Vytautas PilkauskasLietuvos advokatūros pirmininkas Mindaugas Kukaitis abejoja, ar Lietuvos teisinė sistema yra pasirengusi atlaikyti potencialių karo veiksmų keliamus iššūkius. Tačiau Liepai Žeromskaitei pašnekovas teigė, kad situaciją galima išspręsti mokantis iš Ukrainos, Šiaurės valstybių ir kalbantis tarp atsakingų institucijų.
– Kaip vertinate dabartinį Lietuvos teisinės sistemos pasiruošimą galimai situacijai, jei reikėtų įvesti karo ar nepaprastąją padėtį?
– Liečiame labai sunkią temą – dabartinėje situacijoje susidaro įspūdis, kad apie teisinės sistemos veikimą karo metu labai vengiame kalbėti, ypač viešai. Karas yra šalia, bet šios temos vengiame, tarsi nekalbėdami apie tai išvengsime ir pačios situacijos. Kita vertus, susidaro įspūdis, kad politikai jos šalinasi nenorėdami parodyti, kad mes esame nepasiruošę. Tarsi iš vienos pusės parodome savo silpnumą, o iš kitos pusės susidaro opinija, kad, jei ką nors atskleisime, priešiškos jėgos tuo pasinaudos.
Pirmiausia, mes patys turime suprasti, kad apie tai privalome kalbėti. Jei ateis ta diena, didžiausias nerimas ir nevaldomas chaosas pasklis pas mus viduje. Su priešo taktika pirmiausia turi kovoti nacionalinė žvalgyba ir kariuomenė, o visuomenė privalo suprasti, kad tai labai rimta, ir ne mažiau svarbu žinoti, ką kiekvienas turi daryti.
Mano įsitikinimu, kad valstybė išliktų prasidėjus karui, privalo būti pasiruošusios mažiausiai penkios grandys. Pirmiausia, be abejo, šalies gynybos sistema. Antra, pati valdžia, politikai turėtų suprasti, kur ir kaip jie vykdys valstybės valdymą. Mano subjektyviu įsitikinimu, politikai patys iki šiol dar nesuvokia, kas yra tikroji karo padėtis ir kokia yra jų misija.
Kitos ypač svarbios grandys – medicinos sektorius, žiniasklaida ir teisinė sistema. Iki šiol galbūt mažai apie tai kalbama ir nesuvokiama, kas vyksta teisinėje valstybėje, kada teisinė sistema buksuoja karo metu. Ukraina parodė, kad čia slypi daug dalykų. Daugelio šalių pavyzdžiai rodo, kad prasidėjus bet kokiems neramumams miestai pradedami siaubti iš vidaus: parduotuvių plėšimai, vagystės, kerštas, susidorojimas – žmogus iš nevilties griebiasi šiaudo ir čiumpa tai, kas po ranka. Prasidėjus evakuacijai, susidaro spūstys, baigiasi benzinas, automobiliai sustoja – žmonės išmetami iš automobilių, kad kiti galėtų tęsti kelionę, tai laukinis emigracinis veiksmas, kai visi bando vykti iš šalies. Tai jėgos principas, taip vyko ir Ukrainoje, taip gali nutikti ir Lietuvoje. Tokiomis aplinkybėmis reikia nedelsiant vykdyti tam tikrus teisingumo veiksmus, suvaldyti riaušes, neramumus ir pan. Tokiomis aplinkybėmis ypač tiksliai turi veikti ir policija, ir teismas, ir prokuratūra.
Kai vyksta invazija iš svetimos šalies, prasideda karo nusikaltimai. Todėl norėdama išlikti valstybė privalo duoti atsaką ir parodyti, kad šalyje veikia teisinė sistema ir užtikrinamas atsakomybės neišvengiamumas. Prokuratūra turi būti pasirengusi tirti karo nusikaltimus, o teismai ir advokatai – dirbti ekstremaliomis sąlygomis. Ukrainiečiai pasakojo, kad pirmiausias svetimos kariuomenės veiksmas, užėmus bet kurį miestą, buvo ne tik užimti radiją, savivaldybę, iškelti vėliavą, bet ir perimti informacines sistemas, duomenų bazes, ir ypač jautriausias. Mes Lietuvoje turime gana išplėtotą elektroninę teismų sistemą – civilinių bylų per metus Lietuvoje pradedama po 120 tūkst., apie 20 tūkst. baudžiamųjų bylų, apie 20 tūkst. administracijų bylų, pradedama apie 40 tūkst. ikiteisminių tyrimų. Šios visos bylos technologiniu atžvilgiu yra labai atviros. Jose užfiksuota detali informacija apie bylos dalyvių gyvenamąsias vietas, pažeidimų ar ginčų turinį, konflikto dydį, turtinę padėtį ir pan. Ukrainiečiai sakė, kad įsiveržus rusams teismų sistema buvo labai geidžiamas dalykas – buvo siekiama ją perimti ir valdyti joje informaciją. Jie užrakino visą teisinę sistemą, atjungė ją nuo išorinio pasaulio, ir tada prasidėjo teisininkų chaosas. Advokatai, prokurorai nežino, kokia byla kada bus nagrinėjama, kaip pranešti šalims, kaip jas paskirstyti, kaip dirbti su byla, jeigu ji tik elektroninė. Šiems dalykams reikia ne tik morališkai pasiruošti, bet ir suvokti, kaip jie veiks.
Šiandien atsakingai galiu pasakyti, kad Advokatūra nėra gavusi iš atsakingų institucijų jokių mokymų, nurodymų ar taisyklių, kaip veiktų teisinė sistema, jei šiandien, ryt ar poryt prasidėtų karo veiksmai.
Šiandien galiu patvirtinti, kad Advokatūra nėra gavusi iš atsakingų institucijų jokių mokymų, nurodymų ar taisyklių, kaip veiktų teisinė sistema, jei šiandien, ryt ar poryt prasidėtų karo veiksmai. Ar būtų atjungta visa teismų sistema? Ar vyktų civiliniai procesai, ar tik baudžiamieji, ar tik administraciniai? Kaip būtų paskirstomos bylos? Ar advokatas į procesą būtų kviečiamas pagal kokią nors laikiną tvarką, ar kitaip? Šiuo metu tos informacijos labai trūksta. Mokykimės iš tų šalių, kurios šiuo metu kariauja, – Ukrainos, ir tų, kuriuos ruošiasi, – Suomijos bei Švedijos. Tik vienybė ir pasiruošimas mus išgelbės.
– Kaip keičiasi teisiniai procesai prasidėjus karo veiksmams?
– Mums reiktų suvokti, kad prasidėjus karui, jei jau taip būtų, deja, iš vienos pusės teisė netenka jokios prasmės (lot. Inter arma enim silent leges – karo metu įstatymai tyli (Ciceronas)). Todėl reiktų turėti įsivaizdavimą, kaip veiktų teisė. Suprantama, kad teisė, kaip mes ją suprantame, veiktų tik neokupuotose teritorijose. Be to, mums reikia suvokti, kokį procesų mastą gali atlaikyti nacionalinė teisės sistema. Karinis ginkluotas konfliktas lems šimtus, tūkstančius karo nusikaltimų šalia visos kitos galimos nusikalstamumo bangos, todėl manau, kad teisinė sistema dalį laiko būtų paralyžiuota arba labai apsunkinta.
Advokatūra šiandien nėra įtraukta į jokius mokymus ar procesus nei per Krašto apsaugos, nei per Užsienio reikalų, nei per Teisingumo ministerijas. Tai labai liūdina.
Mūsų bendruomenę sudaro 3,2 tūkst. advokatų ir jų padėjėjų – 2,2 tūkst. advokatų, 1 tūkst. padėjėjų. Iš jų apie 400 yra sudarę sutartis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kad, kai advokato dalyvavimas yra būtinas, jis būtų pakviestas. Tačiau didžioji dalis advokatų specializuojasi tam tikroje srityje, ir mažiau nei pusė jų nedirba su baudžiamąja teise. Vadinasi, ir advokatams reikėtų būti pasirengusiems persikvalifikuoti, perimti tam tikras naujas praktikas. Karo nusikaltimai tiriami visiškai kitaip nei buitiniai nusikaltimai, ir čia turime būti patys pasirengę.
Galime prarasti pasitikėjimą, ir tikiuosi, kad to Lietuvoje nebus, kaip užtikrinsime teisingumo jausmą net ir esant karo nusikaltimų. Juk įrodymus surinkti yra kur kas sunkiau nei įprastai – griovimai, plėšimai, deginimai, ta vieta sutrypiama kitais karo veiksmais. Paprastai priešas nesilaiko tarptautinių karo taisyklių. Jos draudžia šauti į nežinomą priešą, į civilinį pastatą neįsitikinus, kad ten tikrai yra karinis objektas. Tačiau matome, kokie pastatai griūva Ukrainoje – civilių žmonių. Norint surinkti įrodymus, pirmiausia reikia likviduoti pasekmes, pasirūpinti, kad pastatai nesugriūtų, galbūt yra žmonių griuvėsiuose, tad reikia juos ištraukti, o tik paskui galvoti, koks veiksmas čia buvo padarytas, bomba ar dronas, ar tai buvo karo nusikaltimas, ar ne.
– Ar įvedama mobilizacija paveikia ir teisinės sistemos dalyvius?
– Paprastai, prasidėjus karui, šalyje įvyksta privaloma mobilizacija, t. y. visi, galintys atlikti karo tarnybą, yra kviečiami. Kai šalys yra atviromis sienomis, prasidėjus karo veiksmams vyksta begalinė migracija – iš šalies bėgama. Tai vyko ir Ukrainoje, milijonai ukrainiečių paliko šalį. Tačiau likę šalyje buvo ir iki šiol yra mobilizuojami.
Teisinėje sistemoje yra paradoksas – teisėjas nemobilizuojamas, prokuroras nemobilizuojamas, jie atlieka tas funkcijas, kurias atlieka. Paprastai, paskelbus karo padėtį, prokuroras tampa ikiteisminio tyrimo teisėju – tai reiškia, kad valstybės persekiojimas sustiprėja, jis įgyja daugiau galios. Bet jei advokatas yra mobilizuojamas, o dalis advokatų išvyksta iš šalies, galime turėti teisinę krizę. Procesai natūraliai gali strigti dėl informacinių technologijų (IT) klausimo, žmogiškųjų išteklių, elektros energijos trūkumo ir kt.
Teisinė sistema yra tokia pat svarbi, kaip ir medicina, informacijos sklaida, politika ar kariuomenė. Ji parodo, kad valstybėje nieko negalima daryti be atsakomybės – plėšti, žudyti, vogti, kankinti. Nuo to prasideda pasitikėjimas valstybe.
Norint, kad žmogus jaustų pasitikėjimą teisine sistema ir teisingumu, turi nepriekaištingai veikti šalies teisinė sistema – teismas, prokuratūra, policija, ir atsakomybė už teisės pažeidimą būtų neišvengiama.
Ukraina iki šiol patiria elektros tiekimo sutrikimų – Europos advokatūra, taip pat Lietuvos advokatūra, skyrė lėšų Ukrainos advokatūrai mobiliems nameliams, kuriuose būtų galima įsikrauti kompiuterius, turėti nepriklausomą elektros tiekimą, internetą, bet tai buvo padaryta po pusantrų metų nuo karo pradžios. Ar mes tam pasirengę? Mano įsitikinimu, šiandien galime (labiau – turime) drąsiai pasakyti, kad ne. Ir, atkreipiu dėmesį, karui Ukrainoje vykstant jau beveik ketverius metus. Ar galime tam pasirengti? Taip, bet tik kartu kalbėdamiesi ir veikdami.
– Kaip valstybei ir teisingumo sistemai užtikrinti visuomenės pasitikėjimą, kai, įvedus karo padėtį, atsiranda ne tik konstitucinių ribojimų, bet, kaip ir minėjote, gali kilti kitų iššūkių?
– Iš tiesų pagal karo padėties teisinį reglamentavimą sukarintos tarnybos, – ar tai būtų komendantūros, ar kariuomenė, – gali paimti bet kurio asmens turtą karo poreikiams. Tai gali būti butas, namas, garažas, automobilis, lėšos, savigynai skirtas ginklas.
Paradoksalu tai, kad Lietuvoje nė viena draudimo bendrovė šiuo metu nedraudžia žalos dėl karo pasekmių. Ukrainoje yra nemažai veikiančių užsienio valstybių bendrovių, kurios draudžia karo veiksmais padarytą žalą. Tai signalas Lietuvos draudimo bendrovėms, kad reikėtų apie tai pagalvoti, nes tai garantija, kad žmogus pasitikės valstybėje veikiančia žalos atlyginimo sistema, nenorės palikti savo šalies, ją gins.
Lietuvoje turime virš 200 tūkst. teisės aktų, esame vieni lyderių visoje Europoje. Tai blogoji lyderystė – nemažiname teisinės sistemos triukšmo, nekuriame vieningų teisės aktų, kuriuos perskaitei ir supratai. 2023–2024 m. teisės aktų padaugėjo 10 tūkst. Tai Vyriausybės nutarimai, įsakymai, įstatymai. Neturint visų IT technologijų ar specializuotų žinių, neįmanoma suprasti, ar nepažeidžiau kokio nors reglamentavimo. Toks teisinės sistemos veikimas neprisideda prie žmonių pasitikėjimo tokia teisine sistema didinimo.
Jei kalbame apie žmonių tarpusavio civilinius santykius, suprantame, kad turime daug tarpusavio ginčų. Kiekvienoje byloje dažniausiai viena šalis laimi, kita pralaimi. Prasidėjus karo veiksmams, ginčai nedings – arba jie nebus nagrinėjami tuo metu, ar liks neišspręsti, o dar prisidėtų baudžiamieji procesai, kurių tyrimai būtų nelengvi. Manau, kad turime labai aiškiai diskutuoti, kaip veiks sistemos, kaip galėsime šį procesą valdyti ir koordinuoti.
Įvedus karinę padėtį, pati Konstitucija leidžia riboti labai svarbias žmogaus teises ir garantijas: judėjimo laisvę, susirinkimų laisvę, turto neliečiamybės laisvę, žodžio laisvę, tad išsakius kritiką galima sulaukti baudžiamojo persekiojimo. Galbūt sakau skaudžią tiesą, tačiau karo metu teisė gali pradėti veikti prieš kiekvieną iš mūsų – norėdamas apsaugoti savo gyvybę, gali būti apkaltintas pažeidęs judėjimo laisvę, norėdamas apginti savo nuosavybę, gali būti apkaltintas trukdymu gynybos pajėgoms ir pan. Turime suvokti, kad karo metu judėjimas bus ribotas, turto apsauga ribota, galimybės žmogui išsaugoti sveikatą bus ribotos. Manyčiau, kad šiuo atveju trūksta teisinių žinių sklaidos visuomenėje.
Kai kalbame apie karo nusikaltimus, kai niokojami miestai, kai vyksta sprogdinimai ir žudymai, turime siekti, kad teisinė sistema ir atsakomybė būtų dar greitesnė ir efektyvesnė.
– Kaip prisidedame ir ar galėtume daugiau prisidėti prie karo nusikaltimų tyrimų Ukrainoje?
– Kiek žinau, Ukrainoje yra mūsų prokuratūros atstovai, tyrėjai, jie mokosi ir kartu padeda kaip nepriklausomi tyrėjai užtikrinti tam tikrą įrodymų rinkimą.
Karo nusikaltimai yra tarptautinės atsakomybės klausimas. Juos labai svarbu tinkamai užfiksuoti, nes juos atkartoti ar juos teisme patikrinti įrodymų patikrinimo atžvilgiu arba neįmanoma, arba labai sudėtinga.
Jei įvykdomas nužudymas ar vagystė, yra liudytojai, pėdsakai, ekspertai gali atvykti į vietą apžiūrėti kelis kartus, vykdyti eksperimentą, ar galėjo taip įvykti tokiomis pačiomis oro sąlygomis toje vietoje. Su karo nusikaltimais yra visiškai kitaip – jei spėjai užfiksuoti tą akimirką esančius įrodymus, kitą akimirką jie išnyksta arba yra sunaikinami. Dėl to užfiksuoti yra labai svarbu.
*****susije*****
– Skirtis, kad advokatas siekia ne išteisinti kaltinamąjį, bet užtikrinti jam teisingą procesą, padeda tuo atveju, jei advokato asmeninės vertybės nesutampa su tuo, ką jis turi daryti – ginti karo nusikaltėlius?
– Saddamui Husseinui prieš priimant mirties nuosprendį taip pat buvo reikalingas advokatas, kaip ir visiems Jugoslavijos teisiamiems asmenims Hagos tribunole. Advokatas negina nusikaltimo, nedaro nusikaltimo nenusikaltimu, bet jis užtikrina teisingumo procesą, kad teisiamasis būtų išklausytas, kad įrodymai būtų surinkti tinkamai, tinkamai įvertinti ir peržiūrėti, kad būtų paskirta atitinkama bausmė. Lietuvoje Sausio 13-osios baudžiamojoje byloje procesas daugelio įtariamųjų atžvilgiu vyko jiems už akių, todėl advokatų buvimas buvo būtinas. Tikrasis teisingumas yra tada, kai išklausomos skirtingos pusės, skirtingi argumentai, ir skiriant bausmę įvertinama, koks buvo nusikaltimo tikslas, būdas, motyvas, aplinkybės ir sąlygos.
Advokatams linkiu orios teisinės laikysenos, stiprybės, sveikatos, patriotiškumo, kolegiškumo. Mes esame ir turime būti visų žmonių gynėjais.
– Kaip matote Advokatūros darbą 2026-aisiais, ką norėtumėte palinkėti?
– Norėtųsi, kad, kol išties nėra realių karo veiksmų (ir labai linkiu, kad jų ir nebūtų), kol nėra tos tikrosios grėsmės, kai čia ir dabar reikia gelbėti žmogaus gyvybę, žmogaus teisės jokiu pretekstu nebūtų ribojamos. Kalbu ir apie žodžio laisvę, ir kad veiktų reali teisinė gynyba ir reali žmogaus teisių apsauga, kad žmogus teisme pajaustų, jog valstybė jį išklausė, ir nebūtų dviejų pozicijų „valstybė“ ir „žmogus“ arba „politikai“ ir „žmonės“. Demokratinėje šalyje žmonės išsirenka savo atstovus, kad šie išgirstų gyventojų lūkesčius, o ne tam, kad politikai darytų, ką nori ar ką įsivaizduoja. Politikams norisi palinkėti klausytis ir girdėti visuomenės lūkestį, o ne kovoti prieš žmogų ar rodyti galią.
Vytautas PilkauskasAdvokatūros misija 2026-aisiais, kaip ir visuomet, yra būti pasiruošusiai padėti žmonėms. Linkėčiau daugiau atjautos ir įsiklausymo, kad nuramintume ir lydėtume žmogų jo teisinio ginčo kelyje.
Advokatams linkiu laikytis etikos standartų, kurie Lietuvoje susiklostė per šimtus metų. Tai svarbu vertybiškai, kad neprarastume to pasitikėjimo, kurį turime, kad žmogus, kuriam reikia teisinės pagalbos, žinotų, jog ją gali rasti pas kiekvieną advokatą.
Norėčiau kolegoms palinkėti orios teisinės laikysenos, stiprybės, sveikatos, patriotiškumo, kolegiškumo. Mes esame ir turime būti visų žmonių gynėjais.
Advokatūros dieną Arkikatedroje Bazilikoje vyko šv. Mišios už gyvus ir mirusius advokatus, ir jas laikantis dvasininkas pasakė gražų palinkėjimą: „Advokatai, būkite angelais ir žmogaus gynėjais Žemėje.“ Tai jautrūs ir labai svarbūs žodžiai. Į bėdą patekęs žmogus turi turėti į ką atsiremti. Kai jis neturi sveikatos, eina pas gydytoją, kai skauda emociškai, ieško psichologinės paramos, ramybės, maldos, bet kai jam iškyla teisinių klausimų, – o jų visada iškyla, nes teisė mus supa kiekvieną sekundę, – jis turi atsiremti į profesionalų advokatą. Svarbu, kad advokatas suprastų, jog jis ir yra tas sargas, globėjas, vedantis žmogų už rankos ir rodantis kelią, kaip išeiti iš padėties, kurioje jis jaučiasi pažeidžiamas.
M. Kukaitis
- 1996 m. Vilniaus universitete įgijo teisės magistro diplomą.
- 1996–1999 m. dirbo advokato padėjėju.
- Nuo 1999 m. praktikuoja advokatų kontoroje „Kukaitis ir partneriai“.
- 2008–2011 m. Advokatų garbės teismo pirmininko pavaduotojas.
- 2011–2014 m. išrinktas Advokatų garbės teismo pirmininku.
- 2014–2022 m išrinktas Advokatų tarybos nariu.
- 2014–2022 m. Advokatūros drausmės komiteto pirmininkas.
- 2015–2016 m. Lietuvos advokatų etikos kodekso projekto rengimo grupės pirmininkas.
- 2018–2022 m. išrinktas Advokatų tarybos pirmininko pavaduotoju.
- Nuo 2019 m. yra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinavimo tarybos narys.
- Nuo 2021 m. yra LR civilinio proceso kodekso priežiūros komiteto narys.
- 2022 m. išrinktas aštuonioliktuoju Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininku.
- Nuo 2025 m. Malonės komisijos narys.
- Nuo 2025 m. Konstitucijos egzamino komisijos narys.
