Asmeninis archyvasDar 2021 m. Lietuvos Respublikos Seimo valdybos sprendimu sudarytos darbo grupės parengtas Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo projektas (toliau – projektas), kuriam dėl gausių institucinių, o ypač Lietuvos advokatūros, pateiktų pastabų ir kritikos argumentų nebuvo lemta tapti detalių diskusijų objektu parlamento plenariniuose posėdžiuose ir buvo grąžintas iniciatoriams tobulinti.
Ir tai veikiausiai yra dėsninga. Mat įsigilinus į projekto nuostatas, kuriomis, bent jau sprendžiant iš aiškinamojo rašto, buvo siekta iš esmės pagerinti žmogaus, kuris tapo kriminalinės žvalgybos subjektų dėmesio centru, teisių apsaugą, teko konstatuoti, kad, kaip sakytų E. M. Remarque’as – „vakarų fronte nieko naujo“, t. y. teisėkūros idėjos sau, o noras matyti (t. y. susikurti norimą) tam tikrą realybę – sau... Seime nesutarta, kuriais atvejais ir kokia apimtimi asmeniui turėtų būti teikiama informacija apie jo atžvilgiu taikytus kriminalinės žvalgybos veiksmus ir pan.
Taigi atsiremiant į viešojoje erdvėje deklaruojamas projekto grąžinimo iniciatoriams tobulinti priežastis tenka apgailestauti tik dėl vieno, kad veikiausiai projekto grąžinimo esmė nebuvo konceptuali. Būtent – ne konceptuali, nes parlamentarai neįžvelgė gilesnės šio projekto, grąžinto iniciatoriams (Teisės ir teisėtvarkos komitetui – TTK), probleminės ašies – siūlomo kriminalinės žvalgybos modelio kaip tam tikros šios neviešo pobūdžio veiklos „ikonos“ ydingumo. Aiškinamajame rašte, taip pat kai kuriuose mokslo šaltiniuose (Gutauskas, A., 2022, p. 54) aprašoma kriminalinės žvalgybos modelio „nei patvirtinti, nei paneigti“ kone sakralumą įtvirtinanti paradigma palikta kaip tarsi esmės nekeičianti principinė nuostata, kaip esą projekto „prekinę išvaizdą“ nusakanti būsena. Tačiau čia jokiu būdu negalima apsirikti – juk visuotinai žinoma, kad gera prekės išvaizda ne visuomet liudija apie nepriekaištingą prekės kokybę. Nors minėtasis projektas grąžintas tobulinti, vis dėlto kyla nepaliaujamas noras atsakyti į klausimą, ar projekto aiškinamajame rašte generuojamas „nei patvirtinti, nei paneigti“ modelis išties atitinka žmogaus teisių ir laisvių ginties poreikius. O gal šiuo modeliu grindžiamas naujasis projektas tėra tai, ką galima pavadinti aurea praxis, sterilis theoria?
„Nei patvirtinti, nei paneigti“ modelio esmė
Teisinių šaltinių, ką ir kalbėti apie solidumo nestokojančius teisės aktus, kuriuose būtų galima rasti bent užuominų apie tai, kas gi yra toji „nei patvirtinti, nei paneigti“ modelio esmė, išties nedaug. Štai anglosaksiškajai teisinei tradicijai tyrinėti skirtuose šaltiniuose (be kita ko, tokie nurodomi ir projekto aiškinamajame rašte) nurodoma, kad „nei patvirtinti, nei paneigti“ taisyklė, kaip įprasta, taikoma viešojo sektoriaus institucijoms sudarant galimybę išvengti prievolės atskleisti / paviešinti jautrius duomenis. Tiesa, tyrimuose (taip pat žr. Wessler, N. F., 2010, p. 1381–1415) atkreipiamas dėmesys, kad aptariamas modelis, iš kurio ir kildinama idėja apie teisėsaugos institucijų pozicijos dėl to, kokią informaciją valdo, kodėl ir kokiu pagrindu, neutralumą, yra arti teisės į sąžiningą / tinkamą procesą neproporcingo suvaržymo. Dėl šios priežasties komentuojamas modelis rekomenduojamas pasitelkti tik nacionalinio saugumo užtikrinimo ir kitais išskirtinai ypatingais, pavyzdžiui, potencialios žalos teisingumo interesams grėsmės, atvejais (To ‘Neither Confirm Nor Deny’ Assessing the Response and its Impact on Access to Justice, 2017, p. 6, 40). Kituose šaltiniuose atkreipiamas dėmesys ir kartu nuogąstaujama, kad analizuojamas modelis iš esmės sukuria teisėsaugos institucijų skydą nuo galimos visuomeninės kontrolės. Taip galimybė į užduodamus klausimus atsakyti neutraliai, t. y. iš principo naudojantis imunitetu nuo pareigos pateikti konkretų, nedviprasmišką atsakymą, yra nepamatuojamai išplečiama ir išimtinai priklauso nuo teisėsaugos institucijų diskrecija grindžiamos valios. Analitiniuose šaltiniuose rašoma, kad egzistuoja, ko gero, dvi pagrindinės aptariamo modelio panaudojimo tikslingumo priežastys. Pirmoji – prašymai atskleisti tam tikrus teisėsaugos institucijų turimus duomenis turi būti nagrinėjami „nei patvirtinti, nei paneigti“ kontekste, nes priešingu atveju bent dalinis informacijos atskleidimas lemtų pavojingų precedentų kūrimąsi. Antra – net ribotos informacijos atskleidimas gali sukelti pavojų, kai nusikalstamo pasaulio atstovai iš „informacijos trupinių“ gali sėkmingai sudėlioti aktualių įvykių ar reikšmingos informacijos dėlionę (Hadjimatheou, K., 2017, p. 279–296). Dar kituose analitiniuose tyrimuose, skirtuose įvertinti teisėsaugos institucijų gajam požiūriui į „fantomo“ efektą, rašoma, kad kuo daugiau slaptųjų tyrimo metodų (duomenų rinkimo būdų) bus taikoma atskleidžiant labiau pavojingus nusikaltimus, tuo labiau teisėsaugos institucijos sieks panaudoti šiuos metodus ir tirdamos mažiau pavojingas veikas. Tad peršasi išvada, kad kuo daugiau duomenų gaunama slaptaisiais tyrimo veiksmais, tuo labiau sutvirtėja modelio „nei patvirtinti, nei paneigti“ nepriekaištingumas, pateisinamumas. Tokia situacija, pasak šio tyrimo autorių, prilygsta procesui „nuo matomo spektaklio iki nematomos tiesos“ (Loftus, B., Goold, B., Mac Giollabhui, Sh., 2016, p. 629–645).
Kuo daugiau duomenų gaunama slaptaisiais tyrimo veiksmais, tuo labiau sutvirtėja modelio „nei patvirtinti, nei paneigti“ nepriekaištingumas, pateisinamumas.
Akivaizdu, kad „nei patvirtinti, nei paneigti“ modelio esmė neatskiriama nuo tam tikro socialinio konflikto – viena vertus, tiek visuomenė, tiek atskiri jos nariai turi subjektinę teisę žinoti, kodėl ir kokiu pagrindu apie juos renkami duomenys, be kita ko, ir žvalgybiniai, tačiau, kita vertus, valstybė turi tam tikrą monopolį šią teisę riboti tik labai aiškiai ir konkrečiai numatytais atvejais (pagrindais). Ir tai suprantama, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta žmogaus teisė į informacijos gavimą nėra absoliuti. Ji gali būti ribojama įstatymo. Toks ribojimas gali būti pateisinamas siekiant apsaugoti kitas, šios konstitucinės normos taikymo prasme, prioritetines prieš teisę į informacijos gavimą vertybes. Tačiau ar tikrai komentuojamame projekte numatomas teisės į informaciją ribojimo pateisinimas „nei patvirtinti, nei paneigti“ modeliu yra adekvatus? Ar analizuojamas modelis nacionaliniame teisiniame diskurse atitinka teisinio saugumo principo reikalavimus? Ar šis modelis teisėsaugos institucijų praktikoje tikrai leis suvaldyti tam tikras rizikas? Šiuo požiūriu labai teisinga mintis, jog „ne be reikalo sakoma, kad šiuolaikine teisine valstybe reikėtų laikyti ne valstybę, kurios pareigūnai neturi galimybių taikyti griežtas priemones, o valstybę, kuri suvaldytų riziką taikydama tokias priemones peržengti ribas, kurių nepaisant žmogaus orumas prarastų absoliučiai neliečiamo gėrio statusą“ (Goda, G., 2014, p. 49).
ShutterstockKriminalinės žvalgybos teisinio numatomumo problema
Projekto iniciatorius aiškinamajame rašte nurodo, kad „įstatymo projektu siekiama gerinti žmogaus teisių apsaugą vykdant kriminalinę žvalgybą – įstatymo lygmeniu suteikti duomenų subjektams daugiau teisinio aiškumo tais atvejais, kai jiems nesuteikiama informacija apie jų atžvilgiu vykdytą kriminalinę žvalgybą (asmens duomenų tvarkymo faktą). Pagal įstatymo projekto nuostatas ir pagal pasirinktą kriminalinės žvalgybos vykdymo modelį „nei patvirtinti nei paneigti“ iš esmės asmeniui nebūtų pranešama apie vykdytą kriminalinę žvalgybą, jeigu nebuvo pažeistos asmens teisės ir jam kriminalinės žvalgybos veiksmais nepadaryta žala“.
Išties šios principinės nuostatos neabejotinai atskleidžia projekto vertybinį kontekstą. Aiškinamasis raštas orientuoja į kokybinį kriminalinės žvalgybos reglamentacijos lygmenį, turintį atitikti teisinio saugumo reikalavimus. Primintina, kad „teisinio saugumo principas suprantamas kaip „skėtinis“ principas, apimantis, be kita ko, įgytų teisių apsaugos ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Teisinio saugumo principas reikalauja, kad teisės aktai asmenims būtų aiškūs, o jų taikymas – numatomas. Taigi teisės normos turi būti aiškios, tikslios, o jų pasekmės – nuspėjamos, kiekvienas subjektas turi galėti iš anksto nustatyti savo teises ir pareigas, tiksliai žinoti nustatytų teisių ir pareigų turinį ir atitinkamai imtis veiksmų. Aptariamu principu siekiama užtikrinti tas pačias pamatines vertybes – teisinių santykių aiškumą, stabilumą ir numatomumą (prognozuojamumą) bei jais kuriamų asmens teisėtų lūkesčių apsaugą“ (Vėgėlė, I., Kazakevičiūtė, L., 2017, p. 256–270). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo plėtojamą doktriną teisinio saugumo reikalavimas iš valstybės ir teisės aktų leidėjo reikalauja, kad visa teisės sistema ir kiekviena atskira jos nuostata būtų aiški, vienareikšmiška, numatoma, kiek tai susiję su jos poveikiu, ir nuspėjama (bylos C-497/18 (Budapesti Közlekedési Zrt. prieš Közbeszerzési Hatóság Közbeszerzési Döntőbizottság), C-303/05 (Advocaten voor de Wereld VZW prieš Leden van de Ministerraad).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija taip pat pabrėžia teisinio reguliavimo numatomumo svarbą. Cantoni prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 17862/91) ir Radio France ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 53984/00) bylose EŽTT paaiškino, kad „teisė“ apima tiek iš įstatymų, tiek iš jurisprudencijos kylančią teisę, ji implikuoja kokybinius reikalavimus, tarp kurių yra jos prieinamumas ir numatomumas (angl. accessibility and foreseeability)“ (Nevera, A., 2007, p. 51). Kitose bylose, pavyzdžiui, Kafkaris prieš Kiprą (pareiškimo Nr. 21906/04), atkreiptas dėmesys, kad teismų praktika yra sudedamoji teisės dalis, todėl teisei keliamus reikalavimus turi atitikti ir teisės aiškinimas. Kitose bylose EŽTT netgi nevengia kategoriškumo ir nurodo, kad nacionaliniai teisės aktai privalo būti prieinami ir iš anksto numatomi, t. y. formuluojami taip, kad neperžengdamas protingumo ribų asmuo galėtų numatyti pasekmes, kurias sukels tam tikras veiksmas (Rotaru prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 18341/95), Hatton ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 36022/97).
Atsakant į klausimą, kiek detaliai turi būti reglamentuojami teisėsaugos institucijų veiksmai, kuriais ribojamos asmens teisės, EŽTT savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad „detalumo laipsnis priklauso nuo atitinkamo teisės akto turinio, reglamentuojamos sferos, asmenų, kurių atžvilgiu teisės aktas yra taikomas, skaičiaus ir statuso (Greer, St., 1997, p. 11). Taip pat pabrėžiama, „kad jeigu teisės akte valdžios institucijoms yra suteikiama tam tikra diskrecija, turi būti apibrėžta ir tos diskrecijos apimtis“, tiesa, tai nebūtinai turi atsispindėti teisės akto tekste (Meškauskaitė, L., Lankauskas, M., 2016, p. 61). Taigi atsižvelgiant į galimo piktnaudžiavimo pavojų, būdingą kiekvienai žmonių slapto sekimo sistemai, tokios priemonės turi būti grindžiamos įstatymu, kuris yra itin tikslus (tiksliai apibrėžtas). Būtina, kad egzistuotų aiškios, detalios taisyklės šiuo klausimu, juolab kad atitinkamos technologijos tampa vis sudėtingesnės (Ekimdzhiev prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 62540/00), Aydoğdu ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 25745/07), Lachowski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 9208/05).
Asmens ir kriminalinės žvalgybos subjekto socialinis konfliktas yra užprogramuotas, nes pati valstybė įstatymu sukuria teisėsaugos institucijoms saugų išėjimą iš konflikto labirinto.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Galimi atvejai, kai atitinkamo ribojimo prasmingumas slypi konkrečios teisės (ar laisvės) prigimtyje arba kai atitinkamais apribojimais siekiama išvengti kolizijos su kitomis pagrindinėmis teisėmis. Minėtais atvejais pagrindinių teisių apribojimų pagrįstumas turėtų būti vertinamas pagal sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijus. Svarbu ir tai, kad dažnai konfliktas kyla iš esmės tarp lygiaverčių konstitucinių teisinių vertybių, todėl tokiais atvejais atitinkamais apribojimais neturėtų būti smarkiai pažeidžiama buvusi jų pusiausvyra (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).
Apžvelgus tarptautinių ir nacionalinių teismų jurisprudenciją matyti, kad teisės numatomumo aspektas laikytinas vienu esminių teisinio saugumo principo sudėtinių elementų. Pastarasis gi, prisimenant projekto aiškinamąjį raštą, taip pat yra deklaruojamas kaip „nei patvirtinti, nei paneigti“ modelio švyturys. Tačiau ar išties yra taip?
Šiuo metu galiojančio Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – įstatymas) 5 straipsnyje numatyta, kad asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinių neigiamų pasekmių, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatytus duomenis (t. y. detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų taikymo taktiką, kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę bei informaciją apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį) (6 dalis). Tiesa, to paties straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama. Galiausiai pažymėtina, jog šio straipsnio 8 ir 9 dalyse numatyta, kad jeigu įgyvendinant kriminalinės žvalgybos kontrolę nustatoma, kad kriminalinės žvalgybos metu buvo pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, apie tai informuojamas kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, kuris privalo informuoti asmenį apie jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos metu padarytus pažeidimus, išskyrus atvejus, kai pateikus tokią informaciją gali būti padaryta žala nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams ar atskleista kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybė. Asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, gali apskųsti šiuos veiksmus.
Teismo kaip nešališko arbitro dalyvavimas vertinant „nei patvirtinti, nei paneigti“ modelio taikymą ad hoc atveju leis sudaryti prielaidas stiprinti kriminalinės žvalgybos reglamentavimo numatomumą, suteikiantį didesnį teisinį saugumą asmeniui.
Šių asmens teisę gauti informaciją apie jo atžvilgiu vykdytą kriminalinę žvalgybą reglamentuojančių nuostatų kaip teisinio teksto interpretacija teisės numatomumo kontekste leidžia teigti, kad įstatymo 5 straipsnio turinio šifruotė, arba kitaip – direktyvinis interpretavimas, toli gražu neatitinka presupozicinės šio straipsnio teisinio teksto interpretacijos. O būtent, tikrinant šias teisines nuostatas teleologiniu – teisės ir įstatymų leidėjo tikslų – požiūriu, asmens teisė į informaciją kriminalinės žvalgybos metu ne tik kad nėra absoliuti, kas konstituciškai būtų išties pateisinama, bet ir neatitinka teisės nuspėjamumo, numatomumo reikalavimų. Esamas reglamentavimas iš esmės nekonkretus ir neaiškus – išties teoriškai asmuo, jeigu atsirado teisinių neigiamų pasekmių, gali pareikalauti, kad jam būtų pateikti žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, tačiau įstatyme neapibrėžta, kokiu pagrindu, kuriuo momentu ir iš kokių šaltinių asmeniui apskritai gali tapti žinoma, kad teisinės neigiamos pasekmės jam kilo būtent dėl konkretaus kriminalinės žvalgybos subjekto veiksmų jo atžvilgiu. Dar toliau, net jeigu įsivaizduotume hipotetinę situaciją, kad asmeniui tapo žinoma, kad jo atžvilgiu kilo teisinių neigiamų pasekmių, nėra jokio įtvirtinto teisinio saugiklio, kad jam bus suteikta kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija apie jį, nes tokia informacija, esant įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatytiems pagrindams, veikiausiai jau bus sunaikinta. Na, o minint įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje numatytą atvejį, kai kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas privalo asmenį informuoti apie jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos metu padarytus pažeidimus, taip pat numatyta išimtis, kai tokia pareiga gali būti nevykdoma. Koks tokios išimties taikymo terminas, senatis ar kitos asmens teisę gauti informaciją įgyvendinimo galimybės, įstatymas tiesiog nenumato.
ShutterstockSprendimas – teisminės kontrolės mechanizmas
Taigi sisteminė šių nuostatų analizė parodo, kad asmens ir kriminalinės žvalgybos subjekto socialinis konfliktas tiesiog yra užprogramuotas, nes pati valstybė įstatymu sukuria teisėsaugos institucijoms saugų išėjimą iš šio konflikto labirinto.
Šio teisinio neapibrėžtumo neišsprendžia ir projekto nuostatos. Antai iniciatoriui TTK grąžinto projekto 5 ir 20 straipsniais bandyta išspręsti šią teisės numatomumo problemą. Projekto 20 straipsnyje konstruojama principinė nuostata, kad asmuo, pateikęs prašymą susipažinti su asmens duomenimis, turi būti raštu informuojamas, kad ši jo teisė gali būti įgyvendinama, neįgyvendinama arba įgyvendinama iš dalies, nurodomos tokio sprendimo priežastys ir apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. O jeigu informacijos apie tvarkomus asmens duomenis pateikimas negalimas dėl to, kad gali būti: 1) pažeisti valstybės nacionaliniai ar visuomenės saugumo interesai; 2) sukelta grėsmė kito asmens gyvybei ir sveikatai; 3) atskleista tarnybos ar valstybės paslaptis; 4) atskleista informacija apie kriminalinę žvalgybą ar detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, jų taikymo ir (ar) kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo taktiką, kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę, jų kiekybinę ir personalinę sudėtį; 5) pakenkta ar (ir) padaryta žalos nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams ar (ir) nusikalstamų veikų prevencijai, tyrimui, baudžiamajam persekiojimui už jas arba bausmių vykdymui; 6) neapsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės, tuomet tokiam asmeniui pranešama apie tai, kad jo prašyme nurodytos aplinkybės yra ištirtos, nepateikiant informacijos, iš kurios asmuo galėtų nustatyti, ar jo asmens duomenys yra tvarkomi, ar ne.
Loginė lingvistinė šių teisėkūrinių idėjų analizė leidžia teigti, kad projekto iniciatorius, vertindamas, kuriais atvejais ir kokia apimtimi asmeniui turėtų būti teikiama informacija apie jo atžvilgiu taikytus kriminalinės žvalgybos veiksmus ir pan., turėtų kritiškai vertinti tai, kad projekto 20 straipsnio 3 dalyje numatyti „nei patvirtinti, nei paneigti“ modelio realizavimo pagrindai iš esmės yra kone universalūs, t. y. pritaikomi kiekvienam konkrečiam atvejui nepriklausomai nuo situacijos konteksto. Tokia teisinio teksto interpretacija parodo, kad projekto nuostatos, leidžiančios kriminalinės žvalgybos subjektui manipuliuoti aptariamu modeliu, yra paprasčiausiai nesąžiningos, neatitinkančios teisės numatomumo reikalavimų. O tai, savaime suprantama, neproporcingai riboja asmens teisę į teisminę gynybą.
Manytina, jog tam, kad asmens kaip pareiškėjo teisėtas lūkestis gauti tam tikrą atsaką, o ne į nežinią vedančią teisėsaugos institucijų reakciją, būtų tinkamai realizuotas, kad būtų išvengta galimo piktnaudžiavimo, kad šis socialinis konfliktas transformuotųsi į dialogą, kompromisą, projekto iniciatorius turėtų dėmesingai įvertinti galimybę į asmens ir kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos santykį „įterpti“ teisminės kontrolės mechanizmo galimybę. Teismo (teisėjo) kaip nešališko arbitro dalyvavimas vertinant „nei patvirtinti, nei paneigti“ modelio taikymą ad hoc atveju leis sudaryti prielaidas stiprinti kriminalinės žvalgybos reglamentavimo numatomumą, suteikiantį didesnį teisinį saugumą asmeniui. Žinoma, koks turėtų būti optimalus asmens teisių veiksmingą gintį užtikrinantis mechanizmas, tėra diskusijų objektas. Tačiau šios diskusijos kriminalinės žvalgybos reglamentavimo pokytyje yra kaip conditio sine qua non.
Prof. dr. Raimundas JURKA yra Advokatų tarybos narys, advokatas
BEREKLAMOS:
