Asmeninis archyvasAr visada užtikrinami gynėjo ir jo kliento bendravimo konfidencialumas bei advokato paslaptis?
Įtariamo, kaltinamo asmens teisės į gynybą principas įtvirtintas tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose, nacionalinių ir tarptautinių teismų sprendimuose yra pateikti išaiškinimai dėl įvairių šios teisės įgyvendinimo aspektų, todėl, atrodytų, šios teisės įgyvendinimas ir užtikrinimas neturėtų kelti problemų. Tačiau kelerių pastarųjų metų baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo teismuose praktika rodo, kad pasitaiko šiurkščių vieno iš svarbių teisės į gynybą principo elementų – reikalavimo apsaugoti gynėjo ir jo kliento tarpusavio bendravimo konfidencialumą, reikalavimo užtikrinti advokato paslapties apsaugą – pažeidimų, ir tai nulemia šiurkščius teisės į gynybą principo pažeidimus.
Teisė į gynybą – absoliuti
Teisės į gynybą užtikrinimas baudžiamajame procese yra viena teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Lietuvos Respublikos straipsnio 6 dalyje įtvirtinta asmens, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamojo nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuojama, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, jog kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo ir užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti, kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos byloje nustatymo garantijų (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas), kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis, iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Teisės į gynybą principas įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 10 straipsnyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 8 dalyje ir kitose normose.
Asmuo savo teisę į gynybą gali realizuoti gindamasis pats arba per savo gynėją (advokatą ar advokato padėjėją), kurį pasirenka pats arba kuris jam yra paskiriamas įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka, jei asmuo neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti. Taigi gynėjas yra baudžiamojo proceso subjektas, turintis padėti įtariamajam, kaltinamajam įgyvendinti teisę į gynybą, teisės aktuose yra apibrėžtos jo teisės ir pareigos, taip pat tik gynėjui, kaip specifines funkcijas vykdančiam proceso dalyviui, yra taikomos papildomos procesinės garantijos ir imunitetai.
Baudžiamojo proceso įstatyme yra įtvirtinta pagrindinė gynėjo funkcija ir pareiga – jis privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą (BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Gynybos organizavimas ir jos vykdymas pirmiausia yra ginamojo ir jo gynėjo susitarimo reikalas. Gynėją ir jo klientą sieja ypatingi santykiai. Gynėjas savo pareigą teikti teisines paslaugas gali tinkamai įgyvendinti tik tuo atveju, jei klientas juo gali pasitikėti ir atskleisti gynėjui informaciją, nesibaimindamas, kad tą informaciją gynėjas gali atskleisti kitiems proceso dalyviams ar su procesu nesusijusiems asmenims, nesvarbu, ar savo valia, ar priverstas, t. y. turi būti užtikrintas santykių tarp gynėjo ir jo kliento, ginant informacijos konfidencialumas, turi būti užtikrinta, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos ar bet kurios kitos valstybės institucijos neturėtų galimybės kištis į gynėjo ir jo kliento santykius. Advokato konfidencialumo pareiga, patikėtos kliento paslapties saugumas yra viena advokato ir kliento savitarpio pasitikėjimo prielaidų. Advokatą ir klientą, visų pirma, sieja pasitikėjimo santykiai, kuriems būdinga tai, kad abi šalys žino, jog klientas, pasitikėdamas advokatu, suteikė jam teisę veikti kliento vardu ir atstovauti jo interesams. Preziumuojama, kad pasirinkęs advokatą klientas nebijo patikėti jam svarbios, konfidencialios informacijos, o ją patikėjęs jaučiasi ramus, kad ši informacija nebus atskleista jokiems tretiesiems asmenims (Romualdas Drakšas, „Konfidencialumo principas advokato veikloje ir jo ribų neapibrėžtumas“, „Administracinės teisės novelos: Liber Amicorum Algimantui Urmonui“, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2022). Paslaptimi advokatų veiklos praktikoje laikoma viskas, ką advokatas tiesiogiai ar netiesiogiai sužinojo iš kliento nuo to momento, kai jis kreipėsi į konkretų advokatą dėl teisinės pagalbos.
Paslaptimi advokatų veiklos praktikoje laikoma viskas, ką jis tiesiogiai ar netiesiogiai sužinojo iš kliento nuo to momento, kai šis kreipėsi į konkretų advokatą dėl teisinės pagalbos.
Advokato paslaptį saugo teisės aktai
Siekiant užtikrinti gynėjo ir jo kliento tarpusavio konfidencialumą nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose yra įtvirtinta keletas viena kitą papildančių nuostatų:
advokato teisė be pašalinių susitikti su klientu ir nekliudomai bendrauti su juo, draudimas kliudyti advokatui įgyvendinti šią teisę (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, BPK 48 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas, 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2013/48/ES „Dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu“ (toliau – Direktyva 2013/48/ES, 22 punktas);
draudimas advokato ir jo kliento susitikimo ar bendravimo duomenis naudoti kaip įrodymus (Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 2 dalis),
įpareigojimas gerbti įtariamųjų arba kaltinamųjų ir jų advokato bendravimo konfidencialumą; toks bendravimas apima susitikimus, korespondenciją, pokalbius telefonu ir kitų leidžiamų formų bendravimą (Direktyvos 2013/48/ES 4 straipsnis);
draudimas advokatą šaukti kaip liudytoją ir apklausti dėl aplinkybių, kurias advokatas (įtariamojo, kaltinamojo, išteisintojo ar nuteistojo gynėjas arba nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas, atstovai civilinėje ar administracinėje byloje) sužinojo atlikdamas savo profesines pareigas (Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 1 dalis, BPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Lietuvos Respublikos CPK 189 straipsnio 2 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 59 straipsnio 3 dalies 1 punktas);
draudimas apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo veiklos duomenų, tikrinti pašto siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti, ir kitokį susižinojimą ar veiksmus, išskyrus atvejus, kai advokatas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką (Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalis, BPK 154 straipsnio 7 dalis);
draudimas viešai arba slaptai susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija ir ją naudoti kaip įrodymą (Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalis).
Advokatas privalėtų atsisakyti būti apklaustas apie kliento jam suteiktą informaciją, nors teisėsaugos institucijos ar pareigūnai reikalautų tai padaryti.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad advokato ir kliento bendravimo konfidencialumo gerbimas yra labai svarbus Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto kontekste (pavyzdžiui, 2013 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją, peticijų Nr. 11082/06 ir 13772/05; Didžiosios kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimas byloje Sakhnovskiy prieš Rusiją, peticijos Nr. 21272/03). EŽTT sprendimuose pabrėžta, kad kaltinamojo teisė konfidencialiai bendrauti su savo advokatu yra vienas pagrindinių teisingo bylos nagrinėjimo demokratinėje visuomenėje reikalavimų, kuris išplaukia iš Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto. Neužtikrinus konfidencialumo, advokato pagalba prarastų didelę savo naudingumo dalį, o Konvencija siekiama garantuoti teises, kurios yra realios ir veiksmingos. Bet koks įsiterpimas į informaciją (medžiagą), kuriai taikoma advokato paslaptis, ir a fortiori (juo labiau) panaudojimas prieš kaltinamąjį procese turėtų būti išimtinio pobūdžio, jį turi pateisinti primygtinis poreikis (Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją, 627 punktas; 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy prieš Rusiją, peticijos Nr. 5829/04, 198 punktas). Sustiprintą advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumą pateisina demokratinėje visuomenėje advokatams skirtas vaidmuo – ginti teismo proceso šalis. Negarantavus advokatų ir jų ginamųjų bendravimo konfidencialumo, negalima įgyvendinti šios funkcijos, nes konfidencialumas susijęs su šiai funkcijai įgyvendinti būtinu pasitikėjimu tarp advokatų ir klientų. Nuo to netiesiogiai, bet neišvengiamai priklauso proceso šalies teisė į teisingą procesą, nes ji apima kaltinamojo teisę neprisidėti prie savo paties kaltinimo (teisę tylėti) (2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Michaud prieš Prancūziją, peticijos Nr. 12323/11, 117–118 punktai; 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimas byloje Dudchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 37717/05, 155 ir 156 punktai). Advokato profesinės paslapties apribojimas daro poveikį ne tik advokato ir kliento teisėms pagal Konvencijos 8 straipsnį, bet ir gali trukdyti suteikti veiksmingą teisinę pagalbą klientui (1992 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Niemietz prieš Vokietiją, peticijos Nr. 13710/88, 37 punktas; Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją, 629 punktas). Tai, kad bet koks asmuo, pageidaujantis pasitarti su advokatu, turėtų būti laisvas tai padaryti tokiomis sąlygomis, kurios yra palankios laisvai ir nevaržomai diskusijai, aiškiai atitinka bendrąjį (visuomenės) interesą. Dėl šios priežasties advokato ir kliento santykiai iš principo yra konfidencialūs (1992 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Campbell prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 13590/88, 46–48 punktai).
ScanpixŠios teisės aktuose įtvirtintos gynėjo veiklos procesinės garantijos turėtų būti suprantamos ne kaip advokato privilegija, o kaip jo pareiga užtikrinti kliento suteiktos informacijos konfidencialumą, kuriai užtikrinti ir yra įtvirtintos aptariamos garantijos, jomis siekiama apsaugoti būtent advokato kliento interesus – BPK 48 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad gynėjas privalo saugoti profesinę paslaptį; advokatas ir jo padėjėjas neturi teisės paskelbti žinias, kurias sužinojo vykdydami gynėjo pareigas; pareiga saugoti advokato veiklos metu jam patikėtą informaciją ir jos neatskleisti įtvirtinta ir Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte, Lietuvos advokatų etikos kodekso 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse, nurodant, kad kaip advokato profesinė paslaptis turi būti saugoma kliento suteikta ir vykdant kliento pavedimą advokato gauta informacija, jog advokatas privalo imtis priemonių, kad be kliento sutikimo advokato profesinę paslaptį sudaranti informacija nebūtų panaudota prieš klientą, paviešinta ar kitaip atskleista, išskyrus teisės aktuose nurodytus atvejus. Etikos kodekso 8 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad advokatui patikėtos kliento paslapties saugumas yra savitarpio pasitikėjimo santykių ir tinkamo advokato funkcijų vykdymo būtinoji sąlyga, todėl konfidencialumas yra pagrindinė ir svarbiausia advokato teisė ir pareiga, kuriai netaikoma senatis.
Pažeidimų neišvengiama
Nepaisant aiškaus ir imperatyvaus teisinio reguliavimo, baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo praktikoje galima sutikti atvejų, kuriais advokato ir jo kliento bendravimo konfidencialumas buvo esmingai pažeistas. Tokius pažeidimus gali padaryti tiek patys advokatai, kurie atskleidžia jiems patikėtą kliento paslaptį, tiek teisėsaugos institucijų pareigūnai, kurie neteisėtai kontroliuoja advokato ir jo kliento susižinojimo turinį. Manytina, kad tie atvejai, kai advokatas, nepaisydamas pareigos išsaugoti kliento jam patikėtos informacijos konfidencialumą, ją atskleidžia, turėtų būti vertinami kaip šiurkštus advokato veiklos principų pažeidimas.
Pabrėžtina, kad advokatui šiuo aspektu yra suteiktos pakankamos veiklos garantijos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pabrėžta, kad nacionalinėje teisėje nustatytas reguliavimas nenurodo jokių išimčių draudimui apklausti kaip liudytoją įtariamojo, kaltinamojo, išteisintojo ar nuteistojo gynėją, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovus – dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo atlikdami gynėjo arba atstovo pareigas (2022 m. kovo 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-719/2022). EŽTT byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją nagrinėjo galimą teisės konfidencialiai susižinoti su savo advokatais ribojimą dėl vienam iš pareiškėjų advokatui siųstų šaukimų į apklausą ikiteisminio tyrimo metu. Nors ir buvo konstatuota, kad dėl šio epizodo advokato ir kliento susižinojimo konfidencialumas nebuvo pažeistas, pabrėžtina, jog tokie veiksmai galėjo turėti „atgrasomąjį poveikį“ (angl. chilling effect) pareiškėjų gynybos komandai. Todėl advokatas privalėtų atsisakyti būti apklaustas ar kitokia forma teikti informaciją apie savo kliento jam suteiktą informaciją, apie tarpusavio bendravimo turinį, nors teisėsaugos institucijos ar pareigūnai reikalautų tai padaryti. Tačiau teismų praktika rodo, jog ne visi advokatai šią pareigą įgyvendina.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. nagrinėtoje baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad tuo metu, kai ši byla buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, vieno nuteistojo, apelianto, gynėja buvo iškviesta į STT ir apklausta ikiteisminiame tyrime dėl korupcinio pobūdžio veikų kaip liudytoja apie aplinkybes, kurias sužinojo atlikdama gynėjo pareigas apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje. Apklausos metu advokatė davė parodymus apie savo ginamąjį, savo santykius su ginamuoju, tarpusavio bendravimo aplinkybes. Po to ji dar tris kartus papildomai buvo kviečiama kaip liudytoja ir davė parodymus apie aplinkybes, kurias sužinojo atlikdama gynėjo pareigas. Apie atliktas apklausas ir duotus parodymus ji nei savo kliento, nei bylą nagrinėjusio teismo neinformavo ir toliau vykdė gynėjos funkcijas, kol bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka buvo pabaigtas. Apie tai, kad gynėja buvo apklausta liudytoja, jos klientas sužinojo tik vėliau, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo, kuriame jo gynėja ir buvo apklausta, duomenimis. Bylą išnagrinėjęs Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad apklausų metu atskleista informacija sudaro kasatoriaus kaip kliento ir advokato profesinę paslaptį ir pažeidžia ne tik draudimą apklausti gynėją apie aplinkybes, kurias ji sužinojo vykdydama savo pareigas, bet ir kasatoriaus teisę į gynybą, taip buvo pažeista ne tik kliento ir jo gynėjos teisė į konfidencialų bendravimą, bet ir teisė į teisingą procesą, kuri apima ir kaltinamojo teisę neprisidėti prie savo paties kaltinimo. Kasacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad imperatyvius teisės normų pažeidimus padarė ne tik advokatė, bet ir ją į apklausas atvykti šaukę, apklausas atlikę pareigūnai, ir lėmė teisės į teisingą procesą ir teisės į gynybą pažeidimus.
Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai ir valstybės institucijos neteisėtai kontroliuoja gynėjo ir jo kliento tarpusavio bendravimą.
Pareigą užtikrinti gynėjo ir advokato paslapties konfidencialumą gynėjas gali pažeisti ne tik apklausos metu duodamas parodymus, bet ir bendraudamas su klientu jo gynybos klausimais pašalinių asmenų akivaizdoje. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. priimtoje nutartyje konstatavo, kad buvo pažeista gynėjo teisė konfidencialiai bendrauti su savo ginamuoju, nes teismo posėdžio pertraukos metu jiems nebuvo sudaryta galimybė bendrauti be pašalinių asmenų – gynėjui galimybė pabendrauti su savo ginamuoju buvo sudaryta tik teismo posėdžių salėje, tačiau salėje buvo ir konvojaus pareigūnai, kurie girdėjo advokato ir jo kliento bendravimo turinį. Apeliacinis teismas pabrėžė, kad teisės aktai nenustato konvojaus pareigūnų pareigos išlaikyti paslaptyje informaciją, kurią jie išgirdo ar sužinojo vykdydami šias jiems priskirtas funkcijas, todėl gynėjo ir jo kliento bendravimas konvojaus pareigūnų akivaizdoje neužtikrina konfidencialumo. Kitoje byloje teismas pripažino, kad advokato paslapties apsauga netaikytina tai informacijai, kurią advokatas savo klientui perdavė ikiteisminio tyrimo pareigūno akivaizdoje, ikiteisminio tyrimo įstaigos patalpose atliekant tyrimo veiksmą. Pastaruoju metu Lietuvos advokatūra teikė prašymus ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kad policijos komisariatų areštinėse būtų įrengtos patalpos, skirtos bendrauti gynėjams su klientais, kuriose nebūtų įmontuota jokia garso ir vaizdo fiksavimo įranga, kuri šiuo metu yra įrengta daugelio areštinių patalpose, kuriose ir vyksta gynėjų bei jų klientų susitikimai. Tad advokatai turi tinkamai pasirinkti bendravimo su klientu vietą ir būdą, o valstybės institucijos ir pareigūnai privalo užtikrinti jų bendravimo konfidencialumo apsaugą.
EŽTTTeismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai ir valstybės institucijos neteisėtai kontroliuoja gynėjo ir jo kliento tarpusavio bendravimą. Advokato profesinė paslaptis nėra absoliučiai neliečiama, t. y. galimos šio draudimo išimtys, kai tam tikro pobūdžio susižinojimas gali būti kontroliuojamas ar informacija gali būti atskleista, jei turima duomenų, kad advokatas gali vykdyti nusikalstamą veiką, tokia advokato imuniteto išimtis tiesiogiai yra įtvirtinta ir Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalyje. Direktyvos 2013/48/ES preambulės 33 punkte taip pat pabrėžiama, kad reikalavimas užtikrinti bendravimo konfidencialumą netaikomas procedūroms, taikomoms tais atvejais, kai esama objektyvių aplinkybių, leidžiančių įtarti, jog advokatas dalyvauja nusikalstamoje veikoje kartu su įtariamuoju arba kaltinamuoju; bet kokia advokato nusikalstama veika neturėtų būti laikoma teisėta pagalba įtariamiesiems arba kaltinamiesiems. EŽTT praktikoje taip pat pabrėžiama, kad tokia intervencija galima tik tuo atveju, jei advokato ir kliento bendravimo turinys yra tokio pobūdžio, kad jis leidžia preziumuoti advokato dalyvavimą nusikalstamoje veikoje ir toks jų bendravimo stebėjimas nepažeidžia kliento gynybos teisių (EŽTT 2016 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Versini-Campinchi ir Crasnianski prieš Prancūziją). Teisininkų profesinė paslaptis nėra absoliuti ir ją gali nusverti kitos svarbios priežastys, tačiau išimtys turi būti griežtai apibrėžtos ir lydimos tinkamų ir pakankamų garantijų nuo piktnaudžiavimo, ir, svarbiausia, neturi daryti poveikio kliento gynybos teisėms (pvz., 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Michaud prieš Prancūziją, peticijos Nr. 12323/1, 2016 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Versini-Campinchi ir Crasnianski prieš Prancūziją, peticijos Nr. 49176/11, ir kt.). Taigi intervencija į advokato ir jo kliento tarpusavio komunikavimą yra galima, tačiau ji galima tik esant išimtinėms aplinkybėms ir egzistuojant aiškiam faktiniam pagrindui, leidžiančiam manyti, kad advokato atliekami veiksmai gali būti vertinami kaip nusikalstama veika.
Šiuo metu viename apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos subjekto prašymuose prokurorui be jokio faktinio pagrindo (t. y. išgalvotai, fiktyviai) buvo nurodyta, jog du advokatai padeda savo klientams disponuoti narkotinėmis medžiagomis, t. y. advokatai ir jų klientai, kurie buvo įtariami neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, buvo sutapatinti. Net patys kriminalinės žvalgybos pareigūnai, apklausti teisme, parodė, kad jokios konkrečios informacijos apie tariamas advokatų sąsajas su disponavimu narkotinėmis medžiagomis neturėjo. Prokuroras tokią pačią informaciją nurodė teikimuose teismui ir jis priėmė nutartis, leidžiančias taikyti advokatų atžvilgiu plačios apimties slaptuosius kriminalinės žvalgybos veiksmus. Kriminalinės žvalgybos veiksmų metu, kontroliuojant ir fiksuojant advokatų veiksmus ir bendravimo turinį jų kontorose, viešose vietose, taip pat informaciją, perduodamą elektroninių ryšių tinklais, nebuvo gauta jokių duomenų apie tariamą advokatų „padėjimą disponuoti narkotinėmis medžiagomis“, nes to ir objektyviai negalėjo būti, tačiau buvo užfiksuotas ir pareigūnams tapo žinomas advokatų bendravimas ne tik su tais jų klientais, kurių atžvilgiu buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, bet ir su keletu kitų klientų. Kaip ši informacija buvo panaudota, baudžiamosios bylos medžiagoje neatskleidžiama, tačiau šios aplinkybės sudaro realų pagrindą nuogąstauti, kad pareigūnai, sužinoję apie advokatų teisinus patarimus kitiems klientams, apie kitų klientų advokatams suteiktą informaciją, gynybos taktiką, planuojamus gynybos veiksmus, šią informaciją galėjo panaudoti prieš tuos asmenis ir taip pažeisti jų teisę į gynybą. Ši byla dar nėra išnagrinėta, teismai tokių pareigūnų veiksmų teisinio įvertinimo dar nėra pateikę.
Aptartos situacijos dar kartą parodo, kad, nepaisant galiojančio teisinio reguliavimo, kuris turėtų suteikti pakankamą advokato paslapties apsaugą, advokatų ir jų klientų bendravimo konfidencialumas praktikoje užtikrinamas ne visada, ir, pirmiausia, būtent advokatai privalo naudotis jiems įstatymų suteikiamomis garantijomis, kad būtų apsaugota advokato paslaptis ir nebūtų pažeista jų klientų teisė į gynybą ir tinkamą teisinį procesą.
Dr. Linas BELEVIČIUS yra advokatas
BEREKLAMOS:
