Meniu
Prenumerata

trečiadienis, vasario 1 d.


INTERVIU
Rusija suklydo – jos lyderiai neįvertino galios, kurią suteikia tarptautinė teisė
Morta Masiulytė
Unsplash
Maskva.

Gegužę Vilniuje viešėję Tarptautinės advokatų asociacijos (IBA) prezidentas Sternfordas Moyo, jos vykdomasis direktorius Markas Ellis ir organizacijos Advokatūrų klausimų komisijos vadovas Kimitoshi Yabuki sutaria, kad pastarieji keleri metai supurtė pasaulį ir tapo nemenku iššūkiu teisininkų bendruomenei. COVID-19 pandemija kai kurių šalių politiniams lyderiams tapo pretekstu savo rankose telkti valdžią, populizmo ir nacionalizmo plėtra kelia grėsmę žmogaus teisių apsaugai ir teisės viršenybei, su Talibano režimu Afganistane kovojantys teisininkai savo gyvybe rizikuoja kasdieną.

Juos kalbinančiai Mortai Masiulytei pašnekovai pabrėžia, kad Rusijos lyderis Vladimiras Putinas įvarčius muša į savus vartus. Tai įrodymas, kad tarptautinė teisė veikia.

– Tarptautinė advokatų asociacija buvo įsteigta netrukus po to, kai 1945 m. spalį susikūrė Jungtinės Tautos. Teisininkus iš įvairių pasaulio šalių suvienijusios asociacijos tikslu tapo užtikrinti stabilumą ir taiką, ginant teisingumo sistemos nepriklausomumą. Kokie didžiausi šiandienos iššūkiai?

Sternfordas Moyo (S. M.): – Pagrindinis asociacijos tikslas visuomet buvo ir yra prisidėti prie taikos užtikrinimo vykdant teisingumą. Kitaip tariant, ginčus spręsti be kovos, taikiai, naudojantis visiems prieinama teismų sistema. Vis dėlto tokios problemos, kaip teismų, teisininkų profesijos atstovų nepriklausomumas, lygios galimybės kreiptis į teismą, vienoda teisinės sistemos ir teismų sistemos apsauga, šiandien aktualios kaip niekada.

Pasaulyje vis dar yra šalių, kuriose teismų nepriklausomumui grasina vykdomosios valdžios atstovai, yra šalių, kuriose šių vertybių paisoma. Bet žinote, Tarptautinė advokatų asociacija didžiuojasi, kad kalba pasaulio teisininkų profesijos atstovų balsu.

Tai reiškia, kad, kai žvelgiame į minėtus iššūkius, žvelgiame į juos iš pasaulinės perspektyvos. Gali būti, kad vienoje šalyje teismai yra labiau nepriklausomi nei kitoje, ir iš tiesų kai kuriose valstybėse situacija tikrai bloga. Taip pat yra šalių, kuriose užtikrinamos vienodos galimybės kreiptis į teismą. Tačiau iššūkių kyla dėl to, kad ne visi žmonės turi finansinių galimybių kreiptis į teismą. Galėtume įvardyti ir tokių valstybių, kur teisinė sistema nėra veiksminga, nes jai finansuoti trūksta išteklių. Kaip pasaulio teisininkų profesijos atstovai šiuos iššūkius stengiamės atliepti.

Ar svarbiausi organizacijai keliami uždaviniai per tiek metų pasikeitė? Kaip juos keitė aktualijos: pandemija, Rusijos agresija Ukrainoje?

Kimitoshi Yabuki.

Kimitoshi Yabuki (K. Y.): – Atstovauju Tarptautinės advokatų asociacijos Advokatūrų klausimų komisijai. Mūsų užduotis yra remti advokatų asociacijas, teisininkų draugijas ir kitas panašias organizacijas bei kolegas visame pasaulyje. Anksčiau veikę kaip atskira organizacija, įkūrus Tarptautinę advokatų asociaciją 1947 m., tapome jos dalimi. Per šį laikotarpį iššūkių ir uždavinių, kuriuos mums teko spręsti, buvo gausu. Vis dėlto tai, su kuo susidūrėme per pastaruosius kelerius metus, sunku su kuo ir palyginti.

COVID-19 pandemija mus supančiojo ne tik fiziškai – įvesti judėjimo ribojimai apsunkino darbą žmogaus teisių apsaugos srityje visame pasaulyje: mes negalėjome keliauti, keistis informacija ir padėti vieni kitiems būdami vietoje.

Praėjusiais metais į valdžią Afganistane sugrįžus Talibano režimui, labai daug vietos gyventojų, tarp jų – ir teisininkai, paliko šalį. Rusijos invazija į Ukrainą problemos mastą pakėlė į naują lygį: ten žmonės kovoja ne tik už žmogaus teises, teisę į valstybės suverenitetą, bet pirmiausia už savo gyvybes. Nemažas skaičius ukrainiečių pabėgo iš šalies, bet dalis mūsų kolegų teisininkų liko ir kasdien dirba tam, kad užtikrintų teisės viršenybės principą net ir karo metu. Ir visa tai įvyko per vienus metus. Žinoma, istoriškai pokario metai, laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo sukūrė aibę problemų, bet pastarieji metai – taip pat išskirtiniai.

Markas Ellis.

Markas Ellis (M. E.): – Man pasisekė – turėjau galimybę į Vilnių atvykti 1991 m., iš karto po to, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tuo metu teko dalyvauti programoje, kai kartu su kitais kolegomis iš JAV iš šalies stebėjome Konstitucijos rengimo procesus, teikėme teisines konsultacijas. Tai prisimenu labai aiškiai ir ryškiai, Lietuvoje tuo metu teko lankytis ne kartą.

Greta to, kas jau buvo pasakyta, įžvelgiu dar vieną reikšmingą iššūkį ne tik pasaulio taikai ir stabilumui. Tai – nacionalizmo ir populizmo plėtra. Nepaisant to, kad jos apraiškas galima stebėti kone kiekvienoje Europos ir pasaulio valstybėje, Rytų Europoje, šalyse, kurios kadaise buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, tai itin aktualu. Daugiausia, žinoma, dėl jų istorinės praeities, Šaltojo karo, pastangų atsikratyti sovietų imperijos jungo. Tai nemažai susiję ir su dabartine situacijoje Rusijoje, kur stebime to rezultatus. Ir vienas jų yra nacionalistinių judėjimų plėtra pačioje Rusijoje, kuriai vadovauja V. Putinas. Man tai yra vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo šiandien susiduria pasaulis, neabejotinai ir teisininkai.

Populizmas ir nacionalizmas paprastai yra sąvokos, kuriomis žongliruoja politikai ir politologai, jų keliamos problemos – politinės. Kodėl populizmo ir nacionalizmo idėjų raiška aktuali teisininkams?

M. E.: – Į populizmą ir nacionalizmą žvelgiu kaip į tos pačios monetos skirtingas puses. Nacionalizmas yra pagrįstas ksenofobija, jo idėjos nukreiptos prieš imigracijos procesus, jį formuojantis diskursas remiasi „mes“ ir „jie“ priešprieša. Koja kojon stojęs su autoritarizmu, į kurį dažnai ir nuveda, jis atpažįstamas kone visame pasaulyje.

Populizmas nacionalizmą papildo. Jį maitina nerimas dėl globalizacijos, dėl pajamų nelygybės ir kitų panašių klausimų, kurie yra probleminiai ir iš tiesų reikalauja sprendimų. Kai populizmas virsta nacionalizmu, turime tai, ką šiandien stebime Rusijoje.

– Grėsmė tokiais atvejais kyla ne tik žmogaus teisėms, bet ir teisės viršenybei. Kaip tai veikia teisininkų darbą? Kaip jame atsispindi?

S. M.: – Žinote, nacionalizmas pats iš savęs yra pozityvi jėga. Valstybės, kurios patyrė kolonijinę priespaudą, išsilaisvinti galėjo tik vedamos nacionalistinių jėgų. Tačiau apstu atvejų, kai viršų ima radikalios jėgos ir nacionalizmas tampa negatyvia jėga – plėtojasi „mes“ ir „jūs“ priešprieša, viena pusė ima diskriminuoti kitą, tą, kuri, jos įsitikinimu, kitokia. Visa tai daroma su aršia neapykanta, skirtumai ne tik pabrėžiami, bet ir hiperbolizuojami. „Kitų“ arba „jų“ egzistavimas gali būti aiškinamas kaip grėsmė saugumui, troškimas „kitą“ įveikti arba nuo jo apsiginti, įtvirtinti savo viršenybę arba ją nutraukti gali išprovokuoti kovą, karo veiksmus. Tai sukelia pavojų taikai, teisės viršenybei, teisinei sistemai. Kai pastarasis principas paminamas, netenka prasmės visa teisinė santvarka ir jos įgyvendinimo mechanizmas. Tuomet visa galia yra sutelkiama vienose rankose ir pasipriešinti tam tampa itin sudėtinga.

COVID-19 pandemija mus supančiojo ne tik fiziškai – įvesti judėjimo ribojimai apsunkino darbą žmogaus teisių apsaugos srityje visame pasaulyje.

M. E.: – Sutinku su tuo, ką sako S. Moyo, vis dėlto vieną aspektą norėčiau pabrėžti. Svarbi skirtis, mano supratimu, turi būti daroma tarp nacionalizmo ir patriotizmo. Patriotizmas užkoduoja gynybinę poziciją – norą užtikrinti, kad mes giname savo kultūrą, teises, žmones. Nacionalizmas yra visiškai priešingoje barikadų pusėje. Jis, kaip ir pabrėžia kolega, remiasi „mes“ ir „jie“ priešprieša, jame slypi ginkluota neapykanta kitiems. Būtent tai šiandien matome nacionalizmo plėtroje, būtent tai stebime Rusijoje, atakuojančioje Ukrainą. Suprantu patriotizmą ir jį palaikau, tačiau nacionalizmas jau peržengia visas ribas.

K. Y.: – Jūs klausėte apie teisės viršenybės principą. Tai itin reikšmingas įrankis, esantis teisininkų rankose. Jo užtikrinimą lemia procedūros ir turinys. Procedūros turi būti skaidrios ir sąžiningos, o turinys – aiškiai suvokiamas žmonėms. Abu šiuos elementus palaiko teisinė sistema. Jei ji sunaikinama ar pažeidžiama, teisės viršenybę užtikrinti tampa itin problemiška.

Netgi, pavyzdžiui, Ukrainoje, vykstant karui ir vyriausybei išleidus įsakymą dėl karo veiksmų pradžios, valstybės institucijų veiksmus riboja teisė. Tokiomis sąlygomis tai užtikrinti itin sudėtinga. Mūsų kaip teisininkų užduotis yra siekti, kad net ir tokiose situacijose teisės viršenybės principo būtų laikomasi.

Taigi tam, kad į nacionalistines idėjas būtų atsakyta, reikia stiprinti teisės viršenybės principą? Jis turėtų apsaugoti ir nuo tokių dalykų kaip Rusijos agresija Ukrainoje?

Sternfordas Moyo.

S. M.: – Kai kalbame apie teisės viršenybę, pirmiausia galvoje turime teisėtumo klausimą. Kitaip tariant, viskas, ką darome, turi tilpti į teisinės santvarkos rėmus. Tą pačią sekundę, kai pradedi karinę invaziją į kitos šalies teritoriją, pažeidi tarptautinės teisės principus. Įžengti į kitos šalies teritoriją be jos sutikimo, pažeisti jos suvereniteto negalima jokiais atvejais. Jokia šalis negali būti prievarta prijungta prie kitos teritorijos. Viena valstybė pradėjusi invaziją į kitą iš karto ima veikti už teisėtumo ribų, pažeidžia teisės viršenybės principus, kurie galioja ne tik tarp žmonių, bet ir tarp valstybių.

Norint, kad procesai būtų teisėti, reikia laikytis taisyklių, numatytų procedūrų, užtikrinti, kad visos šalys būtų tinkamai informuotos ir sprendimus priimtų laisva valia, matytų abipusę sutarimo naudą. Kai elgiatės paisydami sutarimo, demonstruojate pagarbą teisės viršenybės principui.

Kai tik pradedate ignoruoti šias taisykles, naudoti nesutarimus, jėgą, reikalaujate, kad į jūsų valią būtų atsižvelgta, veikiate ne pagal įstatymus, nepaisote teisės. Elgiatės kaip peštukas, kuris į savo pusę stengiasi palenkti arba pagal jūsų dūdelę priversti šokti kitą asmenį.

– Kokia atsakomybė dėl teisės viršenybės principo įgyvendinimo ir apsaugos tenka politiniams lyderiams?

M. E.: – Manau, kad tai itin svarbus klausimas. Tiesa, kad kai kurie politiniai lyderiai turi prisiimti atsakomybę už teisės viršenybės principo įgyvendinimą. Kaip matome šalyse, kurias jūs minite, kai kuriais atvejais jie to nedaro. Viena problemų, apie kurias K. Yabuki užsiminė, kai kalbėjo apie procedūras ir turinį, yra ta, kad nesu tikras, ar egzistuoja kitas toks principas, palaikomas tiek daug žmonių, tiek daug valstybių. Bet nežinau ir ar yra kitas toks – vėlgi principas, dėl kurio reikšmės būtų tiek daug ginčijamasi. Todėl man keista, kai tokiose šalyse, kaip Lenkija, Vengrija, Rusija, yra dievagojamasi teisės viršenybės užtikrinimu, bet pažeidžiamos kai kurios paprastos tarptautinės teisės ar netgi procesinės normos, pavyzdžiui, kėsinamasi į teismų nepriklausomumą. Šiuos veiksmus iš tiesų dažnai lemia politiniai lyderiai.

Bet sakyčiau, kad atsakomybė tenka ir piliečiams. Jie privalo suprasti, kas yra teisinė valstybė, ir ją saugoti. Politiniai lyderiai gali nusigręžti nuo liberalios demokratijos kelio, nes dažnai piliečiai ne iki galo suvokia jį sudarančių principų svarbą. Taigi švietimas man yra tikrai svarbus iššūkių, su kuriais susiduriame, komponentas.

Nemažas skaičius ukrainiečių pabėgo iš šalies, bet dalis mūsų kolegų teisininkų liko ir kasdieną dirba tam, kad užtikrintų teisės viršenybės principą net ir karo metu.

S. M.: – Manau, kad tai visiškai teisinga, nes, žinote, niekada negalime pasikliauti politiniais veikėjais, viltis, kad jie patys vieni apgins teisinės valstybės principą. Eidami į valdžią politikai siekia turėti kiek įmanoma daugiau galimybių į ją patekti. Ten atsidūrę, taisykles jie imasi kurti tokias, kad valdžią išlaikyti jiems būtų kuo lengviau. Vienas būdų tai padaryti yra užsitikrinti kuo didesnę institucijų kontrolę. Nes būtent institucijos gali tapti teisės viršenybės garantu šalyje – į savo rankas perėmus, pavyzdžiui, teisminę valdžią, nebelieka jokių kliūčių įgyvendinti savo politinę darbotvarkę, pakirsti opoziciją, įstatymų leidžiamąją valdžią, konstitucinę santvarką. Tai leidžia išsilaikyti valdžioje. Todėl turime būti labai atidūs ir siekti, kad stabdžių ir atsvarų sistema šalyje veikia, neleidžia įsigalėti vienai politinei jėgai ar grupei, asmeniui, norinčiam su visuomene daryti, ką širdis geidžia. Valdžią įgyti politiniai lyderiai gali tik tokią, kokią jiems numato įstatymas, ir vykdyti savo politinę programą jie gali tik paisydami teisės aktų.

Asmenims, jau esantiems valdžioje, teisės aktų rėmai dažnu atveju tampa itin nepatogūs. Jie nenori jokių apribojimų. Tada mūsų, kaip piliečių, pareiga yra pasakyti: nesiskųskite atėję į valdžią, jūs niekada negalėsite elgtis taip laisvai, kaip norite. Jei tai kartosime nuolat ir darysime ne po vieną, o drauge, tai taps politine kultūra, kuri neleidžia politikams elgtis pagal jų valią, neleidžia peržengti jiems numatytų įgaliojimų. Kai visi dėl to sutaria, sakome, kad demokratija šalyje subrendo. Kitaip tariant, yra demonstruojama pagarba ribotai valdžiai, piliečiai pyksta, jei valdžia sąmoningai telkiama vienose rankose.

K. Y.: – Sutinku su tuo, kas jau buvo pasakyta, tik noriu paliesti dar vieną demokratijos aspektą. Demokratija priklauso ne tik politikams, bet ir žmonėms, piliečiams. Klausiate, kodėl? Dėl paprastos priežasties. Jos susikūrimo pamatas yra žmogaus teisės. Esminiai demokratijos elementai yra tokie: žiniasklaidos laisvė, minties laisvė, balsavimo laisvė ir teisės. Visa tai yra žmogaus teisės. Jei demokratija pažeidžiama arba naikinama, smūgis suduodamas ir žmogaus teisių apsaugai. Žmogaus teisės priklauso kiekvienam žmogui, piliečiui, visiems jiems.

Todėl, kaip sakė M. Ellis, švietimas yra labai svarbus. Demokratija yra žmogaus teisės. Netgi ir mano gimtojoje šalyje dažnai manoma, kad demokratija priklauso politikams. Bet iš tiesų demokratija yra apie mus. Tai mes, teisininkai, visada pabrėžiame – demokratijos negalime turėti kaip nuosavybės, ją reikia nuolat kurti ir palaikyti.

Esu tikras, kad Rusijoje yra generolų, kurie nedega noru būti persekiojami tarptautinės baudžiamosios teisės.

Diskusija dėl to, kaip skirtingai demokratinės šalys ir autoritariniai režimai tvarkėsi su COVID-19 pandemija ir kuriems sekėsi geriau, vis dar neslopsta. Kokių iššūkių koronavirusas ir priemonės jam užkardyti sukėlė demokratijai?

K. Y.: – Mano nuomone, sakyti, kad demokratijos tvarkėsi su pandemija prasčiau, yra neteisinga. Iš tiesų vienoms valstybėms sekėsi geriau, kitoms – prasčiau, bet nesu tikras, ar tai priklauso nuo santvarkos. Šiandien vis dar apstu miestų Kinijoje, kurie visiškai uždaryti, ir nemanau, kad tai gyventojus ir jų gyvenimo būdą veikia teigiamai. Tad minčiai, kad autoritariniai režimai su pandemija susitvarkė geriau nei demokratiniai, pritarti man sunku.

M. E.: – Vienas dalykas, kuris man krito į akį, ypač kalbant apie žmogaus teisių apsaugą pandemijos metais, yra tai, kaip autoritariniai lyderiai išnaudojo situaciją tam, kad plėstų savo galią. Tam, kad susidorotų su tais, kurie nepritaria režimui. Dengdamiesi noru apsaugoti visuomenės sveikatą, jie mažino tų vertybių, kuriomis remiasi demokratija, įtaką.

Tarptautinė teisė egzistuoja, Rusija savo parašu yra jos dalis, bet jos agresija Ukrainoje tik stiprėja. Nesuklysiu teigdama, kad šiandien dalies žmonių pasitikėjimas tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais braška. Kokia tad tarptautinės teisės reikšmė?

M. E.: – Kitaip tariant, jūs klausiate, ar tarptautinė teisė gali mus apsaugoti nuo agresijos? Jei valstybę valdo autoritarinis režimas, nusprendęs, kad laikymasis tarptautinės teisės nuostatų jo visai nedomina, jos tikrai bus pažeistos. Bet dėmesį svarbu atkreipti į du aspektus, kurie išryškėjo Rusijos agresijai Ukrainoje prasidėjus. Visų pirma į tai, kaip Rusijos veiksmai prabudino pasaulį ir privertė prisiminti ne ką kita, o tarptautinės teisės nuostatas. Jie pažadino valstybes ir privertė reikalauti atskaitomybės. Niekada anksčiau nesu girdėjęs tiek kalbų ir diskusijų apie atsakomybės įtvirtinimą.

Kitas svarbus punktas – aš manau, kad tarptautinė teisė yra svarbi tam, kad numatytų bazines elgesio normas. Rusijos karas Ukrainoje yra drastiškas tarptautinės teisės ir jos principų pažeidimas. Nėra nieko šventesnio už valstybės teritorinio vientisumo ir nepriklausomybės užtikrinimą. Tai – kertiniai tarptautinės teisės principai, kuriuos Rusija pažeidė. Didžioji dalis pasaulio bendruomenės jos veiksmus laiko nepriimtinais ir jų nepraleidžia pro akis ir ausis. Tai tarptautinės teisės galia.

Politiniai lyderiai gali nusigręžti nuo liberalios demokratijos kelio, nes dažnai piliečiai ne iki galo suvokia jį sudarančių principų svarbą.

– Iš tiesų vienu metu buvo nemažai juokauja, kad V. Putinas suvienijo Europą visai to nenorėdamas. Kokį jo veiksmų poveikį matote tarptautinėje arenoje?

K. Y.: – Užpuldama Ukrainą Rusija pademonstravo visišką abejingumą tarptautinei teisei. Juk jei nesutarimai egzistuoja, procesai, kaip juos spręsti, yra ne tik numatyti, bet ir visiems žinomi. Didžiajai daliai valstybių tai pasirodė nepriimtina. Rusijos klaida šiuo atveju buvo ta, kad jos lyderiai neįvertino tos galios, kurią suteikia tarptautinis bendradarbiavimas. Juk dažnu atveju pajėgumai slypi ne karinėje įrangoje ar kariniuose daliniuose, bet žmonėse ir teisinėje sistemoje. Tarptautinė advokatūrų asociacija egzistuoja tam, kad tai nuolat primintų.

S. M.: – Manau, kad, jei Rusija būtų žinojusi, kokį pasipriešinimą sukels jos veiksmai, kokių sankcijų sulauks jos ekonomika ir elitas, kuo baigsis balsavimai Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje, ji tikriausiai nebūtų įsiveržusi į Ukrainą. Jei ir buvo kita šalis, svarsčiusi galimybę pradėti karą, esu tikras, kad tarptautinės bendruomenės reakcija ją sustabdė.

Grįžtant prie jūsų klausimo, ar tarptautinė teisė efektyvi? Taip. Pasižiūrėkite, kokį pažeminimą šiandien patiria Rusija, kiek sankcijų nutaikyta į jos ekonomiką, kaip smarkiai sutrikdyta jos tarptautinė prekyba, koks izoliacijos, kurį ji patiria, lygis. Visa tai dėl tarptautinės bendruomenės požiūrio į šią šalį. Dėl to, ką ji padarė – šiurkščiai pažeidė tarptautinę teisę.

M. E.: – Geriausia iliustracija, matyt, yra diskusijos dėl to, kaip toliau elgsis Kinija. Jau kurį laiką svarstoma, ar ji gali imtis karo veiksmų prieš Taivaną. Jei Kinija, stebėdama situaciją su Rusija, supras, kad kryptis, kuria planavo žengti, nėra pati geriausia, ir priims sprendimą vis dėlto nepažeisti Taivano teritorinio vientisumo, galėsime teigti, kad tam tikru atžvilgiu ją atgrasė būtent tarptautinės bendruomenės reakcija.

S. M.: – Pasekmes, kurių Rusija užpuldama Ukrainą tikrai nesitikėjo, jau irgi galime matyti. Kas galėjo pagalvoti, kad sprendimą stoti į NATO Suomija priims taip greitai. Priežastis – papildomo saugumo siekis. Neatmetama, kad kitos šalys taip pat seks jos pavyzdžiu. Visa tai reikš, kad V. Putinas įvarčius muša į savus vartus – vyksta tai, kam jis bandė užkirsti kelią. Tai įrodymas, kad tarptautinė teisė veikia.

Ar įmanoma Rusiją, pradėjusią karą Ukrainoje, ir jos lyderius patraukti baudžiamojon atsakomybėn?

S. M.: – Prokurorai šį klausimą jau analizuoja. Bet kai kuriais atvejais kalbėti reikia ne apie tai, ar pradedamas teisinis persekiojimas, o kaip renkami duomenys, įrodymai. Sprendimas dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn proceso pradėjimo jau yra veiksnys, kuris atgraso. Įrodymai apie nusikaltimus žmogiškumui jau renkami ir ateityje tikrai bus panaudoti. To supratimas Rusijoje irgi veikia kaip atgrasymo priemonė, gali tapti ir susiskaldymo šalyje šaltiniu. Esu tikras, kad yra generolų, kurie nedega noru būti persekiojami tarptautinės baudžiamosios teisės. Juk jeigu prisimintume tai, kas nutiko kaltinamiesiems nacių nusikaltimų vykdymu, kiek laiko procesai truko, ką kaltinamiesiems teko iškęsti, suprastume, kad tai iš tikrųjų gana skausmingas procesas.

Štai aną savaitę turėjome atvejį, kai mirė žiaurius nusikaltimus prieš žmoniją Ruandoje vykdęs generolas. Įdomu tai, kad kadaise turtingas, aukštas pareigas savo šalyje ėjęs pareigūnas pastaruosius dvidešimt metų praleido skurdžiame Zimbabvės kaime. Jo gyvybė užgeso taip ir nesulaukus pagalbos, netikru vardu jis palaidotas kapinėse, skirtose itin skurdžiai gyvenantiems žmonėms. Tačiau tai dar ne pabaiga – jo kūnas buvo ekshumuotas Jungtinių Tautų prokurorų nurodymu, norint patikrinti jo tapatybę, nes visą šį laiką buvo skelbiama, kad tas asmuo jau buvo miręs.

Į savo rankas perėmus, pavyzdžiui, teisminę valdžią, nebelieka jokių kliūčių įgyvendinti savo politinę darbotvarkę, pakirsti opoziciją, įstatymų leidžiamąją valdžią, konstitucinę santvarką.

M. E.: – Nusikaltimai, apie kuriuos kalbame, neturi senaties termino. Su jais susiję procesai gali tęstis metų metus. Kaip ir rodo S. Moyo minėtas pavyzdys. Esu tikras, kad, Rusijos agresijai Ukrainoje pasibaigus, matysime nemažai tarptautinio baudžiamojo persekiojimo atvejų. Vidiniai karo nusikaltimų teismai Ukrainoje jau prasidėjo. Netrukus, manau, stebėsime, kaip ims veikti vadinamoji universalios jurisdikcijos koncepcija, reiškianti, kad visos šalys atsakingos už tai, kad žiaurių nusikaltimų vykdytojai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Visa tai tik sustiprins tarptautinę baudžiamąją teisę ir ji – ne tik Ukrainos atveju – įtvirtins savo pozicijas kaip įrankis, galintis padėti siekti teisingumo. Tai gali užtrukti, bet tai įvyks.

Tarptautinės teisės iššūkis – kaip elgtis su tokio lygio asmenimis, kaip Vladimiras Putinas. Tačiau esu tikras, kad baudžiamoji teisė kartu su ekonominėmis sankcijomis vis dėlto pasieks tai, kad jis būtų patrauktas atsakomybėn.

S. Moyo

M. Ellis

K. Yabuki

BEREKLAMOS:

2023 01 09 06:40
Spausdinti