Meniu
Prenumerata

antradienis, balandžio 16 d.


TEISĖ Į TEISINGĄ TEISMĄ IR BYLINĖJIMOSI IŠLAIDŲ ATLYGINIMĄ
Neįperkamas teisingumas: nuo teisės į teismą iki išlaidų atlyginimo
Donatas Murauskas
Asmeninis archyvas
D. Murauskas.

Kur yra riba tarp racionalaus pasirinkimo ir žmogaus teisių apsaugos?

Žmogus daro pasirinkimus ribotų išteklių sąlygomis – bene svarbiausia ekonomikos mokslo aksioma. Sprendimas spręsti ginčą teisme, prašyti advokato konsultacijos ar atsakyti į valstybės institucijos raštą reikalauja atidžios būsimos naudos ir sąnaudų analizės.

Kokie veiksniai lemia šį apsisprendimą? Kodėl kartais geriau atsisakyti ginti savo teises, nerizikuojant dėl dar didesnių išlaidų? Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT) nagrinėjant vis daugiau bylų prieš Lietuvą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ar atsisakymo jas priteisti turime progą apmąstyti, ar šis institutas optimaliai reglamentuotas ir taikomas.

Ko siekiama bylinėjimosi išlaidų institutu?

Formaliai bylinėjimosi išlaidų institutas yra bylų skaičių teismuose reguliuojantis įrankis. Kiek vertybiškiau – teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą gali padėti į teismą besikreipiančiam asmeniui leistis užtikrinčiau. Bylinėjimosi išlaidų instituto fundamentalumas slypi jo santykyje su materialių teisių veiksmingu įgyvendinimu – juk žinodami apie galimą konfliktą ateityje turime mąstyti ir apie tikimybę, kad konfliktą gebėsime išspręsti mažiausiomis sąnaudomis.

Bylinėjimosi išlaidų instituto delikatumas slypi kraštutinumuose, kuriuos gali sukurti nepakankamas šio instituto reglamentavimas ar neoptimalus jo taikymas. Suabsoliutintas „pralaimėjęs moka“ principo taikymas – paskatos teikti nepagrįstus skundus, vilkinti procesą, tęsti ginčą, net ir neturint tvirtos gynybinės pozicijos. Per siauras „pralaimėjęs moka“ principo taikymas – per daug pagrįstas vadinamąja priežasties teorija – gali nulemti perdėtą svarbą individualioms bylos aplinkybėms ir nustumti į antrą planą pačią „pralaimėtojas moka“ principo idėją.

Žmonės daug labiau linkę rinktis mažesnės naudos užtikrintą laimėjimą nei gerokai didesnės vertės laimėjimą su rizikos elementu.

Geriau žvirblis rankoj nei briedis girioj

Žmogus vengia rizikos. Nobelio premijos laureatas D. Kahnemanas kartu su kolega A. Tversky atliko ne vieną tyrimą, analizuodami žmogaus psichologines savybes ir jų įtaką sprendimams priimti. Viename garsiausių tyrimų mokslininkai vertino, kiek žmonės racionalūs darydami sprendimus, susijusius su užtikrintu ir tikėtinu laimėjimais. Tyrimo metu paaiškėjo, kad žmonės daug labiau linkę rinktis mažesnės naudos užtikrintą laimėjimą nei gerokai didesnės vertės laimėjimą su rizikos elementu.

Bylinėjimosi išlaidoms, o ir pačiam bylinėjimuisi esant neapibrėžtiems, žmogus linkęs atsisakyti nesaugumo jausmo ir priimti galbūt jam mažiau teisingą, bet užtikrintą ir valdomą praradimą. Pavyzdžiui, rizika, kad teismai neatlygins patirtų bylinėjimosi išlaidų, gali pastumti žmogų atsisakyti tęsti ginčą ir tiesiog sutikti su skirta bauda.

Valstybės institucijoms neretai sunku net įsivaizduoti, kokį stresą žmogui gali kelti teisinės procedūros inicijavimas. Prisimenu, kaip viena pažįstama itin susijaudinusi siuntė man gautą pranešimą dėl padaryto administracinio nusižengimo (ne vietoje pastatyto automobilio) ir klausė, ar jai nėra atimta teisė vairuoti transporto priemonę. Ir tai buvo tik dėl to, kad vienoje gautos formos vietoje ji perskaitė teisės vairuoti automobilio priemonę atėmimo tvarką.

Nemažai žmonių sužinoję, kad gali viską pabaigti greitai tiesiog sumokėdami baudą, nesvarstys ginti savo teisių, net turėdami pagrindą. Jie norės kuo greičiau pabėgti iš neapibrėžtumo būsenos. Bet kokia valstybės vykdoma ir su potencialia atsakomybe susijusi procedūra žmogui jau veikia kaip sankcija.

Žmogaus teisių elemento atsiradimas

Bylinėjimosi išlaidų institutas skirtas procesinei pusiausvyrai ir tinkamoms ginčo šalių paskatoms sukurti. Ilgainiui jo reikšmė pradėjo ryškėti net ir svarbiausių žmogaus teisių katalogų kontekste. Juk Konstitucijos 30 str. įtvirtinta teisė kreiptis į teismą neatsiejama ir nuo Konstitucijos 31 str. įtvirtintos įtariamojo asmens teisės turėti advokatą. O advokato turėjimas sietinas su papildomomis išlaidomis, kurios bus atlygintos arba ne.

EŽTT dar 1975 m. garsioje Golder prieš Jungtinę Karalystę byloje išplėtė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą kaip apimančią ir teisę kreiptis į teismą. Toks EŽTT žingsnis nulėmė galimybę kelti klausimus dėl žmogaus teisių pažeidimų naujose situacijose, kai tiesiogiai ar netiesiogiai apribojama asmens teisė kreiptis į teismą.

Užtruko, kol bylinėjimosi išlaidos prasiskynė kelią Strasbūro teisme. Štai 2007 m. byloje Stankov prieš Bulgariją EŽTT nagrinėjo situaciją, kai pareiškėjas kreipėsi dėl žalos atlyginimo už neteisėtą kardomąjį kalinimą. Pagal tuometį Bulgarijos teisinį reguliavimą asmeniui kreipusis dėl žalos atlyginimo prieš valstybę ir tokį prašymą iš dalies atmetus, jis privalėjo sumokėti žyminį mokestį, priklausantį nuo atmestų reikalavimų dalies. Tad asmeniui per didele apimtimi įvertinus savo patirtą žalą galėjo tekti sumokėti daugiau „žyminio mokesčio“, nei gauti žalos atlyginimo. EŽTT Stankov byloje konstatavo, kad pareiškėjui neturėtų būti perkeliama našta dėl to, kad jis labiau nei nacionaliniai teismai vertina savo laisvę – konstatuotas pareiškėjo Konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimas.

Bylinėjimosi išlaidų priteisimas aktualus ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims. Tai, kad net ir laimėjus ginčą nėra garantijos dėl reikšmingos dalies atstovavimo išlaidų atlyginimo, daro įtaką įmonių apsisprendimui kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas Strasbūro teismo praktikoje, o ypač bylose prieš Lietuvą, plėtojasi dviem kryptimis. Pirma, tai nacionalinio reglamentavimo ir teisinės praktikos nulemti ribojimai tam tikrais atvejais turėti galimybę atgauti bylinėjimosi išlaidas. Pavyzdžiui, garsusis 2020 m. Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo administracinio teisės pažeidimo byloje. Antra, tai individualios situacijos, kai asmeniui perkeliama našta atlyginti bylinėjimosi išlaidas kelia klausimų dėl šio asmens teisės kreiptis į teismą apribojimų. Pavyzdžiui, 2023 m. sprendimas byloje Paslavičius prieš Lietuvą, kurioje Strasbūro teismas įvertino, kad savivaldybei atstovavimo išlaidos iš fizinio asmens priteistos pagrįstai.

Sprendžiamos problemos ir vis nauji atsakymų reikalaujantys klausimai

2020 m. Černiaus ir Rinkevičiaus sprendimas buvo pirma ryški sniego gniūžtė naujose diskusijose dėl bylinėjimosi išlaidų instituto reglamentavimo ir taikymo Lietuvoje. Po šio sprendimo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimas, keliamos naujos bylos tiek Strasbūro, tiek Konstituciniame Teisme iškėlė bylinėjimosi išlaidų problematiką į naują aktualumo lygį. Keliamų klausimų aktualumą atspindi ir Lietuvos Respublikos Seime 2023 m. lapkričio 8 d. vykusio teisės forumo metu išgrynintos dvi nacionalinės problematikos.

Utenos Advokatūra
Diskusijoje Seime (iš kairės) teisėja dr. Gabrielė Juodkaitė-Granskienė, advokatė Laura Martinaitytė, advokatė Rasa Zaščiurinskaitė, advokatas dr. Linas Belevičius, žurnalistas Raigardas Musnickas.

Pirma ryški problemų grupė yra bylinėjimosi išlaidų dydžio klausimas. Seime vykusios diskusijos dalyviai kėlė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio mažinimo, kai šios išlaidos net nesiekia teisingumo ministro rekomendacijose (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“) įtvirtinto maksimalaus dydžio. Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas dr. Artūras Driukas pabrėžė, kad laimėjusiai ginčo šaliai priteistina suma nėra advokato darbo įvertinimas – vertinamos visos aplinkybės, dėl kurių būtų neteisinga laimėjusiai šaliai priteisti iš pralaimėjusios atitinkamą sumą. O advokatė dr. Laura Augytė-Kamarauskienė akcentavo, kad priteistinų bylinėjimosi išlaidų mažinimas tiek, kiek jis dar telpa į teisingumo ministro patvirtintas rekomendacijas, turėtų būti išimtinis.

Antra ryški problematika yra teisės atlyginti atstovavimo išlaidas ribojimas, neigiamai paveikiantis asmens norą ir galimybes ginti savo teises. Štai advokatas dr. Linas Belevičius akcentavo, kad net ir po Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo sureglamentavus galimybę išteisintam asmeniui atgauti patirtas gynybos išlaidas, liko daugybė nereglamentuotų klausimų. Pavyzdžiui, asmuo vis dar negali tikėtis atstovavimo išlaidų atlyginimo, kai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas bylos neperdavus nagrinėti teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė dr. Gabrielė Juodkaitė-Granskienė pabrėžė, kad teismai susiduria su keliamais klausimais ir juos nagrinėja. Pavyzdžiui, teismai vertina, kiek plati yra „išteisinto asmens“ sąvoka ir kaip plačiai ji taikytina baudžiamajame procese, atsižvelgiant į naujai sureglamentuotą galimybę išteisintam asmeniui turėti teisę į patirtas atstovavimo išlaidas.

Problemos yra realios neapibrėžtumas lemia asmens pasirinkimą

Tai, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas nėra advokatų sugalvota problema, liudija ir realūs pavyzdžiai. Štai advokatė Jurita Repšienė pasakoja, kad, nors ikiteisminiai tyrimai yra ypač ilgi, juose daugybė ikiteisminio tyrimo veiksmų (apklausos, akistatos, parodymų patikrinimai, ekspertizės ir t. t.), o įtariamojo patirtos išlaidos teisinei pagalbai siekia ir kelias dešimtis tūkstančių eurų, šios išlaidos nėra atlyginamos. Advokatė prisimena ir sarkastišką tokioje situacijoje atsidūrusio kliento pastebėjimą: „turi džiaugtis, kad nepasodino, o ne prašyti atlyginti bylinėjimosi išlaidas“. Pasak J. Repšienės, „tai labai gerai atspindi, kokį nusivylimą valstybe ir jos teisine sistema jaučia tokie žmonės“.

Panašaus pobūdžio problematiką administracinio nusižengimo teisenos atvejais akcentuoja advokato padėjėja Daumantė Hinz. Ji pasakoja apie kliento patirtį vienoje byloje dėl trijų Kelių eismo taisyklių pažeidimų sudėtis įtvirtinančių Administracinių nusižengimų kodekso straipsnių pažeidimo. Pasak D. Hinz, kliento atsakomybę patvirtinantys duomenys buvo gana abstraktūs ir byloje buvo galima sulaukti palankaus teismo sprendimo (ikiteisminio tyrimo pareigūno skirta sankcija – 200 eurų bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 4 mėn.). Tačiau klientas atsisakė teisminio proceso, bijodamas didelių atstovavimo išlaidų, kurios jau buvo nemažos nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą ne teisme.

Utenos Advokatūra
Diskusijos Seime dalyviai (iš kairės): teisėjas dr. Artūras Driukas, prokurorė Deimantė Nikitinienė, advokatė dr. Laura Augytė-Kamarauskienė, advokatas dr. Donatas Murauskas.

Atstovavimo išlaidų nepriteisimą administracinių nusižengimų teisenoje problemą įvardija ir advokatė Kristina Udrienė: „Asmens patirtos išlaidos teisinei pagalbai, kurios atsiranda ne dėl jo, bet dėl kitų asmenų ar institucijų veiksmų, turėtų būti atlyginamos.“ Advokatė pasakoja, kaip klientė, nukentėjusi dėl kito asmens veiksmų, pranešė apie tai atsakingai institucijai ir prašė ištirti, ar nėra padarytas administracinis nusižengimas. Institucija tyrimo nepradėjo, sprendimu atsisakė nagrinėti pranešimą. Šis sprendimas buvo apskųstas, galų gale kompetentinga institucija pradėjo administracinio nusižengimo bylą ir konstatavo pažeidimą. Visgi skundo surašymo išlaidos liko neatlygintos, nes institucijos sprendimas teismui proceso metu nebuvo perduotas.

Bylinėjimosi išlaidų priteisimas aktualus ne tik fiziniams, bet juridiniams asmenims. Tai, kad net ir laimėjus ginčą nėra garantijos dėl reikšmingos dalies atstovavimo išlaidų atlyginimo, daro įtaką įmonių apsisprendimui kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Įmonės, nepaisydamos Lietuvoje įtvirtinto „pralaimėjęs moka“ principo, neretai ginčo sąnaudas vertina per bendrą amerikietišką taisyklę, pagal kurią kiekvienas susimoka už patirtas išlaidas. Todėl bylinėjimosi išlaidų galimo nepriteisimo rizika ypač jautri sudėtingose bylose, kuriose atstovavimas įmonei gali kainuoti kelias dešimtis tūkstančių eurų. Ribotas atstovavimo išteklių priteisimas neskatina ir viešojo administravimo subjektų stengtis minimizuoti šalims tenkančių išlaidų – tai ypač aktualu sudėtingose ir daug pastangų parengti atsakymus reikalaujančiose srityse, pavyzdžiui, finansų ar konkurencijos teisiniuose santykiuose.

Apibendrinimas

Bylinėjimosi išlaidų instituto taikymo ypatumai lemia tai, ar asmuo pasiryš ginti savo teises ar ne. Lietuvoje matome poreikį detaliau reglamentuoti situacijas, kai asmuo yra teisus, patiria atstovavimo išlaidų, bet teisinis reguliavimas nesuteikia jam teisės tokias išlaidas kompensuoti.

Kita vertus, daug ginčų kelia protingų atstovavimo išlaidų standarto samprata teismų praktikoje, teismams tam tikrais atvejais mažinant priteistinų išlaidų dydį remiantis bendraisiais teisės principais. Aiškesnė ir labiau užtikrinta galimybė asmeniui atgauti patirtas bylinėjimosi išlaidas suteiktų daugiau drąsos ginti savo pažeistas teises, o ne nuleisti rankas. Asmens rankų nuleidimas prieš valstybės ar savivaldybės institucijas – baimė pradėti ilgą ir finansiškai skausmingą ginčą – gali lemti ydingų, teisinės valstybės standartų neatitinkančios institucijų veiklos praktikos toleravimą.

Dr. Donatas MURAUSKAS yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, advokatas

2024 02 19 13:00
Spausdinti