Ir ką reikėtų padaryti, kad kiekvienas jaustumės gyvenantis teisinėje valstybėje
2018 m. visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ Lietuvos gyventojų klausė: ko labiausiai Lietuvai trūksta, kad ji taptų gerovės valstybe? 27 proc. apklaustųjų nurodė, kad labiausiai trūksta geros valdžios, 16 proc. – teisingumo, sąžiningumo. Galima nustebti, bet ekonomikos augimas, dėmesys paprastam žmogui, net darbo vietos ar korupcijos suvaldymas atsidūrė šio sąrašo apačioje – tik maždaug 6 proc. apklaustųjų manė, kad tai svarbu.
Būtų galima daug kalbėti apie tai, kas yra teisingumas, ir pabandyti jį apibrėžti, bet vargu ar tai daryti verta. Apibendrinant Alfo Rosso, vieno teisinio realizmo atstovų ir buvusio Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjo, plačiai žinomo straipsnio idėją, galima pajuokauti, kad bandymas apibrėžti tokias sąvokas mums duotų tiek pat naudos, kiek Ramiojo vandenyno salos genties narių tarpusavyje vartojamų terminų apibrėžimas. Bet dauguma, matyt, pritars Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doc. Vaidoto Vaičaičio paaiškinimui, kad kuo daugiau mūsų valstybėje bus teisės, demokratijos ir kuo labiau garantuosime žmogaus teises, tuo daugiau turėsime ir teisingumo.
Taigi, galime peržvelgti kiekvieną šių teisingumo dedamųjų, jas šiek tiek išskaidydami. Tai padėtų suvokti, kaip tam tikri realūs veiksmai, kartais net ir nelabai reikšmingi, galėtų mums leisti džiaugtis teisingumu Lietuvoje.
Teisėkūra
Ar gali būti neteisingumas teisėje ir ar teisė gali būti tas, kas yra neteisinga? Sudėtingi klausimai, bet galime sutarti, kad nekokybiška teisėkūra atneša ne tik ekonominę žalą, bet ir nusivylimą valstybės institucijomis ir pačia valstybe. Šiandieną girdime politikų ryžtą pereiti nuo įstatymų kiekybės prie kokybės. Reikia pabrėžti, kad tai labai sudėtingas iššūkis. Teisėkūros problemos nėra tik įstatymus leidžiančios valdžios – Seimo – problema. 2016–2020 m. kadencijos Seimo VIII sesijoje Vyriausybė registravo beveik pusę teisės aktų projektų, tiek pat – maždaug pusė – priimtų teisės aktų buvo inicijuoti Vyriausybės.
FotobankasTeisėkūros problema nėra ir tik su teisės aktų kokybe susijusi problema. Ji reikalauja ir tam tikros valstybės valdymo paradigmos keitimo – valdžia privalo virsti tuo, ką Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija vadina atvira ir inovatyvia valstybe (vyriausybe). Kiekvienas iš šių žodžių nėra tuščias. Atvira valstybė reiškia atvirus duomenis ir sprendimus, kurie priimami įgyvendinant politinį sprendimų priėmimo ciklą ir aktyviai dalyvaujant suinteresuotoms visuomenės grupėms.
Neseniai priimant Lobizmo įstatymą, kuris įsigalioja nuo Naujųjų metų, atrodo, siekta atvirkščio rezultato – sukurti kiek galima daugiau kliūčių dalyvauti teisėkūros procese, beveik visus paverčiant lobistais, diskriminuojant atskiras visuomenės grupes ir sukuriant pilką erdvę, kurioje tampa neaiškios nei teisės, nei pareigos, bet atsiranda neribota valdžios galia aiškinti įstatymą ir bausti.
Lobizmo įstatymas priimtas neatlikus nepriklausomos galiojančio reguliavimo analizės. Šis įstatymas nėra grįstas jokiais konkrečiais įrodymais, o greičiau bandantis atgaivinti XVII a. pabaigoje egzistavusius modelius. Kokybiškos teisėkūros požymis yra ne tik esamos sistemos monitoringas ir vertinimas ar kaštų ir naudos analizė, bet ir įrodymais grįsta teisėkūra. Geras įrodymais grįstos teisėkūros pavyzdys yra Lietuvos prezidento suburta COVID-19 ekspertų grupė, analizuojanti ir siūlanti sprendimus.
Lietuvos vykdomojoje valdžioje, deja, vyrauja kitoks modelis, kurio centrinė ašis – biurokrato ar ministro įsivaizdavimu pagrįstos idėjos.
Lietuvos vykdomojoje valdžioje, deja, vyrauja kitoks modelis, kurio centrinė ašis – biurokrato ar ministro įsivaizdavimu pagrįstos idėjos. Įrodymais grįstas teisėkūros modelis reikalauja atsiriboti nuo savo, dažnai atrodančio paties teisingiausio, įsivaizdavimo, ir sprendimus grįsti ekspertų (visų pirma, išorės) nuomone ir tyrimais. Kitaip sakant, ministro siūlymai turėtų prasidėti sakiniu: man ekspertai patarė ir aš, sutikdamas su jų nuomone, siūlau priimti būtent tokį ir tokį sprendimą.
Šiandieną, deja, lieka stebėtis neišsenkančiu keistų apribojimų srautu. Seimo narys Stasys Šedbaras pabrėžia, kad 2016–2020 m. kadencijos Seime registruota daugiausia teisės aktų projektų – 5413. Ir tai tik įstatymai. Tokia „produkcijos“ gausa suformuoja teisinio reguliavimo fragmentiškumą, kai kiekvienam socialiniam reiškiniui turime tarpusavyje nederančius įstatymus. Lietuvai iki šiol būdingos dvi iš „sovietmečio“ teisės atkeliaujančios problemos: imperatyvus reguliavimo mechanizmas, pagrįstas draudimais ir imperatyviomis teisės normomis, ir jį lydintis nepagrįstas viešosios teisės ribų išplėtimas. Pavyzdžiui, net turtinius, ekonominius santykius reguliuojančiame nemokumo įstatyme klaidingai įžvelgiame viešąjį interesą arba skubame teigti, kad valstybė turi pareigą užtikrinti aukštojo mokslo dėstytojų mokslinių darbų kokybę ir todėl turi teisę nutarti, kad vienas ar kitas mokslinis darbas yra nekokybiškas, kištis į aukštųjų mokyklų autonomiją.
Galima daryti prielaidą, kad privatinės teisės ribos mažėja su kiekvienu priimtu įstatymu. Neįmanoma staiga sustoti ir panaikinti visų šiandieną galiojančių 10 507 įstatymų, tačiau būtina prisiminti teisės aktų kodifikavimą. Naujasis ir pirmasis nacionalinis Civilinis kodeksas, kuris buvo priimtas 2000 m., yra beveik kaip užakęs ir susitraukęs ežeras. Būtų galima dar vieną prielaidą daryti. Civilinio kodekso reikšmė (reguliuojami teisiniai santykiai) yra perpus sumenkusi dėl gausybės teisės aktų, „kitaip“ reguliuojančių teisinius santykius. Taigi, kodifikavimas galėtų būti ta išeitis, kuri leistų peržiūrėti dalį gausios teisėkūros „produktų“ ir juos supaprastinti atliekant kodifikavimą ar sisteminę tam tikros srities teisės aktų peržiūrą.
Teisingumo kaina
Tiek kokybiška teisėkūra, tiek plačiąja prasme teisingumas kainuoja. Ar galima tikėtis Seimo užsakomos nepriklausomos ekspertinės nuomonės kokybės, jei už jos atlikimą siūloma sumokėti ne daugiau nei 100 eurų? Ar tikrai mus tenkina valstybės garantuota teisinė pagalba, kurioje, perfrazuojant seną anekdotą, „aš apsimetu, kad dirbu, o jie apsimeta, kad moka“? Kokios lėšos šiandieną skirtos Seimo nariui ar numatytos Vyriausybės pateiktame biudžeto projekte, kurios būtų skirtos kaštų ir naudos analizei, sisteminėms srities peržiūroms, visuomenei įtraukti ir pan.? Deja, politinis diskursas yra atvirkščias suvokimui, kad teisingumas kainuoja. Todėl girdime populistinius šūkius: įstatymą parengti nieko nekainuoja, sumažinkime antstolių ir notarų įkainius, Registrų centras neteisėtai didina įkainius ir pan. Tai labai panašu į šūkius sumažinti kalafiorų kainą prekybos centruose.
