M. FloventasVos per 300 tūkst. gyventojų turinčioje Islandijoje praktikuoja kiek daugiau nei 1000 advokatų – šis skaičius žymi tvirtą tautos pasiryžimą laikytis teisinės valstybės principų ir kovoti, kai to reikia. Advokatai Islandijoje ne tik padeda žmogui apginti jo teises, bet ir prisideda prie visų trijų valdžios šakų: įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės. Apie Islandijos advokatūros veiklą pasakoja jos pirmininkas Sigurðuras Örnas Hilmarssonas. Su juo kalbėjosi Evelina Butkutė-Lazdauskienė.
– Gerbiamas Pirmininke, papasakokite, kaip Islandijoje veikia Advokatūra? Koks yra jos vaidmuo šalies teisės sistemoje?
– Islandijos advokatūra buvo įkurta 1911 m. Šiuo metu jai priklauso apie 1070 narių, iš kurių apie 300 yra vidaus (in-house) advokatai, t. y. advokatai, dirbantys privačiose įmonėse ar viešosiose institucijose. Aktyviai stengėmės ištaisyti lyčių disbalansą, tačiau manau, kad tai vis dar vyksta per lėtai, apie 32 proc. mūsų narių yra moterys.
Kalbant apie Advokatūros vaidmenį – jį galima pavadinti daugialypiu. Mūsų pagrindinis tikslas yra išsaugoti ir apginti teisinę valstybę. Mes garsiai pasisakome už principus, kuriais grindžiama mūsų profesija ir teisinė sistema, dažnai prisidedame prie visų trijų valdžios šakų: įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės. Be to, siekiame dalyvauti viešajame diskurse apie teisinę valstybę ir konstitucines teises. To priežastis paprasta – jei mes, Advokatūra ar mūsų nariai, susilaikysime nuo dalyvavimo šiame diskurse, sceną užpildys kiti, kuriems galbūt trūksta reikiamų žinių, arba galbūt jie net turi slaptų motyvų priešingai veiklai. Be to, kaip jau minėjau, mes taip atliekame nepriklausomą savo narių reguliavimo funkciją – esame institucija, kuri labai svarbi mūsų profesijos nepriklausomumui.
– Islandai – palyginti nedidelė tauta. Tikriausiai daugelis vieni kitus pažįsta. Ar daug interesų konfliktų pasitaiko, kaip Islandija juos sprendžia?
– Jūs visiškai teisi. Mūsų nedaug, bet mes mėgstame bylinėtis, o tai gali būti įdomus derinys. Dėl to būtina, kad mūsų nariai suprastų galimus interesų konfliktus ir veiktų pagal mūsų profesinius standartus bei mūsų Etikos kodeksą. Beje, jis neseniai buvo peržiūrėtas ir sugriežtintas po svarbaus ir ilgus metus trukusio dialogo su mūsų nariais.
– Ar tiesa, kad islandai gana gerai žino savo teises?
– Taip, sakyčiau, kad tai teisinga prielaida.
– Ar sprendžiant ginčus turi įtakos tai, kad gyventojų šalyje yra nedaug? O gal žmonės dažniau pasiekia taikų sprendimą?
– Islandai yra gana atšiaurūs žmonės, per šimtmečius pripratę prie įvairių sunkumų. Taip pat sakyčiau, kad esame gana savarankiški ir individualistai. Tipiškas islandas galbūt nelinkęs atsitraukti nuo kovos, nori apginti savo teises ir, jei reikia, kreiptis į teismą.
Nuo pat įsikūrimo buvome gana apdairūs spręsdami savo ginčus. Mūsų parlamentas, Islandijos Respublikos Altingas, buvo įkurtas 930 m. ir yra vienas seniausių išlikusių parlamentų pasaulyje. Ten buvo nustatytos visuomenės taisyklės ir sprendžiami ginčai. Vienas pirmųjų ar reikšmingiausių išbandymų įvyko gana anksti,1000-aisiais. Didžioji dauguma islandų garbino senovės skandinavų dievus. Vietoj karo ir kraujo praliejimo klausimas buvo perduotas Altingo arbitražui. Ginčą užbaigė Thorgeiras Thorgeirssonas, nusprendęs, kad turėsime „vieną įstatymą ir vieną dievą“, po kurio krikštas ir atsivertimas į krikščionybę tapo privalomi.
Mūsų nedaug, bet mes mėgstame bylinėtis, o tai gali būti įdomus derinys.
Th. Thorgeirssonas sprendė klausimą su tokiu teisminiu temperamentu, kokio ir šiandien norėtume savo teisėjams. Ir vis dėlto nusprendė, kad islandai vis tiek gali valgyti arklieną (tai, matyt, buvo didelės svarbos reikalas) ir kad galima tiek laiko garbinti senuosius skandinavų dievus, kiek tai buvo daroma privačiai. Tai, žinoma, buvo gana protingas, nors ir šiek tiek juokingas sprendimas, tačiau pasirodė esąs labai veiksmingas, nes išvengta kraujo praliejimo dėl religinių dalykų.
Mūsų tautinėje dvasioje yra giliai įsišaknijęs nepriklausomybės troškimas: galbūt dėl salos gyventojų mąstymo, kuris dažnai skiriasi nuo žemyno žmonių. Vienas didžiausių mūsų nacionalinės istorijos momentų, be abejo, yra mūsų Nepriklausomybė 1918 m. (visiškai suformuota 1944 m.) (formaliai sala buvo Norvegijos kolonija iki 1814 m., o vėliau – Danijos priklausoma teritorija – aut. past.).
Dar vienas faktas, kuriuo galime didžiuotis, – parama Baltijos šalių Nepriklausomybei. Mažos šalys gali būti tarptautinės lyderės, pavyzdžiui, 1991 m. buvome pirmoji šalis, pripažinusi Lietuvos Nepriklausomybę.
Kitas pavyzdys, kurį norėčiau paminėti, yra atsigavimas po didelio finansinio žlugimo 2008 m., kai dauguma finansų įstaigų tapo nemokios. Tai stipriai veikė žmonių gyvenimą ateinančius kelerius metus: padidėjo nedarbas, buvo prarastos privačios santaupos, o skolos smarkiai išaugo. Net ir tuo metu mūsų visuomenės ramsčiai išliko tvirti. Vyko protestai, kaip galima tikėtis laisvoje demokratinėje visuomenėje, surengėme laisvus rinkimus, ir ginčai buvo sprendžiami teismuose, o ne gatvėse. Tai buvo tikras mūsų Konstitucijos, teisinės valstybės, mūsų visuomenės išbandymas. Didžiuojuosi ir dėkoju, kad išlaikėme šį testą. Nesuklysiu pasakydamas, kad visa tai praėjo puikiai, arba „summa cum laude“ (lot. su didžiausiu pagyrimu).
– Kaip minėjote, Islandija turi senas parlamentarizmo tradicijas. Bet ar tiesa, kad Islandijoje kyla klausimų dėl teisinės valstybės? Su kokiomis konkrečiomis problemomis susiduriate ir kaip siūlote jas spręsti?
– Taip, Islandija turi ilgą parlamentarizmo istoriją, tačiau ji vis dar susiduria su iššūkiais, susijusiais su teisinės valstybės principais, kaip ir daugelis kitų šalių. Siekdama išspręsti šias problemas, Islandija turėtų toliau stiprinti savo teisines ir institucines sistemas, skatinti skaidrumą ir atskaitomybę, teikti pirmenybę žmogaus teisių ir teisinės valstybės principų apsaugai visais valdymo aspektais. Šis nuolatinis įsipareigojimas tobulėti padės išlaikyti ir sustiprinti šalies, kaip teisinės valstybės, reputaciją.
Susiduriame su jaunų advokatų išėjimo iš profesijos problema: jaunesnės moterys palieka profesiją arba pasirenka dirbti vidaus teisininkėmis privačiose įmonėse ar vyriausybėje.
Konkrečiau – tai apima teismų nepriklausomumo palaikymą. Islandija turėtų toliau saugoti ir stiprinti teismų nepriklausomumą, užtikrinti, kad teisėjai būtų skiriami atsižvelgiant į nuopelnus ir kad teismai veiktų be politinio kišimosi. Be to, turime užtikrinti visiems piliečiams vienodas galimybes kreiptis į teismą. Islandija turėtų stengtis pagerinti teisinių paslaugų prieinamumą ir įperkamumą, įskaitant teisinę pagalbą tiems, kurie neišgali įpirkti advokato paslaugų. Galiausiai norėčiau paminėti, kad Islandija, kaip ir daugelis šalių, susiduria su iššūkiais savo baudžiamojo teisingumo sistemoje. Reformų pastangos turėtų būti sutelktos į efektyvumo didinimą, atsilikimų mažinimą ir sąžiningo bei nešališko elgesio su visais asmenimis baudžiamosios teisės sistemoje užtikrinimą. Tai apima ir geresnių kalėjimų statybą bei tinkamą kalinių teisių užtikrinimą.
– Kokios tendencijos pastebimos Islandijoje: advokatų daugėja ar mažėja, kokios galimos to priežastys?
– Susiduriame su jaunų advokatų išėjimo iš profesijos problema: jaunesnės moterys palieka profesiją arba pasirenka dirbti vidaus teisininkėmis privačiose įmonėse ar vyriausybėje. Dažnai tai yra advokatai, turintys 5–10 metų patirtį, neseniai sukūrę šeimas ir susiduriantys su iššūkiais, kai derinamas darbas ir šeima. Žinau tai iš savo patirties, nes pats turiu tris vaikus, o mano žmona taip pat visą darbo dieną dirba teisininke. Islandijos advokatūra nori būti lyderė sprendžiant šiuos klausimus, tai yra viena pagrindinių mūsų darbotvarkės užduočių.
M. Floventas– Kaip pats nusprendėte tapti advokatu? Kuo patraukė ši profesija?
– Nors ir gana keista, bet neketinau tapti advokatu. Kai baigiau koledžą, nebuvau tikras, ką turėčiau studijuoti. Būdamas jaunas nepaklusnus studentas tikrai nemėgau, kad kas man nurodinėtų, ką studijuoti. Laimė, iš to išaugau ir nusprendžiau stoti į Islandijos universiteto Teisės fakultetą. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad studijos truko 5 metus, be to, būčiau galėjęs lengvai pereiti į kitą studijų kryptį, jei būčiau norėjęs vėliau tai padaryti. Teisės diplomas Islandijoje atveria įvairių galimybių.
Po trejų metų, būdamas teisės studentu, pradėjau dirbti advokatų kontoroje Reikjavike. Ten atsivėrė akys. Tai buvo pirmas kartas, kai supratau, koks efektyvus ir svarbus yra advokato darbas ne tik klientui, bet ir visai visuomenei. Turime priemonių ir įrankių pakeisti kažkieno gyvenimą, padėti žmonėms, kai jie yra labiausiai pažeidžiami, neretai kylant grėsmėms arba kai jie susiduria su nuožmiu pasipriešinimu. Tai yra įstatymo grožis, sąžiningo ir vienodo požiūrio principas, dažnai perteikiamas Temidės simbolikoje – damos su svarstyklėmis ir raiščiu ant akių.
Galiausiai dirbau pagal griežtus teisės principus. Tapau advokatų kontoros partneriu ir dėstytoju visuose Islandijos teisės fakultetuose, o dabar esu ir Islandijos advokatūros prezidentas. Kartais pagalvoju, ar visa tai buvo atsitiktinumas? Jei mano gyvenimą būtų įmanoma pakartoti tūkstantį kartų, ar visais atvejais tapčiau advokatu? Į tai neturiu atsakymo, bet manau, kad abu variantai yra vienodai tikėtini.
– O ar advokato profesija patraukli ką tik Islandijoje teisės studijas baigusiam asmeniui? Kiek teisės studijos populiarios, turint galvoje, kad teisinių paslaugų rinka Islandijoje, jei gerai suprantu, yra gana ribota?
– Atsakyti sudėtinga. Būti advokatu Islandijoje yra sunkus darbas. Tai reikalauja daug pastangų. Darbo valandos gali būti ilgos, iššūkiai – sunkūs ir gana didelė konkurencija. Kita vertus, patirties prasme gana naudinga. Atstovaujama principinei žmogaus pozicijai arba dirbama visuomenės gerovei, priklausomai nuo individualaus darbo įmanoma padoriai uždirbti. Ši profesija vis dar yra gana populiari tarp Islandijos studentų, tačiau, žinoma, ir toliau turime skirti dėmesio darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo klausimams, kad visi, galintys ir norintys dirbti advokatais, turėtų galimybę tai padaryti.
– Iš tiesų jaunoji karta daug dėmesio skiria darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai. Tai svarbu. Kaip manote, ar keičiantis kartoms advokato profesija keisis, ar išliks tokia pati?
– Faktas, kad laikai keičiasi, kaip sakė Bobas Dylanas, „the times they are a changing“. Akivaizdu, kad jaunoji karta turi kitokius lūkesčius stebėdama vyresniųjų gyvenimą šeimoje ir karjerą. Kartais net pagalvoju, kad jų lūkesčiai yra per dideli arba nerealūs. Gyvenimas gali būti gana sudėtingas, todėl mes, tėvai, mentoriai ar darbdaviai, turime suteikti tinkamą kryptį. Esu įsitikinęs, kad mes, turintys galią savo rankose, ir tie, kurie gali turėti įtakos pokyčiams, taip pat privalome išklausyti ir prisitaikyti. Arba einame koja kojon su laiku, arba atsiliksime. Jei jaunimas nebenori dirbti tokių ilgų valandų ir taip sunkiai, privalome į tai atsižvelgti, kitaip prarasime talentus. Ištiktų blogiausias scenarijus: advokatais dirbtų tik keistuoliai ar darboholikai, kurie galbūt negebėtų išspręsti visų painių teisės subtilybių.
– O kalbant apie Islandijos visuomenę, kiek svarbi teisė į privatumą Islandijos gyvenime, ypač atsižvelgiant į šiuolaikinių technologijų – dirbtinio intelekto ir techninių masinio asmens sekimo galimybių – įtaką? Ar asmuo turi pakankamai priemonių apsiginti nuo skaitmeninio sekimo?
– Ne, asmenys neturi pakankamai priemonių apsiginti nuo skaitmeninio persekiojimo. Suprantu, kad didžiąją dalį masinio sekimo atlieka privačios šalys: didžiulės tarptautinės bendrovės, siūlančios tokias paslaugas kaip „Facebook“, „Google“ ir kt. Skirtumas tarp tokio stebėjimo ir valstybės stebėjimo yra tas, kad privatus stebėjimas pagrįstas sutartimi – asmuo pasirenka dalytis privačia informacija su įmone mainais už suteiktas paslaugas. O valstybinis stebėjimas paprastai yra priverstinis, numatytas įstatymuose ir teisės aktuose, neretai dėl „būtinybės“, kuri gali būti įsivaizduojama arba tikra.
Valstybinis stebėjimas paprastai yra priverstinis, numatytas įstatymuose ir teisės aktuose, neretai dėl „būtinybės“, kuri gali būti įsivaizduojama arba tikra.
Aš pats ir Islandijos advokatūra griežtai pasisakėme prieš valstybės sekimo galių stiprinimą. Tokių idėjų pasirodo neretai, o 2022 ir 2023 m. vėl iškilo. Politikams atrodo patraukliau pasisakyti už didesnę ginkluotę policijai ir masinį sekimą, o ne investuoti į visuomenines programas, pvz., gerinti mokyklų sistemą, teikti daugiau dėmesio psichikos sveikatai, socialiniams darbuotojams ir pan. Neabejoju, kad įstatymais drausdami ką nors daryti, taikydami didesnę jėgą ar masinį stebėjimą problemos neišspręsime.
M. FloventasIslandijos advokatūros balsas šalyje yra svarus. Turime tai išsaugoti ir tinkamai pasinaudoti šia unikalia padėtimi. Per pastaruosius porą metų kritikavome masinio sekimo planus ir atkreipėme dėmesį, kad tai neatitinka mūsų Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės principų ir teisės į privatų gyvenimą bei teisingą teismą garantijų. Tai nesuderinama su Europos žmogaus teisių konvencija. Taigi dabar tokie planai yra sustabdyti ir gali būti peržiūrimi, atsižvelgiant į mūsų kritiką, tačiau turime išlikti budrūs, nes planai tikrai bus pateikti dar kartą.
– Deja, gyvename sudėtingu laikotarpiu, kai itin aktualus taikos klausimas. Kartą turėjau galimybę dalyvauti tarptautiniame aukšto rango politikų susitikime, kuriame buvo juokaujama, kad islandų ilgaamžiškumas slypi tame, jog jie neturi kaimynų. Sunkūs Lietuvos istorijos laikotarpiai byloja apie nedemokratinių šalių kaimynų užmojus: nuolatinį Rusijos valdžios demonstravimą, ilgalaikę Lietuvos valstybės okupaciją. Islandija buvo pirmoji šalis, pripažinusi atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę. Ar Islandija šiandien jaučia paramą Baltijos šalims, taip pat Rusijos agresiją patiriančiai Ukrainai?
– Be abejonės. Kaip jau minėjau, mes tapatinamės su Baltijos šalimis įvairiais lygiais. Turime daugybę panašumų, tai ir buvo viena priežasčių, kodėl mūsų valdžia 1991 m. pripažino Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, pasielgė atitinkamai. Nors esame maža tauta, galime turėti savo nuomonę ir turėtume remti Vakarų demokratines visuomenes, taip pat nepalaikyti tų, kurie siekia priespaudos. Turime laikytis savo pozicijos principingai, ir puikiai suprantu, kad kartais tai gali būti sunku. Tačiau tikrai verta, o atidžiau pažvelgus – tai vienintelis dalykas, kurį galima padaryti.
Po Rusijos invazijos į Krymą 2014 m. Islandija kartu su Europos Sąjunga dalyvavo taikant sankcijas Rusijai. Visi čia pritarė sankcijoms, kol Rusija nusprendė nebepirkti žuvų iš Islandijos. Suprantu, tai skamba keistai, bet žuvininkystė yra gyvybiškai svarbi mūsų ekonomikai. Daugeliui islandų žvejyba ar su ja susijusios priemonės yra pragyvenimo šaltinis. Rusijos atsakomosios sankcijos pakenkė kai kurioms žvejybos įmonėms Islandijoje, tad kai kurios jų pradėjo kritikuoti valdžią dėl dalyvavimo sankcijose. Mano požiūris į tai buvo gana paprastas. Žinoma, turėtume taikyti sankcijas tiems, kurie žiauriai įsiveržia į kitas šalis, ir nesvarbu, ar tai palengvina kieno nors piniginę. Tai yra kaina, kurią esame pasirengę mokėti. Minėtoms Islandijos žvejybos įmonėms verčiau derėtų pagalvoti, kam galėtų parduoti žuvis po Trečiojo pasaulinio karo. Šiomis sankcijomis siekiama užkirsti kelią blogiausiam scenarijui, todėl turėtume didžiuotis solidarizuodamiesi su žmonėmis Ukrainoje ar kitur.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos advokatams ir visiems žurnalo skaitytojams 2024-aisiais?
– Leidžiantis į 2024-ųjų kelionę visos Islandijos advokatūros vardu siunčiu nuoširdžius linkėjimus Lietuvos advokatams ir visiems skaitantiems šį žurnalą. Tegul jūsų teisinės pastangos būna paženklintos sėkmės, o teisingumo siekis ir teisinės valstybės principų laikymasis tegul suteikia pasitenkinimo jausmą. Dirbkime kartu siekdami sąžiningumo, nešališkumo ir teisingumo principų savo šalyse, o kartu ir visame pasaulyje.
Nepamirškime palaikyti vieni kitų mūsų teisinėje bendruomenėje. Kartu galime įveikti iššūkius ir pasidžiaugti bendrais pasiekimais.
Linkiu jums klestinčių, ramių ir turiningų 2024-ųjų. Laimingų Naujųjų metų!
S. Ö. Hilmarssonas
- 2007 m. baigė teisės bakalauro studijas Islandijos universitete. Ten pat 2009 m. apsigynė magistro laipsnį. 2008 m. dalyvavo „Erasmus“ programoje Kopenhagos universitete.
- Nuo 2009 m. – „Rettur – Adalsteinsson & Partners“ apygardos teismų advokatas.
- Nuo 2014 m. dėsto Bifrosto, o nuo 2015 m. – ir Reikjaviko universitetuose.
- 2020–2021 m. Islandijos advokatūros pirmininko pavaduotojas.
- Nuo 2021 m. – Islandijos advokatūros pirmininkas.
BEREKLAMOS:
