Meniu
Prenumerata

sekmadienis, vasario 25 d.


PROKURATŪROS TEISĖ Į GYNYBĄ
N. Grunskienė: stipri prokuratūra turėtų būti valstybės, o ne saujelės teisininkų interesas
Agnė Baltrūnaitė
Greta Skaraitienė
N. Grunskienė.

Lietuvos Respublikos generalinė prokurorė Nida Grunskienė sako, kad Lietuvos prokuratūra vis labiau silpsta, tačiau valstybė be prokurorų neįsivaizduojama. Interviu IQ apžvalgininkei Agnei Baltrūnaitei generalinė prokurorė pasakojo, kaip Lietuvos prokurorai paskatino tarptautinę bendruomenę skirti daugiau dėmesio karo nusikaltimams Ukrainoje ir su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria mūsų šalies prokuratūra.

– Nuo 1992-ųjų kryptingai kylate karjeros laiptais Lietuvos prokuratūroje. Kaip įgytos žinios tiriant korupcijos ir prekybos žmonėmis nusikaltimus padeda jums dabar, kai esate generalinė prokurorė?

– Jei palygintume mano karjeros pradžią su dabartimi, viskas skiriasi lyg diena ir naktis. Pradėjus dirbti dar teko rašyti ranka, naudoti spausdinimo mašinėlę, o dabar neįsivaizduoju, kaip būtų galima dirbti be kompiuterio.

Kalbant apie patirtį, galbūt daugiausia naudos davė vadovavimas ikiteisminiams tyrimams, bendravimas su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, teisėjais, kolegomis iš užsienio. Visa tai išmokė ir atkaklumo, ir lankstumo, praplėtė akiratį ir davė daug kitų vertingų pamokų. Įgyta vadovavimo patirtis ir sukauptas žinių bagažas tikrai pasiteisina iki šiol. Manau, kiekvienas teisininkas turėtų savo karjerą pradėti panašiai: nuo žemiausio laiptelio ir siekti kiek galima aukščiau.

– Prieš daugiau nei trejus metus iš kolegos Evaldo Pašilio perėmėte vadovavimą Lietuvos prokuratūrai. Kokia ji buvo, kai tapote generaline prokurore?

– Tai įvyko dar nepasibaigus pandemijai, tad prokuratūra tuo metu, kaip ir visi aplinkui, mokėsi ir įveikinėjo šio laikotarpio iššūkius. Man buvo svarbu, kad prokuratūra taptų kuo atviresnė ir visuomenė kuo išsamiau būtų informuojama apie tai, ką mes veikiame. Negaliu sakyti, kad to nedarė ankstesnis generalinis prokuroras, tačiau turbūt kiekvienas atvirumą, visuomenės informavimą suvokiame skirtingai, taip pat kiekvienas naujas Generalinės prokuratūros vadovas išsikelia skirtingus tikslus. Šiuo metu mūsų prioritetas – efektyvesnis prokurorų darbas, jo optimizavimas ir didesnis žmonių pasitikėjimas prokurorais. Kardinalių pokyčių pažadėti negaliu, tačiau pastebėję, ką būtų galima padaryti geriau, kokių klaidų vengti, stengiamės keistis ir tobulėti.

– Duodama priesaką minėjote, kad vienas svarbiausių jūsų kadencijos tikslų – užtikrinti trumpą ikiteisminių tyrimų laiką. Kaip, jūsų nuomone, turėtų būti užtikrinama kuo operatyvesnė ikiteisminių tyrimų eiga?

– Iš vienos pusės, terminus, per kuriuos turi būti atliekami tam tikri veiksmai, numato Baudžiamojo proceso kodeksas (BPK). Iš kitos – mes patys taip pat vertiname, kuriuos ikiteisminius tyrimus galima atlikti greičiau, o kuriems turėsime skirti daugiau laiko. Smurtas artimoje aplinkoje, neblaivūs transporto priemonių vairuotojai ir panašūs ikiteisminiai tyrimai dažniausiai nėra sudėtingi, tad juos stengiamės užbaigti per pačius trumpiausius terminus. Kas kita yra korupcinių, finansinių ir ekonominių nusikaltimų tyrimai, nusikaltimai, susiję su vaikais. Tai yra tokie ikiteisminiai tyrimai, kuriuose prireikia daugybės specialistų išvadų, ekspertizių, dokumentų iš daugybės institucijų, kartais ir tarptautinės teisinės pagalbos. Nors BPK numatyta, kad minėto pobūdžio bylas turėtume ištirti per devynis mėnesius, vis dėlto tokie ikiteisminiai tyrimai užtrunka metus ir ilgiau.

Pastaraisiais metais sudėtingėja vaikų apklausos, nes į jas įtraukiama daugiau proceso dalyvių. Dėl to teismo posėdžius, kuriuose apklausiamas vaikas, turime derinti ne tik su teisėjais, vaiko atstovais, įtariamaisiais ir jų gynėjais, bet ir su psichologais, vaikų teisių specialistais. Vien suderinti tinkamą datą ir laiką su visais yra sudėtingas ir ilgas procesas. Tad, kaip matote, yra daug veiksnių, dėl kurių ikiteisminis tyrimas gali objektyviai užsitęsti, nes neturėdamas visų būtinų duomenų prokuroras negali priimti pagrįsto ir teisėto sprendimo.

Tapusi generaline prokurore stengiausi, kad prokuratūra taptų atviresnė ir visuomenė būtų informuojama apie tai, ką mes veikiame.

Galiu užtikrinti, kad joks prokuroras nėra suinteresuotas delsti. Prieš labai daug metų gal ir galėjo kokia byla būti nepagrįstai ilgai laikoma seife, dabar gi viskas yra elektroninėje Integruotoje baudžiamojo persekiojimo sistemoje, kuri fiksuoja visas datas. Tad kai yra atlikti visi ikiteisminio tyrimo veiksmai ir prokuroras yra gavęs visus būtinus jam duomenis, nedelsdamas priima sprendimą.

Kas dar trukdo operatyviau atlikti tyrimus?

– Manau, kad šiuo metu viena didžiausių su trukme susijusių problemų yra tai, kad ikiteisminio tyrimo įstaigose vis labiau trūksta tyrėjų. Kai jų stinga, o ikiteisminių tyrimų skaičius nemažėja, tyrimai trunka ilgiau. Nepaspartėja tyrimai ir tuomet, kai vietoj kelių išėjusių patyrusių ir profesionalių tyrėjų priimamas vienas jaunas, dar be patirties, o kartais ir nepakankamai gerą teorinį pagrindą turintis.

– Nuo 2019 m. smarkiai padaugėjo nusikaltimų elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui. Kaip veikia baudžiamoji jurisdikcija, kai nusikalstamas veikas prieš informacines sistemas įvykdo ne Lietuvoje gyvenantys asmenys?

– Sutinku, kad šiuo metu tai labai opi problema. Tikrai daug žmonių nukenčia dėl šių nusikaltimų, kurie kasmet darosi vis sudėtingesni technologijų naudojimo prasme ir dažniausiai vykdomi toli nuo Lietuvos. Turime prokurorų, kurie specializuojasi šioje srityje, nuolat tobulina žinias. Daugiau ir sėkmingiau bendradarbiaujame su kolegomis užsienyje – tiek gauname jų pagalbą, tiek patys jiems padedame. Daug tyrimų vyksta padedant Eurojustui. Kai Lietuvoje gaunami nukentėjusių žmonių pareiškimai, ikiteisminiai tyrimai pradedami, tačiau garantijų, kad tikrai pavyks nustatyti įtariamuosius ir atgauti bent dalį prarastų pinigų, niekas negali duoti. O ir laiko, kantrybės prireiks. Sėkmės istorijų taip pat yra, gal tik jos ne tokios garsios. Tad pati didžiausia apsauga buvo ir yra pačių žmonių atsargumas, budrumas. Deja, bet neįmanoma apsaugoti tų, kurie patiki, kad atidavę neaišku kam kelis tūkstančius eurų jau netrukus sąskaitoje matys dešimtį ar net šimtus kartų daugiau. Arba perka kriptovaliutas tik žinodami tokį žodį. Atrodo, kad informacijos ir priminimų dėl atsargumo yra pakankamai, tačiau apstu atvejų, kai sukčiai išvilioja didžiules sumas.

Greta Skaraitienė
N. Grunskienė: „Nekaltumo prezumpcija visada buvo ir bus pirmoje vietoje.“.

– Prasidėjus karui Ukrainoje, iš karto inicijavote ikiteisminį tyrimą dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui Ukrainoje. Kokia yra šio tarptautinio tyrimo reikšmė tarptautinei bendruomenei ir Lietuvos prokuratūrai?

– Ikiteisminis tyrimas pagal tris Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius – dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis (pagal LR BK 100 str.), dėl agresijos (pagal LR BK 110 str.) ir dėl draudžiamų karo atakų (pagal LR BK 111 str.) – Lietuvoje buvo pradėtas praėjus vos savaitei nuo karinės intervencijos į Ukrainą pradžios, 2022 m. kovo 1 d. Jis tebevyksta ir dabar, apima Lietuvos režisieriaus Manto Kvedaravičiaus žūtį ir neteisėtą vaikų iš Ukrainos gabenimą į Baltarusiją. Panašiu metu pradėtas tyrimas ir Lenkijoje. Tačiau nuo pirmų karo dienų nuolat palaikydami ryšį su kolegomis Ukrainoje supratome, kad to nepakaks, todėl darėme viską, kad pagalba Ukrainai tiriant karo nusikaltimus taptų kuo svarbesniu tarptautinės bendruomenės darbotvarkės klausimu.

Žvelgiant atgal net nesitiki, kiek daug pasiekta. Pirmi mūsų žingsniai buvo įtikinti Eurojustą ir sulaukti jo palaikymo, po to vyko pirmas Eurojusto organizuotas nuotolinis pasitarimas su daugiau nei 30 šalių atstovais, tuomet Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos generalinių prokurorų susitarimas dėl jungtinės tyrimo grupės įkūrimo ir Eurojusto įsipareigojimas užtikrinti paramą šios grupės veiklai. Pradžia buvo sudėtinga, tačiau šiandien ši išskirtinė jungtinė tyrimo grupė bendram tikslui jau vienija 8 valstybes, Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokuratūrą, JAV Teisingumo departamentą, Europolą, o prie Eurojusto šiemet buvo įsteigtas ir jau veikia Tarptautinis baudžiamojo persekiojimo už agresijos nusikaltimą prieš Ukrainą centras. Įvyko dešimtys jungtinės tyrimo grupės pasitarimų, vienas jų organizuotas pavasarį Vilniuje.

Pagrindinis šios grupės tikslas – tinkamai, vadovaujantis vienodais standartais, tolesniam baudžiamajam persekiojimui užfiksuoti karo pabėgėlių parodymus ir išsaugoti jų turimą medžiagą, nustatyti nukentėjusius. Tai nėra taip paprasta, kaip atrodo, nes šalys neturi darbo tokiuose tyrimuose patirties, todėl labai vertingas TBT prokuratūros dalyvavimas. Taip pat sukurta speciali duomenų platforma, kuri leidžia šalims nedubliuoti veiksmų, labai operatyviai ir saugiai dalytis turimais duomenimis, perduoti juos Ukrainai. Tokių sprendimų, kurie buvo sugalvoti, suderinti ir įgyvendinti pirmą kartą, yra unikalūs įvairiais atžvilgiais, šiuo metu jau yra ne vienas ir ne du.

Prieš labai daug metų gal ir galėjo kokia byla būti nepagrįstai ilgai laikoma seife, dabar gi viskas yra elektroninėje Integruotoje baudžiamojo persekiojimo sistemoje, kuri fiksuoja visas datas.

Lietuvoje vystančiame tyrime esame apklausę 418 liudytojų, nukentėjusiu pripažintas 121 žmogus. Mūsų rezultatai tarptautinės bendruomenės yra vertinami kaip sektinas kitiems pavyzdys.

– Kokie yra jūsų kolegų iš Ukrainos pagrindiniai poreikiai?

– Kalbant apie pagrindinius iššūkius tiriant karo nusikaltimus, tiek mes, tiek prokurorai Ukrainoje ir kitur susiduria su tuo pačiu – žmonės nėra linkę bendradarbiauti, dalytis turima medžiaga, nenori duoti parodymų. Žmonės to vengia, nes, visų pirma, bijo, nėra užtikrinti dėl savo ateities, yra palaužti patirtų išgyvenimų. Tai tikrai labai emociškai sunku – juk duodant parodymus tenka prisiminti visas pačių skaudžiausių išgyvenimų detales, todėl natūralu, kad žmonės to vengia.

Kelios grupės prokurorų ir kitų teisėsaugos pareigūnų iš Lietuvos jau keletą kartų lankėsi Ukrainoje ir ten dalyvavo procesiniuose veiksmuose padėdami kolegoms. Apžiūrinėjo įvykių vietas, dalyvavo apklausose, rinko duomenis. Tam tikrus duomenis surinko ir tirdami mūsų režisieriaus M. Kvedaravičiaus žūtį.

Be to, kaip žinome, ukrainiečiai jau yra atkovoję dalį teritorijų Luhansko ir Donecko srityse (iki šiol beveik visą Luhansko ir didžiąją dalį Donecko srities yra okupavusi Rusija, o šių sričių centrų kontrolę Ukraina prarado dar 2014 m. – „Advokato“ past.). Šiuo metu ten kuriasi naujos šių sričių prokuratūros, tačiau jų darbuotojai neturi jokių darbo priemonių. Viskas, ką jie turėjo anksčiau, buvo sunaikinta karo veiksmais. Todėl Luhansko srities prokuratūrai padedame apsirūpinti tuo, kas būtina jų darbui: baldais, kompiuteriais, laikmenomis, kitomis priemonėmis. Žinome tuose regionuose dirbančių prokurorų tikruosius poreikius, juos tikrai labai palaikome, nes jie dirba itin sudėtingomis karo sąlygomis. Žuvusių prokurorų šeimoms mūsų prokuratūros darbuotojai taip pat aukoja ir daiktų, ir pinigų. Padėsime, palaikysime juos ir toliau. Lietuvos prokuratūra neketina nusigręžti nuo Ukrainos.

– Grįžkime nuo tarptautinių reikalų prie mūsų teisinės sistemos. 2017 m. buvo priimtas įstatymas dėl pranešėjų apsaugos. Kas po to pasikeitė?

– Įstatymas įsigaliojo 2019 m., o prokuratūra buvo paskirta už jo įgyvendinimą atsakinga institucija. Tai nėra įprasta, nes užsienio valstybėse dažniau tai vykdo viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos. Priminsiu, kad Lietuvoje veikiantis Pranešėjų apsaugos įstatymas suteikia galimybę konfidencialiai informuoti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui. Tai gali būti aplinkosaugos pažeidimai, darbo saugos nesilaikymas, pavojus visuomenės sveikatai, netinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir įvairios kitos nusikalstamos veikos bei kiti teisės pažeidimai, kurie daro žalą mums visiems.

Dėl tokių visuomenei aktualių pažeidimų, apie kuriuos informavo pranešėjai, 2019–2022 m. pradėti 43 ikiteisminiai tyrimai. Nustatyta, kad valstybei buvo nesumokėti beveik 38 mln. eurų mokesčių. Atliekant kitokio pobūdžio tyrimus nustatyta žala vertinama dar didesne suma – daugiau nei 48 mln. eurų. Iki dabar į valstybės biudžetą jau grįžo daugiau nei 317 tūkst. eurų, taip pat pareikšta civilinių ieškinių už beveik 2,5 mln., iš kurių tenkinta daugiau nei 70 tūkst. eurų. Tad akivaizdu, kad Pranešėjų apsaugos įstatymas tikrai duoda naudos.

Taip pat galiu pasidžiaugti tuo, kad prokuratūros darbuotojai, kurie dirba su pranešėjo apsauga, yra labai vertinami tarptautiniu lygmeniu. Juos kviečiasi kitų šalių institucijos pasidalyti Lietuvos patirtimi, jie vadovauja darbo grupėms, skaito paskaitas, konsultuoja. Europa, ir ne tik, į mus lygiuojasi, nors Lietuvoje tai nėra vertinama.

Pranešėjų apsauga vėl tapo aktuali 2022 m. vasarį, kai žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė išleido knygą „Pranešėjas ir Prezidentas“. Kokia yra prokuratūros pozicija dėl žurnalistų išaiškintos istorijos apie tariamą pranešėją?

– Prokuratūros poziciją rodo atlikti veiksmai. 2023 m. kovo 1 d. pavedžiau Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentui patikrinti visą Generalinėje prokuratūroje ir Specialiųjų tyrimų tarnyboje turimą medžiagą, susijusią su viešai keltais klausimais dėl Valstybės saugumo departamento vadovų veiksmų nurodant rinkti informaciją apie asmenis.

Atlikus šį patikrinimą konstatuota, kad 2019 m. pavasarį tuomečiam Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui adresuotas kreipimasis liko tinkamai pagal galiojančius teisės aktus neišnagrinėtas ir neįvertintas, todėl aktuali medžiaga perduotina parlamentinę žvalgybos institucijų kontrolę vykdančiam Seimo komitetui.

Susipažinusi su jos pavedimu atlikto patikrinimo išvada ir atsižvelgdama į tai, kad žvalgybos institucijų kontrolė nėra priskirta prokuratūros veiklos sričiai, 2023 m. gegužės 18 d. perdaviau visą aktualią medžiagą pagal kompetenciją Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui toliau vertinti ir sprendimams priimti. Apie tai visuomenę informavome viešai.

Kiek dažnai prokurorai nepritaria tyrėjų ikiteisminio tyrimo išvadoms?

– Prokuroras vadovauja ikiteisminiam tyrimui, jį organizuoja ir kontroliuoja, tad koordinuoja ir tyrėjų darbą, nustato jiems užduotis, vertina jų surinktus duomenis. Išvados ir sprendimai taip pat yra jo kompetencija. Tačiau, be abejo, darnus, profesionalus prokuroro ir tyrėjo darbas yra darbas komandoje, todėl prokurorai ir girdi, ir įsiklauso į patyrusių tyrėjų siūlymus, pastabas, kartu aptaria galimus veiksmus ir tyrimo perspektyvas. Problemų, kaip jau minėjau, kyla tada, kai tyrėjui stinga patirties, žinių, laiko, o kartais ir motyvacijos.

– Ar prokurorams svarbi nekaltumo prezumpcija?

– Be abejonės. Kitaip negali būti, nors teisme prokuroras palaiko valstybinį kaltinimą. Prokuroras privalo vadovautis nekaltumo prezumpcijos, objektyvumo, nešališkumo principais, būti nepriklausomas. Tik įsitikinęs, kad surinktų įrodymų visuma leidžia pagrįsti kaltinimus, prokuroras rašo kaltinamąjį aktą. Nekaltumo prezumpcija visada buvo ir bus pirmoje vietoje.

– Neseniai atvirame atsakyme į Seimo nario Audriaus Petrošiaus laišką nurodėte, kad nė viena politinė jėga ar politikas nesiekia susilpninti Lietuvos prokuratūros. Vis dėlto valstybės reformoje prokurorai buvo tarsi užmiršti. Taip pat jų atlyginimai, kitaip nei teisėjų, jau daug metų nesikeičia. Kaip manote, kas lemia tokį atsainų politikų požiūrį į prokuratūrą?

– Atsakydama į Seimo nario atvirą laišką pasisakiau kiek kitaip – kad vis dar tuo tikiu. Tačiau, mano manymu, su prokuratūra pasielgta tikrai nesąžiningai. Gal niekas to ir nenorėjo, bet priimtais sprendimais vieną svarbiausių valstybės institucijų gerokai išbalansavo, demotyvavo čia dirbančius žmones.

Iki šiol nerandu atsakymo, kodėl pagal naująją Valstybės tarnybos reformą teismams užteko vieno etapo, o prokuratūrai reikia dviejų; kodėl nenorima girdėti, kad mūsų „namų darbai“ buvo atlikti dar iki apie juos užsimenant, o teismai juos tik ketina daryti; kodėl pareigybės prokuratūroje mechaniškai prilygintos pareigybėms teismuose, nors tai griauna motyvaciją siekti karjeros prokuratūroje ir neatitinka prokurorų vykdomų funkcijų? Ar tai reformos rengėjų neišmanymas ir baimė tai pripažinti, ar ženklai, liudijantys, kad dabartinė prokuratūra kažkam neįtiko, atsakyti negaliu.

Jeigu atlyginimų problema nebus sprendžiama, labiausiai dėl to nukentės visuomenė, nes prokuratūra nepajėgs apginti nukentėjusiųjų teisių ir tenkinti teisėtų visuomenės lūkesčių.

– Maži atlyginimai ir milžiniškas darbo krūvis skatina geriausius prokurorus keisti darbo vietą. Daugumą jų „pasivagia“ teismai arba advokatūra. Kaip manote, ar tiktai maži atlyginimai lemia Lietuvos prokuratūros protų nutekėjimą?

– Darbo užmokestis yra svarbus veiksnys, bet ne vienintelis ir ne lemiantis. Išeinantys, manau, įvertina viską: darbo krūvį, funkcijų kiekį, pasitenkinimą atliekamu darbu, reputaciją, įvaizdį. Prokuratūroje darbo krūviai dideli, nes prokurorai vykdo ne tik Konstitucijos 118 straipsnyje nurodytas funkcijas: organizuoti, kontroliuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, palaikyti valstybinį kaltinimą teisme ir ginti viešąjį interesą, bet ir labai daug kitų. Prokuratūra, kaip teisminė institucija, vykdo ir teisėsaugos institucijos funkcijas, ko nedaro teismai, užtikrina Pranešėjų apsaugos įstatymo vykdymą. Ikiteisminis tyrimas dėl karo nusikaltimų Ukrainoje ir su tuo susijęs tarptautinis bendradarbiavimas, prokurorų delegavimas į Tarptautinį baudžiamojo persekiojimo už agresijos nusikaltimą prieš Ukrainą centrą ir kitas tarptautines misijas taip pat prisideda prie didesnio darbinio ir netgi emocinio krūvio.

Grįžtant prie darbo užmokesčio situacijos, esančios šiuo metu – taip, tai tapo reikšmingu veiksniu po to, kai pradedantis prokuroras palygina savo gaunamus 1600 eurų į rankas su tokio pat pradedančio teisėjo dabar gaunamais 3800 eurų. Juk pradedantys yra jauni, tuo metu kuriasi šeimos, tvarkoma buitis, tad labai natūralu, kad jauni žmonės renkasi tą darbovietę, kuri jiems garantuoja didesnes pajamas. Kai skirtumas 10–15 proc., tai nėra taip reikšminga, bet daugiau nei dvigubai didesnės pajamos jau yra svarus motyvas išeiti.

Sprendimą palikti prokuratūrą sustiprina ir nuolatinis bendras prokurorų kaltinimas. Ir dėl nekokybiškai atlikto ikiteisminio tyrimo, ir dėl teisme priimto sprendimo, ir dėl nuteistų, ir dėl išteisintų. Turi turėti itin stiprią motyvaciją dirbti, kai nuolat esi menkinamas, niekinamas.

Galvodamas apie tapimą advokatu arba teisėju, prokuroras įvertina ne tik didesnį atlyginimą, bet ir galimybę jaustis oriai.

– Kaip manote, ar stiprėjanti advokatūra ir tuo pačiu metu silpnėjanti prokuratūra neiškreips Lietuvos teisinės sistemos? Ar nesumažės valstybinio kaltinimo reikšmė prieš gynėjo žodį?

– Teismo salėje prokuroras ir advokatas atstovauja priešingoms pozicijoms ir abu siekia įrodyti savo tiesą. Todėl jų abiejų kompetencija teisingumui yra labai svarbi. Tačiau ne vienos ar kitos pusės silpnumas ar stiprumas kelia nerimą, o mūsų valstybės piliečių teisė į teisingumą. Faktai yra tokie, kad per ateinančius penkerius metus prokuratūrą paliks daugiau nei 100 prokurorų, kurie sulauks 65 metų. Turime tik 6 proc. prokurorų, kuriems nuo 30 iki 40 metų. Ir šiuo metu esame situacijoje, kai advokatūra ir teismai stipriausiems jauniems teisės profesionalams yra gerokai patrauklesni. Taigi prokuratūra neatsinaujina pakankamai, sensta, perspektyviausi pereina dirbti kitur. Akivaizdu, kad situacijai nesikeičiant likę dirbti prokuratūroje turės dar didesnius krūvius, tyrimai ilgės. Kas nukentės labiausiai? Visuomenė, žmonės. Ir ne tik tais atvejais, kai įrodinėdamas teisiamojo kaltę prokuroras sieks apginti nusikaltėlio nuskriausto vieno žmogaus teises.

Noriu priminti nepriklausomybės pradžią ir Sausio 13-osios įvykius, kai tuometė Lietuvos prokuratūra parodė turinti labai tvirtą stuburą. 1990 m. kovo 31 d. naktį sovietų kariai jėga įsiveržė ir okupavo Lietuvos prokuratūros pastatą tik todėl, kad vos kelios valandos iki to, kovo 30 d., apie 80 prokurorų, dauguma – dirbantys vadovaujamą darbą, vienbalsiai ir viešai pareiškė pripažįstantys tik Nepriklausomą Lietuvą ir dirbsiantys tik jai. Ne tik pasakė. Jie visi pasirašė po šiais žodžiais, ir tai buvo neįtikėtinos drąsos poelgis toje situacijoje. Sausio 13-ąją, kai įvairias Lietuvos institucijas saugojo sovietų kariai, mūsų prokurorai vyko į įvykių vietas, ligonines, rinko įrodymus ir slėpė juos nuo okupantų. Taip pat labai rizikuodami. Į žinią apie Maskvoje prasidėjusį pučą Lietuvos prokurorai sureagavo taip pat didvyriškai – nepaisydami pavojaus sau ir tuo metu sovietų vykdytų tikrinimų keliuose iš tuomečio prokuratūros pastato išgabeno ir paslėpė pirmuosius Sausio 13-osios bylos tomus. Šiandien šių išsaugotų įrodymų pagrindu Sausio 13-osios byloje yra nuteisti 67 asmenys. Priminsiu, jog kol kas pirmieji ir vieninteliai pasiekėme, kad sovietinės okupacijos įvykdyti nusikaltimai būtų įvertinti teisme.

Negaliu nepaminėti ir ką tik nuskambėjusio teismo sprendimo vadinamojoje „MG Baltic“ byloje. Visuomenės reakcija geriausiai parodo, koks reikšmingas yra prokuroro atkaklumas, darbas, teisingumo siekis. Juk jei ne prokuratūros indėlis, jei ne prokuroro pozicija, jei ne jo apeliacinis skundas, ar ta byla būtų teisme? Ar Lietuva aptarinėtų „istorinę“ bylą ir kartotų apie korupcijai suduotą smūgį? Todėl nė kiek neabejoju, kad stipri prokuratūra yra ne saujelės teisininkų, o valstybės interesas.

– 2022 m. „Spinter tyrimų“ apklausos duomenimis, nuo 2019-ųjų pasitikėjimas prokurorais išaugo. Nuo ko priklauso prokuroro įvaizdis visuomenėje?

– Visuomenės pasitikėjimas prokuratūra labai priklauso nuo to, kas ir kaip yra pranešama, kalbama apie prokuratūrą viešai, nors iš esmės dažniausiai kalbama apie rezonansines bylas teismuose ir teismų sprendimus. Paradoksalu, bet labai dažnai nė neįsigilinus, nesuprantant ikiteisminio proceso ypatumų ir už viską, kas netenkina visuomenės, kliūna prokuratūrai. Nuo labai bendrų piktų teiginių iki atviro šmeižimo. Gana tipiška situacija, kad, kai žmogus yra nepatenkintas priimtu sprendimu, jis teigia, kad prokuroras paėmė kyšį. Be jokių faktų, tiesiog jam taip patogu manyti. Žinoma, tai nėra malonu.

Esu ne kartą skelbusi, kad jokios tolerancijos korupcijai prokuratūroje iš manę nebuvo ir nebus, todėl kiekvienas, kuris žino konkrečius faktus, gali kreiptis į STT ar mane tiesiogiai. Viskas bus ištirta, nė vienas nebus dangstomas. Tačiau iki dabar nesu gavusi nė vieno tokio pranešimo.

Tai, kad visuomenė ėmė labiau pasitikėti prokuratūra, siečiau su dažnesniu savo pozicijos pristatymu, prokuratūros principingu ir žmonių įvertintu darbu tiriant seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, karo nusikaltimų Ukrainoje tyrimą ir kitus.

Esame dėkingi už rodomą didesnį pasitikėjimą, jis yra labai svarbus prokurorų motyvacijai.

Dar 2019-aisiais buvo panaikintos prokuratūros 22 savivaldybėse. Kaip tai pakeitė institucijos veiklą?

– Vertinu ją kritiškai, matau po jos atsiradusias neigiamas pasekmes. Panaikinus dalį prokuratūrų kai kam iš prokurorų į savo naują darbo vietą tenka važiuoti 50 ir daugiau kilometrų į vieną pusę. Jie turi galimybę dalį laiko dirbti nuotoliu, tačiau ilgainiui toks darbas nutolina juos nuo viso kolektyvo. Ne visiems darbas iš namų yra tinkamas, priimtinas. Ieškant sprendimų kai kur prokuroro darbo vieta įrengta mažyčiame kabinete policijos komisariato patalpose. Kai kur tokį mažą kabinetuką turi dalytis keli prokurorai, jie net pasiskirstę laiką, kada kuris ten dirbs. Ar tai suteikia prestižo profesijai? Nemanau. Žinoma, yra ir tokių prokurorų, kuriems reforma buvo naudinga, nes atstumas iki darbo sumažėjo, jie dirba didesniuose kolektyvuose, geresnėmis sąlygomis. Džiugina, kad bent kol kas prokurorų darbo rezultatai yra geri.

Kaip ir užsiminiau pokalbio pradžioje, labai kryptingai kilote karjeros laiptais prokuratūros sistemoje. Ar kada nors svarstėte tapti teisėja ar advokate?

Man patinka prokuroro darbas ir tikiu, kad tai yra reikalinga, naudinga. Todėl matau save tiktai prokuratūroje. Kaip bus ateityje, nežinau.

Greta Skaraitienė
N. Grunskienė: „Prokuroro įvaizdis keičiasi nuo to, kokie sprendimai priimami rezonansiniuose tyrimuose.“.

– Kaip jūs, kaip generalinė prokurorė, vertinate Lietuvos advokatūros sistemą?

Manau, kad tai yra stipri, auganti bendruomenė. Gerbiu už veiklumą, energiją ir profesionalumą Advokatų tarybos pirmininką, su kuriuo esame ne kartą aptarę abiem bendruomenėms aktualius klausimus. Advokatai visuomenėje yra pelnę pripažinimą, vertinami kaip autoritetai. Prokurorai taip pat visuomet džiaugiasi ir gerbia tuos advokatus, su kuriais kova, rungimasis teismo salėje vyksta pasitelkiant tik teisinius argumentus ir nenusileidžiama iki asmeniškumų, užgauliojimų, manipuliacijų, paskalų skleidimo ir kitų negarbingų metodų. Toks priešininkas vargu ar vertas net teisininko vardo, todėl visai advokatūros bendruomenei linkiu kuo stipresnių vidinių filtrų ir kuo mažiau tokių narių.

– Jūsų nuomone, kokie iššūkiai laukia prokuratūros ir visos teisinės sistemos artimiausiu metu?

– Pastarieji metai parodė, kad gebame dirbti, rasti naujų sprendimų, kompromisų, susitarti, įtikinti ir pandemijos, ir nelegalių migrantų iš Baltarusijos krizės ir karo Ukrainoje sąlygomis. Žinoma, labai norisi tikėti ir palinkėti, kad sudėtingesnių iššūkių daugiau nepatirtume. Tačiau po visko, kas įvyko, žinau, kad patys profesionaliai stipriausi, patys ištikimiausi Lietuvai žmonės yra ir liks dirbti prokuratūroje bet kokiomis sąlygomis, nepaisydami atlyginimų skirtumo nei su teismais, nei su advokatais. Nes tik čia jaučiame pilnatvę tarnaudami teisingumui ir Lietuvos žmonių labui.

N. Grunskienė

BEREKLAMOS:

2024 02 09 12:00
Spausdinti