Meniu
Prenumerata

sekmadienis, vasario 25 d.


TEISĖS Į GYNYBĄ RIBOJIMAI
Neįrodyta, bet kaltas: ar netiesioginiai įrodymai – tiktai pretekstas asmenį nuteisti?
Remigijus Merkevičius
Asmeninis archyvas
R. Merkevičius.

Netiesioginiai įrodymai – klasikinis procesinis institutas, tiesiog prielaida ar spėjimas, beprasmė procesinė kategorija, o gal net apgaulinga sąvoka, skirta pateisinti asmens nuteisimui tais atvejais, kai jis turėtų būti išteisintas?

Kaltinamojo gynyba dažnai argumentuojama tuo, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų kaltinamojo veiką ar kaltę. Teismas tokiais atvejais nuosprendyje neretai atsako, kad, pripažindamas kaltinamąjį kaltu, jis vadovaujasi netiesioginiais įrodymais. Nuosprendžio motyvavimas netiesioginiais įrodymais iš pirmo žvilgsnio skamba įtaigiai ir net moksliškai, tačiau veik visuomet nuvilia kaltinamąjį ir sukuria nepasitikėjimą justicija: net ir suvokdami, jog praktika skiriasi nuo teorijos, visi kaltinamieji tikisi, kad jų atžvilgiu bus laikomasi tokio teisinės valstybės standarto, koks yra manifestuojamas oficialiajame procesiniame diskurse, inter alia kad kaltinamąjį saugo nekaltumo prezumpcija, kad kaltintoją saisto onus probandi pateikti teismui neginčijamus kaltinamojo kaltumo įrodymus, kad asmuo kaltas gali būti pripažintas tik nesant jokių pagrįstų abejonių ir pan.

Paradoksalu ir tai, kad žmogų nuteisia teismas, tačiau nuteistojo emocinį nepasitenkinimą teismo sprendimu visuomet turi atlaikyti (sugerti) gynėjas, iš kurio ginamasis reikalauja įtikinamo paaiškinimo, kodėl teismas su juo elgiasi ne taip, kaip parašyta įstatyme? Gynėjas, tiesiogiai nebūdamas valstybinės kriminalinės justicijos dalimi, šiuo aspektu tampa atsakingas už visą kriminalinę justiciją. Tad kas gi iš tiesų yra tie netiesioginiai įrodymai, kurie sukelia tokį didžiulį nuteistų žmonių nusivylimą ir nepasitenkinimą teismo sprendimu?

Aišku, kad neaišku

Sąvokos netiesioginiai įrodymai Baudžiamojo proceso kodeksas (BPK) ne tik nepaaiškina, bet net ir apskritai nevartoja. Tai nekelia didesnės nuostabos ir jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad vien dėl to tokios procesinės kategorijos, kaip netiesioginiai įrodymai, būti negali, nes išskirti esminius procesinių reiškinių bruožus, juos apibendrinti, tipizuoti, klasifikuoti ir pan. įprastai paliekama baudžiamojo proceso teisės doktrinai. Šiandien Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina sako, kad pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiu reikia laikyti tokį įrodymą, kuriuo tiesiogiai, be tarpinių grandžių įrodinėjama į įrodinėjimo dalyką įeinanti aplinkybė (pavyzdžiui, kai kaltinamasis duoda parodymus apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką arba liudytojas duoda parodymus apie jo suvoktas veikos padarymo aplinkybes).

Netiesioginis – toks įrodymas, kuriuo įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Tarpiniai faktai – tai aplinkybės, buvusios prieš nagrinėjamą įvykį, atsiradusios kartu su įvykiu ar susiklosčiusios kaip nagrinėjamo įvykio padarinys. Bet kuriuo atveju būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra susijęs su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis. Pavyzdžiui, tiriant eismo įvykį, netiesioginiai įrodymai – ant automobilio rasti pėdsakai (įbrėžimai, kraujo dėmės, drabužių mikrodalelės ir pan.). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti reikalingi įrodinėjimo procese. Turint tiesioginių įrodymų, svarbiausia nustatyti jų tikrumą, o tam dažnai prireikia remtis netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, bet jis leidžia nustatyti tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų. Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo (Goda, G., Kazlauskas, M., Kuconis, P. Baudžiamojo proceso teisė. Vilnius, 2005, p. 187–188).

Moksliškai ir įtaigiai skambančios sąvokos netiesioginiai įrodymai išskyrimas ir vartojimas procesinėje praktikoje viso labo tik dirbtinai kuria pagrįstumo iliuziją ir net yra klaidinantis.

Nesileidžiant į gilesnę doktrininę diskusiją, iš apibrėžtos netiesioginio įrodymo sampratos aišku turbūt tik tai, kad niekas neaišku: nors ši klasifikacija paremta įrodymo santykiu su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis, vyraujanti doktrina taip ir nepaaiškina, kaip netiesioginiu įrodymu įrodinėjamos įrodinėtinos bylos aplinkybės; neįmanoma suprasti ir to, kas yra tarpinis faktas ir koks jo santykis su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis; neatsakytas lieka ir klausimas, kokią sistemą turi sudaryti netiesioginiai įrodymai, ar netiesioginiai įrodymai reikšmingi įrodinėjant tik tada, kai sudaro sistemą, ir t. t. Susidaro įspūdis, kad tokia abstrakčiai šykšti netiesioginių įrodymų apibrėžtis, vartojant mįslingas sąvokas (vienas „nežinomasis“ aiškinamas per kitą ar kitus „nežinomuosius“), yra sąmoningas siekis sukurti iš pirmo žvilgsnio moksliškai skambančią ir todėl pagarbią nežinomybės atmosferą, nes jei viskas būtų pasakyta paprastai ir aiškiai, pasimatytų ir tikroji netiesioginių įrodymų esmė.

Teismai labai mėgsta netiesioginius įrodymus ir, dar paradoksaliau, juos atranda ir jais argumentuoja įrodinėjimo ir baudžiamojo proceso principų požiūriu, atrodytų, gana aiškiose situacijose, reikalaujančiose tiesiog drąsių sprendimų, o ne baudžiamojo persekiojimo institucijoms patogaus ir palankaus filosofavimo apie netiesioginius įrodymus, tačiau to, kas apie netiesioginius įrodymus ir įrodinėjimą netiesioginiais įrodymais rašoma teismų nutartyse (vėlgi rašoma gana abstrakčiai, iš esmės pakartojant formalias doktrinos tezes), viena vertus, suvokti neįmanoma, kita vertus, teisminių teiginių pagrįstumas yra didžiai abejotinas.

Shutterstock
Kuris pėdsakas aukos, o kuris – budelio?.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) jurisprudencijoje (sekant ja, ir kitų teismų baigiamuosiuose aktuose) įprastai kartojami tokie su netiesioginiais įrodymais susiję teiginiai: (i.) „svarbūs tiek duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (pvz., 2023 m. birželio 27 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-146-648/2023); (ii.) „įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais.

Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, kurių padarymu jis kaltinamas. <...> Tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų“ (pvz., 2023 m. birželio 6 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-159-654/2023); (iii.) „nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų sujungti nuoseklia ir logiška grandine“ (pvz., 2023 m. gegužės 4 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-57-387/2023); (iv.) „<...> asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką gali būti grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, iš pradžių pagrindžiančiais tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes <...>“ (pvz., 2023 m. balandžio 17 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-115-387/2023).

Valstybiniai baudžiamojo proceso subjektai gali daryti tik tai, kas jiems leidžiama, o ne tai, kas jiems nėra uždrausta.

Žvelgiant paviršutiniškai, ši LAT formuojama netiesioginių įrodymų samprata skamba tarsi ir sklandžiai, tačiau kai tik įsigiliname ir mėginame suprasti, ką rašo LAT, pamatome, jog iš esmės visi jo teiginiai apie netiesioginius įrodymus yra migloti, dviprasmiški ir nesuprantami, o kartais ir visiškai neteisingi. Pavyzdžiui, (i.) vien tai, kad ir tiesioginiai, ir netiesioginiai įrodymai yra „įrodinėjimo proceso elementai“, nei automatiškai, nei iš esmės nereiškia, esą „tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius“. (ii.) BPK eksplicitiškai iš tiesų „tiesioginių ir netiesioginių įrodymų vertinimui nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų“, tačiau nenustato tik dėl to, kad BPK apskritai neskiria tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, o ar tokių „reikalavimų ir pagrindų“ neskiria baudžiamojo proceso teisės doktrina, remdamasi baudžiamojo proceso teise, rimtai abejotina. (iii.) Sąvokos netiesioginiai įrodymai ir išvestiniai įrodymai nėra sinonimai. Tai įrodymų rūšys, paimtos iš skirtingų klasifikacijų. Todėl netiesioginių įrodymų sampratos diskurse vargu ar teisinga vartoti sąvoką netiesioginiai (išvestiniai) įrodymai. (iv.) Neįmanoma suprasti ir to, kaip „netiesioginiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine“? Ar minimi tarpinis faktas ir išvada yra vienodi įrodinėjimo proceso elementai? Apie kertinį LAT teiginį, esą „įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais“, kuris ir sukuria visą netiesioginių įrodymų sampratos dramatiškumą, pakalbėsiu atskirai.

Teorija...

Kada užgimsta to, ką vadiname netiesioginiais įrodymais, idėja ir kokius proceso sprendimus baudžiamojo proceso istorijoje leista pagrįsti vien tik tokio pobūdžio „įrodymais“, baudžiamojo proceso teisės doktrinoje vis dar diskutuojama (Glaser, J. Beiträge zur Lehre vom Beweis im Strafprozess. Leipcigas, 1883, p. 104–132), tačiau veik visuotinai sutariama dėl netiesioginio įrodymo ar, kalbant labiau vakarietiškomis procesinėmis kategorijomis, įkalčio (lot. indicium) sampratos. Netiesioginis įrodymas ar įkaltis – tai konkrečiais faktiniais duomenimis (konkrečiu įrodymu) įrodytas (pagrįstas) konkretus faktas, kuris pats (kaip toks) nepatenka į įrodinėjimo dalyką, tačiau iš šio įrodyto fakto galima daryti išvadą (tiksliau, daugiau ar mažiau pagrįstą prielaidą) apie tam tikro kito fakto, kurį ir reikia įrodyti, t. y. kuris jau įeina į konkrečios bylos įrodinėjimo dalyką, buvimą.

Taigi įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais struktūra yra dvipakopė ar kartais net daugiapakopė ir pagrįsta procesiniu algoritmu, kuris konstruojamas iš dviejų faktų (tiesa, sąvoka faktas aptariamame kontekste vis dėlto yra sąlyginė) ir vienos juos jungiančios išvados: (i.) konkrečiu įrodymu tiesiogiai įrodyto konkretaus fakto, kuris pats nepatenka į įrodinėjimo dalyką (lot. factum indicii; šis faktas ir yra vadinamas tuo tarpiniu faktu), ir (ii.) iš šio tarpinio fakto daromos (kildinamos) išvados apie faktą, kurį ir reikia įrodyti: esą kadangi egzistuoja tarpinis faktas, egzistuoja ir faktas, kurį ir reikia įrodyti byloje (jis vadinamas įrodinėtinu faktu ar pagrindiniu faktu).

Tarpinių faktų gali būti ir ne vienas, jų tarpusavio santykis gali būti įvairus (pavyzdžiui, gali būti atskiri tarpiniai faktai, kurie kiekvienas savarankiškai veda prie pagrindinio fakto, o gali būti, kad pagrindinis faktas kildinamas ne iš vieno tarpinio fakto, o link jo einama per vadinamąją tarpinių faktų sistemą ar grandinę), o išvada gali būti daroma ne tik iš tiesioginių, bet net ir iš netiesioginių įkalčių (lot. indicium indicii). Taigi netiesioginio įrodymo turinys šiandienėje baudžiamojo proceso teisės doktrinoje suvokiamas gana plačiai. Vis dėlto, nepriklausomai nuo tarpinio fakto sampratos ir rūšių, jo santykio su pagrindiniu faktu, esminis įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais elementas yra išvada ar argumentavimas, dėl kurių iš tarpinio fakto kildinamas pagrindinis faktas.

Dėl to įrodymas, kuriuo tiesiogiai yra įrodomas tik tarpinis faktas, ir yra vadinamas netiesioginiu pagrindinio fakto įrodymu. Vadovėlinis įrodinėjimo netiesioginiu įrodymu pavyzdys: iš liudytojo parodymų, kad jis matė tam tikrą asmenį netoli vagystės vietos, tiesiogiai seka, kad tas asmuo iš tiesų buvo netoli vagystės vietos (tarpinis faktas), o iš fakto, kad asmuo buvo netoli vagystės vietos (tarpinio fakto), jau netiesiogiai seka, kad šis asmuo galimai padarė nusikaltimą ar kitaip yra susijęs su vagyste ar prie jos prisidėjęs; tad toks liudijimas laikomas ir netiesioginiu pagrindinio fakto – asmens prisidėjimo prie vagystės – įrodymu.

Jau vien ši vyraujančios baudžiamojo proceso teisės doktrinos postuluojama netiesioginio įrodymo samprata (dar net neįsigilinus į jos pagrįstumą) gana aiškiai signalizuoja, kad LAT jurisprudencijos teiginiai, esą „tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius“, „tiesioginių ir netiesioginių įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų“ ir pan., vargu ar yra teisingi. Žinoma, norint formuluoti atsakingas apibendrinančias išvadas, ypač tokias, kurios sukelia abejonių nusistovėjusiomis doktrinos tiesomis ir teismine praktika, būtina išsami sisteminė analizė, o to šiame straipsnyje padaryti objektyviai neįmanoma. Tad jame labiau keliami klausimai, nei į juos išsamiai atsakoma, taip siekiant išprovokuoti oficialų procesinį diskursą.

Svarbiausias šiame straipsnyje keliamas klausimas – ar tai, ką iškilmingai vadiname netiesioginiais įrodymais, ir kuo, anot LAT, gali būti pagrįstas apkaltinamasis teismo nuosprendis, apskritai gali būti laikoma įrodymu? Ar netiesioginis įrodymas apskritai atitinka įrodymo kaip tokio (per se) sampratą?

Nors BPK šiuo metu expressis verbis tikriausiai vos vieną kartą pavartoja sąvoką faktiniai duomenys ir įprastai vartoja sąvoką duomenys, o Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina šiuo metu vengia formuluoti bendrąją įrodymo sąvoką ir mieliau ją pakeičia gerokai paprastesne diskusija apie teorinius įrodymo požymius (Goda, Kazlauskas ir Kuconis, 2005, p. 168–169), tačiau įrodymu fundamentaliausia prasme gali būti tik faktiniai duomenys, tik duomenys apie konkrečius faktus. Įrodymu per definitionem gali būti tik konkreti informacija apie konkretaus fakto buvimą ar nebuvimą, kurią pateikia ar atskleidžia konkretus informacijos šaltinis. Įrodinėjami yra praeityje buvę ar nebuvę faktai. Įrodymais šiuo požiūriu negali būti nefaktiniai duomenys, nuomonės, manymai, spėliojimai ar įsivaizdavimai.

Kaip minėta, įrodinėjimo netiesioginiu įrodymu struktūroje konkrečiu faktiniu duomeniu yra pagrindžiamas tik vadinamasis tarpinis faktas, o pagrindinis faktas, kurį ir reikia įrodyti, išmąstomas iš tarpinio fakto, įrodymo turinys pagrindžiamas ne konkrečia informacija apie faktą, o tam tikrais loginiais, moksliniais ar pan. samprotavimais apie tai, ką plačiąja prasme in concreto leidžia įžvelgti tarpinis faktas, ką šis tarpinis faktas gali suponuoti, vertinant įprastą gyvenimiškų įvykių eigą, dėsningumus ar priklausomumą ir pan. Esminę reikšmę netiesioginiam įrodymui turi iš tarpinio fakto daromos išvados pagrįstumas. Taigi netiesioginiai įrodymai per definitionem nėra faktiniai duomenys.

Išvada – netiesioginis įrodymas nėra faktinis duomuo ar informacija apie faktą, nepaneigiama net ir tose hipotetinėse situacijose, kai tarp tarpinio fakto ir pagrindinio fakto yra paties aukščiausio laipsnio tikimybė ar kai sąsajos tarp tarpinio fakto ir pagrindinio fakto neneigia (neginčija) net pats kaltinamasis. Ką ir kalbėti apie tai, kad, būkim atviri ir sąžiningi bent jau sau, ne taip jau retai pagrindinis faktas iš tarpinio fakto kildinamas remiantis tiesiog subjektyviomis prielaidomis, spėlionėmis ar fantazijomis, kurių tikslas yra bent kažkaip pateisinti kaltinamojo nuteisimą. Taigi atrodo, kad moksliškai ir įtaigiai skambančios sąvokos netiesioginiai įrodymai išskyrimas ir vartojimas procesinėje praktikoje viso labo tik dirbtinai kuria pagrįstumo iliuziją ir net yra klaidinantis.

Suabejojus, ar netiesioginio įrodymo kategorija apskritai atitinka įrodymo sampratą per definitionem, abejotinas tampa ir pats įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius, mėginimas parodyti šių esą įrodymų rūšių tarpusavio ryšį, pateisinti netiesioginių įrodymų naudojimą ir pan. Įrodymais per definitionem yra ir gali būti tik tai, kas patvirtina arba paneigia tam tikrą konkretų faktą. Nesvarbu, ar tai yra faktas, kuris įeina į įrodinėjimo dalyką, ar ne. Tad, viena vertus, įrodinėjimo procese nėra ir negali būti jokių tarpinių faktų, o tai, kas nepatvirtina ar nepaneigia fakto, nėra ir negali būti įrodymu apskritai (per se). Diskusija dėl to, kad faktą, įeinantį į įrodinėjimo dalyką, kažkas patvirtina netiesiogiai, yra klaida, nesusipratimas arba sąmoningas siekis kurti pagrįstumo iliuziją. Tai, žinoma, nereiškia, kad įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia tuos vadinamuosius tarpinius faktus, taip pat patys šie vadinamieji tarpiniai faktai neturi jokios reikšmės įrodinėjimui. Šis vadinamasis tarpinis faktas, pavyzdžiui, leidžia iškelti tyrimo versijas, indikuoja, kur ieškoti informacijos šaltinių, padeda pasiruošti proceso veiksmams ir taip prisidėti prie kitų įrodymų rinkimo, gali sustiprinti pagrindinio fakto patikimumą ir pan. Taigi juos galima naudoti įrodinėjimo procese. Jie tik tiesiog nėra jokie tarpiniai faktai ir niekaip nekuria jokių netiesioginių įrodymų.

...ir LAT praktika

Tuo diskusija apie netiesioginius įrodymus, matyt, iš esmės galėtų būti ir baigta. Vis dėlto, kadangi šiandienėje teisminėje ir ypač baudžiamojo persekiojimo praktikoje nebemadinga skaityti doktrinos šaltinius ir juolab vadovautis tuo, ką sako mokslas, rėmimasis teisės doktrina ar proceso principais laikomas anachronizmu ir blogo tono pavyzdžiu (kiekvienas jaučiasi esąs asmenybė ir tikras profesionalas, išėję „praktikos universitetus“, todėl daro taip, kaip supranta), būtina atskirai aptarti ir skandalingiausią LAT jurisprudencijos teiginį, esą „įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais“ ar „asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką gali būti grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, iš pradžių pagrindžiančiais tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes <...>“. Iš karto norisi garsiai rėkti – tai nėra tiesa.

Pareiga įrodyti baudžiamajame procese negali būti pakeičiama pareiga tiesiog motyvuoti.

Kiek šaržuojant pabrėžtina, kad, kaip minėta, pats BPK įrodymų neskirsto į tiesioginius ir netiesioginius, netiesioginių įrodymų sąvokos apskritai nevartoja, tad teiginys, esą įstatymas nedraudžia to, apie ką apskritai net nekalba, yra gana keistas. Šiuo aspektu plačiau jau net nediskutuojant, kad valstybinių baudžiamojo proceso subjektų elgesys yra pagrįstas ne laisvės, o įgaliojimų principu – valstybiniai baudžiamojo proceso subjektai gali daryti tik tai, kas jiems leidžiama, o ne tai, kas jiems nėra uždrausta. Žiūrint iš esmės, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Tad de constitutione lata yra preziumuojamas asmens, kurį baudžiamoji valdžia siekia patraukti baudžiamojon atsakomybėn (primityviai tariant, nuteisti ir nubausti), nekaltumas, kuris turi apsaugoti žmogų nuo neadekvataus baudžiamojo persekiojimo ir nepagrįsto nuteisimo. BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažymėjus, kad tas „įstatymas“, kuriame „nustatyta tvarka“ gali būti paneigta nekaltumo prezumpcija, yra BPK, eksplicitiškai akcentuojamas principas in dubio pro reo: „visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai“.

Shutterstock
Ar tai jau nusikaltimo įrodymas?.

LAT jurisprudencijoje šiuo, sąlyginai pavadinkim, ex lege reikalaujamo įrodinėjimo – ir kaip proceso, ir kaip rezultato – standarto aspektu detalizuojama, kad „teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir tinkamu savo sprendimų argumentavimu. Tinkamas gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų“. „Teismo baigiamasis aktas turi būti išdėstomas taip, kad dėl jo formuluočių nekiltų abejonių jam pagrįsti panaudojamų bylos duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme.

Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti jo išvadas“ (pvz., 2023 m. kovo 24 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-7-88-489/2023). „Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu“ (pvz., 2023 m. balandžio 12 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-116-719/2023). „Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. <...> apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes“ (pvz., 2023 m. balandžio 11 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-106-719/2023). „Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Tai reiškia, kad, nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamojo proceso principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai)“ (pvz., 2023 m. birželio 22 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-67-511/2023). „Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas“ (pvz., 2022 m. spalio 18 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-214-387/2022). „Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Toks nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, tokių faktinių aplinkybių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paprastai nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu, jog jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta; tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms“ (pvz., 2023 m. birželio 22 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-177-648/2023). „Išsamus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis“ (2023 m. spalio 10 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-205-628/2023).

Svarbios išvados

Taigi apibrėžiant įrodinėjimo standartą baudžiamajame procese ar faktinį lygį (momentą), kurį teismas turi pasiekti, jei nori konstatuoti (pripažinti), kad konkretus faktas yra laikomas nustatytu (įrodytu), LAT retorikoje dominuoja tokios ambicingos teisinės sąvokos (kategorijos), kaip objektyvus teismo vidinio įsitikinimo pagrindas, neginčytini įrodymai ar įrodymai, kurie patvirtina neginčijamai, patikimai patvirtinantys ar neabejotini kaltės įrodymai, negalėjimas išvadų grįsti abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, nelieka protingos tikimybės ir pan. Įrodinėjimas netiesioginiu įrodymu, kai konkrečiu faktiniu duomeniu (įrodymu) yra pagrindžiamas tik vadinamasis tarpinis faktas, o pagrindinis faktas, kurį ir reikia įrodyti, yra išmąstomas ar išvedamas iš tarpinio fakto, taigi į įrodinėjimo dalyką patenkantis pagrindinis faktas viso labo yra tik argumentuojamas, bet nėra įrodinėjamas ir įrodomas, vargiai atitinka aukščiau apibrėžtą įrodinėjimo ir išvadų, kurias teismas gali daryti tik iš įrodymų, pagrįstumo ir patikimumo standartą.

Panaši išvada peršasi ir vertinant baudžiamojo proceso tikslą. Konstitucinio Teismo formuojamoje konstitucinėje jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo tikslas yra nustatyti byloje tiesą, t. y. teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir joms teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (pvz., kad ir vienas naujausių Konstitucinio Teismo nutarimų – 2023 m. spalio 12 d. nutarimas – Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 723 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalies, 2 dalies 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. TAR. Nr. 20188). Jei būtinybė pagrindinį faktą, įeinantį į įrodinėjimo dalyką, įrodyti konkrečiais įrodymais įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais architektūroje iš esmės yra pakeičiama būtinybe tiesiog motyvuotai argumentuoti, išvesti iš tarpinio fakto, kaži ar tokioje įrodinėjimo struktūroje (sampratoje) galima kalbėti apie tai, kad baudžiamajame procese įvykdomas iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes.

Pareiga įrodyti baudžiamajame procese negali būti pakeičiama pareiga tiesiog motyvuoti.

Gal todėl Lietuvos kriminalinėje justicijoje ir nusigyvenome iki to, kad baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnai kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ar kitų slaptųjų procesinių priemonių protokoluose jau net detaliai išaiškina teismams, kaip teismai turi suvokti vieno ar kito pasakyto žodžio prasmę, bendravimo tikslą ar kontekstą ir pan., tarsi teisėjas pats to jau nebepajėgtų suprasti. Paradoksalu, bet teisėjai geranoriškai priima šią pagalbą, visiškai nekamuojami dvejonių, ką tai iš tiesų reiškia ir prie ko in fine prives tokia mielaširdinga „pagalba teismui“.

Tokių kategorijų kaip netiesioginiai įrodymai, teismui skirti žvalgų ar tyrėjų komentarai proceso aktuose ir pan. sugalvojimas ir paplitimas procesinėje praktikoje net apverčia įrodinėjimą: užuot konkrečiais įrodymais įrodinėjus konkrečius kaltinamajam įkaltinamus faktus, kurie atitinka konkrečios nusikalstamos veikos sudėtį, baudžiamajame procese imamas uoliai įrodinėti, pavyzdžiui, kaltinamojo parodymų neteisingumas ir kaltinamojo kaltumas kildinamas tik iš jo parodymų neteisingumo. Tarsi vien iš to, kad kaltinamasis kažką pasakė netiksliai ar neteisingai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu kalba kitaip, nei kalbėjo ikiteisminio tyrimo etape, ar kad kaltinamojo parodymai tam tikrose detalėse prieštarauja liudytojo parodymams ar dokumentams, ipso facto reiškia, kad kaltinamasis padarė jam įkaltinamą nusikalstamą veiką.

Kaip minėta, norint formuluoti atsakingas apibendrinančias išvadas, būtina giliai sistemiškai išanalizuoti ir įvertinti visus pro ir contra, o to šiame straipsnyje padaryti neįmanoma. Naivu tikėtis, kad jame atskleisti netiesioginių įrodymų sampratos aspektai privers teismus atsisakyti itin patogių procesinių formų ir moksliškai skambančios retorikos, leidžiančios priimti apkaltinamuosius nuosprendžius. Tad šis straipsnis savo tikslą pasieks jau tada, jei bent vienas teisėjas, sprendžiantis konkretaus žmogaus likimą, bent akimirką susimąstys, kas iš tiesų yra tie netiesioginiai įrodymai ir kodėl jie vis dar sėkmingai veikia XXI a. baudžiamajame procese?

Remigijus Merkevičius yra Advokatų tarybos narys, advokatas

BEREKLAMOS:

2024 01 16 07:00
Spausdinti