Varšuvos universiteto Teisės ir administravimo fakulteto profesoriaus, buvusio šio fakulteto dekano ir Lenkijos Konstitucinio Tribunolo teisėjo Mirosławo Wyrzykowskio kalba 2020 m. vasario 21 d. Vienoje vykusioje 48-ojoje Europos advokatūrų pirmininkų konferencijoje
2033 m. karštos vasaros pabaigoje į pensiją išėjusio teisėjo namuose ant darbo stalo gulėjo 2020 m. vasario 21 d. laiško kopija. Tai buvo tėvo laiškas sūnui teisininkui:
„Brangus sūnau,
vakar turėjome ilgą, jausmingą pokalbį apie dalykus, kurie vyksta mums brangiausioje vietoje. Brangiausioje dėl istorijos, dabarties ir ateities. Tavo ateities ir tavo vaikų ateities.
Šis laiškas – tai pokalbio santrauka. Sine ira et studio (lot. be pykčio ir šališkumo) santrauka, kokios ir tikėtumeisi iš teisininkų. Suprantami jausmai, kuriuos sukelia nesutikimas su nesuprantamu konstitucijos, demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių sunaikinimu. Mes tik žmonės, kurie kartu esame ir piliečiai bei patriotai. Mažiausiai dviejų šalių, t. y. Vengrijos ir Lenkijos, gyventojai, kurie pradėjo varžytis netinkamose lenktynėse. Konkurencija tokia arši, jog pasirodo, kad laimėtojas yra didžiausias pralaimėtojas.
Bet pamirškime emocijas.
Tai prasidėjo beveik nepastebimai. Prezidento ir parlamento rinkimai, kuriuos laimėjo tas pats politinis pasirinkimas, praėjo nepriekaištingai. Jų atitiktimi įstatymams ir teisėtumu nebuvo abejojama.
Tačiau jau pirmas žingsnis uždegė raudoną šviesą. Tai buvo svarbiausio konstitucinės demokratijos saugumo tinklo, t. y. konstitucinio teismo, atskyrimas. Metodai, visų pirma, konstitucinio teismo Gleichschaltung, o vėliau Ausschaltung, virto vadovėliais coup d'état organizuoti. Jokios armijos, jokio konstitucijos pakeitimo ir jokios veiksmingos reakcijos į tarptautinę viešąją nuomonę.
Tuo pačiu metu buvo panaikinta valstybės tarnyba, kuri pakeista partija „Nomenclatura“. Viešoji žiniasklaida buvo visiškai pavaldi politinei jėgai.
Tada politinė valdžia visiškai perėmė prokuratūrą ir padarė sau pavaldžią. Prokuratūra nenori matyti, kai vyriausybės bičiuliai pažeidžia įstatymus.
Parlamentas nebeatliko savo konstitucinio vaidmens. Teisėkūros procesas tapo farsu. Parlamentas yra tik mechaninė balsavimo mašina. Opozicijos parlamento narių kalbos apribotos iki 30 sekundžių. Kalbai trunkant 40 sekundžių ilgiau, rūmų pirmininkas skiria 700 eurų baudą. Įstatymai priimami per porą valandų, dažnai 5.00 val. ir įsigalioja jų paskelbimo dieną. O Vengrijoje konstituciniai pakeitimai priimami per 72 valandas be jokių svarstymų.
Vėliau prasideda Aukščiausiojo Teismo „supakavimas“: iš pradžių atleidžiami visi Aukščiausiojo Teismo teisėjai ir galiausiai atleidžiama 40 proc. teisėjų korpuso remiantis tuo, kad jiems sukako naujai paskelbtas pensinis amžius. Konstitucinė teisėjo statuso stabilumo garantija ir 6 metų Aukščiausiojo Teismo pirmininko kadencijos garantija nebėra svarbios. Dabar aišku, kodėl konstitucinis teismas nustojo veikti: tam, kad būtų galima pasiekti šiuos tikslus. Ir Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegija įsteigta kaip specialus teismas ir neseniai dėl šios priežasties kaip teismas pripažinta netinkama, nes specialus teismas gali būti įsteigtas tik esant karo padėčiai.
Pokyčių, kurie ciniškai vadinami teisingumo sistemos „reforma“, tikslas yra teisėjus ir teismus padaryti pavaldžius politinei jėgai. Teisingumo ministras, kuris dabar yra ir generalinis prokuroras, turi neribotą teisę skirti ir atleisti teismų pirmininkus ir kitus teismų vadovus.
Suskaičiavai ir negalėjai patikėti, kad sąvokos „garbės teismas“, „drausmės bylos nagrinėjimas“ ir „drausmės bylas nagrinėjantis pareigūnas“ „Aukščiausiojo Teismo įstatyme ir kitų įstatymų pakeitimuose“ buvo paminėtos 596 kartus. Jei pirmajame dramos veiksme ant sienos kabo šautuvas, žinote, kas nutiks paskutiniame veiksme. Teisėjams grasinama drausmine atsakomybe ir ji jau griežtai taikoma už tinkamą teisės aktų taikymą, kreipimosi prejudicinio sprendimo į Europos Teisingumo Teismą, pamatinių konstitucinės tvarkos principų gynimą, sprendimus, kurie nepatenkina politinių institucijų lūkesčių.
Priešiškas konstitucinės sistemos perėmimas yra beveik baigtas.
***
Iš pastarųjų metų įvykių matyti, kad nurodymas sunaikinti konstitucinę valstybę yra trivialiai paprastas ir trivialiai veiksmingas.
Kuriama valstybė, kurią apstulbęs Gustavas Radbruchas tikriausiai pavadintų įstatymų teisės ir supranacionalinių aktų nepaisančia valstybe.
Taip pat žinome, kad pirmos konstitucinės normos pažeidimas pirmą kartą sukelia domino efektą: konstitucijos pažeidimas sukelia vis didesnę demokratijos, teisinės valstybės bei asmenų teisių ir laisvių pažeidimų laviną. Visuomenė praranda savo egzistavimo pagrindą. Valstybė praranda savo suverenitetą, nes valstybė, kurios konstitucinės institucijos pažeidžia konstituciją, nėra suvereni. Kuriama konstitucinės valstybės naikinimo „technologinė seka“, į kurią įtraukiamos visos valdžios institucijos, įstaigos ir procedūros.
Konstitucijos pažeidimas yra nepagarbos konstitucijos vertybių prigimčiai išraiška. Ir konstitucijos aksiomų nepaisymas. Konstitucija nustoja būti viešosios valdžios veikimo pagrindu ir ribomis. Ji tampa klaidingu pateisinimu tikrajam piktnaudžiavimui įgaliojimais. Kaip kad prezidentas, parlamento pirmininkas, Drausmės bylų kolegijos teisėjai ar prokuratūra atsisako vykdyti galutinį teismo sprendimą. Arba kai konstitucinis teismas pakeičia įstatymą vien tik tam, kad užkirstų kelią vykdyti teismo sprendimą, nepatinkantį politinei valdžiai. Konstitucinė nuostata nustoja būti norma. Ji tampa vienu iš „daugybės galimų požiūrių“.
Mano brangus sūnau, mūsų pokalbio vakar metu tavo balsas drebėjo, kai pasakojai, kad veiksmus prieš konstitucinę demokratiją atliko šios šalies konstituciniai organai, t. y. parlamentas, prezidentas, vyriausybė. Kad susiklostė situacija, kurioje pirmoji karo prieš konstituciją auka, t. y. konstitucinis teismas, tapo ir veiksmų, pažeidžiančių konstitucinę valstybės tvarką, bendrininku. Kad stabdžių pedalai tapo akceleratoriaus pedalais. O ištikimybės konstitucijai priesaika skamba kaip pasityčiojimas.
Ir tu paklausei, kaip tai įmanoma? Kaip įmanoma, kad teisininkai dalyvauja konstitucinės tvarkos naikinimo procese?
Aš atsakysiu. Teisininkai yra būtini norint sukurti konstitucinę demokratiją. Norint sunaikinti konstitucinę demokratiją, pakanka, kad procese dalyvautų teisės absolventai. Neatsižvelgiant į jų profesinius ar akademinius laipsnius ir titulus.
Tai – tie asmenys, kuriems Carlas Schmittas ir jo „Diktatūra“ yra įkvėpimas ir orientyras. Ir jie palieka „Grynąją teisės teoriją“, taip pat visus Hanso Kelseno darbus lentynose, pilnose apdulkėjusių knygų.
Turi teisę klausti, ar gali vadintis teisininku, jeigu pageidauji eiti Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos teisėjo pareigas, žinodamas, kad bus mokama 40 proc. daugiau negu teisėjams kolegoms, einantiems pareigas kitose to paties teismo kolegijose?
Taip pat turi teisę atsisakyti paspausti jiems ranką dėl teisininko profesijos (teisėjo, advokato, prokuroro) orumo. Tačiau, svarbiausia, dėl visų neteisingumo mašinos aukų, kurių advokatai, būtent, advokatai, negalėjo išgelbėti.
Advokatas nesutiks dėl jokios argumentavimo apgavystės, ar tai būtų pakeičiant glaudžiai susijusių nuolatinių sąvokų reikšmes, arba nustatant sąvokas, kurios yra lingvistiškai panašios, bet skiriasi savo turiniu. Arba vykdoma bet kokiu kitu būdu. Nes tai yra melo forma. Melas, kuris yra ciniška priemonė, naudojama siekiant piktų tikslų. Palaikoma kiekvienos populistinės valdžios. Nepakantūs režimai meluoja piliečiams dažnai paversdami juos savo melo bendrininkais. Bet mes žinome: „Galima kvailinti dalį žmonių visą laiką, galima kurį laiką kvailinti visus žmones, bet neįmanoma visą laiką kvailinti visų žmonių“ (Abrahamas Lincolnas).
Tačiau šiandien būtent teisėjai yra persekiojami ir traukiami drausminėn atsakomybėn, prieš juos vykdoma šmeižto kampanija, organizuojama ir Teisingumo ministerijoje dirbančių žmonių. Atsilyginant už tai šmeižikai paskiriami Aukščiausiojo Teismo teisėjais. Šmeižto kampanijai puikiai diriguojama. Tačiau tai nėra Verdi ar Strausso natos, nei Arturo Toscanini, nei Karlas Böhmas nestovi prie pakylos.
Ir tu teisus teigdamas, kad kitas taikinys bus advokatai. Už jų poziciją ginant pamatines konstitucinės valstybės vertybes. Daugybė advokatų pro bono gina teisėjus ir prokurorus, kuriems iškeliamos drausmės bylos. Advokatai užsitarnavo valdžios keršto. Vėliau bus mokslininkų ir kultūros žmonių, intelektualų, tikrojo šalies elito eilė. Kai kurie iš jų jau susiduria su teisiniu priekabiavimu. Ir ateis tokie laikai, kai nebebus ko ginti.
Tu turėsi atkurti savo šalies reputaciją. Užsienio teisininkai tavimi kaip teisininku nelabai pasitikės. Tačiau teisininkai tau bent jau suteiks progą. Tavo užsienio partneriai nori tikėti, kad tai, kas atsitiko, buvo incidentas darbe. Incidentas. Skausmingas, nesuprantamas, su dramatiškais padariniais, bet vis tiek nelaimingas atsitikimas. Negali būti kaltinamas dėl to, kas nutiko, tačiau prisiimi profesinės ir moralinės atsakomybės naštą. Pasinaudok šia galimybe, jei ją gausi. Antros progos nesulauksi.
Brangus sūnau, klausei manęs, kokias pamokas galime išmokti iš susiklosčiusios konstitucinės realybės? Paminėsiu tik penkias pamokas, kurios yra visuotinės.
Pirma, tai – žinojimas, ko netenkame, kai nepaisoma konstitucijos. Kaip jau minėjau, tai – suvereniteto praradimas; tai – teisinio saugumo praradimas (ir valstybėje, ir santykiuose su kitomis teisinėmis sistemomis); tai – konstitucinio savitumo kaip norminės ir socialinės tvarkos svarstymo pagrindo praradimas; tai – valstybės patikimumo tarptautiniuose santykiuose praradimas; tai – pasitikėjimo racionalaus valstybės ir visuomenės veikimo tvarumu ir konstituciniais principais, įskaitant „amžinųjų sąlygų“ kilmės, praradimas.
Antra, tai – žinojimas, kad žlugimo pradžia gali nebūti lengvai pastebima, tariamai pateisinama tikslia pokyčių būtinybės diagnoze. Pokyčiai visada bus vadinami reformomis. Vis dėlto reforma suponuoja objektyvias žinias ir gerus ketinimus. Galų gale, sąžiningumas turėtų būti neabejotina prielaida. Tai, ką mes žinome, yra užuomina – pažvelk į pabaigą ir, svarbiausia, pažvelk į kuriamą mechanizmą. Pažvelk objektyviai. Neleisk sau žvelgti plačiai užmerktomis akimis. Tavo istorinės atminties trūkumai – šiaip ar taip, visi tai jau matėme anksčiau, ir tavo vaizduotės trūkumai nėra ir nebus joks pasiteisinimas.
Trečia, kada nors baigiasi net ilgiausias karas. Atsiranda sąlygų paliauboms ir galiausiai taikos sutarčiai. Karas su konstitucija taip pat baigsis. Ir tada bus imta atkurti konstitucinė demokratija. Konstitucinei valstybei atkurti negalite naudoti metodų, kurie tinkami konstitucinei valstybei sunaikinti. Atkuriant konstitucinę valstybę, būtina laikytis demokratijos ir teisinės valstybės principų. Kaip žinome iš istorijos, atkūrimas – tai revoliucijos priešingybė. Revoliucinio chaoso velnio ratas turi būti sulaužytas. Demokratijos naikintojų metodų, kurie yra tokie viliojantys daugybei žmonių, naudojimas faktiškai sukurtų apnuodytą medį; jis neduotų sveikų vaisių.
Ketvirta, nepalik žmonių, kuriems reikia pagalbos, vienų. Prieš kelias savaites žygiavome tūkstančio mantijų žygyje. Taip pat tam, kad išreikštume savo dėkingumą daugybei Europos teisininkų, kurie ėjo su mumis. Anglijos ir Velso advokatūros tarybos pareiškimas taip pat svarbus. Simbolika yra svarbi. Nepalikite teisininkų, kuriems reikia pagalbos, vienų. Tai taikoma tavo kolegoms, priklausantiems Advokatūrai arba Teisėjų asociacijai. Tiems, kurie yra persekiojami, prie kurių priekabiaujama, kurie yra įkalinami. Pavyzdžiui, pagalvok apie netoli esančią Turkiją. Ir tiems, kuriems menkiausias solidarumo ženklas dažnai yra ploniausia, bet vienintelė ir stipriausia gija, leidžianti jiems ištverti tai, kas blogiausia.
Paskutinė ir svarbiausia pamoka. Prieš porą savaičių mačiau ašaras tavo akyse, kai klauseisi vieno iš paskutinių gyvų Aušvico kalinių Mariano Turskio kalbos. Der letzte Haeftlinge papildė Dekalogą vienuoliktuoju įsakymu: „Nebūk abejingas. Nes jeigu būsi abejingas, Aušvicas gali bet kurią dieną nukristi iš dangaus.“ Įsakymas skirtas kiekvienam iš mūsų: „Nebūk abejingas.“ Autoritarinės valstybės šmėkla stovi prie tavo namų durų. Ji pasibels į duris. Ir įeis nekviesta. Ir pasiliks ilgą laiką.
Šiandien tiek.
Tavo sielvartaujantis
Tėvas
Varšuva, 2020 m. vasario 21 d.“
Iš anglų kalbos vertė Paulius Griciūnas
