Meniu
Prenumerata

šeštadienis, sausio 28 d.


VALDŽIŲ PADALIJIMO PRINCIPAS (KONSTITUCIJOS I–XIV SKIRSNIAI)
Teisinės sistemos kūrimas – niekada nesibaigiantis procesas
Liepa Žeromskaitė

Praėjus 30 metų nuo Konstitucijos priėmimo, Lietuvos teisinės sistemos architektai profesoriai Pranas Kūris, Vytautas Pakalniškis, Jonas Prapiestis ir Vytautas Sinkevičius apžvelgė tuo metu nuveiktus darbus ir ateities vizijas

Šiandien Lietuva turi kuo didžiuotis – iškentėjusi pusę šimtmečio trukusią sovietų okupaciją, valstybė per tris dešimtmečius sugebėjo iš pagrindų pakeisti politinę ir teisinę sistemas, įstoti į Europos Sąjungą ir NATO. Kartu su Estija ir Latvija dėl pasiekto progreso šalis ne veltui vadinama Baltijos tigru.

Tačiau 1990-ųjų pradžioje nepriklausomybės siekusios šalies sprendimų priėmėjų laukė nemažai darbų, iš kurių vienais svarbiausių tapo naujos Konstitucijos parengimas, teisinės sistemos kūrimas.

Konstitucijos kūrimas

1992 m. priimta LR Konstitucija tebuvo vienas iš daugelio žingsnių, siekiant nepriklausomybę atgavusią Lietuvą paversti gerai funkcionuojančia valstybe. Pirmiausia reikėjo priimti Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, prie kurių, Prano Kūrio teigimu, taip pat reikėjo nemažai padirbėti.

Į patį Akto rengimo procesą P. Kūris įtrauktas vėliau, kai šis jau buvo surašytas ir pateiktas jam, kaip teisės ekspertui, peržiūrėti. „Aiškiai buvo matyti, kad blogai surašyta, reikės keisti, – prisiminė profesorius. – Deputatai iš Kauno matė vienaip, vilniečiai – dar kitaip, jautėsi susiskaldymas. Net pagrindinės išvados, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė, nebuvo. Kol žmona ruošė maistą, mes su advokatu Gintaru Pūku susėdę sprendėme, kad Akto negalima pavadinti paprastu dokumentu, kas dar turi būti jo turinyje.“

Vis dėlto, profesoriaus nuomone, juridine prasme Nepriklausomybės Aktą parengti pavyko, nors priekabių tuo metu ieškojo daug kas, taip pat pati Rusija. „Pasimokyti iš Estijos, Latvijos negalėjome – jos laukė mūsų“, – kalbėjo P. Kūris.

Vėliau atėjo metas imtis paties svarbiausio valstybės teisinio dokumento, Konstitucijos, kūrimo. Kaip pabrėžė signataras Jonas Prapiestis, Konstituciją kurti Aukščiausiojoje Taryboje pradėta dar 1988 m. birželį, kai įsteigus Sąjūdį buvo parengtas Konstitucijos projektas. „Nors vėliau teisininkų P. Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Kęstučio Lipeikos ir kitų jis buvo patobulintas, tuometės sovietinės valdžios net nebuvo pradėtas svarstyti, nes atrodė per daug radikalus, iš esmės skelbiantis Nepriklausomos Lietuvos laisvėjimą, – pasakojo J. Prapiestis. – Šio Konstitucijos projekto nuostatos vėliau sugulė į Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą ir į dabar galiojančią Konstituciją.“

P. Kūris: „Teisminei valdžiai buvo daug sunkumų įstatymų taikymo klausimais, teisėjų mąstymas dar buvo senasis.“.

P. Kūrio teigimu, dėl valdžių padalijimo principo viską reikėjo rengti iš naujo – tarpukariu vadovavusio prezidento Antano Smetonos laikais šis principas buvo kitoks, tad nebuvo ir nuo seno likusių dokumentų ar straipsnių, kuriais būtų buvę galima remtis: „Atvyko ekspertų iš užsienio, taip pat JAV, jų pozicija mane stebino – jie galvojo, kad čia tarsi viena valstija, o juk mūsų variantas jau buvo visai kitoks. Atvažiuodavo siūlydami jau paruoštus Konstitucijos projektus, mes jų negalėjome priimti, patys turėjome rengti.“

Anot pašnekovų, Konstituciją rengti nebuvo lengvas darbas, vyko daug diskusijų. 1990 m. sudaryta darbo grupė Konstitucijos koncepcijai parengti, jos vadovu tapo Vytautas Landsbergis. Joje dirbo ir šio straipsnio pašnekovai.

„Man, kaip tuometiniam Aukščiausiosios Tarybos teisinės sistemos komisijos pirmininkui, buvo pavesta pasitarus su šia komisija pasiūlyti minėtos darbo grupės narius. Jau tada ryškėjo takoskyra tarp Sąjūdžio lyderių – mano pasiūlytas vienas aktyviausių Sąjūdžio įkūrėjų Arvydas Juozaitis į grupę nepateko“, – prisiminė J. Prapiestis. Po pusmečio darbo grupės parengti Konstitucijos koncepcijos metmenys buvo paskelbti spaudoje, juose atsispindėjo ryškus prielankumas parlamentinės demokratijos principams, o vėliau darė įtaką būsimosios Konstitucijos turiniui.

Pasimokyti iš Estijos, Latvijos negalėjome – jos laukė mūsų.

„Konstitucijos rengimo procesas ir jungė, ir skaldė Aukščiausiąją Tarybą, visuomenę“, – teigė J. Prapiestis. Jis pasakojo, kaip 1992 m. pradžioje Konstitucijos projekto rengimo grupei pristačius vientisą projektą diskusija dėl projekte numatytos valdžių sąrangos ir sąveikos pakilo iki aukščiausios temperatūros – Aukščiausiosios Tarybos deputatai, nepasiekę Prezidento kaip tautos vado idėjos dominavimo, pradėjo „parlamentinę rezistenciją“.

„Manau, tai unikalus atvejis parlamentarizmo istorijoje – valdantieji, vadovaujant Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, palieka Kovo 11-osios salę ir posėdžiauja kitoje, – sakė J. Prapiestis. – Negaliu nepaminėti ir to fakto, kad šviesaus atminimo ambasadorius Vašingtone Stasys Lozoraitis, turėdamas galvoje artėjantį referendumą dėl Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo, stebėjosi, jog Lietuva pirmiau stato „prezidentinį fligelį“, užuot suprojektavusi vientisą „konstitucinį rūmą“.“

Šiuos žodžius S. Lozoraitis profesoriui ištarė Vašingtone, kur jis kartu su kolegomis lankėsi pristatydamas į anglų kalbą išverstą Konstitucijos projektą. „Didžiavausi kolegomis, kurie savo profesinėmis žiniomis, diskusijomis konstitucionalizmo klausimais nė kiek nenusileido amerikiečiams, – kalbėjo J. Prapiestis. – Pastabų dėl mūsų Konstitucijos projekto iš esmės nesulaukėme.“

O vėliau prasidėjo faktinis darbas – juk naujai valstybei reikėjo ir teisėjų, ir advokatų, ir notarų, ir naujo požiūrio.

„Teisminei valdžiai buvo daug sunkumų įstatymų taikymo klausimais, teisėjų mąstymas dar buvo senasis, – teigė pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministru buvęs P. Kūris. – Seimo nariai patys labai norėjo kurti ir keisti įstatymus, jie turėjo entuziazmo ir idėjų, bet ne visos idėjos realios – prisigalvoti galima daug ko. Nelengva dirbti tokiu metu, bet mūsų visų bendras reikalas buvo svarbiausias.“

P. Kūriui pritarė ir 1992-aisiais teisingumo ministro poste jį pakeitęs profesorius Vytautas Pakalniškis. Jo teigimu, kai kurie namų darbai prieš rengiant Konstituciją jau buvo atlikti – susirinkusieji sprendimų priėmėjai buvo nemažai apsiskaitę, jis pats taip pat turėjo surinkęs nemažą kolekciją teisinių kitų valstybių veikalų, tarp jų – net Japonijos civilinės teisės vadovėlį. Nepaisant to, dėl valdžių padalijimo principo taip pat kilo daug klausimų ir diskusijų.

„Man valdžių padalijimo principas buvo visiškai aiškus. Jis yra kaip algoritmas, bet kurios demokratinės valstybės egzistavimo pamatas, tačiau norint pagal jį veikti reikėjo atlikti daug darbų, – prisiminė V. Pakalniškis. – Bet niekas pernelyg nesiaiškino tos doktrinos – būsime demokratinė valstybė, o kaip padaryti, kad ji būtų demokratinė? Kaip ir sakyta – kauniečiams atrodė vienaip, vilniečiams – kitaip, V. Landsbergiui – dar kitaip.“

Teisėjų nepriklausomumo keblumai

V. Pakalniškis, prisimindamas ankstyvuosius etapus ir efektyvios teisinės sistemos kūrimą, atkreipė dėmesį ir į kitą tuo metu vyravusią problemą – teisėjų nepriklausomumą, vieną iš kertinių valdžių padalijimo principo aspektų.

V. Pakalniškis: „Pažiūrėkime, ar mes Lietuvoje esame pasiruošę apginti demokratiją?“.

„Turguje automobiliai tuo metu kainavo triskart brangiau nei parduotuvėje, o iš kur teisėjas jį gaudavo? Norint pirkti parduotuvėje, reikėdavo gauti paskyrą. Kokiame bute galėjai gyventi – įsigytame už savo lėšas ar gautame iš valstybės? Teisėjas gauna iš valstybės. Teisėjo priklausomybė buvo akivaizdi, ypač priklausomi jie buvo regionuose. Trys valdžios turi bendradarbiauti, o iš tiesų per materialinę pusę buvo galima daryti didelį spaudimą“, – prisiminė V. Pakalniškis.

Teisėjų nepriklausomumo problema buvo dvejopa – mažus atlyginimus gaunantys teisėjai tampa materialiai priklausomi nuo finansinių išteklių, tačiau iš kitos pusės juos gali spausti ir vykdomoji valdžia, galinti keisti jų gaunamą atlygį, darbo sąlygas, karjerą.

Profesoriaus teigimu, teisėjų atlyginimai turėtų būti nepriklausomi nuo tuo metu valdžioje esančių politikų, tad vienu svarbiausių uždavinių tuo metu tapo teisėjų savivaldos kūrimas: „Tik ne visi teisėjai tą suprato. Tai buvo sunkiausia – priversti teisėjus pradėti galvoti apie save kaip apie organizaciją ir patiems tvarkyti savo reikalus.“

Anot J. Prapiesčio, teismų reforma ir teismų sistemos kūrimas prasidėjo 1993 m., už ją buvo atsakinga Teisingumo ministerija. Pats profesorius tuomet ketverius metus buvo teisingumo ministru (1992–1996 m.). „Tai buvo laikotarpis, kai visos valdžios tinkamai atliko savo funkcijas, gerbė viena kitą, – teigė J. Prapiestis. – Seime visiems įstatymams, susijusiems su teismų reforma, degė žalia šviesa. Šaliai nelengvu laikotarpiu Vyriausybė užtikrino tinkamą finansavimą teisėjų ir teismų darbuotojų atlyginimams, teismų pastatų statybai, remontui, kompiuteriams, automobiliams ir t. t. Reformos metu prezidentūroje nestrigo kandidatūrų į teisėjus svarstymai.“

Taip per metus buvo sukurta nauja, Konstituciją atitinkanti teismų sistema, pradėjusi veikti 1995 m. Padėjo net ir žurnalistai – jie suprato, kad teisingumo sistemoje vyksta sudėtingi procesai, ir įsiklausė į ministerijos prašymus palaikyti naujus ir tik darbą pradedančius teismus. Sėkmingai vyko notariato, advokatūros ir kitos reformos.

Būsime demokratinė valstybė, o kaip padaryti, kad ji būtų demokratinė?

Antrąkart 1996-aisiais tapęs teisingumo ministru V. Pakalniškis ėmėsi tolesnių pertvarkų – įsteigė Teismų departamentą, iš kurio vėliau išsivystė nepriklausoma Nacionalinė teismų administracija. Jo teigimu, teisėjų bendruomenės ugdymas buvo rimtas uždavinys, skatinant ją funkcionuoti šiuolaikiškai: „Maža, kad Konstitucijoje rašai apie teismų nepriklausomumą, bet jie iš įpratimo lankstėsi prieš kitą valdžią arba tapdavo korumpuoti. Jei teisėjas pradeda neskaidriai bendrauti, jei jis vieną kartą padarys ką nors ne taip, antrąkart negalės atsisakyti. Tuo metu buvo įkurta ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, tačiau kas iš jos išėjo, jau kitas klausimas, patys matote.“

Vis dėlto dėl ketvirtąja valdžia vadinamos žiniasklaidos V. Pakalniškio nuomonė išsiskyrė. Jis teigė, kad visais laikais labai mažai spaudos leidėjų yra visiškai nepriklausomi – juos išnaudoja politikai, verslas, kriminalinis pasaulis. Buvęs teisingumo ministras tuomet pasiūlė įstatymo projektą, kad žiniasklaida skaitytojams galėtų pateikti tik faktus, o ne vertinimą, tačiau jis politikų buvo padėtas į stalčių ir pamirštas: „Kaip gali uždrausti reikšti nuomonę, čia juk spaudos laisvė. Nors nuomonės reiškimu taip pat galima daryti spaudimą.“

V. Sinkevičius: „Labai svarbu, kad patys teisėjai ir teismai norėtų būti nepriklausomi, nepasiduotų politikų, žiniasklaidos spaudimui.“.

Vytautas Sinkevičius priminė – teisėjų nepriklausomumas priklauso nuo daugybės aspektų, o vieną pažeidus, pažeidžiamas ir bendras nepriklausomumo principas: „Tai ir teisėjų procesinis nepriklausomumas nuo bet kokių byloje dalyvaujančių ar kitų asmenų, ir draudimas kištis į teisėjo ir teismų veiklą sprendžiant bylas, teisėjų imunitetas, teismų savivalda, draudimas mažinti teisėjų atlyginimus, atitinkamos socialinės garantijos.“ Pašnekovo teigimu, labai svarbu, kad patys teisėjai ir teismai norėtų būti nepriklausomi, nepasiduotų politikų, žiniasklaidos spaudimui, spręsdami bylas nesižvalgytų, iš kurios pusės pučia politiniai ar kiti vėjai.

Aišku ir tai, kad visuomenėje politikai, žiniasklaida turi formuoti pagarbą demokratinės teisinės valstybės principui.

Tobulumui ribų nėra

Pašnekovai vienbalsiai sutarė – šiais laikais, praėjus 30 metų nuo Konstitucijos priėmimo, valstybės teisinei sistemai bendrai neigiamo pažymio neparašytų, tačiau reikia gerai pagalvoti, koks pažymys būtų tinkamas.

P. Kūris valdžių padalijimo principo įgyvendinime įžvelgia dvi problemas. Pirmoji – pačios vykdomosios valdžios skirtingos pozicijos: „Jei du vadovai kažkur nesutaria arba ne tokią praktiką sukūrė dar ankstesni vadovai, jie nori daryti dar kažkokį įstatymų keitimą? Esu kategoriškai prieš, jie turėtų prisitaikyti.“

Antroji ir kur kas sunkesnė problema – vadinamoji partinė valdžia. Čia P. Kūris atkreipė dėmesį kad ir į dabartinę aktualiją – Seimo nario Mykolo Majausko pašalinimą iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos. Jo teigimu, tokie partijų narių keitimai vos išsakius pasipriešinimą yra pavojingi.

Pašnekovai pritarė, kad blogai ir tai, jog nėra bendros valstybės vizijos, strategijos tęstinumo. Kiekviena valdžia vis kuria, griauna, vėl kuria iš naujo, be jokio darbų pereinamumo, stabilumo.

J. Prapiestis: „Konstitucijos rengimo procesas ir jungė, ir skaldė Aukščiausiąją Tarybą, visuomenę.“.

V. Pakalniškio nuomone, teisinėje sistemoje silpna grandimi išlieka prokuratūra. „Man atrodo, kad Lietuvoje nuolatinis generalinio prokuroro keitimas pasikeitus politinei valdžiai trukdo jiems efektyviai dirbti. Kita vertus, pati Teisingumo ministerija daugeliu atvejų prarado savo buvusias funkcijas ir šiais laikais turi nedaug galimybių ką nors padaryti.“

J. Prapiestis atkreipė dėmesį, kad Lietuva jau beveik 10 metų nereaguoja į Valstybių prieš korupciją grupės nurodymą didinti teisėjų nepriklausomumą, abejones dėl teisėjų skyrimo tvarkos. „Sunku suprasti, kodėl yra ir tokių atvejų, kai Pretendentų į teisėjus atrankos komisija tą patį asmenį dar 2018 m. pripažįsta tinkamu į teisėjus, o jis vis dar grįžta atgal į minėtą komisiją – prezidento motyvai nežinomi. Kaip tokiems asmenims realizuoti konstitucinę teisę kreiptis į teismą, kaip jiems tvarkyti savo ateitį?“

O teismus tuo metu palieka vis daugiau teisėjų – teismuose neužpildyta apie 10 proc. teisėjų etatų, trūksta ir jų padėjėjų. „Tiesiog teismų tuštėjimo metas“, – ironizavo J. Prapiestis.

Kas mūsų laukia?

2022-aisiais pasimatė ir kitos pasaulinės teisinėms sistemoms kylančios grėsmės, kurias ypač išryškino Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Dar Žiemos olimpinėse žaidynėse Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Kinijos vadovas Xi Jinpingas pareiškė, kad liberaliojo pasaulio tvarka yra netinkama, o visų ateitis – diktatūra, autoritarinis valdymas.

„Ką jie siūlo? Jie sako, kad liberalusis, demokratinis valdymas, nepriklausomi teismai ir spauda, žmogaus teisės yra atgyvena, visa tai reikia pakeisti, – kalbėjo V. Pakalniškis. – Pažiūrėkime, ar mes Lietuvoje esame pasiruošę apginti demokratiją? Kas vyksta Lietuvos visuomenėje – jei kas nors jos paklaustų, bijau, kad nemaža dalis žmonių sakytų, kad nepriklausomų teismų nereikia, kad reikia tvirtos rankos politikos. Mes neginame demokratijos. Apšvietos laikotarpis vyko lygiagrečiai su valdžių padalijimo doktrinos įsitvirtinimu, jos pritaikymu politikoje. Tai patvirtina, kad tik brandi, išsilavinusi visuomenė gali demokratijos instrumentus panaudoti efektyviai. Dabar Lietuvoje vyrauja laikotarpis, kai visuomenei teisinio išprusimo, valstybės valdymo, valstybės vizijos trūksta – niekas nediskutuoja, kokiu keliu valstybė turėtų plėtotis.“

J. Prapiesčio vertinimu, dabartinė susiklosčiusi situacija nulemta mūsų politikos lyderių, įstatymų leidėjų bent minimalaus teisinio, ekonominio ir kito išsilavinimo, kultūros lygio problemos. „Tai turi tiesioginę reikšmę ir priimamų įstatymų kokybei, nuo jų priklauso ir teismų sprendimai, ir jų vertinimas visuomenėje, – sakė jis. – Aišku ir tai, kad visuomenėje politikai, žiniasklaida turi formuoti pagarbą demokratinės teisinės valstybės principui. Deja, vis daugiau požymių, kad nuo šio principo tolstama. Pastaraisiais metais teisinės valstybės principą nuosekliausiai saugo ir gerbia advokatūra. Mūsų laukia netrumpas teisinės kultūros ugdymo ir puoselėjimo procesas.“

Jam pritarė ir V. Sinkevičius: „Dabartinė situacija, kai teisėjų atlyginimai yra labai maži, o darbo krūvis – didelis, kai vis mažiau teisininkų siekia tapti teisėjais ir juos skiriant ne visada yra iš ko rinktis, kelia realią grėsmę teisingumui vykdyti. Galima kelti klausimą, ar valstybės biudžeto įstatymas ta apimtimi, kuria numatyta pakankamai lėšų normaliam teismų finansavimui, neprieštarauja Konstitucijai – būtų labai įdomi byla.“

V. Pakalniškio teigimu, valdžių padalijimo principas turi būti nuolat atnaujinamas ir tobulinamas, tam reikia ruošti ir kompetentingus ekspertus: „Ryšiai tarp valdžių turi būti skaidrūs, aiškūs, iš anksto apgalvoti. Politikams laikas imtis to darbo, jie užmiršo, kad teismai yra jų vykdomos politikos dalis. Teismai tik nepriklausomai nagrinėja bylas, tačiau tai nesprendžia jų padėties, dėl jų plėtros pastangas turi dėti politikai. Nuo teismo prasideda ir juo baigiasi teisinės valstybės įvertinimas.“

Profesorius išsakė ir palinkėjimą dabartinei teisinę sistemą plėtojančiai kartai: „Mes išarėme dirvą, o jūs turite ją nuolat puoselėti ir prižiūrėti – naikinti piktžoles ir patys augti.“

BEREKLAMOS:

2023 01 12 06:45
Spausdinti