Vytautas PilkauskasPer 106-erius savo gyvavimo metus Lietuvos advokatūra labai keitėsi – pradedant savo bendruomenės narių dydžio pokyčiais, advokatų persekiojimu, profesinių garantijų stiprinimu, baigiant pandeminiais metais, kai beveik viskas persikėlė į elektroninę erdvę. Tačiau, kaip Ievai Paliliūnienei teigė kadenciją įpusėjęs Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis, Advokatūra per savo gyvavimo šimtmetį nepakeitė ir nepametė pagrindinių savo vertybių ir advokato misijos – ginti žmogų ir jo teises, kovoti už teisingumą ir nuosekliai kovoti prieš valdžios siekį kontroliuoti žmogų, būti aktyviais ir nepriklausomais teisinės sistemos dalyviais.
– Kokia yra Lietuvos advokatūra? Ar ji labai keitėsi, transformavosi per visą savo gyvavimo istoriją?
– Tikrai taip, Lietuvos advokatūra kaip organizacija labai keitėsi, tačiau ji visuomet saugojo, puoselėjo ir išlaikė pagrindines advokato profesijai keliamas vertybes. Advokato misija ginti žmogaus teises nepakito, pakito tik advokato veiklos formos, veiklos ribos ir advokato instrumentai ginant žmogų.
Lietuvos advokatūros, kaip visų Lietuvos advokatų savivaldos organizacija, savo istorijos kelią pradėjo 1918 m. Tuo metu Lietuvoje praktikavo vos 28 prisiekusieji advokatai, iš kurių 15 advokatų 1920 m. Visuotiniame advokatų susirinkime pirmą kartą išrinko savo nepriklausomos savivaldos valdymo organą Advokatų tarybą. Ji tuo metu buvo vadinta Lietuvos prisiekusiųjų advokatų taryba. Ją sudarė septyni nariai: pirmininkas, vicepirmininkas, iždininkas, knygininkas ir kiti trys nariai.
Šiandien, praėjus 106 metams, savo savivaldoje turime beveik 2300 praktikuojančių advokatų ir arti 1000 advokatų padėjėjų. Taigi Lietuvos advokatūra pirmiausia transformavosi savo bendruomenės narių dydžiu, tačiau ji visuomet turėjo įrodinėti, kovoti dėl savo ir advokato profesijos nepriklausomumo.
Sovietų Sąjungos okupacijos represijų advokatams nepavyko išvengti – didžioji dalis advokatų buvo represuoti, nuteisti, ištremti, persekioti, nužudyti, tačiau advokatai niekuomet neatsisakė savo pagrindinės misijos – ginti žmogų, jo teises ir teisingumą. Sovietmečiu Advokatūra, kaip ir visos teisinės grandys, buvo kontroliuojamos valdžios ir saugumo struktūrų. Iš to laikmečio savo Advokatų tarybos pirmininkų paveikslų galerijoje net neturime jų portretų. Mums kaip savivaldai tai juodas periodas, kai advokatai dėl valstybės represinių struktūrų poveikio negalėjo tinkamai atstovauti žmonėms. Su skaudžia patirtimi žvelgiame į šią valstybės „kontrolę“ ir siekiame, kad jos nebūtų valstybės valdymo prioritetuose, nes tai nesuderinama su demokratijos ir pagarbos žmogui principais, o advokatas galėtų tinkamai vykdyti savo gynėjo misiją, kuri jau buvo įtvirtinta Antrajame Lietuvos Statute 1566 m.
Ukrainos pavyzdys rodo, kad reikia tęsti e. transformaciją ir judėti link e. Advokatūros.
Jau Sąjūdžio laikais, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo ir Lietuvos advokatūros kova dėl nepriklausomumo nuo valstybės institucijų įtakos. Tik nepriklausoma advokatūra gali garantuoti žmogaus teisių gynybą, demokratinių vertybių saugojimą.
Visgi dar kartą norėtųsi akcentuoti, kad, nepaisant įvairiausių istorinių lūžių, tiek Lietuvos kaip valstybės ir kartu su ja Lietuvos advokatūros momentų, viena, kas nesikeitė, tai vertybės, kuriomis kiekvienas advokatas vadovavosi ir vadovaujasi lig šiol. Tai pamatinė mūsų profesijos vertybė – žmogus ir jo teisių apsauga bei gynimas. Mums visuomet teko misija kantriai kovoti dėl teisės viršenybės ir kartais būti neparankiems valdžiai, kuri teisę supranta ne kaip žmogaus apsaugos vertybę, o kaip galios instrumentą.
Aš Advokatūrą matau kaip labai stiprią, ekspertinę organizaciją, kuri turi subūrusi labai didelį profesionalų ir įvairiausių sričių ekspertų, advokatų būrį. Čia ir yra mūsų stiprybė – žmonės, bendruomenės nariai, jų laisvė ir atsakomybė. Labai viliuosi, nepaisant įvairiausių permainų, kad mūsų bendruomenėse nariai, puoselėdami pamatines mūsų vertybes ir nešdami advokatų misijos vėliavą, visada ir išliks pamatiniu mūsų organizacijos stuburu ir žmogaus teisių saugojimo garantu.
Mes dar labai daug turime darbų ir pareigų, kad pasaulis būtų geresnis ir teisingesnis, mes turime ir toliau siekti, kad valdžia nepiktnaudžiautų savo galia, kad atsakomybė ir jos neišvengiamumas būtų realūs ir valdžios veiksmams, ir politikams, kad žmonės labiau gerbtų žmogų, teisę ir teisingumą. Mūsų misija taip pat būti teisinių žinių skleidėjais, nes politikai priėmė pernelyg daug įstatymų, nutarimų, įsakymų ir jų pakeitimų (bendrai jų jau galiojančių yra daugiau nei 170 tūkst.), juos priimant nebuvo atliekami teisės akto priėmimo poveikio (teisinių būtinumo ir būsimų pasekmių) vertinimai, teisės aktai buvo priimti skubos tvarka, todėl be teisinio švietimo visuomenė patenka į teisės spąstus, nes prieš juos veikia „teisės nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“ taisyklė. Tam, kad teisė nepradėtų veikti prieš žmogų, o žmogus nenusiviltų teise ir teisingumu, mes, advokatai, turime nuosekliai ir atkakliai siekti, kad teisės kūrimo konvejeris būtų sustabdytas, kad žmogus būtų laisvas savo gyvenimo kūrėjas, o ne teisės suvaržytas paklusnus tarnas.
Esame išsilavinusi tauta, universitetuose mokslus kremta didelis būrys teisininkų, tad tik norisi palinkėti, kad kiekvienas jų rastų savo profesinį kelią teisėje.
– Kur įvyko didžiausia transformacija, kalbant apie Advokatūrą?
– Transformacija Advokatūroje vyksta nuolat. Advokatūros pirmtakai turėjo iššūkį dėl palyginti mažo praktikuojančių advokatų skaičiaus, o okupacija, karas nulėmė advokatų trėmimus ir netektis. Sovietinė okupacija lydėjo vidines advokatų kančias, kai žmogaus teisės ir jų gynyba buvo tiesiog kliento globa, nes pasipriešinimas sistemai buvo pražūtingas ir klientui, ir advokatui. Atkūrus nepriklausomybę visiems reikėjo kurti naujus teisinius santykius ir vėl grįžti prie tikrųjų vertybių ir jų gynimo. Dabar didžiausia transformacija įvyko, kad ir kaip keistai skambėtų, turbūt COVID-19 pandemijos metu, kai beveik viskas (teismas, bendravimas, mokymai ir visa kita) persikėlė į nuotolį. Turbūt 2000 ar 2010 m. tik įsibėgėjant technologijoms, atsirandant naujiems socialiniams tinklams, negalvojome, kad teisminis procesas, konsultacijos, egzaminai, seminarai, konferencijos taip pat gali persikelti į kompiuterio ekranus. Arba jei kas ir garsiai apie tai užsimindavo, tikrai pagalvodavome, kad to teisėje niekada nebus, nes tik betarpiškas procesas yra tikrasis procesas. O pandemija be jokio pasirinkimo perkėlė į kompiuterio ekranus mus visus tiek ginčuose teismuose, tiek tarpusavio santykiuose.
2020 m. teko greitai persiorientuoti ir pirmą kartą tais metais rugpjūčio 28 d. Lietuvos advokatūros istorijoje visi advokatai į aukščiausią savo savivaldos institucijos susirinkimą ne tik registravosi elektroniniu būdu, bet ir rinkosi nuotoliniu būdu, jungdamiesi į tiesioginę susirinkimo transliaciją. Taip pat pirmą kartą savo balsą svarbiais savivaldos klausimais atidavė naudodamiesi elektroninėmis ryšio priemonėmis. Visi iki tol vykę advokatų bei advokatų padėjėjų kvalifikacijos kėlimo kursai, mokymai gyvai persikėlė į kompiuterio ekranus – šiandien turime nuolat prieinamus 50 seminarų, kuriuos nuotoliu gali išklausyti kiekvienas advokatas ar advokato padėjėjas. Ta transformacija paskatino mus visus keistis, greitai persiorientuoti, jeigu norėjome veikti ir būti lyderiais.
Ir nors šiandien Covid-19 pandemija liko kažkur užnugaryje, visgi dabar turime visai kitą priešą prie savo sienų, o Ukrainos pavyzdys rodo, kad reikia tęsti e. transformaciją ir judėti link e. Advokatūros. Šiandien Advokatūra labai daug ką yra perkėlusi į elektroninę erdvę. Advokatūra vykdo ne tik nuotolinius kvalifikacijos kėlimo kursus, organizuoja ir vykdo savo narių asmens duomenų perkėlimą į elektroninę erdvę bei tam skiria didelį dėmesį dėl duomenų apsaugos. Pasak Ukrainos advokatūros vadovės, nebūna dienos, kai nereikia gintis nuo kibernetinių atakų, o per dieną jų gali būti šimtai. Lietuvos advokatūra taip pat tam skiria daug dėmesio. Visgi svarbiausia, kad šių pokyčių kelyje mes nesusvetimėtume, kad neprarastume žmogiškojo ryšio, teisingumo jausmo ir norėtume gyvo santykio, gyvo ir nuoširdaus bendrystės santykio.
Vytautas PilkauskasJau dabar prasideda kalbos, ir netgi tarp teisės profesionalų, kad reikėtų advokatams riboti baigiamąsias kalbas, kad neva tai taupytų laiką ir kaštus, teismų darbą, nustatyti ribotą kasacijos tekstą. Nors jau daugiau nei šimtą metų kiekvienam advokatui baigiamoji kalba buvo vienas didžiausių profesinių iššūkių ir kartu proceso kulminacija. Jų metu advokatas turėdavo parodyti visą savo profesionalumą ir įžvalgumą, nes tai paskutinė proceso galimybė nulemti bylos baigtį ir įtikinti teisėją savo kliento teisumu. O dabar tai tampa tarsi proceso kliuviniu, laiko gaišinimu. Labai norėtųsi, kad besikeičiantis pasaulis, įvairiausi virsmai, naujovių ieškojimai, laiko taupymas, reitingų paieškos, kažkieno rinkimų pažadai nesulaužytų tų tikrųjų vertybių, pamatų, ant kurių ir stovi visa teisingumo sistema, pagarba žmogui, nepaisant jo lyties, rasės ir kitų savybių.
Advokatūrai jau nereikia įrodinėti savo svarbos teisinėje sistemoje, tačiau Advokatūrai nuolat tenka įrodinėti, kad jos nepriklausomumas, advokato profesinės veiklos garantijos, leidžiančios tinkamai ginti žmogaus teises, yra proporcingos pasitikėjimui teise ir teisingumu. Be galo skaudu kasdien prisiminti ir priminti, kad šiais metais mūsų kolega Leonidas Pčelincevas vykdydamas advokato pareigas buvo nužudytas, kai įvykio vietoje buvusi policija neįvykdė savo pareigos, neapsaugojo advokato gyvybės. Viliuosi, kad tokia beprasmė mūsų kolegos žūtis daugiau niekada nepasikartos, o advokatai bus apsaugoti vykdydami savo profesinę misiją.
– Praėjo dveji jūsų kadencijos metai, kai buvote ištrinktas advokatų bendruomenės Advokatų tarybos pirmininku, tačiau prieš juo tapdamas buvote ir Drausmės komiteto pirmininku, ir Advokatų garbės teismo nariu, taip pat teko būti ir Advokatų garbės teismo pirmininku, o prieš kandidatuodamas keletą metų dirbote Lietuvos advokatūros administracijoje kaip Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojas. Kokia Advokatūra buvo prieš 10 metų ir kokia ji yra šiandien?
– Sakyčiau, dabar Advokatūra atsakingai save identifikuoja kaip nepriklausomą, ekspertinę, politikoje nedalyvaujančią ir savo srities profesionalus jau daugiau nei 106 metus vienijančią organizaciją. Turime labai platų savo srities profesionalų ratą. Tikrai nesakome, kad kiekvienas išmano visas sritis, tačiau identifikavę tam tikrą problematiką labai greitai galime suburti ekspertų komandą bet kurioje teisės srityje, kuri galėtų pasiūlyti įvairiausių galimų sprendimų. Mes tuo didžiuojamės ir tai yra mūsų bendruomenės stiprybė. Stipriosiose demokratijose valstybės institucijos visuomet įsiklauso nepriklausomos advokatūros nuomonės teisėtvarkoje ir įstatymų leidyboje, nes nepriklausoma advokatūra yra žmogaus teisių gynybos garantas, kuris ir suteikia demokratijai stabilumą ir teisingumo filtrą.
Turiu padaryti viską, kad kadencijai pasibaigus jausčiausi, jog padariau viską, ką galėjau, dėl kiekvieno advokato ir Advokatūros.
Kitas aspektas, niekada nebijojome kalbėti argumentų kalba. Žinoma, sulaukiame nemažai kritikos ir į savo pusę, tačiau, jeigu ta kritika būna pagrįsta, mes tikrai ją išgirstame, reaguojame ir keičiamės. Ir dažnu atveju net būname dėkingi oponuojančioms pusėms. Neturime visų raktų ir sprendimų savo idėjoms, tačiau esame organizacija, kuriai komforto zonos nereikia ir kuri visada bus už žmogaus teisių, jų apsaugos progresą, lygiuodamiesi į vakarietiškų vertybių šalis.
Mes negalime advokatams surasti klientų, nes ne tokia advokatūros misija, tačiau esame ir turime būti skydu kiekvienam advokatui nuo jo neteisėto persekiojimo, trukdymo jam ginti žmogų ir jo teisėtą interesą.
– Lyginant Lietuvos advokatūrą su kitomis Europos ar pasaulio šalių advokatūromis, kuo Lietuvos advokatai ir advokatų padėjėjai galėtų didžiuotis labiausiai?
– Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad savo ekspertais, profesionalais, kurie drąsiai gali lygiuotis, o net kai kuriais atvejais ir lenkti savo žiniomis, įžvalgomis su užsienio šalių tos pačios srities profesionalais. Esame išsilavinusi tauta, universitetuose mokslus kremta didelis būrys teisininkų, tad tik norisi palinkėti, kad kiekvienas jų rastų savo profesinį kelią teisėje, nepaisant to, ar tai bus advokatūra, ar prokuratūra, ar viešasis administravimas, ar verslo pasaulis, ir juo eitų, siekdamas didžiausių aukštumų.
Taip pat galima didžiuotis, kad kol kas savo bendruomenėje išlaikome gana didelį būrį jaunų teisininkų. Kaimynė Latvija susiduria su dideliais iššūkiais, jau dabar gali patirti sunkumų, kai kalbama, kuo bus pakeisti vyresnės kartos teisininkai. Senėjant visuomenei, matome tendencijas, kad ir Lietuva gali susidurti su tomis pačiomis problemomis. Skandinavijos šalys apie tai pradėjo kalbėti jau prieš 4 metus. Tačiau pasinaudojant kitų šalių praktika, geraisiais pavyzdžiais galbūt pavyks išvengti analogiškų iššūkių dėl jaunosios kartos.
– Per savo pirmuosius dvejus Advokatų tarybos pirmininko kadencijos metus teko priimti ne vieną sprendimą. Jūsų nuomone, kuris sprendimas buvo sudėtingiausias arba reikšmingiausias visai Lietuvos advokatūrai?
– Negalėčiau labai išskirti nė vieno sprendimo, tačiau džiaugiuosi, kad pradėjome garsiau kalbėti ir daryti tam tikrus pokyčius dėl vaiko teisių apsaugos užtikrinimo, siekdami vaiko advokato instituto. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko įtikinti Teisingumo ministeriją, Finansų ministeriją dėl specializuotų advokatų, kurie išskirtinai dirbtų tik su nukentėjusiais vaikais, mokymų ir kartu dėl jų atlygio. Tai buvo labai reikalingas sprendimas, ir viliamės, kad ir artimiausi rezultatai neleis suabejoti priimto sprendimo svarbumu.
Labai džiaugiuosi, kad pavyko sustabdyti sprendimus, kuriais norėta susilpninti mūsų savivaldą, t. y. Advokatų garbės teismo formavimo pokyčius, kuriems pritarus Advokatų garbės teisme teisėjais būtų ir ne advokatai. Taip pat turėjome nemažai iššūkių dėl nuolatinių bandymų Advokatūrą suvaržyti per Viešojo administravimo įstatymą.
Pradėjome atviras diskusijas Teisės forume ne tik su trijų teisės profesijų atstovais: advokatais, prokurorais ir teisėjais. Tai buvo taip pat reikalingas pokytis, kad pamatytume ir suprastume skirtingus profesijų požiūrius ir ieškotume procesinio bendradarbiavimo. Nes visa tai stiprina žmogaus galimybę būti apgintam, pajausti ir surasti teisingumą. Juk ne advokatui, ne prokurorui ir net ne teisėjui skirtas teismas ir visa teisingumo sistema, jo reikia kiekvienam Lietuvos piliečiui, kad jis būtų teisiškai apsaugotas ir apgintas.
Sukurtas ir visuomenei parodytas filmas, atskleidžiantis per šimtmetį ugdytas advokatų profesines vertybes. Dalyvaujame įvairiuose viešuosiuose pasisakymuose, kurių tikslas – atskleisti visų advokatų kompetencijas ir advokatų netoleranciją žmogaus teisių pažeidimams.
Advokatūra jau turi mums skirtą Gynėjo skulptūrą, kuri tampa mūsų profesinės veiklos įprasminimo simboliu – mūsų „Oskaru“. Taip pat Advokatūra jau kuria savo naujus namus, į kuriuos, kai bus įrengti, pakvies visus advokatus.
Žvelgiant retrospektyviai, tų sprendimų būta įvairiausių, kaip ir bandymų silpninti Advokatūros autonomiškumą. Šiemet turėsime naują Seimą, naują valdžią ir atsipalaiduoti neplanuojame. Norime stiprios teisinės valstybės, matome, kaip būtų galima ją sustiprinti, išsakėme Advokatų tarybos lūkesčius dėl žmogaus teisių užtikrinimo būsimajam Seimui, ieškosime norinčių kalbėtis ir stiprinti mūsų teisinės valstybės pamatus ir sienas.
Vytautas PilkauskasJau kuris laikas nepavyksta įtikinti policijos vadovybės, kad iki šiol sulaikymo areštinėse vykdomas advokato ir jo kliento susitikimo filmavimas šiurkščiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamas ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme įtvirtintas advokato ir kliento susitikimo (bendravimo) konfidencialumo garantijas, todėl turime išnaudoti visas šių garantijų gynimo priemones, kad žmogaus teisės būtų apsaugotos.
Skaudžiausia profesinė netektis yra mūsų kolegos L. Pčelincevo beprasmė žūtis. Neapsakoma užuojauta Kolegos šeimai ir visai bendruomenei.
– Nors Lietuvos advokatūra ir advokatai yra nepriklausomi nuo Lietuvos valdžios institucijų, tenka dirbti, bendradarbiauti ir dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime per teisėkūrą. Šiemet spalio mėnesį vyko daug rinkimų – išrinktas naujas Seimas, taip pat antrai kadencijai išrinktas prezidentas Gitanas Nausėda, ko tikėtumėtės, kalbant apie teisę, Seimo, Vyriausybės, šalies vadovo? Kur reikėtų didžiausio postūmio, kalbant apie teisingumą, žmogaus teisių gynimą Lietuvoje?
– Mes šių metų rugsėjo mėnesį viešai kreipėmės į būsimą Seimą ir Vyriausybę. Kreipimesi išskyrėme devynias itin svarbias ir Lietuvoje pažeidžiamas žmogaus teises ir pasiūlėme Seimo ir Vyriausybės nariams galimas išeitis žmogaus teisėms apsaugoti.
Svarbiausia, kad žmogus būtų vertinamas labiau nei valdžios galia, kad valdžios institucijos girdėtų žmogų ir jo lūkesčius, kad jos tarnautų žmogui, kad žmogaus teisės būtų tiek pat svarbios, kiek valstybės gynyba.
Kuo labiau žmogus pasitikės valstybe, jos priimamais sprendimais, tuo pati valstybė bus stipresnė, nes laisvas, pasitikintis teise ir teisingumu žmogus gins tokią valstybę.
Kuo labiau valdžia ir tarnybos pasitikės žmonėmis, juos gerbs, tuo labiau žmogus pasitikės valstybe, jos priimamais sprendimais, tuo pati valstybė bus stipresnė, nes laisvas, pasitikintis teise ir teisingumu žmogus gins tokią valstybę.
Labiausiai norėčiau, kad valstybėje būtų kalbama etiškai, pagarbiai ir argumentų kalba. Patikėkit, apima nevilties ir bejėgiškumo jausmas, kai tenka bendrauti su reikiamos kompetencijos neturinčiais valstybės tarnautojais, tiesiog elementariai pataikaujančiais politikams. Deja, būsiu atviras ir tikrai tokiu neigiamu pavyzdžiu įvardysiu Ekonomikos ir inovacijų ministeriją, jos vadovus ir teisininkus bei šios ministerijos rengtą Viešojo administravimo įstatymo pakeitimų projektą.
Kai argumentai susiduria su vadinamąja politine valia, bet kokie argumentai ar įtikinėjimas tiesiog netenka prasmės. Jokie argumentai nepadės, jeigu kita pusė apskritai neturi jokio noro diskutuoti, pavyzdžiui, vien dėl to, kad itin „spaudžia terminai“. Taigi 2024 m. būtent Seimo rinkimai, atrodo, Advokatūrai tapo tikru išsigelbėjimu, nes Ekonomikos ir inovacijų ministerija iš esmės nematė jokio skirtumo tarp tapimo advokatu procedūros ir leidimo prekiauti alkoholiu ar Kaziuko mugėje – puodais. Šie trys procesai buvo suvokiami tik kaip tam tikro pažymėjimo išdavimas. Deja, bet ir Teisingumo ministerija, matyt, dėl savo politinių išskaičiavimų nerado valios viešai ginti Advokatūrą, nors neabejotinai suprato šių pokyčių absurdiškumą.
– Kalbant apie Lietuvos visuomenę, jūsų nuomone, su kokiais didžiausiais teisiniais iššūkiais tenka susidurti Lietuvos gyventojams? Ką reikėtų keisti, jei matytumėte, kad reikia kokio nors pokyčio?
– Perteklinė įstatymų kūryba, jei galima taip pasakyti. Liūdniausia, kad labiausiai keičiami tie įstatymai, kurie labiau paliečia kiekvieno Lietuvos gyventojo veiklą, siekiama sureguliuoti kuo daugiau žmogaus gyvenimo elementų ir juos kontroliuoti. Šiuo metu tarsi dalyvaujame kažkokiose lenktynėse, bet turbūt nė vienas nepasakys, dėl ko varžomės ir kam varžomės. Mažų mažiausiai reikia atlikti gilias analizes, įsivertinti jau sukurtus teisės aktus, nustatyti jų reikalingumą ir būtinumą ir tik tuomet kažką keisti. Mes, advokatai, esame pasirengę padėti savo ekspertinėmis įžvalgomis, jeigu politikams reikia mūsų, jeigu politikai tiki demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos standartais, kuriuos gina Advokatūra.
– Pagrindiniai darbai, kuriuos dar norėtumėte padaryti iki kadencijos pabaigos dėl bendruomenės narių ir dėl Lietuvos gyventojų?
– Vienas didžiausių iššūkių ir darbų turbūt visada išliks kiekvienos kadencijos Tarybai ar pirmininkui, nepaisant to, kas jis būtų, tai advokatų profesijos garantijų užtikrinimas ir atsakymo ieškojimas į klausimus, kam advokatui reikalinga Advokatūra ir ką Advokatūra gali padaryti dėl advokato profesijos. Visada jaučiame, kalbu ne tik Lietuvos mastu, bet tą patį tvirtina ir kolegos tiek iš Skandinavijos šalių, tiek kitų Europos šalių, kad iš valdžios galių pozicijos norisi susilpninti ar panaikinti tam tikras advokatų profesines garantijas.
Pavyzdžiui, šiuo metu kalbame, kaip reikia užtikrinti kliento paslapties apsaugą. Ši apsauga ir šios garantijos užtikrinimas yra labai svarbus ne pačiam advokatui, bet žmogui, kuris ieško pagalbos ir kreipiasi jos į advokatą. Kai kalbame apie advokato garantijas, iš šalies gali susidaryti įspūdį, kad „tie advokatai“ nori kažkokių sau išskirtinių teisių. Priešingai, visos šios garantijos, kurios galios ir bus užtikrinamos, jos priklausys žmogui ir dėl jų advokatas galės tinkamai ginti patį žmogų, jo teises ir laisves.
Tad čia dar turime ką nuveikti tiek pirmiausia dėl pačių Lietuvos piliečių, tiek dėl pačios mūsų bendruomenės narių, kolegų, kad jie jaustųsi nepriklausomi, turėtų tvirtą Lietuvos advokatūros užnugarį ir galėtų tinkamai atstovauti savo klientams bei teisėtiems jų interesams.
– Ar nepasiilgstate advokato praktikos?
– Be abejo, nes tai – mano profesijos pašaukimas, tačiau šiandien visos mano mintys ir jėgos skirtos ne klientams, o Advokatūrai ir jos advokatams. Turiu padaryti viską, kad kadencijai pasibaigus jausčiausi, jog padariau viską, ką galėjau, dėl kiekvieno advokato ir Advokatūros.
– Kokių dar stereotipų pasitaiko, kuriuos vis dar išgirstate, kalbant apie advokatus?
– Kartais dar tenka išgirsti priežodį, kad vienas ar kitas advokatas – tai „velnio advokatas“. Tačiau neretai asmuo, kuris žinotų tikrąją šio posakio reikšmę, kažin ar besakytų arba priešingai vartotų tai kitokiame kontekste.
Nes šio priežodžio istorija labai paprasta. Asmuo buvo vadinamas velnio advokatu, nes jis buvo paskiriamas, kai buvo norima įrodyti, kad asmuo yra padaręs stebuklą ir gali būti įrašytas į šventųjų sąrašus, o tas velnio advokatas turėjo surinkti duomenis, įrodymus ir įrodyti arba paneigti tariamai įvykusį stebuklą.
Kitas didžiausias netinkamas stereotipas – kai advokatą tapatina su klientu ir (ar) kliento netinkamu poelgiu. Advokatas klientą lydi kliento tiesos ieškojimo labirinte, padeda jam suprasti ir surasti teisingumą, tačiau nereikėtų advokato tapatinti su klientu. Suprantama, ir advokatui nederėtų susitapatinti su klientu ir jo veiksmais.
Reikia suprasti, kad teisinėje demokratinėje valstybėje privaloma užtikrinti žmogaus teisių apsaugą bei žmogaus teisę į gynybą. Tačiau reikia suprasti, kad advokatas gali turėti kitokią nuomonę nei klientas, tačiau, vadovaujantis advokatų etikos principais, advokatas negali veikti priešingai savo atstovaujamojo interesams. Jis turi išlikti lojalus kliento atžvilgiu, kaip ir gydytojas privalo suteikti gydymą net ir karo nusikaltėliui, nes tik teisėjui priklauso pareiga įvykdyti teisingumą.
– Jūsų palinkėjimas jaunajai advokatų bendruomenės kartai ir jauniesiems teisininkams, kurie pasirinks advokato profesijos kelią.
– Nepasiklysti tarp visų gaunamų galimybių ir nepamesti tikrųjų vertybių bei profesinio pašaukimo. Turint klientą, pirmiausia, pamatyti žmogų, jo teisėtus interesus bei būdus, kaip būtų galima jam padėti, turint tai, šlovė ir pripažinimas atkeliaus ir keliaus šalia šių pamatinių vertybių.