Nekalbant apie galimas ar taisytinas problemas, susijusias su šių institucijų veikla, reikėtų kalbėti apie jų teikiamas paslaugas, jų kokybę ir vertę, taip pat, kur įmanoma, konkurenciją. Juk tik labai nedaug vartotojų skundžiasi paslaugų brangumu, jei mato ir suvokia jam suteiktos paslaugos vertę.
Tačiau, kad ir kaip ten būtų, reikia nepamiršti, kad neteisingumas visada kainuos daug brangiau. 2011–2018 m. Kanadoje vykdytas Teisingumo kainos projektas apibendrino įvairiose pasaulio valstybėse atliktus tyrimus, susijusius su išlaidomis teisingumui. Visi įvairiose šalyse atlikti tyrimai patvirtino išvadą, kad investicijos į teisingumą visada leidžia sutaupyti daugiau, nei yra investuojama. Baudžiamosios ar civilinės bylos taip pat kainuoja. Ar valdžia skaičiuoja, kiek galima įvertinti, suskaičiuojant, kiek teisminių procesų užbaigiami taikos sutartimis? Lietuvoje – vienetai, JAV – apie 90 proc. visų bylų.
Teisėjų nepriklausomumas
Teisėjų nepriklausomumas kaip vertybė dažnai suvokiama kaip savaime egzistuojanti. Tokiam požiūriui įtaką neabejotinai daro Lietuvos tarptautinė padėtis (tiek instituciniu, tiek tarptautinės teisės požiūriu). Po Votergeito skandalo JAV naujai paskirtas teisingumo ministras Edwardas Levi suformavo esminius JAV teisėsaugos institucijų nepriklausomumo nuo kitų valdžių saugiklius. Baigęs savo kadenciją atsisveikinimo kalboje pasakė: „Mes pademonstravome, kad teisingumo vykdymas gali būti sąžiningas, gali būti efektyvus, gali būti nepartinis. Šie tikslai niekada negali būti pasiekti amžiams. Juos pasiekti reikia kiekvieną kartą iš naujo.“
Verta įsiklausyti. Pagal Europos Komisijos sudaromą Teisingumo indeksą Lietuvos teismai yra blogiausiai finansuojami visoje ES (antri nuo galo pagal sumą eurais, tenkančią vienam gyventojui, ir septinti nuo galo pagal BVP dalį). Tai praktikoje gali reikšti chronišką finansinių lėšų trūkumą ir priklausomumą nuo valdžios, skirstančios šias lėšas.
Dar didesnį nerimą kelia kai kurių politikų požiūris į akivaizdžias teismų nepriklausomumo problemas Lenkijoje. Ar tokia pozicija (ar jos nebuvimu) norima pasakyti, kad Lenkijoje vykdoma teismų reforma stiprina teismų nepriklausomumą? Pavyzdžiui, nustatant, kad Teisėjų tarybos nariai nebėra renkami pačių teisėjų, o juos skiria politinė valdžia, arba suteikiant vykdomajai valdžiai teisę spręsti, kuris teisėjas gali tęsti darbą suėjus tam tikrai amžiaus ribai, o kuris ne, arba sudarant „lygesnes tarp lygių“ išimtinės kontrolės ar drausmės kolegijas Lenkijos aukščiausiajame teisme? Ar tiesiog nerandama diplomatinių būdų, kaip gražiai kaimynui ir draugui pasakyti, kad jis yra neteisus ir pažeidžia savo tarptautinius įsipareigojimus, prisiimtus sutartimi, kurios šalis yra ir Lietuva?
