Lietuvos teisėsauga pernelyg dažnai pasitelkia perteklinę jėgą. Kiek dar reikės laiko atsikratyti šių įpročių?
Pastaraisiais metais nemažai dėmesio skiriama prievartos ir smurto prevencijai. Tai – įvairios akcijos, nukreiptos prieš patyčias ir smurtą, o ypač smurtą artimoje aplinkoje, tolerancijos kitokiam požiūriui ir gyvenimo būdo įvairovei skatinimas. Šiose iniciatyvose dalyvavo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir ambasadoriai – tiek diplomatai, tiek simboliniai, tapę tokių akcijų veidais, taip pat laidų vedėjai, aktoriai, muzikantai ir kiti visuomenei žinomi asmenys, būrys savanorių. Visuomenės požiūris į socialinius reiškinius yra gana inertiškas, tad kinta gana lėtai, tačiau manyčiau, jog daugelis sutiktų, kad Lietuvos visuomenė keičia požiūrį į prievartą ir smurtą.
Tik keletas pavyzdžių, rodančių visuomenės nepakantumą smurtui. Mirtinai „šeimoje“ sumušto keturmečio Matuko istorija sukėlė tikrą audrą ir pagaliau privertė politikus imtis vaiko teisių apsaugos sistemos peržiūros. Jurbarke žiauriai sumuštai merginai per trumpą laiką buvo suaukota gydymui reikiama parama, taip pat nukentėjusios merginos teisių gynybos pro bono ėmėsi advokatas.
Kinta visuomenės požiūris ir į visuomenės įvairovę: 2010 m. „Baltic Pride“ eitynės vyko visiškoje policijos, saugančios kelis šimtus dalyvių nuo tūkstantinės priešininkų minios, apsuptyje atokesnėje Upės gatvėje, o jau 2019 m. eitynės buvo panašios į festivalį, kai apie 10 tūkst. dalyvių galėjo ramiai žygiuoti centrine Vilniaus gatve – Gedimino prospektu, o šiam renginiui taikiai oponavo „Tradicinių šeimų“ renginys. Tačiau ne kiekvienas prisimins, kad tokiam pokyčiui prireikė ir nemažai teisminių procesų, beje, iš esmės pakeitusių ir institucijų galimybes ribotai ir siaurai interpretuoti konstitucinę susirinkimų laisvę.
Žmogaus teisių šešėliai
Taigi, tarsi ir būtų dėl ko pagrįstai pasidžiaugti, tačiau Lietuvoje dar yra ne viena sritis, kur prievartos „kultūra“ tarpsta. Tai sritys, kuriose valstybės institucijos piliečiams taiko Konstitucijos laiduojamų asmens teisių ir laisvių suvaržymus. Konstitucinio Teismo nutarimai nustato valstybei pareigą jokiu būdu neleisti, kad žmogaus teises ir laisves pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Deja, realybėje rasime tikrai ne vieną sritį, kur labai daug šešėlio, tik ne įprastu ekonominiu, o žmogaus teisių (ne)apsaugos požiūriu. Šiandien norėčiau labai trumpai žvilgtelėti tik į vieną jų.
Turbūt visi gerai atsimena vadinamąją teisėjų korupcijos bylą, kai sulaikyti įtariamieji buvo pareigūnų atvesdinti į teismą, sprendžiantį klausimą dėl jų suėmimo. Visose pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse pasklido kadrai, kai į teismą konvojuojami sulaikyti teisėjai ir advokatai buvo lydimi specialia uniforma vilkinčių ir veidus po kaukėmis slepiančių pareigūnų.
Tuo metu ir kilo klausimas, kiek pagrįstas toks pareigūnų elgesys? Net ir preliminarus Konvojavimo taisyklių vertinimas rodė šiurkščius pažeidimus, todėl nedelsdami kreipėmės tuomečius į policijos generalinį komisarą Liną Pernavą ir vidaus reikalų ministrą Eimutį Misiūną.
Dar įspūdingesnis buvo tuomečio vidaus reikalų ministro (buvusio teisėjo) E. Misiūno viešas komentaras, kad „nereikėtų piktintis, nes vis dėlto vedama asmeniui apriboti laisvės, o ne į gydymą ar sanatoriją“.
Šis Advokatūros kreipimasis netruko sulaukti plataus žiniasklaidos dėmesio ir greitų policijos atstovų komentarų. „Konvojavimo taisyklės policijos pareigūnams negalioja“. „Jei asmuo sulaikytas, konvojus jį privalo vesti uždėjęs antrankius“. Dar įspūdingesnis buvo tuomečio vidaus reikalų ministro (buvusio teisėjo) E. Misiūno viešas komentaras, kad „nereikėtų piktintis, nes vis dėlto vedama asmeniui apriboti laisvės, o ne į gydymą ar sanatoriją“. E. Misiūno komentaro dalis „vedama asmeniui apriboti laisvės“, manyčiau, turėjo sulaukti ir aiškaus teisėjų bendruomenės įvertinimo dėl abejonių teismo nepriklausomumu, nes Konstitucijos 20 straipsnis nustato asmens teisę būti pristatytam į nepriklausomą ir nešališką teismą, kur, cituoju, „sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas“. Taigi, asmuo į teismą vedamas spręsti dėl jo sulaikymo pagrįstumo, o ne apriboti jo laisvės. Mažas niuansas, atskleidžiantis teisėsaugos institucijų galias ir prievartos „kultūros“ mentalitetą.
FotobankasPo viešų komentarų Policijos departamento vadovybė Advokatūrai tyliai atsiuntė oficialų atsakymą, kuriame pripažino, kad policijos pareigūnams Konvojavimo taisyklės taikomos visa apimtimi, tačiau nesėkmingai bandyta pateisinti tokius pareigūnų veiksmus kai kuriomis Konvojavimo taisyklių išimtimis.
Toks atsakymas buvo aiškus ženklas – nieko jūs nepasieksite, galia mūsų pusėje, ir formaliai atsakymą gavote. Groteskiška buvo Policijos departamento rašto vieta apie galimas rizikas ir pavojus, taip motyvuojant, kodėl buvo pasitelkti specialiąsias operacijas vykdantys pareigūnai. Rėmimasis formaliomis išimtimis neatlaiko jokios kritikos jau vien dėl to, kad teismo salėje asmenys, sprendžiant jų suėmimo klausimą, paprastai būna be antrankių. Tačiau nereikia apsimetinėti ir baksnoti į kokias nors taisyklių išimtis, skirtas iš tiesų pavojų keliantiems asmenims – kaukėtų pareigūnų ir antrankių tikslas buvo labai aiškus – bauginti ir nieko daugiau, ir galbūt tas svaiginančiai saldus žiniasklaidos dėmesys ir galimybė vadovams prieš kameras pademonstruoti savo mundurų žvilgesį.
Tačiau tas svaigulys yra labai apgaulingas ir pavojingas pačiai visuomenei. Kiekvienas jūsų arba jūsų artimųjų bet kada gali atsidurti ne toje vietoje ir ne tuo laiku. Tačiau vien už tai asmuo, paklūstantis pareigūnų nurodymams, negali būti jų pargriaunamas veidu ant žemės ar prieš jį naudojamos specialiosios priemonės, be kita ko, ir antrankiai.
Vadinamojoje teisėjų korupcijos byloje yra ir kitas, mano supratimu, kur kas pavojingesnis pareigūnų elgesio elementas. Galima galvoti, kad 2019 m. vasarį teisėjus ir advokatus į teismus vežę konvojaus pareigūnai sprendimus dėl antrankių buvo priėmę kiekvienas savarankiškai ir tai buvo visiškas sutapimas, paaiškinamas tokia susiklosčiusia praktika bei užmiršus pakartotinai peržiūrėti Konvojavimo taisykles. Tačiau ar nebūtų pagrindo apmąstymams, kad tai buvo sena ir gerai veikusi policijos vadovybės taktika, kuri šį kartą jai sukėlė neigiamą šalutinį poveikį dėl principingos Advokatūros pozicijos?
Skaitytojui visiškai be reikalo gali susidaryti įspūdis, kad dėl šių antrankių panaudojimo epizodų pareigūnai turėjo aiškintis, o policijos vadovybė pradėjo principingą vidaus patikrinimą. Suprantama, kad efektyvaus ir nešališko pareigūnų veiksmų tyrimo lūkesčiai yra pagrįsti, tik, deja, kiek naivoki. Reikia aiškiai atskirti situaciją, kai pavienis pareigūnas galbūt asmeniškai padaro kokį nors mažareikšmį nusižengimą, nuo hipotetinės situacijos, kai pareigūnų grupė vykdo galbūt išankstinius neteisėtus vadovybės nurodymus. Manytina, kad tuo hipotetiniu atveju piliečių konstitucinių teisių pažeidimas nebus veiksmai, sulauksiantys nepriklausomo ir nešališko policijos tyrimo. Atvirai kalbant, naivu tikėtis realaus policijos tyrimo dėl perteklinės prievartos panaudojimo konvojuojant teisėjų bylos įtariamuosius, kai net ir kur kas šiurkštesni asmens teisių pažeidimai iš esmės lieka tinkamai neištirti.
Priteista dešimtys tūkstančių eurų
Lietuva jau yra pralaimėjusi ne vieną bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT), kai jis ne tik konstatavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio kankinimus, pažeidimą, tačiau ir nutarė, kad tyrimai dėl pareigūnų veiksmų neatitiko Konvencijos reikalavimų.
Pastaruoju metu tokie pažeidimai konstatuoti 2016 m. liepos 12 d. sprendime Gedrimas prieš Lietuvą, 2016 m. spalio 4 d. sprendime Yusiv prieš Lietuvą, 2019 m. spalio 15 d. sprendime Žemaitis prieš Lietuvą ir 2019 m. lapkričio 19 d. sprendime Znakovas prieš Lietuvą. Vien šiais sprendimais pareiškėjams iš visų mokesčių mokėtojų lėšų priteista 57 562,8 euro suma.
Šios EŽTT bylos kelia bent keletą labai rimtų klausimų dėl Lietuvos teisinės sistemos efektyvumo. Pirma, EŽTT nepaneigiamai konstatavo, kad pareiškėjai patyrė ne šiaip pareigūnų prievartą, kaip aptariamu antrankių atveju, o realų pareigūnų smurtą. Suprantama, klaidų pasitaiko, tačiau valstybės institucijos visada privalo dėti reikšmingas pastangas, kad tinkamai išsiaiškintų visas įvykių aplinkybes. Antra, visuose šiuose sprendimuose EŽTT konstatuotos rimtos abejonės dėl valstybės institucijų atlikto tyrimo pagrįstumo ir išsamumo. Trečia, EŽTT sprendimai rodo ir tai, kad nacionaliniuose teismuose pareiškėjai nesugebėjo apginti savo pažeistų teisių, nes vienas svarbiausių peticijos priimtinumo kriterijų EŽTT – visų veiksmingų vidaus teisinės gynybos priemonių panaudojimas.
Todėl kyla iš tiesų vertybinis klausimas dėl efektyvios asmenų galimybės apginti savo teises nuo valstybės (pareigūnų asmenyje) perteklinio smurto ir prievartos. Galiausiai, ketvirta, kodėl visų mokesčių mokėtojų pinigais turi būti atlyginama konkrečių pareigūnų padaryta žala? Trisdešimtaisiais Antrosios Respublikos metais tokių klausimų nebeturėtų kilti ir nebegali būti situacijos, kai piliečiams tik EŽTT pagaliau pavyksta įrodyti savo tiesą, kad jie tapo valstybinės prievartos „kultūros“ aukomis.
Prisipažinsiu, pasigendu ir visuomenės reakcijos. Kodėl minėtais Matuko ar Jurbarko atvejais kilo tokia stipri visuomenės pasipiktinimo banga, o pareigūnų smurto atvejais labai ryški prievarta prieš savo šalies piliečius nesukėlė iš esmės jokios visuomenės emocijos? Ar uniformuotų pareigūnų prievartos „kultūra“ visuomenėje vis dar gali būti laikoma norma? Labai linkiu, kad toks požiūris keistųsi, o nukentėję asmenys niekada nedvejotų ginti savo teisių. Tiesa, yra vienas „bet“...
Ar uniformuotų pareigūnų prievartos „kultūra“ visuomenėje vis dar gali būti laikoma norma?
Minėti EŽTT sprendimai rodo Lietuvos advokatų profesionalumą ginant klientų teises, tačiau kartu atskleidžia ir tikrai rimtas Lietuvos valstybės institucijų ydas. Jeigu nėra tinkamai ištirtas realus ir atviras pareigūnų smurtas prieš savo pilietį, nelabai yra vilčių, kad bus bent kiek principingiau pasižiūrėta ir į tokį „menkniekį“ kaip parodomasis gėdos koridorius, tvirtiems pareigūnams vedant teismo rūmuose be teisėtos priežasties antrankiais surakintą (atkreipkite dėmesį – laikomą nekaltu) asmenį pro televizijos kamerų ir fotoaparatų blyksčių mišką.
Besidomintiems EŽTT praktika dėl pareigūnų veiksmų (ne)atitikimo žmogaus teisių apsaugos standartams neturėjo kilti jokių abejonių. Antrankių panaudojimo aspektu EŽTT yra pasakęs, kad ši priemonė neturi pasireikšti kaip jėgos demonstravimas, o antrankiais surakintas asmuo negali būti viešai demonstruojamas. Be to, net ir jėgos panaudojimas (o antrankiai neabejotinai yra jėgos panaudojimo priemonė) gali būti pateisinamas tik tada ir tik tiek, kiek būtina pagal aplinkybes (pavyzdžiui, Svinarenko ir Slyadnev prieš Rusiją, Miroslaw Garlicki prieš Lenkiją ir kt.).
ES Direktyva nėra tinkamai perkelta
Advokatūra negalėjo taikstytis su tokiu pareigūnų požiūriu į žmogaus teises ir su oficialiu skundu 2019 m. kovo mėnesį kreipėsi į Seimo kontrolierių įstaigą. Atsižvelgdamas į pateiktą Advokatūros informaciją, Seimo kontrolierius priėmė sprendimą, cituoju, „pradėti tyrimą dėl esminių žmogaus teisių problemų vertinant teisių ir laisvių pažeidimus pareigūnams naudojant fizinę prievartą“.
Šiame skunde atkreipėme Seimo kontrolierių įstaigos dėmesį tik į reikšmingiausius teisės aspektus, susijusius su ES Direktyva dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo įgyvendinimo Lietuvoje. Direktyvoje aiškiai pabrėžiama, kad asmenys negali būti į teismą pristatomi kaip kalti naudojant fizinio suvaržymo priemones arba tokias priemones panaudoti asmeniui parodyti kaltam teismuose ar viešai.
Kyla visiškai pagrįstas klausimas, kaip ir kokiu teisės aktu remiantis įgyvendintos šios nuostatos Lietuvoje? Atsakymas, deja, itin nuviliantis – jokiu. Nėra jokio įstatymo, kuris aiškiai įtvirtintų konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo įgyvendinimą asmenį atvesdinant į teismą. Tai daryti įpareigoja ir oficialioji konstitucinė doktrina, numatanti, be kita ko, kad riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu tai daroma įstatymu, apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė, o taikomos priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia.
2020 m. kovo 4 d. viešai paskelbta Seimo kontrolieriaus tyrimo ataskaita, kurioje oficialiai konstatuojama tai, kas Advokatūrai nekėlė jokių abejonių – ES Direktyva nėra tinkamai perkelta, Konvojavimo taisyklės nėra pakankamai aiškios prievartos priemonių taikymo požiūriu. Tačiau Seimo kontrolieriaus tyrimas neapsiribojo tik sausa teisės aktų analize. Seimo kontrolierius konstatavo, kad visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys nėra pagrindas pasitelkti specialiąsias operacijas vykdančius pareigūnus ar taikyti specialiąsias priemones. Dar daugiau – konstatuota, kad antrankių uždėjimo klausimas advokatams nebuvo sprendžiamas individualizuotai. Tokia formuluotė reiškia ne ką kita, o tai, kad anksčiau aptarta minėta hipotetinė vadovybės nurodymų pareigūnams situacija turi pagrindo būti vertinama ir kaip įgaunanti niūrios realybės bruožų.
Seimo kontrolieriaus tyrimo ataskaita, mano nuomone, nesulaukė pakankamai žiniasklaidos ar žmogaus teises ginančių nevyriausybinių organizacijų dėmesio, nors konstatuota itin skandalingų faktų, iš kurių paminėsiu tik vieną. Šiame tyrime remiamasi Generalinės prokuratūros pateiktu apibendrinimu, kad prokurorams tiriant pareigūnų smurto atvejus vaizdo įrašai paprastai būna neišsaugoti arba ištrinti, arba yra labai prastos kokybės, arba įrašų apskritai nėra, nes vaizdo fiksavimo technika neveikia arba yra sugedusi. Taigi, ar turi galimybių savo teises apginti paprastas pilietis, jeigu prokurorai susiduria su tokia sistemine policijos ir Kalėjimų departamento pareigūnų praktika?
Advokatūra tvirtai laikosi pozicijos žmogaus teisių apsaugos srityje, tikėdama, kad nuolatinės pastangos kovoti su pareigūnų smurtu anksčiau ar vėliau lems teigiamus pokyčius valstybėje. Norisi tikėtis, kad kaukes dėvinčių tvirtų specialiąsias operacijas vykdančių pareigūnų bei asmenų, parodomai vedamų į teismą, vaizdai iš žiniasklaidos reportažų pamažu išnyks. Ne apsimestinė ar proginė, o tikra pagarba Konstitucijai ir šalies piliečiams to reikalauja.
Paulius Griciūnas yra Lietuvos advokatūros sekretorius
