Spalio 21 d. įvyko tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Konstitucijos 30-metis: nuo ordinarinės iki aukščiausiosios teisės“, kurios paskirtis – paminėti LR Konstitucijos 30-metį, pagrindžiant jos svarbą žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių, teisinės valstybės principų apsaugos bei taikymo kontekste
Konferencijoje, kurią organizavo LR Seimas, LR Konstitucinis Teismas, Lietuvos advokatūra ir Mykolo Romerio universitetas, siekta atkreipti dėmesį į Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų taikymo iššūkius, sprendžiant teisių gynimo problemas, teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo problematiką, konstitucinių nuostatų įgyvendinimo ribojimus karo padėties metu, advokato, kaip žmogaus teises ir laisves ginančio subjekto, procesinių teisių ribojimus, taip pat atskleisti Lietuvos valstybei itin reikšmingus konstitucinės raidos momentus.
Pranešimus konferencijoje skaitė Lietuvos bei užsienio valstybių teisininkai ir mokslininkai: prof. dr. Egidijus Jarašiūnas, prof. dr. Danutė Jočienė, prof. dr. Egidijus Kūris, prof. dr. Toma Birmontienė, dr. Jurijus Baulinas (Ukraina), Sigita Rudėnaitė, prof. dr. Skirgailė Žalimienė ir Mindaugas Kukaitis.
Dalijamės pranešėjų įžvalgomis.
„Lietuvos Respublikos Konstitucija – nuo pagrindinio įstatymo iki aukščiausiosios teisės“, –buvęs ES Teisingumo Teismo teisėjas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras, buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos afilijuotasis profesiorius dr. Egidijus Jarašiūnas
Lietuvos konstitucinėje raidos istorijoje buvo laikas, kai konstitucinės kontrolės nebuvo. Konstitucija buvo suprantama taip, kaip ją suprato įstatymų leidėjas. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo, priimant konstitucijas, įstatymas buvo nuvainikuotas. Į pirmą vietą iškilo Konstitucija, o įstatymas iš pirminio šaltinio tapo Konstitucijai subordinuotu aktu. Didieji aktai, tokie kaip Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Europos žmogaus teisių konvencija, keitė konstitucinio reguliavimo esmę ir požiūrį į žmogaus teises. Tad Konstitucija visais atžvilgiais tapo teisės kūrimo pagrindu.
Konstitucinės justicijos instituto įsitvirtinimas Europoje buvo įrankis, leidęs tekstinį potencialą paversti tikra teise. Atsiradus konstitucinei justicijai ir teismams, pradėjus taikyti Konstituciją, ji tapo tikrąja teise – vieninteliu teisės etalonu.
Menant pirmuosius Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimus, tam tikrą laiką įstatymas buvo įvardijamas pirminiu šaltiniu, pripažįstant, kad jis turi atitikti Konstituciją. Tačiau lūžiniu, pereinamuoju momentu tapo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, kuriame apibrėžtas tolesnis Konstitucijos aiškinimas. Taigi Konstitucija suprantama kaip aukščiausioji teisė – pirminė ir steigianti teisinę tvarką teisė, t. y. viskas kuriama Konstitucijos pagrindu.
Konstitucijai tampant aukščiausiąja teise, itin svarbu buvo suformuoti jurisprudencinį Konstitucijos bloką. Palyginti nedidelis tekstas yra virtęs didžiuliu aiškinimo masyvu. Kalbėdami apie Konstituciją kaip apie aukščiausiąją teisę, turėtume atkreipti dėmesį į du aspektus: konstitucinę interpretaciją, t. y. nuo Konstitucijos sampratos ir koncepcijos priklauso jos aiškinimo koncepcija, taip pat Konstitucijos kaip teisinės sistemos konstitucionalizavimo pagrindą.
„Trisdešimt Lietuvos Respublikos Konstitucijos aiškinimo metų: kur esame?“ – buvusi Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėja, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkė, Mykolo Romerio universiteto profesorė dr. Danutė Jočienė
Aptartinos trys ryškiausios Konstitucijos aiškinimo kryptys: pirma, Konstitucijos sampratos, jos viršenybės principo ir kitų valstybės ir visuomenės gyvavimo pagrindų, išskiriant pamatines konstitucines vertybes, aiškinimas; antra, konstitucinės žmogaus teisių ir laisvių apsaugos doktrinos plėtojimas; trečia, Konstitucijos aiškinimas kaip atviros ir draugiškos tiek tarptautinei, tiek Europos Sąjungos teisei ir jas aiškinančiai tarptautinių ir supranacionalinių teismų jurisprudencijai bei Lietuvos valstybės pareigos tinkamai ir visa apimtimi vykdyti prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus.
Konstituciją kaip aukščiausiąją teisę Konstitucinio Teismo suformuotoje jurisprudencijoje apibūdina ne tik Konstitucijos viršenybė, bet ir kitos atskleistos Konstitucijos savybės (pavyzdžiui, Konstitucijos vientisumas, spragų ir prieštaravimų nebuvimas, tiesioginis taikymas, stabilumas ir gyvybingumas). Su jomis susijusi Konstitucinio Teismo išplėtota oficialioji Konstitucijos keitimo apribojimų doktrina, reikšmingai prisidėjusi prie Lietuvos konstitucinės santvarkos pagrindų ir ypač prie Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios pamatines Lietuvos, kaip demokratinės teisinės valstybės, konstitucines vertybes, turinio atskleidimo.
Konstitucinis Teismas atskleidė dviejų rūšių Konstitucijos keitimo apribojimus: materialiuosius, t. y. apribojimus priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas, siekiant apsaugoti universalias vertybes, kuriomis grindžiama Konstitucija ir Lietuvos valstybė, bei procesinius, nustatytus, atsižvelgiant į ypatingą Konstitucijoje nustatytą jos pataisų darymo tvarką. Vadovaujantis minėtais ribojimais, pavyzdžiui, Konstitucijos pataisos jokiomis aplinkybėmis negali paneigti Lietuvos valstybės pamatą sudarančių konstitucinių vertybių.
Konstitucinis Teismas suformavo plačią ir (arba) brandžią oficialiąją konstitucinę doktriną žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje, atskleisdamas prigimtinį žmogaus teisių pobūdį, taip pat plėtodamas prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių kaip neatšaukiamų, kurios sudaro žmogaus orumo pamatą, sampratą. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžia Konstitucijos kaip antimažoritarinio akto idėją, kuri gina kiekvieną individą. Dar daugiau, pastaraisiais metais asmenų lygiateisiškumo principas buvo papildytas naujais aktualiais asmens teisių apsaugos fragmentais, oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje įtvirtinant naujus nediskriminavimo pagrindus, kaip antai asmens lytinė tapatybė ar seksualinė orientacija, kurių nėra įrašyta Konstitucijos 29 straipsnio tekste. Dėl šios priežasties oficialiąją žmogaus teisių doktriną galima vadinti veržlia, kurią taip pat atspindi gana plačiai vystoma socialinės apsaugos, be kita ko, socialinės paramos, oficialioji konstitucinė doktrina. Prielaidų dar labiau plėtoti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos nuostatas Lietuvoje atsirado nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. pradėjus veikti individualaus konstitucinio skundo institutui. Individualių skundų nagrinėjimo Konstituciniame Teisme praktika rodo, kad žmonėms pavyksta apginti savo pažeistas konstitucines teises – taip daroma įtaka visai teisinei sistemai.
Konstitucinis Teismas, oficialiai aiškindamas Konstituciją ir formuodamas bei plėtodamas oficialiąją konstitucinę doktriną, derindamas Konstitucijos stabilumą su jos gyvybingumu, privalo ne tik užtikrinti Konstitucijos viršenybės principą Lietuvos teisės sistemoje, bet kartu suderinti ir iš tarptautinės teisės bei iš Europos Sąjungos teisės kylančius reikalavimus, kuriuos Lietuva privalo vykdyti visa apimtimi. Toks reikalavimas kyla būtent iš pačios Konstitucijos, nes, be kita ko, Lietuvos pasirinkta geopolitinė orientacija, kuri reiškia valstybės narystę NATO ir Europos Sąjungoje ir kuri yra konstitucinė vertybė, sąlygoja Lietuvos pareigą vykdyti visus iš šios narystės kylančius tarptautinius įsipareigojimus. Be to, Konstitucinis Teismas, teikdamas išvadą dėl tarptautinės sutarties atitikties Konstitucijai, dar 1995 m. sausio 24 d. išvadoje konstatavo, kad jokių prieštaravimų tarp Konstitucijos ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nėra, ir taip sudarė teisinį pagrindą šią konvenciją ratifikuoti. Ši konvencija yra itin svarbi Lietuvai tarptautinė sutartis, turėjusi didelę reikšmę Lietuvos teisei, kartu ir Konstitucijai, aiškinti. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs ir tai, kad Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose Lietuvos Respublika dalijasi su Europos Sąjunga ar patiki jai valstybės institucijų kompetenciją, kartu patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos reikšmę Lietuvos teisės sistemai. Konstitucinis Teismas du kartus yra kreipęsis konstitucinės justicijos bylose į šį Teismą dėl prejudicinio sprendimo.
Atsakant į šio pranešimo klausimą, kur esame, galima drąsiai teigti: esame ten, kur ir turime būti, nes būtent pati Konstitucija lemia tai, kad, įgyvendindamas konstitucinės kontrolės misiją, Konstitucinis Teismas Konstitucijos tekstą oficialiai aiškina ir savo oficialiąją konstitucinę doktriną plėtoja taip, kaip konstituciškai būtina konkrečioje situacijoje, garantuodamas ne tik konstitucinių pamatinių valstybės pagrindų apsaugą, užtikrindamas konstitucines žmogaus teises ir laisves, bet kartu tinkamai ir atsakingai derindamas tarpusavyje visas kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, suteikdamas joms reikalingą ir konstituciškai pagrįstą apsaugą tam tikroje situacijoje.
„Konstitucija ir kompromisai“, – Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas, buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas profesorius dr. Egidijus Kūris
Per beveik tris dešimtmečius Konstituciniam Teismui teko misija konceptualizuoti pamatines sąvokas, pakeitusias pačią Lietuvos konstitucionalizmo sampratą. Pirmosiose, 1993–1994 m., Konstitucinio Teismo bylose buvo padėti pamatai trims Konstitucijos sampratos sandams, arba charakteristikoms, kurios vėliau išplėtotos konstitucinėje jurisprudencijoje. Pirma, Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Antra, ji yra visuomenės sutartis. Trečia, ji yra antimažoritarinis aktas.
Konstitucijos priėmimą referendumu galima vaizduoti kaip susitarimą dėl konkrečių konstitucinių nuostatų – kaip rinkinį kompromisų dėl valstybės valdžios įgaliojimų santykių, teisėkūros procedūrų, ūkinės santvarkos pagrindų, savivaldos, konkrečių žmogaus teisių turinio. Tačiau Konstitucija negali būti susitarimas dėl visko. Tai nėra problema, jeigu tenkinamos dvi sąlygos. Pirma, yra nustatytos skaidrios ir aiškios Konstitucijos keitimo taisyklės, leidžiančios pakeisti nuostatas, nederančias su pasikeitusiomis sąlygomis arba keliančias destruktyvius ginčus. Antra, Konstitucija įtvirtinta mechanizmą, leidžiantį gauti atsakymus į kilusius arba tik kilsiančius klausimus ir reikalaujantį, kad tas atsakymas būtų pripažįstamas galutiniu ir įpareigojančiu. Tas mechanizmas žinomas. Jis vadinamas konstitucine justicija.
Iš kompromiso kilusi Konstitucija pati yra pilna kompromisų, išskyrus tris. Pirmasis: ji neleidžia jos įveikti ordinarinei teisei. Antrasis: Konstitucija neleidžia kompromiso tarp joje nustatytos keitimo tvarkos ir to, kaip galbūt kas nors ją norėtų pakeisti. Trečiasis: ji nepripažįsta kompromiso tarp Konstitucinio Teismo pateikto jos oficialaus išaiškinimo ir jam alternatyvių aiškinimų, kuriuos daug kas puola teigti, kai kyla naujų klausimų, kuriems reikia konstitucinio įvertinimo. Konstitucija, kaip visuomenės sutartis ir aukščiausioji teisė, reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos pažangos.
„Lietuvos Konstitucijos Europos konstitucionalizmo kontekste“, – buvusi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja, Mykolo Romerio universiteto profesorė dr. Toma Birmontienė
Lietuva kitų Europos valstybių kontekste išsiskiria turtinga ir brandžia konstitucinės teisės tradicija bei pagarba ir dėmesiu žmogaus teisėms. Visuose (pasaulinės, europinės) konstitucinės teisės raidos istoriniuose etapuose galime matyti ir svarbų Lietuvos indėlį.
Lietuvos konstitucinės teisės ištakos siekia XVI a. pradžią, jau pirmajame Lietuvos Statute (1529) buvo formuluojamos konstitucinei teisei priskirtinos nuostatos, kaip rašytinių įstatymų (teisės) taikymo visiems lygiai ir vienodai principas, artinantis prie asmens teisinės lygybės įtvirtinimo. Statute formuluojamos Lietuvos, kaip nepriklausomos suverenios valstybės, teisės nuostatos. Jame įtvirtinti ne tik valdovo valdžios galių principai, bet ir kai kurie itin svarbūs to laikmečio asmens teisių garantijų elementai, pabrėžiama moterų teisių apsauga.
Vienas iškiliausių istorinių konstitucinių dokumentų – Lenkijos ir Lietuvos – Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija kartu su 1791 m. spalio 22 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimu (Abiejų Tautų tarpusavio įžadas). Ji yra pirmoji (rašytinė) Europoje, laike pralenkusi ir 1791 m. (rugsėjo 3 d.) Prancūzijos Konstituciją. Ji įkūnijo to meto modernias teisės idėjas, JAV valstybės kūrimo – 1787 m. Konstitucijos, Prancūzijos revoliucijos idealus, atspindėjo abiejų tautų valstybingumo patirtį. Konstitucija buvo aukščiausioji teisė ir liudija išskirtinę pagarbą konstitucinėms vertybėms, konstitucijos vaidmens supratimą, jos paskirtį – stiprinti ir išsaugoti valstybingumą. Konstitucija valdžios šaltiniu skelbė tautos valią. Tokie principai, kaip konstitucijos viršenybės, tautos suvereniteto – visuomenės (valstybės) – valdžia kyla iš tautos valios; valstybės valdžios padalijimo (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė), (valdžių atskirumo ir jų galių pusiausvyros); teisingų įstatymų – teisingumo, teisminės valdžios nepriklausomumo – ji negali būti vykdoma nei įstatymų leidžiamosios, nei karaliaus, o tik šiam tikslui įsteigtų ir išrinktų magistratūrų; efektyvios teisminės valdžios principas, nuosavybės neliečiamumo, asmens saugumo, valstybės valdyme – interesų derinimo ir kt. Tai ir šių dienų aktualūs konstitucinės teisės principai.
Lietuvos konstitucinės tradicijos buvo atgaivintos tik XX a. pradžioje. Visų XX a. Lietuvos valstybės konstitucijų, taip pat 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos, ištakos glūdi 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto nuostatose. Analizuojant 1918–1940 m. Lietuvos valstybės konstitucijas, pabrėžtina ne tik jų gausa, visose – tiek laikinosiose, tiek nuolatinėse – konstitucijose buvo reglamentuojamas ne tik valstybės valdymas, bet ir deklaruojamos asmens, piliečio teisės. Konstitucijose buvo skelbiama visų piliečių lygybė prieš įstatymus, įtvirtinta visuotinė rinkimų teisė (taip pat moterų rinkimų teisė, 1918 m.). Išskirtinis vaidmuo tenka Steigiamojo Seimo priimtai 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijai, kuri skelbė Lietuvą nepriklausoma demokratine Respublika; joje buvo įtvirtintas platus žmogaus teisių katalogas, apėmęs ne tik pilietines politines, bet ir socialines teises.
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimas ir jos nuostatose numatyto Konstitucinio Teismo įkūrimas lemia esminius Lietuvos valstybės, taip pat teisės sistemos konstitucionalizacijos pokyčius. Konstitucijoje atsispindi Europos demokratinių valstybių subrandintos konstitucinės tradicijos.
Taigi visos Lietuvos Konstitucijos ne tik atitiko konkretaus laikmečio Europos valstybių konstitucines tradicijas, bet ir tam tikrais istorinės raidos laikotarpiais išsiskyrė konstitucinių idėjų reikšmės suvokimu ir jų įteisinimo svarba.
„Karo iššūkiai Ukrainos Konstitucijai“, – Jaroslavo Išmintingojo nacionalinio teisės universiteto profesiorius dr. Jurijus Baulinas (Jurij Baulin)
Taikaus ir laimingo gyvenimo siekis skatina tiek Ukrainos piliečių, tiek valstybės valdžios institucijų nenutrūkstamą kovą už Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų – saugumo, laisvės, teritorijos vientisumo, prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių bei kultūrinių vertybių – apsaugą. Tačiau esant karo padėčiai Ukrainos Konstitucijos įgyvendinimas yra ribojamas tam tikrų iššūkių.
Ukraina susiduria su veiksmingos gynybos ir teritorijos vientisumo poreikio užtikrinimo problema. Ukrainos Konstitucija numato, kad žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių garantijos negali būti ribojamos, o valstybė turi pareigą deramai jas įtvirtinti. Tačiau, esant karo padėčiai, toks ribojimas yra būtinas ir galimas, nurodant jų ribojimo laiką. Stiprėjanti Rusijos Federacijos karinė invazija suponavo prielaidas keisti konkrečių teisės aktų nuostatas, siekiant sureguliuoti visuomeninius reiškinius ir koreguoti asmens teisių bei laisvių suvaržymus.
Vis dėlto operatyvus reagavimas į agresoriaus veiksmus ne visada lemia objektyvius ir pagrįstus valstybės valdžios institucijų teisėkūros sprendimus. Tiek Ukrainai, tiek kitoms valstybėms padėtų išankstinių mechanizmų kūrimas, siekiant optimizuoti karo metu priimamus sprendimus.
„Oficialioji konstitucinė doktrina kaip teismų nepriklausomumo garantas“, – Teisėjų tarybos pirmininkė, l. e. p. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkė Sigita Rudėnaitė
Teisėjų ir teismų nepriklausomumo garantijų sistema apima teisėjų įgaliojimų neliečiamumą, nepertraukiamumą, teisėjo imunitetą, socialinių ir materialiųjų garantijų, teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį, materialinį ir techninį aprūpinimą. Konstitucinė doktrina teigia, jog, pažeidus vieną iš teisėjų ar teismo nepriklausomumo garantijų, kiltų pavojus teisinės viršenybės principui.
Užtikrinant teismų nepriklausomumą, itin svarbus aiškus teismų valdžios atskyrimas nuo vykdomosios valdžios. Valstybės pareiga – sudaryti teismams tinkamas darbo sąlygas. Teismų organizacinio nepriklausomumo garantavimas yra viena esminių prielaidų žmogaus teisėms užtikrinti. Taip pat valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę.
Šiandien Teisėjų taryba projektuoja Lietuvos teismų veiklos strategijos kryptis, apimančias teismų savarankiškumo ir autoriteto stiprinimą. Teisėjų taryba siekia sutarimo, kokius kriterijus ir sąlygas turi atitikti teismai Lietuvoje. Taip pat reikšmingas nacionalinis susitarimas dėl teismų sistemos, kuriame būtų susitarta dėl teisminės valdžios ir politinių partijų įsipareigojimų teisingumo vykdymo srityje; racionalaus teismų sistemos modelio sukūrimo. Siūloma, kad Teisėjų taryba turėtų teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant stiprinti teismų savarankiškumą ir autoritetą.
„Administracinės justicijos iššūkiai, taikant nacionalinę ir Europos Sąjungos teisę“, – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkė profesorė dr. Skirgailė Žalimienė
Spręsdami kilusius ginčus, Lietuvos administraciniai teismai nuosekliai akcentuoja Konstitucijos nuostatas ir Europos Sąjungos teisės sistemos sintezę, bendrą vertybinį kontekstą, taip pat viena kitos papildymą, nes tiek Europos Sąjungos teisė, tiek Konstitucija grindžiamos demokratijos, pagarbos pagrindinėms žmogaus teisėms principais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalimi, Europos Sąjungos teisės normos yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Taip pat numatyta, kad, jeigu yra išpildomos sąlygos dėl tiesioginio taikymo, Europos Sąjungos teisės normos turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.
Lietuvos administraciniams teismams bene daugiausia sunkumų kelia skirtingo lygmens pagrindinių teisių apsaugos taikymo galimybė. Akcentuotina, kad teismų iššūkis – išvengti formalaus teisės taikymo ir aiškinimo. Žmogaus teisių apsaugos kontekste teismams svarbu atsižvelgti ne tik į teisinį reguliavimą, bet ir į pažeistų teisių teisinį turinį, vertybes, gėrius ir principus. Administraciniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, vadovaudamiesi jiems suteiktomis Europos Sąjungos teisės nuostatomis, garantuodami visišką jų veiksmingumą. Kita vertus, yra tam tikrų sričių, kurios leidžia palikti valstybių narių rankose tam tikrus gėrius (pvz., valstybių narių savitumo klausimai), kurie galėtų būti ginami kitaip nei pagal Europos Sąjungos teisę.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi Lietuvos Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės nuostatų, akcentuojant ne tik prisiimtų įsipareigojimų, bet ir jų laikymosi svarbą. Kita vertus, teismai turi būti atidūs ir kiekvienu atveju turėti mintyje, kad gali būti nacionalinio savitumo, pagrindinių teisių, kurios yra įtvirtintos arba išplaukiančios iš Konstitucijos ir galėtų būti išimtimi iš Europos Sąjungos teisės viršenybės principo. Taigi tais pačiais pagrindais pagrįsta ir viena kitą papildanti teisė garantuoja pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos veiksmingo įgyvendinimo standartą.
„Teisė į teisminę gynybą ir jos įgyvendinimo problemos“, – Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis
Konstitucija – tai skydas, saugantis žmogaus teises ir laisves, todėl, jeigu skydas naudojamas ne tai paskirčiai ar jis nesuveikia, žmogus pasijaučia itin pažeidžiamas, nepasitikintis teise, teisingumu, valstybe. Kartu tai ir kardas, leidžiantis kovoti už žmogaus teises, vadovaujantis aukščiausia teise, kai visos kitos priemonės buvo išnaudotos.
Teisė į teisminę gynybą neatsiejama nuo Konstitucijoje įtvirtinamos kiekvieno asmens teisės į gynybą. Vis dėlto turiu pareigą aptarti asmens teisių į gynybą varžymo pavyzdžius.
Advokato ir kliento bendravimo konfidencialumas – esminė teisės į gynybą sąlyga. Akcentuotina, kad bet kuris asmuo, pageidaujantis pasitarti su advokatu, turėtų būti laisvas tai padaryti tokiomis sąlygomis, kurios yra palankios laisvai ir nevaržomai diskusijai, aiškiai atitinka (bendrąjį) visuomenės interesą. Tačiau Lietuvos advokatūroje periodiškai gaunami advokatų pranešimai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų bandymų apklausti advokatą liudytoju dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo atlikdamas savo profesines pareigas. Be to, laikino sulaikymo vietose advokatai, atvykę susitikti su klientais, palydimi į susitikimams nepritaikytas patalpas, kuriose susitikimo metu daromas vaizdo įrašas – taip pažeidžiami advokato ir jo ginamojo konfidencialiam bendravimui taikomi reikalavimai.
Negerbiama advokato kliento paslapties apsauga, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai daro kratas, nepareikšdami advokatui įtarimų, nors toks draudimas yra imperatyvus. Galiausiai advokatai neretai susiduria su procesiniams dokumentams parengti būtinos informacijos gavimo iš valstybės registrų ar kitų duomenų bazių problema, nors Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnis tiesiogiai įtvirtina advokato teisę gauti įvairių registrų turimą ir tvarkomą informaciją, reikalingą teisinėms paslaugoms atlikti.
Nepaisant asmens teisių į gynybą varžymų, vis dėlto bendros pastangos užtikrinti žmogaus teises duoda vaisių: priimtos reikšmingos įstatymų pataisos, suponuojančios prielaidas prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui pagrįsti, kodėl tuoj pat būtina suvaržyti asmens laisvę, ir teismui, priėmus išteisinamąjį nuosprendį ar nutartį, atlyginamos advokato ar jo padėjėjo, dalyvavusio byloje, kaip asmens teisių gynėjo, pagrįstos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka. Taigi asmeniui suteikta galimybė veiksmingiau ginti savo pažeistas teises, naudojantis advokato pagalba – tai prisideda prie didesnio teismo proceso efektyvumo.
Viliuosi, kad ir teismai bus išgirsti dėl teisėto lūkesčio į deramą atlygį, nes pažeidžiamas teismas (teisėjas) taip pat yra teisės į teisminę gynybą pažeidimas. Viliamės, kad valstybės institucijos išgirs ir nustos riboti teisę į teisminę gynybą mažas pajamas gaunantiems asmenims. Dabar šiai socialiai pažeidžiamai grupei asmenų (apie 20 000 tūkst. atvejų kasmet) per Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą skiriamas advokatas, tačiau jam mokama tik penktoji dalis rinkos kainos (20 eurų už valandą).
Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos liudija apie nepaneigiamą žmogaus teisių ir laisvių apsaugą. Advokato vaidmuo – siekti, kad asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo ir gynimo procesas taptų veiksmingas.
BEREKLAMOS:
