Asmeninis archyvasAdvokatas Linas Songaila šiandien žinomas ne tik teisės bendruomenei. Tarp bylų, posėdžių grafikų ir skubių procesinių terminų jis randa laiko karių savanorių pratyboms ir humanitarinėms iniciatyvoms.
Šis L. Songailos kelias neprasidėjo nuo karo Ukrainoje ar geopolitinių neramumų, bet gerokai anksčiau – nuo asmeninio sprendimo, kuris iš pirmo žvilgsnio su teise turėjo mažai bendro. 2019-aisiais jis su bičiuliu sporto žurnalistu Linu Kunigėliu nutarė prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos. Ten draugai atsidūrė tarp žmonių, kurių profesiniai keliai niekaip nesisiejo su karine tarnyba, tačiau juos jungė bendras supratimas apie pilietinę atsakomybę. Šiame rate – ir žurnalisto Edmundo Jakilaičio sutelktas skyrius, neoficialiai vadintas Pelėdų būriu, kurį sudarė įvairių žiniasklaidos ir komunikacijos, architektūros sričių profesionalai, net lenktynininkai. „Ta jų veikla buvo daugiau susijusi su viešąja nuomone, su žiniasklaida, audiovizualiniu turinio kūrimu ir taip toliau. Aš ne to profilio žmogus. Bet paklausė, ar galiu prisijungti, ir prisijungiau“, – pasakojo pašnekovas.
Būtent šis apsisprendimas vėliau natūraliai išsiplėtė į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP): dar iki pandemijos Pelėdų būrys vieningu žingsniu perėjo iš šaulių į savanorius. O prasidėjus COVID-19 krizei būtent šio rato žmonės tapo iniciatyvos „Stiprūs kartu“ branduoliu – projekto, kuris tūkstančiams Lietuvos gyventojų teikė pagalbą nuo pirmųjų pandemijos dienų. L. Songaila, advokatų kontoros NJORD partneris, tapo vienu iš viešosios įstaigos dalininkų.
Kai 2022 m. Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, ši patirtis tapo pamatu kitoms iniciatyvoms. „Stiprūs kartu“ komanda dar prieš karą numatė, kad gali prireikti pagalbos ukrainiečiams, ir planavo, kaip priimti pirmąją pabėgėlių bangą. Pirmosiomis karo dienomis L. Songaila su kolegomis vyko į Lenkiją ieškoti vietos koordinaciniam humanitarinės pagalbos ir informacijos centrui. Lietuvoje tuo metu veikė skambučių centras, jungiantis prieglobsčio ieškančius žmones ir šeimas, galinčias priimti.
Vėlesnės iniciatyvos rėmėsi panašiu principu: greitas reagavimas, mažai biurokratijos, aiškūs vaidmenys ir realūs poreikiai. Žiemą „Stiprūs kartu“ iniciatyva „Sušildyk Ukrainą“ rinko lėšas generatoriams ir kitai būtiniausiai įrangai, kuri padėtų civiliams atlaikyti pirmuosius bombardavimus. Krovinius savanoriai vežė keleiviniais autobusais – taip buvo galima išvengti ilgo laukimo pasienyje, kur sunkvežimiai stovėdavo ištisas valandas. „Mes lydėjome tuos krovinius iki Lvivo. Tai buvo humanitarinė pagalba, čia nesu joks išskirtinis – daug lietuvių taip darė“, – kalbėjo advokatas.
Mano statusas aktyvuojasi tik tada, kai gaunu įsakymą. Civiliniame gyvenime esu nepriklausomas advokatas, o per pratybas – karys.
Kiek vėliau komanda prisidėjo prie dedikuoto bėgimo Ukrainos narystės NATO siekiui palaikyti – L. Songaila koordinavo maršrutą, derino renginio vykdymą su Lenkijos policija. Advokatas su kolegomis, lydėdami bėgikus, nešė vėliavą iš Bachmuto, kuri vėliau buvo perduota Lietuvos ir Ukrainos prezidentams.
Šiandien „Stiprūs kartu“ veikla įgavo kitą formą: organizuojamos stovyklos Ukrainos našlaičiams, finansuojamos iš gyventojų pajamų mokesčio dalies ir privačių aukų. Pasak L. Songailos, tai jau tapo kryptingu nuolatiniu darbu, kuriam kasmet reikia 300–400 tūkst. eurų. Nuo pirmųjų pandemijos dienų iki pagalbos karo pabėgėliams – ši patirtis niekada nebuvo atskira nuo jo profesinės tapatybės. Tai, kas prasidėjo kaip pilietinis įsitraukimas, peraugo į gilesnį supratimą apie valstybingumą ir asmeninę pareigą.
Į Kyjivą – ne turistauti: dienos X scenarijai
Ukrainos patirtis L. Songailai neapsiribojo vien humanitarinėmis misijomis. Kartu su Šaulių sąjungos nariais jis lankėsi Kyjive, kur ukrainiečiai pristatė neoficialias, bet realiomis aplinkybėmis paremtas pratybas. Tai buvo daugiau nei simbolinė pažintis – tai buvo dienos X rekonstrukcija pagal tikrą 2022 m. vasario 24-osios rytą.
Kiekvienam dalyviui buvo priskirta legenda: vienas – komandiruotėje, kitas – užsienyje, trečias – išėjęs į miestą ir pan. Visi turėjo skirtingas pradines aplinkybes, bet vieną tikslą – per nustatytą laiką pasiekti susitelkimo tašką, veikti taip, kaip elgtųsi realiai. „Mes nežinojome, kada ateis tas pranešimas. Ir jis atėjo tada, kai iš tiesų prieš beveik ketverius metus pradėjo skristi pirmos raketos“, – prisimena pašnekovas. Pratybos priminė, kad pirmosios valandos lemia išlikimą. Ukrainiečiai paaiškino, kad jų parengties planai neatsirado per naktį – jie buvo rengiami ilgai, remiantis žvalgybos duomenimis ir viešais signalais. Dalies organizacijų vadovai dar iki invazijos perkėlė darbuotojus į vakarinę šalies dalį, nuomojo butus ir biurus Lenkijos pasienyje. Tai leido išvengti chaoso, kuris tą rytą užliejo miestus ir kelius.
Asmeninis archyvasVienas jų – didelės paramos organizacijos vadovas, su kuriuo šauliai susitiko Kyjive. Jo sprendimai tapo ryškiu kontrastu Lietuvos įpročiui planus laikyti teoriniais dokumentais. „Jis turėjo viską sudėjęs iš anksto. Patvirtintus veiksmų algoritmus, aiškius vaidmenis, suplanuotas vietas. Jis nelaukė, kol bus per vėlu“, – pasakojo L. Songaila.
Apie artėjančią dieną X Ukrainoje, anot advokato, įspėjo ne vienas signalas: „Tokie dalykai neįvyksta staiga – apie juos praneša žvalgyba, ambasados, karių judėjimas, pratybos.“ Žiniasklaida skelbė apie Rusijos kariuomenės telkimąsi, buvo kalbama apie „Zapad“ tipo pratybas, JAV išsiuntė iš Ukrainos savo diplomatus. „Gali laukti, kol atskris raketa, bet protingi žmonės tokių ženklų nelaukia“, – pridūrė advokatų kontoros NJORD partneris.
Šios patirtys atskleidė, kad pasiruošimas krizei nėra vien valstybės atsakomybė. L. Songailos teigimu, tokius planus privalėtų turėti kiekviena įmonė – nuo viešųjų įstaigų iki privačių verslų. Ne rekomendacijas, o realius scenarijus: ką daryti praradus ryšį, kaip judėti, kur perkelti darbuotojus, kokie veiksmai atliekami pirmiausia. „Jeigu tai ateitų iš vidaus – iš įstaigų, iš verslų, iš žmonių, chaoso tikrai būtų mažiau“, – pabrėžė jis.
Tarp pratybų temų ukrainiečiai aptarė ir informacinio karo pradžią: kaip pirmosiomis dienomis bandė stabdyti paniką, susitarinėjo dėl bendrų komunikacijos kanalų, kaip reagavo į dezinformaciją. Tai dalis, kurią pašnekovas vadina itin svarbia: be veiksmų plano visa komunikacija tampa tik lydinčiu reiškiniu. „Diena X ateina tada, kai mažiausiai tikiesi. Ir tam reikia ruoštis ne pamąstymais, o praktika“, – L. Songaila šiuos žodžius mini kaip esminį pratybų leitmotyvą. Būtent šis principas, jo teigimu, turėtų būti pamoka ir Lietuvai.
Planas turi veikti be telefono ryšio
Nors Ukrainos pratybos L. Songailai paliko stiprų įspūdį, tikrąjį pasirengimo svorį jis mato tame, kas vyksta gerokai arčiau namų – šeimose, bendruomenėse ir kasdienybėje. Advokatas nevynioja į vatą – ištikus krizei svarbiausia ne teoriniai dokumentai, o instinktai: „Tu neturi galvoti. Tau turi įsijungti automatizmas.“ Šeima turi veikti panašiai kaip mažas būrys. Jeigu sutrinka ryšys, visi turi žinoti, kur susitikti, kiek laukti, kas už ką atsako. Atrodo akivaizdu, bet turi būti susitarta iš anksto – praktiškai, ne tik mintyse. Pašnekovas pateikė konkrečią, beveik teatrišką, bet karo logika paremtą smulkmeną: „Pavyzdžiui, tėtis bus su skrybėle, vadinasi, yra saugu. Tėtis be skrybėlės – geriau neik. Taip perduodamas ženklas. Tada jau įsijungia planas B.“
Tokie atpažinimo ženklai gali atrodyti pertekliniai, tačiau Ukrainoje būtent tokios smulkmenos neretai skyrė tvarką nuo chaoso. L. Songailos šaulių būryje per pratybas ryšį tikrindavo nuolat. Vadui užtekdavo išsiųsti vieną žinutę: „Reakcijos laikas toks ir toks – patvirtinkite, kur esate.“ „Mes turėjome per nustatytą laiką sureaguoti. Jeigu nuolat treniruojiesi, tau ir krizinėje situacijoje nereikės blaškytis“, – tikino jis.
Evakuacijos planas turi būti toks pat aiškus kaip ir susitelkimo taškas. Tačiau daug kas Lietuvoje dar intuityviai žiūri į žemėlapį taip, kaip žiūrėtų turistinėje kelionėje, – į išėjimą pro valstybės sieną. L. Songaila perspėja, kad tai – viena didžiausių klaidų: „Nerekomenduočiau visiems belstis per tą Suvalkų koridorių.“ Kariuomenės atlikti skaičiavimai rodo ką kita: saugiausia vieta – Lietuvos vidurys. „Kėdainiai. Bet jeigu tai parašysite visiems, visi ten ir puls“, – juokėsi pašnekovas, tačiau esmė išlieka rimta: kuo toliau nuo sienos ir strateginių objektų, tuo mažesnė tikimybė patekti į spūstį ar incidentą.
Asmeninis archyvasĮ evakuaciją jis siūlo žiūrėti kūrybiškai. Vilniuje, kur spūstys įprastos net be krizės, turėti tik automobilį gali būti ne sprendimas, o problema. Jo siūlymas – praktiškas ir, kaip pats pabrėžė, visiškai ne juoko forma: „Jeigu norite greičiausiai išvykti iš Vilniaus – pripučiama valtimi Nerimi. Nuo miesto centro iki Kauno tai gali būti vienintelis kelias, kuris neužsikimš.“ Šį patarimą advokatas grindžia diskusijomis, kurios Lietuvoje skambėjo dar prieš karą, – apie Nerį, jos gilinimą ir vidaus vandenų pritaikymą laivybai. Viena šių diskusijų poteksčių buvo būtent evakuacijos galimybės ekstremaliosiomis sąlygomis.
Kita detalė – krizės „valiuta“. Ne eurai, ne kortelės, ne elektroninės sąskaitos. L. Songaila primena elementarų, bet pamirštamą karo zonų dėsningumą: „Vaistai, alkoholis, tabakas – tai valdžia. Tai mainų priemonės. Jeigu neturi šovinių, kurių tau reikia, cigarečių blokas gali tapti valiuta.“ Šie daiktai reikalingi ne spekuliuoti, o išgyventi: dezinfekcijai, apsikeisti būtinomis priemonėmis, greitai reaguoti, kai bankai neveikia, o degalinės tuščios.
Net ir gyvenant mieste verta numatyti „slėptuvę“ – mažą sandėliuką ar kitą saugią vietą už miesto ribų, kur būtų galima laikyti atsargas ir kurioje šeima trumpam sustotų papildyti išteklius. „Reikia įsivaizduoti pačias blogiausias sąlygas. Kad užsikimš keliai, neveiks bankai, nebus degalų. Todėl dalis atsargų turi būti jau paruoštos“, – teigė advokatas.
Visas šias rekomendacijas L. Songaila sieja su viena mintimi: dieną X šeimos planas turi būti ne diskusija prie stalo, o praktika. Šeimoje tai gali reikšti net mažas pratybas – visiems išvažiuoti savais reikalais ir susitikti numatytame taške, patikrinti, kaip greitai reaguojama, kaip paveiktų ryšio nebuvimas. „Mokomosios dienos X knygutės gerai, bet reikia pagal knygutę suvaidinti. Kitaip tu perskaitai ir pamiršti“, – pabrėžė pašnekovas.
Civilinė sauga: tarp sovietmečio pamokų ir Izraelio realybės
Apie civilinę saugą Lietuvoje šiandien kalbama vis garsiau, tačiau L. Songaila tikino, kad realus pasirengimas lieka fragmentiškas. „Švietimo sistemoje tai turėtų būti nuoseklu. Ne pavieniai pranešimai, ne brošiūros, o tikri, periodiniai užsiėmimai“, – teigė jis. Ši mintis jam natūrali, nes pats dar prisimena laikus, kai civilinė sauga buvo privaloma mokyklose: „Aš esu sovietmečiu gimęs. Tuomet visi mokėjo užsidėti dujokaukes. Žinojo, kur jos laikomos, kaip atrodo.“ Šiandienos realybė visiškai kitokia: jaunimas šių įgūdžių neturi, o civilinė sauga mokyklose dažniausiai apsiriboja pilietiškumo pamokomis, kurios su praktiniu pasirengimu turi mažai bendro.
Pirmosios karo savaitės Ukrainoje parodė, kad įgūdžiai gali būti svarbesni už bet kokią teorinę informaciją. Todėl ir čia, Lietuvoje, šeimos iš anksto turėtų apsvarstyti ne tik minėtąjį planą, bet ir pačias elementariausias apsaugos priemones. L. Songaila prisimena, kad prasidėjus Rusijos invazijai įsigijo tris dujokaukes – sau, sūnui ir žmonai: „Elementarūs dalykai. Tai turi būti namuose, kaip tvarsčiai ar vaistai.“
Šios pamokos neatsiranda vakuume. Izraelyje civilinė sauga įaugusi į urbanistinę logiką. „Nuomojausi butą Izraelyje – jame buvo kambarys, pastatytas taip, kad atlaikytų smūgius, sprogimus, gaisrą. Tvirtos geležinės durys, maži langai. Tai – saugumo kambarys“, – pasakojo advokatas. Tokiuose butuose, prasidėjus raketų atakoms, gyventojams nebėra poreikio bėgti į bendras slėptuves – jie tiesiog užsirakina tame kambaryje. Net jei namas sugriūtų, tas vienintelis kambarys liktų stovėti.
Pasak advokato, nėra būtina remtis Izraelio gynybiniais sprendimais tiesiogiai, tačiau jie rodo vieną paprastą tiesą: parengtis turi būti integruota į kasdienybę, o ne į teorinį valstybės lygmens dokumentą. „Mes nesame kariaujanti valstybė, bet esame labai arti karo zonos“, – primena pašnekovas. Jam atrodo keista, kad Lietuvoje vis dar trūksta nuoseklios, sisteminės civilinės saugos programos. Ne chaotiškų rekomendacijų, ne pavienių įrašų socialiniuose tinkluose, o veikiančios tvarkos. Ir ji turėtų prasidėti mokyklose. Ne kaip griežta karinio parengimo kopija – tam yra Šaulių sąjunga, kur galima mokytis jau vyresniems, bet kaip elementarių refleksų ugdymas. Per dešimt mėnesių mokiniai įgytų ne sausos teorijos, o įgūdžių – žinių, kaip užsidėti apsaugos priemonę, kaip elgtis praradus ryšį, kur susirinkti nelaimės atveju, kaip reaguoti į pavojų. „Įgūdžiai turi tapti instinktais. Kitaip krizę pasitinki galvodamas, o ne veikdamas“, – apibendrino advokatas. Ši mintis L. Songailai tampa kertinė: pasiruošimas krizei yra kultūra, ne vienkartinis veiksmas. Ir kol valstybė diskutuoja dėl tvarkų, žmonės turi ruoštis patys.
Ar sunku paklusti įsakymams?
Advokato profesijos esmė – nepriklausomumas. Tai vienas kertinių principų, nuo kurio priklauso pasitikėjimas visa teisine sistema. Todėl nenuostabu, kad visuomenėje kilo klausimų, ar advokatas išvis gali būti karys savanoris: juk kariuomenėje galioja pavaldumo santykiai, kurie, atrodytų, kertasi su advokato nepriklausomumo statusu.
L. Songaila šį klausimą menkai romantizuoja – jo akimis, tai ne teorinė, o labiau praktinė situacija: „Aš esu karys savanoris, turiu sutartį, turiu kario bilietą. Kai esu pašaukiamas į tarnybą – pakeliu ranką ir vykdau įsakymus. Nėra jokio „bet“.“ Paprastose pratybose tai reiškia savaitgalį kuopoje, tačiau ištikus krizei – visiškai kitą vaidmenį, kuris neturi nieko bendra su teismo sale.
Būtent pavaldumo tema dar prieš keletą metų sukėlė nemenką diskusiją advokatūroje. Lietuvos advokatų taryba ėmė svarstyti, ar profesijos principai išvis leidžia advokatui tarnauti kaip kariui savanoriui. Priežasčių buvo įvairių: baimė, kad atsiradęs pavaldumas kariuomenėje teoriškai galėtų „užteršti“ advokato nepriklausomumą, ir interpretacijos, kad advokato statusas nesuderinamas su karine subordinacija.
Tėtis bus su skrybėle, vadinasi, yra saugu. Tėtis be skrybėlės – geriau neik. Taip perduodamas ženklas. Tada jau įsijungia planas B.
L. Songaila prisimena šį epizodą su šypsena: „Man jokios išimties nereikėjo. Mano statusas aktyvuojasi tik tada, kai gaunu įsakymą. Civiliniame gyvenime esu nepriklausomas advokatas, o per pratybas – karys.“ Tačiau nesusipratimų išvengti nepavyko. Advokatų tarybos pirmininkas, girdėdamas aršios viešos diskusijos atgarsius, pats jam paskambino ir pasakė paprastai: „Žiūrėk, Linai, inicijuosime įstatymo pakeitimą, kad nebūtų jokio teorinio ginčo.“ Galiausiai nesutarimai buvo išsklaidyti ir nuspręsta, kad, kai advokatas vilki uniformą, jis yra karys savanoris ir vykdo vado įsakymą, kai grįžta į civilinį gyvenimą, jo nepriklausomumas visiškai nepažeidžiamas – du skirtingi vaidmenys sėkmingai veikia skirtingu laiku.
Ši aiški takoskyra L. Songailai yra svarbi ir asmeniškai. Jis neslepia, kad ši tarnyba jam buvo sąmoningas sprendimas. „Aš jaunystėje nepatekau į Lietuvos kariuomenę – tuo metu ji dar tik formavosi. Visuomet viduje kirbėjo, kad kažko nepadariau“, – prisimena jis. Dabar, perėjęs visą KASP savanorių parengimo ciklą, jis oficialiai pripažintas kaip įgijęs karinį parengtumą. O tai, jo akimis, nėra tik formalumas: „Tai mano pareiga valstybei. Kiti ją atliko devynis mėnesius, o mano kelias buvo ilgesnis – treji metai tarnybos. Bet pareiga yra pareiga.“
Šioje vietoje advokatas susitelkia ne į heroizmą, o į realybę. Ką jis darytų kilus krizei? Atsakymas paprastas: „Nebebūsiu advokatas. Mane pašauks iš rezervo, užsivilksiu uniformą ir eisiu ten, kur lieps.“ Tai – ne retorika, o organizuota sistema: kario savanorio priesaika yra tokia pati priesaika kaip ir reguliaraus kario. „Priesaiką galima duoti tik vieną kartą. Ir nuo jos niekas tavęs neatleis“, – tikino pašnekovas.
Ne visi gali šauti. Ne visi gali atimti gyvybę, net priešui. Tai normalu. Nežinau, ar pats sugebėčiau.
Kariai ne tik tie, kurie šaudo
Tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje L. Songaila įsitikino, kad gynyba yra daug platesnė nei ginklas rankoje. Kariu savanoriu ar šauliu tampama ne todėl, kad nori „kariauti“, o todėl, kad valstybė remiasi tais, kurie gali panaudoti savo profesinius įgūdžius ten, kur jų labiausiai trūksta. Nuo derybų iki technologijų, nuo logistikos iki psichologinės pagalbos.
„Paprastai kariauja 2 ar 3 proc. Visi kiti jiems padeda“, – teigė advokatas. Ši logika keičia ir stereotipą, kaip suprantama Šaulių sąjunga. Jo akimis, tai ne tik sukarinta struktūra, bet ir viena stipriausių visuomeninių institucijų, kurioje susitinka visiškai skirtingų sričių žmonės: žurnalistai, inžinieriai, draudimo brokeriai, medikai, fotografai, advokatai. Visiems, kurie neturi šeimos ar artimo rato, Šaulių sąjungoje sukurta bendruomenė gali būti ir atsakymas į klausimą, kur būti, kad neliktum vienišas.
Asmeninis archyvasVienas netikėčiausių uždavinių, kurį pašnekovas prisimena, susijęs visai ne su šaudymu, o su derybomis. „Gavome užduotį su kolega nuvažiuoti pas ūkininkus ir įkalbėti juos leisti vykdyti pratybas jų žemėje“, – pasakojo jis. Priežastis paprasta: ankstesnėse pratybose kariuomenė išvažinėjo žmonių pasėlius, nieko nesutvarkė, todėl ūkininkai nebenorėjo matyti karinės technikos savo valdose. Šį kartą reikėjo ne šautuvo, o diplomatinio jautrumo ir profesinių įgūdžių: „Mes važiavome su uniformomis, bet iš esmės dirbome kaip derybininkai. Aiškinome, argumentavome, ieškojome sprendimų.“ Ši užduotis priklauso vadinamajam CIMIC – civilių ir karių bendradarbiavimo – elementui, kuris karo metu tampa kritiškai svarbus. Tai dar vienas pavyzdys, kaip į kariuomenę ateina kompetencijos, kurių pati iš esmės sistema neturi, bet kurių jai gyvybiškai reikia.
Kita jo veikla – paskaitos kariams apie karo teisę. Tai ne akademinės pamokos, o gyvas pasakojimas, pritaikytas tiems, kurie gali susidurti su realiais sprendimais fronte. „Ar įdomu klausytojams klausytis teisės paskaitos, jei ji skaitoma teisės kalba? Ne“, – juokėsi pašnekovas. Todėl jis pasirinko kitą metodą: pasakoti karo teisę per pavyzdžius iš realaus karo Ukrainoje – nusikaltimus, kuriuos mato pasaulis, civilių apsaugos taisykles, karių elgesio standartus. „Tai geras laikas kalbėti apie karo teisę, kai vyksta realus karas ir kai matome faktinius pavyzdžius. Tai kitaip įsirašo į galvą“, – aiškino L. Songaila. Šauliai šiame kontekste tampa ne tik būsimų karo veiksmų dalyviais, bet ir bendruomenės, gebančios perteikti žinias kitiems, branduoliu.
*****susije*****
Advokatas pabrėžė, kad dalis savanorių renkasi nekinetines kuopas – tai komandos, kurios nedalyvauja tiesioginiuose kovos veiksmuose, bet vykdo kitus kritiškus uždavinius: logistikos, ryšių, inžinerijos, techninės pagalbos, humanitarinės paramos, ryšių su visuomene. „Nebūtina visiems laikyti ginklą. Tu gali virti valgyti. Gali prižiūrėti šaulių vaikus. Gali vežti sužeistuosius. Gali statyti inžinerinius įrenginius. Gali budėti blokpostuose“, – vardijo jis.
Ypač svarbi pašnekovo mintis yra apie tuos, kurie niekada gyvenime nebuvo laikę ginklo: „Ne visi gali šauti. Ne visi gali atimti gyvybę, net priešui. Tai normalu. Nežinau, ar pats sugebėčiau.“ Todėl labai svarbu, kad žmonės suprastų: gynyboje yra daugiau nei vienas kelias. Technologijų valdymas, dronų operatoriai, logistika, medicinos pagalba – visa tai ir dar daugiau sudaro gynybos ekosistemą. Ši įvairovė ir yra tikroji Šaulių sąjungos jėga. Ji suburia žmones, kurie į valstybės atsparumą atneša visiškai kitokių įgūdžių nei tradiciniai kariai. Pašnekovas tai vadina „žmogiškuoju rezervu“, kurio vertė atsiskleidžia tik tada, kai įvyksta tai, ko niekas nenori sulaukti.
Asmeninis archyvasL. Songailos istorijoje nėra patoso. Tarp teisės ir uniformos jis gyvena ne dėl romantikos, o dėl pareigos, kurią pats apsibrėžė jau seniai. Advokatui priesaika yra profesinis imperatyvas, kariui savanoriui – valstybės. Abi jos, jo akimis, papildo viena kitą: viena saugo žmogaus teises, kita – valstybės sienas, be kurių tos teisės netenka pagrindo.
Didžiausi akcentai pašnekovo pasakojime nuolat sugrįžta ne prie fronto linijų, o prie visuomenės – prie to, ką gali padaryti kiekvienas žmogus, kiekviena įstaiga, kiekviena šeima, nepriklausomai nuo to, ar vilki uniformą. „Tam, kad diena X neateitų netikėtai, reikia ruoštis iš anksto, ne paskutinę minutę“, – primena jis. Tarp įstatymo ir uniformos L. Songaila renkasi ne vieną jų – jis renkasi abu kaip du skirtingus, bet lygiaverčius būdus ginti tai, kas svarbiausia.
