ji yra pasiruošusi. Žinome pavienių atvejų, kai ji apsirūpina, pavyzdžiui, dyzeliniais generatoriais ar akumuliatoriais, jei nutrūktų elektros tiekimas, rūpinasi, kaip veiktų mokėjimai interneto tiekimui nutrūkus, ir t. t.“
Asmeninis archyvasTačiau iš valstybės, I. Rizgelės teigimu, trūksta aiškumo, kaip įmonėms svarbiuose sektoriuose tektų dirbti atėjus dienai X. „Pavyzdys – maisto gamybos įmonė neturi užtikrintumo dėl savo veiklos tęstinumo dienos X atveju, nes, mūsų žiniomis, dauguma maisto pramonės įmonių nėra įtrauktos į mobilizacinius planus, tad jų darbuotojai gali būti mobilizuoti kitam tikslui. Tokiu atveju įmonė galimai liktų be dalies darbuotojų ir dėl to galėtų nebepavykti užtikrinti visuomenei svarbios funkcijos – maisto gamybos“, – teigė LVK direktorė.
Panašias įžvalgas pateikė ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius. Anot jo, Lietuvos verslo pasirengimas tęsti veiklą ekstremaliųjų situacijų metu yra nevienodas ir labai priklauso nuo įmonės dydžio, kapitalo ir priklausymo tarptautinėms grupėms.
„Dalis didžiųjų gamybos įmonių yra sistemiškai įsivertinusios savo rizikas ir pasirengusios minimaliai veiklai: jos turi generatorius, avarinius energijos šaltinius, priedangas, apsaugines erdves ir suplanuotas žaliavų atsargas, – kalbėjo pašnekovas. – Kita vertus, absoliuti dauguma verslų šiandien neturi realių scenarijų, kaip dirbtų, jei sutriktų infrastruktūra, komunikacija ar darbuotojų prieinamumas.“
Kita vertus, absoliuti dauguma verslų šiandien neturi realių scenarijų, kaip dirbtų, jei sutriktų infrastruktūra, komunikacija ar darbuotojų prieinamumas.
Pasak V. Janulevičiaus, veiklos tęstinumas karo ar nepaprastosios padėties metu reikalauja ne tik fizinių išteklių, bet ir iš anksto suderintos logistikos – nuo žaliavų iki produkcijos realizavimo: „Šiuo metu rimtai planuoja tik apie dešimtadalį verslų. Taip yra dėl dviejų priežasčių: pirma, verslas nėra įtraukiamas į regioninius pasirengimo planus ir dažnai neturi elementarios informacijos apie savo vaidmenį. Antra, dalis savivaldos ir atsakingų pareigūnų vis dar linkę nukreipti atsakomybę į „nacionalinį lygį“ – taip sukuria informacinę spragą ir verslui nepalieka galimybių pasirengti. Todėl šiandien galima sakyti, kad pasirengimo potencialas yra, tačiau jis nėra institucionalizuotas, o valdžios ir verslo dialogas dar tik formuojasi.“
Prekybos tinklo „Maxima“ Komunikacijos ir korporatyvinių ryšių departamento direktorė Snieguolė Valiaugaitė teigė, kad bendrovė ekstremaliųjų situacijų klausimais glaudžiai bendradarbiauja su valstybės institucijomis, o pagrindinis partneris, numatantis, kaip prekybos tinklai turėtų veikti ekstremaliosiomis sąlygomis, yra Nacionalinis krizių valdymo centras (NKVC).
„Kartu esame sudarę vidines procedūras, parengę veiksmų planus, kuriuos įgyvendiname, prižiūrime ir, esant poreikiui, koreguojame. Į visus valstybės institucijų signalus dėl galimų grėsmių reaguojame nedelsiant“, – teigė S. Valiaugaitė.
Vos prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą, bendrovė savo iniciatyva sudarė kritinių parduotuvių sąrašą ir paruošė atskirą veiksmų planą, kaip jos turėtų savarankiškai veikti tam tikram laikui nutrūkus ryšiui su kitais įmonės padaliniais, sutrikus elektros tiekimui ar informacinių technologijų (IT) sistemų darbui.
Asmeninis archyvasAnot S. Valiaugaitės, sunku išskirti, kokie iššūkiai prekybos tinklui būtų sunkiausi, nes tai priklausytų nuo krizės pobūdžio. „Daugelį jų esame aptarę ir įmonės viduje, ir su NKVC incijuotų stalo pratybų metu. Vis dėlto vertiname, kad tikrai nemažą dalį sudėtingų situacijų sudaro logistikos iššūkiai. Todėl savarankiško veikimo planas sudarytas ir mūsų svarbiausių sandėlių darbui užtikrinti“, – pasakojo pašnekovė.
Prekybos tinklas, rekonstruodamas ir tvarkydamas parduotuves, investuoja į elektros generatorius, patalpų pritaikymą, organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos mokymus, civilinės ir gaisrinės saugos, pirmosios pagalbos mokymus, saugaus elgesio ir veiksmų gresiant ar įvykus ekstremaliajai situacijai, kibernetinio saugumo mokymus ir panašiai.
Geriau planuoti
Kaip pasakojo T. Venckus, valstybės atstovų paskyrimo įmonėse mechanizmo tikslas – užtikrinti, kad gyvybiškai svarbios funkcijos būtų vykdomos net ir ekstremaliosiomis sąlygomis. „Tai galėtų apimti, pavyzdžiui, strateginių žaliavų gamybą, kritinių medicininių priemonių tiekimą, logistikos palaikymą ar IT sistemų saugumo užtikrinimą, – vardijo pašnekovas. – Tačiau ūkio subjektams negali būti nustatomos tokios būtinosios užduotys, kurių ūkio subjektas negalėtų įvykdyti dėl technologinių ar kitų objektyvių priežasčių. Už būtinųjų užduočių vykdymą atlyginama Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis.“
„Advokato“ kalbinti verslo atstovai teigė, kad dalis verslo sektoriaus jau dabar galėtų savo gamyba prisidėti prie gynybos sektoriaus stiprinimo, o ateityje, esant poreikiui, perėjimas nuo vienos veiklos rūšies prie kitos būtų lengvesnis, tačiau tam trūksta aiškių žinučių iš valstybės.
Veiklos perkėlimas į užsienį karo ar nepaprastosios padėties metu Lietuvoje būtų ne tik logistiškai sudėtingas, bet ir teisiškai apribotas.
Kaip teigė I. Rizgelė, verslas keisti savo veiklą gali būti pasiruošęs tik žinodamas aiškius valstybės lūkesčius. „Šviežio maisto gamintojas negali savo iniciatyva pasiruošti persiorientuoti į, pavyzdžiui, konservuoto maisto gamybą, nes nežino – galbūt kariuomenė jau yra užsitikrinusi tiekimą sutartimis, kurios nėra viešos, ir t. t. Tad būtent valstybė privalo ateiti į įmonę ir pasakyti, ko iš jos tikisi. Organizacijoje turime narių, kurie teigia, kad galėtų pradėti gaminti kitokius, karo atveju svarbius produktus, tačiau tam, kad įmonė imtųsi veiksmų, jai reikia, kad valstybė išreikštų poreikį. Žinoma, turime ir atvejų, kai įmonės kreipiasi į Krašto apsaugos ministeriją ir informuoja, ką galėtų gaminti, ir gynybos planuotojai toliau domisi perspektyvomis.“
Pašnekovė kaip pavyzdį pateikė sveikatos apsaugos sektorių, kurio nemažą dalį sudaro privatus verslas. Mobilizavus medikus privačiose klinikose ar dienos chirurgijos centruose liktų įvairios medicinos technikos, kurios niekas nenaudotų.
„Tai viena sritis, kur valstybė akivaizdžiai nėra pagalvojusi, kaip išnaudoti visus privačios medicinos sektoriaus pajėgumus, – kritikavo I. Rizgelė. – Mūsų žiniomis, kartu su privačiu sektoriumi nei valstybės, nei savivaldybės lygiu nėra planuojama, kokias funkcijas galės atlikti privačios įstaigos. Tad gynybos planuotojai turi iš naujo pažiūrėti į karo ir civilinės medicinos planus, kartu su verslo atstovais įvertinti, kaip privačios sveikatos įstaigos dienos X atveju galėtų būti naudingos visuomenei.“
Anot V. Janulevičiaus, verslo pasirengimas prisitaikyti prie gynybos poreikių labai priklauso nuo sektoriaus. Jau dabar gynybos srityje veikiančios bendrovės turi aiškius procesus, sertifikavimo praktiką ir nuosekliai bendradarbiauja su institucijomis.
ELTA„Didžioji dalis pramonės įmonių, nors mato dvejopos paskirties gamybos potencialą, neretai susiduria su neapibrėžta ir lėtai judančia teisine aplinka, – pabrėžė pašnekovas. – Šiandien verslui dažnai neaišku, kokia konkreti produkcija ar komponentai reikalingi, kokie būtų užsakymų kiekiai, terminai ir kokį investicinį saugumą suteiktų valstybė.“
Dėl to bendrovės veikia individualiai – pavyzdžiui, tekstilės gamintojai gamina uniformas lygiagrečiai su civiline produkcija, maisto ir farmacijos sektoriai siūlo produktus į rezervus, o dalis apdirbamosios pramonės vertina galimybes diversifikuoti gamybą.
„Kad verslas realiai galėtų persijungti į gynybos režimą, būtinas aiškesnis valstybinis poreikio apibrėžimas, spartesnė teisinė tvarka ir proaktyvus bendradarbiavimas. Taip pat reikalingos reguliarios pratybos, nes be treniruočių tokie pokyčiai realybėje neveiks. Taip daroma, pavyzdžiui, Suomijoje ir Izraelyje, ir būtent šių šalių patirtis rodo, kad pasirengimas turi būti sisteminis, iš anksto suderintas ir reguliariai testuojamas, kitaip perėjimas į gynybinį režimą liktų tik teorinis“, – neabejojo pašnekovas.
PerplexityLikti Lietuvoje
Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą 4,3 proc. bendrovių savo veiklą dėl saugumo, prieigos prie vartotojų ir kvalifikuotos darbo jėgos perkėlė į užsienį.
Vis dėlto, T. Venckaus teigimu, Lietuvoje tai nebūtų taip paprasta. Pasak advokato, veiklos perkėlimas į užsienį karo ar nepaprastosios padėties metu Lietuvoje būtų ne tik logistiškai sudėtingas, bet ir teisiškai apribotas.
„Karo padėtis suteikia valstybei plačias teises riboti kapitalo, turto ar įrangos išvežimą, ypač jei tai gali turėti įtakos nacionaliniam saugumui, energetiniam ar technologiniam stabilumui, – kalbėjo T. Venckus. – Įmonėms gali būti nustatomos privalomos užduotys, o tam tikras turtas – laikinai paimtas ar rekvizuojamas. Praktikoje tai reiškia, kad mėginimas perkelti gamyklas, sandėlius, strateginę įrangą ar žaliavas už šalies ribų gali būti sustabdytas administraciniu sprendimu arba apribotas valstybės institucijų. Darbuotojų perkėlimas į užsienį taip pat gali susidurti su papildomomis kliūtimis. Ribotas sienų pralaidumas, mobilizacijos reikalavimai ir valstybės teisė darbuotojus pasitelkti valstybės gynybos poreikiams gali apriboti personalo judėjimą.“
*****susije*****
Pasak V. Janulevičiaus, pramonės gamyba stipriai susieta su infrastruktūra, technologinėmis linijomis, laboratorijomis, sertifikavimu, tiekimo grandinėmis ir aukštos kvalifikacijos komandomis. Tokios struktūros, anot pašnekovo, nėra mobilios, todėl veiklos perkėlimas į kitą šalį tampa labiau teorine, o ne praktine galimybe.
„Paslaugų sektorius turi kiek didesnę lankstumo maržą, tačiau pramonės atveju veiklos perkėlimas būtų ilgas ir brangus procesas, reikalaujantis kompleksiškų sprendimų, o ne greitų manevrų. Todėl galima teigti, kad verslas pirmiausia siektų išlaikyti verslą Lietuvoje ir užtikrinti jo tęstinumą vietoje“, – svarstė V. Janulevičius.