Kovos su korupcija purslai susiję su įtarimų pareiškimais teisėjams, ir skubus jų drausminių bylų nagrinėjimas kelia abejonių, ar egzistuoja tinkama atsvarų sistema, garantuojanti, kad teisėjų nepriklausomumas nepaskęs tuose pursluose? Kaip teisingumo požiūriu atrodo teisėjo drausminės „bylos“ nagrinėjimas, kai jam neleidžiama susipažinti su bylos medžiaga? Ar nėra klasikinis kafkiškas procesas, kai įtariamas (pagrįstai ar nepagrįstai, bet kuriam dar net kaltinimai nepareikšti) teisėjas realiai visą „aiškinimosi“ laikotarpį neatsisakęs teisėjo statuso beveik negali gauti jokių pajamų? Ar nėra interesų konflikto, kai įtarimus teisėjui formuluoja (o ypač, kai neformuluoja) tas pats pareigūnas, kurio surinktos medžiagos teisėtumą kitoje byloje turi tikrinti tas pats teisėjas?
Šiandieną taip ir nesulaukiam atsakymų į klausimą, ką kai kurie „operatyviniai darbuotojai“ veikia teisėjų kabinetuose? Taip pat nesulaukėme atsakymų ir į tai, dėl kurių bylų Seimo narys rašė teismo pirmininkui ar kurias bylas kitas Seimo narys aptarinėjo su kito teismo pirmininku?
Paradoksaliai atrodo ir mūsų negebėjimas atsiriboti nuo besąlygiško bendradarbiavimo su kai kurių rytų kaimynių teismais ir kitomis teisėsaugos institucijomis. „Džiaugdamiesi“ ir nesusimąstydami puldami vykdyti tokių valstybių teismų ar kitų institucijų prašymus arba priimdami jų išduotus dokumentus už gryną pinigą, mes tarsi devalvuojame bet kokius teisinės valstybės principus. Niekam turbūt neturėtų kilti abejonių, kad šiose šalyse nėra nei teisinės valstybės, nei teismų, vykdančių teisingumą, ir tuo labiau teisėsaugos institucijų.
Procedūrinis teisingumas
JAV nuo 1992 m. vykdomas Nekaltumo projektas (Innocence Project), kuris, naudojant DNR tyrimus, padėjo išteisinti daugiau nei 271 nuteistą asmenį, iš kurių kai kurie kalėjime bausmę atliko jau daugiau nei dešimt metų. Tačiau keisčiausia pasirodė ne tai, kad buvo nuteisti kalėti nekalti asmenys, bet tai, kad maždaug ketvirtis šių asmenų prisipažino padarę nusikaltimą, kurio nepadarė.
Dar didesnį nerimą kelia kai kurių politikų požiūris į akivaizdžias teismų nepriklausomumo problemas Lenkijoje.
Nekaltumo projekto rezultatai paskatino mokslininkus atlikti daugiau tyrimų ir pabandyti išsiaiškinti, kodėl nekalti žmonės prisipažįsta tai, ko nepadaro. Prof. Robertas Horselenbergas ir jo kolegos iš Mastrichto universiteto 83 asmenų grupę informavo, kad prekybos tinklas atlieka tyrimus, kurio metu reikia aklai ragauti skirtingų rūšių gėrimus ir pabandyti atspėti jų pavadinimus. Tiksliausiai atspėjusiam būtų skiriamas apdovanojimas – „iPad“ ar kitas panašios vertės daiktas. Gėrimų pavadinimai buvo pridengti, bet taip, kad kiek pasistengus pridengimą būtų galima šiek tiek pastumti ir pamatyti gėrimo pavadinimą. Eksperimento dalyviai buvo filmuojami slapta kamera. Peržiūrėjus įrašą paaiškėjo, kad 10 testo dalyvių pasielgė nesąžiningai ir pasižiūrėjo gėrimo pavadinimą. Tačiau organizatoriams apkaltinus ir kitus eksperimento dalyvius, papildomi 8 dalyviai klaidingai prisipažino pasižiūrėję gėrimo pavadinimą, nors buvo informuoti, kad jiems gresia 50 eurų bauda. Panaudojus įvairias tardymo metodikas, klaidingai prisipažinusių skaičius dar išaugo. Tokį elgesį paaiškino vienas kito panašaus eksperimento dalyvis – nurodė, kad jam buvo paprasčiau prisipažinti, nes jis neturi ką slėpti, o filmuota medžiaga įrodys, kad jis pažeidimo nepadarė. Deja, tai labai rizikinga taktika, ypač baudžiamojoje teisėje.
Šiandieną tenka tik apgailestauti, kad valdžios inicijuoti pirmojo ir vienintelio nacionalinio Baudžiamojo kodekso, priimto 2003 m., pakeitimai pamažu reanimavo dalį „sovietinių“ reliktų. Kaip nurodo kolega doc. Remigijus Merkevičius, „baudžiamoji valdžia nusprendė „pribaigti“ Lietuvos baudžiamąjį procesą, paversdama jį, sąlyginai pavadinkime, „moderniąja“ ar „XXI šimtmečio inkvizicija“: galutinai įtvirtinti baudžiamosios valdžios dominavimą visuose baudžiamojo proceso etapuose (riboti procesinį lygiateisiškumą, paverčiant jį privilegium odiosum), suabsoliutinti „materialiąją tiesą“ kaip baudžiamojo proceso tikslą, kad šiuo patraukliu šūkiu būtų galima pateisinti bet kokių žmogaus teisių apsaugai skirtų procesinių principų ar nuostatų veikimo erdvės susiaurinimą, ignoruoti ar apskritai eliminuoti iš baudžiamojo proceso „privatų interesą“ kaip procesinę vertybę, minimizuoti sąžiningo rungimosi lauką, įteisinti slaptą, rašytinio pobūdžio procesinę veiklą, riboti tiesioginio (betarpiško) įrodymų tyrimo teisme principą, minimizuoti bendruomenės galimybes stebėti, žinoti ir taip drausminti bei kontroliuoti kriminalinę justiciją ir t. t.“
Deja, ne geresnė situacija ir civiliniame procese. Prof. Viktoras Justickis ir prof. Gintautas Valickas pabrėžia, kad ginčas turi būti išspręstas taip, kad sprendimą abi ginčo šalys suprastų kaip teisingą. Dėl to turi būti sukuriamas subjektyvus teisingumo jausmas, kuriam tarnauja teismo simbolika ir retorika, pradedant nuo teisėjų, advokatų ir prokurorų togų ir baigiant teisminio proceso metu vykdomais ritualais ir net, kaip JAV atliktas tyrimas atskleidė, pastatu, kuriame yra teismas. Deja, 2011 m. žodiniai posėdžiai apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje buvo beveik išnaikinti – procesui „gyvi“ bylininkai tapo nebereikalingi.
Korupcija
Kovos su korupcija šūkis yra populiarus pasaulio politiniame gyvenime. Deja, kartais šis šūkis pasitelkiamas tik valdžiai užgrobti, jai koncentruoti ir iš jos jau niekada nepasitraukti. Kovos su korupcija šūkiais buvo gausiai pažymėtas Aliaksandro Lukašenkos ir Rodrigo Duterte’s kelias į valdžios viršūnę.
Iš tikrųjų kova su korupcija yra ne šūkiai ir ne baudžiamosios parodomosios akcijos, o labai nuosekli veikla, kuria siekiama eliminuoti korupcijos paskatas. Pagal prof. S. Rose-Ackerman, analizuojančios korupcijos ir valdžios santykio problemas, „korupcijos paskatos egzistuoja dėl to, kad valstybės pareigūnai turi teisę skirstyti ribotą naudą ir uždėti varginančias išlaidas“. Būtinų licencijų, leidimų, sertifikatų skaičiaus sumažinimas, anksčiau neteisėtos veiklos įteisinimas, valstybės išlaidų mažinimas, mokesčių supaprastinimas, reguliavimo pertvarkymas, konkurencijos stiprinimas yra būdai mažinti korupciją. Sprendžiant iš naujos Vyriausybės programos, atrodo, kad ji kelia sau tokią užduotį.
Kova su korupcija gali nesunkiai virsti popierine kova. Tokią grėsmę galime įžvelgti siūlomame naujos redakcijos Korupcijos prevencijos įstatyme, kuriuo ne sprendžiamas Specialiųjų tyrimo tarnyboje (STT) egzistuojantis interesų konfliktas tarp viena kitai prieštaraujančių prevencinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo funkcijos, bet kuriuo sukuriamos išimtinės sąlygos STT atlikti korupcijos rizikos analizę, vertinti programas ir teisės aktus (būtent išimtinės teisės ir sukuria korupcijos paskatas) ir sukurti kažkokių subjektų, atsakingų už atsparios korupcijai aplinkos sukūrimą, institutą (papildomos darbo vietos dar niekados nei sukūrė antikorupcinę aplinką, nei korupcinę aplinką panaikino).
Šiame įstatyme gausu įvairių „inovacijų“, kurių analogai kitose šalyse baigėsi labai nevykusiai. Prielaidos liūdnai nuskambėjusiam pažymų verslui taip pat ne panaikinamos, o net giliau įtvirtinamos. Ką reiškia STT pažymose numatyta galimybė teikti informaciją apie asmens daromą, bet dar nepadarytą nusikaltimą? Jei jau yra kokia nors informacija apie daromą, bet dar nepadarytą nusikaltimą, tokia veika turi būti užkardyta, o ne laukiama, kada ji bus padaryta. Nes pats darymas (rengimasis ar pasikėsinimas padaryti) jau yra nusikalstama veika. O jei ji daroma ir nepadaroma, matyt, jos darymas nėra jokia nusikalstama veika.
Ką reiškia STT pažymoje numatyta galimybė teikti su asmeniu susijusius korupcijos rizikos veiksnius? Visų pirma, tokia informacija iš viso negali būti renkama, o jei nepanaudota baudžiamajame procese numatyta tvarka, privalo būti sunaikinta. Antra, kas yra su asmeniu susiję korupcijos rizikos veiksniai? Ar tai nėra, kaip tuose niūrokuose romanuose, pranašaujančiuose žmonijos ateitį, numatymas, kad asmuo ateityje galbūt padarys nusikaltimą? Korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje yra stabiliai nekintantis (58-59-60, kuo didesnis, tuo geriau), smarkiai atsiliekantis nuo planuoto pasiekti strateginiuose valstybės dokumentuose (62-65-70) ir dar labiau atsiliekantis nuo artimiausių mūsų kaimynų, pavyzdžiui, Estijos, kurioje korupcijos suvokimo indeksas 2019 m. buvo 74.
Žmogaus teisės
Deja, politiniame diskurse beveik nebeliko vietos žmogaus teisėms. Gera išimtis – Seimo rinkimus laimėjusių kai kurių politinių partijų programos. Norisi tikėtis, kad tai persikels į politinę darbotvarkę. Vyriausybės programoje numatytas greitas reagavimas į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ar nacionalinių teismų sprendimus būtinas ir jau seniai turėjo būti reikiamų pokyčių katalizatorius, bet reikia nepamiršti, kad šių teismų sprendimai mus pasiekia tik po 3–5 metų.
Nuo nepriklausomybės atkūrimo taip ir nebuvo sukurta sistema, užtikrinanti ne tik apsaugą, bet ir pagarbą žmogaus teisėms. Seimo kontrolierių institucija, nors ir atliekanti reikšmingus darbus, akivaizdžiai stokoja ne tik išteklių, bet ir įgalinimų, Seimo Žmogaus teisių komitetas užmigęs letargo miegu, o vykdomosios valdžios lygmeniu žmogaus teisių gynimo vėliavnešio vaidmens prisiimti nėra kam.
ScanpixŽmogaus teisių stebėjimo institutas, nevyriausybinė organizacija, pastebi, kad „tam tikros temos tiesiog nėra matomos žmogaus teisių problematikos fone. Jos neatpažįstamos kaip žmogaus teisės. Saviraiškos laisvės, duomenų̨ apsaugos ar net teisės į sveikatą temos vis dar suprantamos kaip kasdienio gyvenimo neliečiančios ir ne itin svarbios“, o „pastarųjų̨ metų valdžios sprendimai (demonstravę tas pačias tendencijas ir koronaviruso lemto karantino laikotarpiu) parodė, kad raiškos laisvė, visuomenės informavimas, galimybė kritikuoti nėra suprantami kaip svarbūs valdžios ir visuomenės sąveikos aspektai“.
Be elementarių žmogaus teisių apsaugos iššūkių, šiandieną turime daug kitų iššūkių, kurių keliamas grėsmes žmogaus teisėms reikia ne tik suvaldyti, bet ir pačias grėsmes suvokti. Taikliai tokius iššūkius apibendrino Davidas Brooksas, savo straipsniui „The New York Times“ suteikdamas pavadinimą „Jei Stalinas būtų turėjęs išmanųjį telefoną“.
Skaidrumas ir viešumas
Skaidrumas ir viešumas yra kita tema, kuri beveik tapusi sakralinė. Labai sunku surasti kokią nors politiko kalbą, kuri neprasidėtų ir nesibaigtų pažadu didinti skaidrumą ir viešumą. Tačiau reikia suprasti, kad skaidrumo ir viešumo antroji pusė yra kontrolė. Kitaip sakant, jei koks nors reiškinys kviečiamas būti skaidriam ar viešam, vadinasi, tą reiškinį norima kontroliuoti. Priešingu atveju, skaidrumas ir viešumas nėra reikalingas. Kaip nėra reikalingas ir skaidrumas, susijęs su jūsų kelnių kišenių turiniu. Tiksliau, jūsų kelnių kišenių turiniu pradedama domėtis, jei einate į aviacijos saugumo zoną ar kurią kitą instituciją, į kurią neturite teisės įsinešti tam tikrų daiktų. Iki tol kišenėse galite neštis viską, ką tik norite. Skaidrumas, viešumas gali sukelti ir neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, yra labai abejotinas reikalavimas viešai skelbti politinių partijų rėmėjus. Kodėl kas nors turi žinoti, kad vienas ar kitas asmuo parėmė vieną ar kitą partiją? Tai net gali būti rizikinga, jei rėmimas bus vertinamas ne kaip piliečio teisė dalyvauti politiniame gyvenime.
Skaidrumas yra vertybė, kai ji susijusi su valdžios veikla ir piliečių teise kontroliuoti valdžią. Deja, čia jis dažniausiai ir stringa, mainais peršant skaidrumą privačioje, asmeninėje veikloje.
Reikalavimas būti skaidriems kartais yra labai selektyvus. Verta prisiminti Vyriausybės pasitarimo įrašo istoriją, „tulpės“ pašto dingimą ir pan. Net šiandieną paklausę, ar buvusių Seimo narių ar tarnautojų elektroninis susirašinėjimas saugomas, atsakymo neišgirsime. Nekyla abejonių, kad skaidrumas ir viešumas yra vertybės, kai jis susijęs su valdžios veikla ir piliečių teise kontroliuoti valdžią. Deja, čia jis dažniausiai ir stringa, mainais peršant skaidrumą privačioje, asmeninėje veikloje.
Čia aptartos tik kelios iš teisingumą varginančių bėdų, stereotipų ar kontroversijų. Be abejonių, jų yra daugiau ir net sudėtingesnių, reikšmingesnių: pakanka priimti įstatymą, pavyzdžiui, ką nors uždrausti, ir jam paklus visi, arba tereikia pakelti baudas ir padidinti bausmes, ir nusikalstama veika išnyks, arba kad įstatymų tekstus privalo žinoti ir suprasti kiekvienas. Sprendimai, priimami vadovaujantis stereotipais ar kontroversijomis teisingume, ir užmirštos teisingumo bėdos mums kainuoja labai brangiai visais atžvilgiais.
Gintautas Bartkus yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas
