Pagrindiniuose Lietuvos keliuose sumontuotais išmaniaisiais greičio matuokliais šalyje vykdoma neteisėta visuotinio sekimo programa
Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) atstovai atsisakė pateikti duomenis, kiek automobilių ir kiek kartų per parą patenka į šį sekimo tinklą, nors tokia statistika ir nėra valstybės ar tarnybos paslaptis. Viešai skelbiami vidutinio metinio paros eismo intensyvumo duomenys leidžia daryti prielaidą, kad šis skaičius galėtų siekti net šimtus tūkstančių kartų. Tačiau apie viską iš eilės.
Apie „greičio matavimą“
Turbūt retas nėra girdėjęs apie išmaniųjų vidutinio ar momentinio „greičio matavimo“ prietaisų naudą drausminant greitį mėgstančius viršyti vairuotojus. „Greičio matavimo“ rašau kabutėse, nes jie matuoja ne (tik) greitį. Pirmiausia, šie prietaisai tiksliai nustato jūsų lengvojo automobilio buvimo vietą ir laiką (sunkiojo transporto duomenų šiame tekste nenagrinėjame), kada toje vietoje esate. Fiksuojant vietą ir laiką kartu fotografuojami tiek automobilio valstybinės registracijos ženklai, tiek padaroma bendra vaizdo nuotrauka. Vykdomas automobilio registracijos ženklų atpažinimas ir nuskaityti duomenys perduodami į Eismo informacinę sistemą (EIS). Toliau ši sistema vykdo užklausas į kitas informacines sistemas: VĮ „Regitra“, Transporto priemonių draudikų biurą, Techninės apžiūros įmonių asociaciją „Transeksta“. Jeigu sistema aptinka bent kokį pažeidimą, iš radaro atsisiunčiama fotonuotrauka ir toliau duomenys perduodami į Administracinių nusižengimų registrą.
Tik tuomet, kai nėra nė vieno kabliuko, sistema tariamai jus išleidžia iš savo skaitmeninių gniaužtų. Kodėl tik „tariamai“? Todėl, jog nepaisant to, kad nepadarėte jokio pažeidimo, toliau asmens duomenims tvarkyti yra palikta bent keletas gudrių saugiklių. Visų pirma, iš radarų nuotraukos niekur nedingsta, jos ten gali būti iki 24 valandų, o gal ir ilgiau, priklausomai nuo eismo intensyvumo. Technologijos veikia taip, kad patys seniausi įrašai perrašomi naujais. Tačiau praplėtus bazinę 4 GB matuoklių atmintį iki 64 GB (o tokio praplėtimo galimybė yra būtina matuoklių techninė sąlyga pirkimo dokumentuose), šį terminą galima reikšmingai prailginti. Šių nuotraukų saugojimo trukmė, anot LAKD, yra numatyta „vidaus teisės aktuose“, kurie „neprivalo būti skelbiami viešai“.
Nuotraukų saugojimo trukmė, anot LAKD, yra numatyta „vidaus teisės aktuose“, kurie „neprivalo būti skelbiami viešai“.
Antra, EIS veikia taip, kad visų duomenų apdorojimas neįvyksta akimirksniu, o užtrunka vidutiniškai 2–3 dienas. Maksimalus terminas – net 7 dienos. Taip visų automobilių, taigi labai tikėtina, kad ir jų savininkų, judėjimo „dienos nuotrauka“ EIS yra kaip ant delno. Turbūt nereikia turėti jokių abejonių, kad prie tokių duomenų neabejotinai norės prieiti ir teisėsauga. „Bet juk tam reikėtų teismo sankcijos?“ – galvotų sąmoningas Konstituciją skaitęs pilietis. Matyt, atskiru atveju būtų galima ir su teismo sankcija arba bent prokuroro nurodymu, tačiau kam vargintis, jeigu Lietuvoje yra kur kas paprastesnis būdas – vadovaujantis žinybinėmis sutartimis. Šios sutartys nėra valstybės ar tarnybos paslaptis, tačiau LAKD atsisakė supažindinti su jų turiniu. Esant tokioms sutartims, „greičio kontrolės“ sistemos galimybės pradeda skleistis visu savo gražumu.
Remiantis itin ribotais ir išsisukinėjimą primenančiais LAKD atsakymais, nėra pagrindo abejoti, kad sutarčių pagrindu teisėsaugos institucijos savo tikslais gali neribotai prieiti prie visų duomenų prisijungdamos tiek prie pačios EIS, tiek tiesiogiai prie pačių greičio matavimo prietaisų. Anot LAKD, kitos institucijos duomenis gali gauti tik vadovaudamosi EIS nuostatais bei duomenų teikimo sutartimis ir tik ta apimtimi ir tuo tikslu, kurie nurodyti sutartyse, taip pat esant kitam teisiniam pagrindui, pavyzdžiui, teismo nutarčiai.
Teisėsauga bet kada gali atsisiųsti visą ar tik kurią nors jai reikiamą informaciją. Tiek metaduomenis, tiek ir pačias nuotraukas. Nepaisant EIS duomenų apdorojimo trukmės, dar yra daromos ir šios sistemos rezervinės kopijos. Rezervinių EIS kopijų saugojimo trukmės LAKD neatskleidžia ir vėl motyvuoja tuo, kad vidaus teisės aktai „neprivalo būti skelbiami viešai“. O į klausimą, kaip dažnai daromos EIS kopijos, LAKD neatsakė motyvuodama, kad „šios informacijos atskleidimas ir paviešinimas gali turėti neigiamų pasekmių“. Nesunku suprasti, kam gali kilti neigiamų pasekmių. Juk prie daromų rezervinių kopijų teisėsaugos institucijos taip pat neišvengiamai turės priėjimą.
Maža to, esant reikalui išmanieji radarai, toliau fiksuodami greitį, gali tiesiogiai veikti ir kaip vaizdo stebėjimo kameros. LAKD patvirtinama, kad trečiosioms institucijoms prisijungti prie šių kamerų technologiškai galima tik gavus prieigą prie sistemos ir esant atitinkamam teisiniam pagrindui, pvz., teismo nutarčiai.
Kitas veiksnys – greičio matuoklių daromos nuotraukos. Jokie teisės aktai, netgi pačios LAKD, nenustato šių nuotraukų formato reikalavimų, tačiau šių matuoklių viešojo pirkimo dokumentai rodo, kad nuotraukos turi būti išsaugomos png, jpg arba jpeg formatais. Šiais laikais nereikia ilgai sugaišti norint surasti tyrimų, nagrinėjančių tokio formato fotografijų tinkamumą veido atpažinimą vykdančiai „deep learning“ technologijai. Mažai abejotina, kad ir iš greičio matuoklių perduodamas vaizdo srautas taip pat galėtų būti tinkamas veido atpažinimo technologijai. Suprantama, tokį foto- ar vaizdo medžiagos apdorojimą vykdytų ne pati EIS, o jau teisėsaugos institucijos.
Kad suprastume naujų technologijų galimybes, kaip pavyzdį galima pateikti Naujojoje Zelandijoje šiemet pradėjusią veikti policijos vykdomą (ir neslepiamą nuo visuomenės) veido atpažinimo technologiją. Ši technologija diegiama pasaulinės lyderės NEC ir praktikoje veikia 1000 veidų realaus atpažinimo per minutę našumu. Tai reiškia, kad vieną asmenį identifikuoti tetrunka 0,06 sekundės. Nors ši technologija – ne šio straipsnio objektas, vis dėlto primintina, kad Migracijos departamentas renka asmens veido atvaizdo biometrinius duomenis asmens tapatybės dokumentams. Viskas gerai, bet minčių kyla įvairių.
Apie teisę
Konstitucinis Teismas dar 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra nustatęs, kad „asmuo, darydamas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo“. Atitinkamai logiška ir pagrįsta būtų manyti, kad asmuo, sąžiningai besilaikantis teisės, pagrįstai tikisi, kad pagal Konstituciją tai nulems valstybės pagarbą asmens privačiam gyvenimui. Svarbu paminėti, kad 2019 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į technologijų raidą, privataus gyvenimo sampratą išaiškino plečiamai. Išplečiant šią sampratą, buvo išlaikyta konstitucinės doktrinos nuostata, numatanti, kad „ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį“.
Ne veltui atkreipiau dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, numatančią pareigą valstybei asmens teisių ir laisvių ribojimą nustatyti įstatymo lygmeniu. Konstitucinis Teismas taip pat akcentuoja, kad surinkta informacija apie privatų gyvenimą gali būti panaudojama tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka. Tai yra būtina sąlyga asmens privataus gyvenimo apsaugai nuo valstybės, institucijų ir pareigūnų ar kitų asmenų kišimosi užtikrinti. Sąlyga „įstatymuose nustatytais atvejais“ reiškia, kad tokie santykiai negali būti sureguliuoti žemesnės galios aktu negu įstatymas, taip pat tai, kad tokie santykiai negali likti įstatymu nesureguliuoti. Todėl būtų logiška manyti, kad tokios reikšmingos apimties intervenciją į iš esmės visų Lietuvos piliečių asmeninį privatų gyvenimą vykdančių prietaisų veikimo pagrindiniai principai turėtų būti nustatyti eismo saugumą reglamentuojančiame įstatyme. Tačiau Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme apie tai nieko neaptiksime. Rasime net įstatymo lygmeniu nustatytus reikalavimus techninės apžiūros kontrolieriams, tačiau apie pažeidimų fiksavimo įrangą – nė žodžio.
Tuomet nuosekliai pažvelkime į Kelių įstatymą, kuris pateikia, pavyzdžiui, techninių eismo reguliavimo priemonių sąvoką, tačiau visame įstatymo tekste vėl nėra nė žodžio apie pažeidimų fiksavimo įrangą. Nors Lietuvos teisės aktų logika ir formuluotės jau retai gali nustebinti, šį kartą taip ir nutiko, nes stacionariosios Kelių eismo taisyklių pažeidimo fiksavimo įrangos sąvoką pavyko rasti... Kelių priežiūros ir plėtros finansavimo įstatyme. Koks puodelis, toks ir dangtelis, kaip sako liaudies išmintis, tad nenuostabu, kad šiame įstatyme tenustatyta, kad už pažeidimus, fiksuotus stacionariąja pažeidimų fiksavimo įranga, sumokėtos baudos papildo Kelių priežiūros ir plėtros programos biudžetą. Jokių galimybių detalizuoti šias nuostatas Vyriausybės nutarimu nėra, nes įstatymas nei nustato tokios stacionariosios įrangos veikimo principus, nei tokius įgaliojimus deleguoja Vyriausybei. Bendrąja prasme Vyriausybė gali priimti nutarimus ir nepriklausomai nuo to, ar jai įstatymu buvo nustatytas pavedimas, ar ne. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, kai konstituciškai būtinas įstatyminis reglamentavimas, tai būtų panašu į Vyriausybės vykdomą Seimo įgaliojimų perėmimą. Diskutuoti, ar vis dėlto Vyriausybė galėtų savarankiškai priimti tokią sritį reguliuojantį nutarimą, nėra tikslo, nes nėra ir jokio priimto Vyriausybės nutarimo.
Tačiau tokios formalios kliūtys gali kelti keblumų tik teisininkams. Iš tiesų buvo rastas „teisinio absurdo čempiono“ vardo vertas sprendimas pagrįsti išmaniųjų matuoklių veikimą. Tai – 2017 m. kovo 13 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 167, patvirtinantis Vyriausybės programos įgyvendinimo planą. Visos greičio matuoklių sistemos pagrindas yra šio nutarimo dalis „5.4.5. Darbas“, numatanti žuvusiųjų eismo įvykiuose skaičiaus mažinimą diegiant inovatyvias prevencijos ir kontrolės sistemas. Viena tokių šio „darbo“, LAKD kažkodėl vadinamu „punktu“, priemonių yra sektorinio greičio kontrolės ruožų ir stacionarių radarų įrengimas. Akivaizdu, kad toks „darbas“, šio Vyriausybės nutarimo pakeitimuose apibūdinamas kaip „lentelė“, negali būti laikomas teisiniu pagrindu.
Panaši situacija nagrinėta Konstitucinio Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarime, kuriame Vyriausybės 2017 m. lapkričio 22 d. nutarimas Nr. 947 „Dėl Valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ buvo vertintas kaip planavimo dokumentas, o jame patvirtintos priemonės laikytos Vyriausybės išreikšta pozicija, tačiau ne konkrečiu teisės aktu (teikimu). Taigi Vyriausybės programoje išdėstomos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės, uždaviniai institucijoms, tačiau nei pati programa, nei juo labiau jos įgyvendinimo planas negali būti laikomi savarankišku teisiniu pagrindu visuomeniniams santykiams reguliuoti. Tai yra planavimo dokumentas, kuriuo teisės akto forma yra patvirtinama Vyriausybės pozicija ir nustatomi įpareigojimai ministrams, tiesiogiai atsakingiems už šio plano ir prioritetinių darbų įgyvendinimą. Taigi ir tokio akto nesilaikymas gali sukelti tik politinės ministro arba (ir) premjero atsakomybės klausimą. Kitu atveju, pavyzdžiui, Teisingumo ministerija dar 2017 m. pabaigoje, remdamasi „3.2.2. darbu“, turėjo patvirtinti balsavimo internetu sistemą. Tačiau visiems aišku, kad balsavimo tvarka numatoma specialiuose rinkimų įstatymuose. Taigi tokie LAKD vadovybės veiksmai vertintini kaip akivaizdus (ir labai šiurkštus) įgaliojimų viršijimas.
Nereikėtų pamiršti ir Europos Žmogaus Teisų Konvencijos (Konvencijos) 8 straipsnio, numatančio, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus gyvenimas, o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Europos Žmogaus Teisių Teismas praktikoje Konvencijos 8 straipsnį aiškina ne tik įstatymo kriterijaus požymiu, tačiau ir nustato, kad: a) tokie aktai turi būti visuomenei žinomi ir b) asmenys gali suprasti jiems kylančias ar galinčias kilti pasekmes (pvz., Perry prieš Jungtinę Karalystę). Leiskite paklausti, kiek iš jūsų žinojo apie šios sekimo sistemos intervenciją į jūsų gyvenimus?
Apie tikslą
Į bet kokią užklausą apie greičio matuoklių veikimą LAKD savo atsakymus pradeda nuo Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) 6 straipsnio 1 dalies c punkto. Šis BDAR punktas nustato, kad asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas, jeigu jis būtinas teisinei prievolei vykdyti. Jau buvo aptarta, kad nėra jokio realaus ir teisėto greičio matuoklių sistemos veikimo teisinio pagrindo, todėl nelieka ir teisėto tikslo. Vyriausybės plano „lentelė“ tėra teisinio pagrindo fikcija, tad ir bet koks asmens duomenų rinkimas šia greičio matuoklių sistema pagal BDAR yra neteisėtas. Tačiau šios sistemos ydingumas gali būti ir dar didesnis.
Šie matuokliai įrengiami pagal LAKD pa(si)tvirtintą vos dviejų lapų metodiką, kurios 7.2. punkto b papunktis nustato, kad greičio matuoklių kontroliuojamame ruože turi būti minimalios galimybės nusukti sankryžose ar nuovažose (tik atitinkant šią būtinąją sąlygą vėliau vertinami papildomi kriterijai). Viena vertus, toks sprendimas atrodytų logiškas, bet, kita vertus, matyti, kad ruožai parenkami tokia tvarka, kad būtų kuo sunkiau jų išvengti (išsukti ar apvažiuoti). Atsivertus žemėlapį, kuriame pavaizduotas šių įrenginių išdėstymas, matyti, kad visi pagrindiniai Lietuvos keliai yra (bus) padengti, taigi ir nuolat sekami, šių matuoklių voratinklio.
Antrasis argumentas, rodantis galimą apsimestinį sistemos pagrindimą, yra sistemos faktinis veikimo efektyvumas. Tame pačiame Vyriausybės nutarime, kuriame įtvirtintas „5.4.5. Darbas“, yra nustatyta ir siekiamybė nuo 2016 iki 2020 m. žuvusiųjų skaičių keliuose sumažinti nuo 66 iki 50 vienam milijonui gyventojų (arba 17 proc.). LAKD ir Statistikos departamento pateikiama statistika rodo, kad skaičiuojant pagal tokią metodiką faktinis žuvusiųjų skaičius keliuose 2016 m. buvo 66,48, o 2019 m. – 65,85, t. y. beveik nepakitęs. Vertinant absoliučias reikšmes, vairuotojų ir keleivių žūčių skaičius per šį laikotarpį netgi išaugo, nepaisant ir kitų infrastruktūros priemonių (žiedinių sankryžų, atitvarų ir kt.). Tačiau tokia statistika būtų visiškai dėsninga, jeigu „greičio kontrolės“ priemonės yra statomos iš tiesų ne (vien) greičio kontrolės tikslais. Tuomet nėra jokių abejonių, kad šie prietaisai savo tikrąjį tikslą įgyvendina puikiai.
LAKD, paklausta apie eismo įvykių statistikos pokytį greičio matuoklių veikimo vietose, teatsakė: „Vidutinio greičio matuokliai pradėti diegti palyginti neseniai, bet, vertinant preliminarius duomenis, tikimasi, kad šios priemonės padės sumažinti skaudžiausių eismo įvykių skaičių, o vis dėlto įvykusios eismo nelaimės, tikėtina, turės lengvesnes pasekmes.“
Apie sprendimą
Atskleidus šios sistemos teisinio (ne)reglamentavimo, veikimo ir tikslų ydas reikia ieškoti išeities. Kaip jau minėta, visų ydų korekcijos pradžia būtų tinkamų įstatyminių normų, užtikrinančių teisę į privatumą, priėmimas. Pirmiausia greičio matuoklių sistemą reikia perprogramuoti taip, kad būtų perduodami ne absoliučiai visi, o tik maksimalų leistiną greitį viršijusių automobilių duomenys. Antra, visi surinkti duomenys apie maksimalaus leistino greičio neviršijusius automobilius (taigi ir jų vairuotojus) turi būti nedelsiant sunaikinami. Šiais principais tokios sistemos veikia Vakarų Europoje. Trečia, asmens duomenys šiomis sistemomis yra renkami greičio kontrolės tikslu, todėl turi būti nutrauktos visos sutartys su teisėsaugos institucijomis, o prieiga prie šių duomenų galima tik esant motyvuotam teisėsaugos institucijos teikimui ir sankcionavus teismui.
Greičio matuoklių sistemą reikia perprogramuoti taip, kad būtų perduodami ne absoliučiai visi, o tik maksimalų leistiną greitį viršijusių automobilių duomenys.
Antroji sprendimų kryptis būtų susijusi su valstybės pagarba savo piliečiams. Pirmas darbas būtų visuomenei išsamiai atskleisti bei viešai, atvirai ir aiškiai pateikti šių sistemos veikimo principus ir paaiškinti, kaip užtikrinama privataus gyvenimo apsauga. Tai – įprasta Vakarų Europos valstybių praktika. Antra, maksimalų leistiną greitį viršijęs vairuotojas turėtų būti iš karto apie tai informuojamas tos pačios greičio matavimo sistemos (pavyzdžiui, Norvegijoje tai daroma šviesos signalu, įrengtu už vidutinio greičio matavimo ruožo). Trečiasis sprendimas būtų asmeniškai informuoti asmenis, kurių duomenys buvo tikrinami teisėsaugos institucijų neturint teismo sankcijos. Atsiprašymas, matyt, būtų „ne šio pasaulio dimensija“.
Apie pasekmes
LAKD atstovų (ne)atsakymai rodo, kad ši valstybės įmonė, nepaisydama įstatyminės pareigos pateikti informaciją, ieško galimybių neatskleisti šios sistemos veikimo „subtilumų“. Teisėsaugos institucijos greičiausiai vėl pasakos apie savo nepriekaištingai veikiančias vidinės kontrolės sistemas, nepaisydamos, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, neteisėtomis pripažinusios net teismo (o tai savaime apima ir visas teisėsaugos institucijos bei prokuratūros grandis) sankcijas slaptiems veiksmams vykdyti.
Akivaizdu, kad ši situacija reikalauja labai išsamaus, kruopštaus ir nepriklausomo tyrimo. Savo prigimtimi tokie tyrimai veikiausiai priklausytų Valstybinei asmens duomenų inspekcijai. Deja, ši inspekcija – viena iš 14 institucijų ir valstybės įmonių, derinusių EIS įstatus, tačiau taip ir nepamačiusi ar nenorėjusi pamatyti masinio neteisėto asmens duomenų tvarkymo.
Atsižvelgiant į Seimo įgaliojimus, paneigtus ar apeitus buvusios vykdomosios valdžios, mano asmeniniu įsitikinimu, tai – klasikinė tikrojo parlamentinio tyrimo, vykdomo Seimo sudarytos parlamentinės tyrimo komisijos, situacija. Seimas šią ypatingos parlamentinės kontrolės formą sugebėjo pakankamai diskredituoti, tačiau atsiranda neeilinė galimybė atkurti visuomenės pasitikėjimą.
Paulius Griciūnas yra Lietuvos advokatūros sekretorius
Straipsnio autorius nuoširdžiai dėkoja visiems konsultavusiems, padėjusiems savo patarimais ir įžvalgomis.
