Asmeninis archyvasApie žurnalistų situaciją ir jų darbo specifiką priešakinėse linijose. Apie prisitaikymą naujoje ir pavojingoje aplinkoje ir galimybes dirbti, kad išliktų objektyvūs ir saugūs, Rūta Andriuškaitė kalbėjosi su ne vienoje karo zonoje dirbusiu 15min.lt specialiuoju korespondentu Vidmantu Balkūnu.
– Kaip žurnalistai turi prisitaikyti prie reportažų rengimo karinio konflikto metu?
– Visų pirma reiktų pasakyti, kad niekas žurnalistų prieš jų valią nesiunčia dirbti į pavojingas zonas, tarp jų – karo. Tai yra jo paties pasirinkimas. Motyvai ten vykti gali būti patys įvairiausi: nuo noro patirti adrenaliną iki garbės siekio ir geresnio atlygio. Neretai tai gali būti sumišę į vieną kokteilį. Tiesa, bent jau Lietuvos žurnalistams darbas karo zonose dažniau atneša nuostolių negu papildomai uždirbtų pinigų. Arba bent jau tas darbas nėra papildomai kitaip apmokamas arba skatinamas negu darbas, pavyzdžiui, Europos Parlamente ar komandiruotė į kokį sporto čempionatą.
Jeigu žurnalistas tikrai apsisprendė, kad nori dirbti karo zonose, tuomet turėtų tam ruoštis palaipsniui. Pradėti nuo darbo avarijose, gaisruose, kriminaliniuose įvykiuose, dirbti kariuomenės pratybose ir teisėsaugos operacijose. Patartina pabudėti ligoninių priėmimo skyriuose, su greitąja medicinos pagalba, bent kartą pamatyti žmogaus skrodimą, darbą morge ir panašiose situacijose. Taip pradedama kaupti patirtis, kaip dera elgtis specifinėse, o kartais ir pavojingose situacijose.
Asmeninis archyvasIr jeigu po viso to nepraeina noras važiuoti į karą, tuomet dera baigti specialius kursus, kuriuose mokoma, kaip elgtis per apšaudymą, slėptis nuo snaiperių, suteikti medicininę pagalbą sužeistam kolegai ir ką reiškia patekti į nelaisvę. Užsienio agentūros nė vieno savo žmogaus į karinius konfliktus neišleidžia be šių kursų baigimo pažymėjimo. Lietuvoje situacija švelnesnė. Dažniausiai pasiruošimas yra laikomas paties žurnalisto reikalu.
Tačiau vienas svarbiausių aspektų, apie kurį niekur nekalbama, – norint dirbti sudėtingose situacijose bene svarbiausia savybė yra komunikacija, t. y. mokėjimas bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Nežinau, tai yra duota ar išmokstama. Tačiau žinau žmonių, kurie labai norėjo dirbti karo zonose, tačiau ten nuvykus jiems nepavykdavo beveik niekur patekti ar padaryti kokio įdomesnio reportažo. Koją jiems kišo komunikacinių įgūdžių nebuvimas.
Kare per daug visi turi savo problemų ir bėdų, kad dar užsiimtų kokio savimylos priežiūra ir apsauga.
Žinoma, patekti į karo zoną, o ypač dabar, galima ir be viso šio pasiruošimo. Tai nėra sudėtinga. Tačiau tai dažniausiai baigiasi vienkartiniu vizitu arba vienu kitu nekokybišku išvažiavimu. Kare per daug visi turi savo problemų ir bėdų, kad dar užsiimtų kokio savimylos priežiūra ir apsauga. Čia negali būti „kietas“, turi išmokti „įtekėti per mažiausią galimą plyšį“. O tam reikia daug patirties.
Turi išmokti tinkamai elgtis, kad nereikėtų tavęs ganyti, turi mokėti išklausyti, prisitaikyti, rasti kompromisus, bet kartu netapti viskam pritariančiu ir savo nuomonės neturinčiu minkštimu, privalai išmokti stebėti ir pastebėti, paklusti, padėti, suprasti ir sykiu nepamiršti, ko atvykai, – rengti reportažų. Nors atrodo, kad tai gana paprasta, šias savybes mažai kam pavyksta įtvirtinti ir įsitvirtinti kaip karo žurnalistui.
Beje, kaip atskirti žurnalistą, kuris kare dirba ilgai? Jų nepamatysi selfinant ar pozuojant su šarvinėmis liemenėmis. Kuo ilgiau dirbi – tuo mažiau norisi rodyti, koks tu „kietas“. Ir atvirkščiai – pirmą kartą atvažiavus tai būna labai svarbu. Parodyti visiems aplink, kad „buvai kare“, nors realybėje tos liemenės gal net ir nereikėjo.
– Kokios sąlygos buvo dirbant pirmojoje karo zonoje ir šiuo metu, kai teko lankytis Ukrainoje?
– Nuo žurnalistinio darbo pradžios man teko dirbti įvairiose nekasdienėse situacijose. Kai kas tai vadina pavojingomis. Gal. Nežinau. Bet jeigu aš dar gyvas, vadinasi, tos situacijos gal nebuvo tokios rizikingos, kaip kitiems atrodo?
Asmeninis archyvasVisos karo zonos, kuriose teko dirbti, labai skiriasi. Kai atskridau į Kosovą, ten turbūt buvo likęs tik karo zonos pavadinimas, nors kartkartėmis ir pasitaikydavo karių žūčių. Afganistane pavojus realiai buvo vienintelis – užvažiuosi ant sprogmens ar ne. Neužvažiavome. Kalnų Karabache vietos, kuriomis važinėjome, buvo paženklintos žuvusiais ar sužeistais žurnalistais, mums pavyko to išvengti. Gal pavojus jau irgi buvo praėjęs.
O Ukrainoje kitaip. Būta daug įvairių nekasdienių situacijų, daug netikrumo, gal net nemažai rizikos. Bet kažkaip viskas iki šiol sėkmingai. Nesprogome, snaiperis nepataikė, dronai aplenkė. Ir nepasakytumei, kad vengiau pavojingų vietų. Kaip tik į jas mane traukia. Tačiau viskas nutikdavo arba iki man atvažiuojant, arba jau išvažiavus. Gal tai galima pavadinti ir sėkme.
– Papasakokite plačiau apie darbo specifiką (ar yra tam tikros informavimo apie saugumą procedūros ir t. t.), kai vykstate į karo zoną.
– Žurnalistų saugumo procedūros vykstant į karo zoną priklauso nuo redakcijos ir redaktoriaus požiūrio. Yra redakcijų, kurios bet kurią akimirką žino, kur yra jų žmonės, juos lydi saugumo specialistai, būna paruošti komandos evakuacijos planai, o žurnalistai vežiojami tik šarvuotais automobiliais. O būna ir kitų kraštutinumų, kai po savaitės tylos darbo karo zonoje žurnalistas gauna redaktoriaus žinutę: „Tai kada bus straipsnis?“
Abu kraštutinumai turi savo pliusų ir minusų. Jeigu perdėtai tave saugos – nepamatysi ir nepadarysi nieko išskirtinio, nes tau tiesiog neleis važiuoti ten, kur kiti nevažiuoja, arba yra nors minimali rizika. Kita vertus, jeigu jau rimtai blaškaisi po frontą ir tau iš tiesų kas nors nutiks, pavyzdžiui, kaip mano bičiuliui režisieriui Mantui Kvedaravičiui, kuris buvo pagrobtas Mariupolyje, niekas tavęs nepasiges ar juo labiau nežinos, kaip būtų galima tave iš ten ištraukti.
– Daugelyje šalių ribojama žurnalistų laisvė dirbti, t. y. teikti informaciją visuomenei iš įvykio vietos. Kodėl tai didelė problema ir kodėl žurnalistai turi būti apsaugoti?
– Reikia suprasti ir susitaikyti, kad karas nėra įprasta žurnalisto darbo aplinka visais atžvilgiais. Nuo galimų pavojų ir rizikos iki to, kur galima patekti, ką galima rašyti, ko negalima, kaip tai daryti ir pan. Ir čia yra keli aspektai. Pirmasis – valstybės siekis išlaikyti piliečių motyvaciją priešintis, o tai daryti skelbiant neigiamas žinias yra sudėtinga. Į karą daug drąsiau eis vyras, kuris girdi, kaip jo šalies kariuomenė laimi, o priešas triuškinamas, negu tas, kuris žinos, kad vyksta apylygė kova ir kad jo valstybei nelabai gerai sekasi. Todėl valstybė, siekdama išlikti, privalo užsiimti propaganda, tik šiuo atveju ji skirta bendram šalies labui.
Asmeninis archyvasAntras aspektas – žvalgybų darbe stipriai išaugusi viešųjų šaltinių analizės (OSINT) reikšmė. Kitaip tariant, viską, ką paskelbia žurnalistai, stebi priešiška žvalgyba ir iš to dėlioja bendro paveikslo vaizdą. Ir atsiranda paradoksas – kuo valstybė demokratiškesnė ir žiniasklaida turi mažiau apribojimų, tuo priešiška valstybė gauna daugiau jautrios informacijos, kuri jai gali padėti. Kitaip tariant, kuo žurnalistai pateikia daugiau informacijos, tuo labiau gali pakenkti savo valstybei. Tačiau informacijos nepateikimas ar jos nuslėpimas nubraukia tą vieną iš ribų, kuri skiria demokratinę santvarką nuo autoritarinės.
– Vykstant karui žurnalistas yra stebėtojas ar teisingumo ieškotojas?
– Manau, kad visų pirma tai priklauso, ar žurnalistas yra vienaip ar kitaip susitapatinęs ar susijęs su viena iš kariaujančių pusių. Tai kaip sporto rungtynėse. Jeigu žaidžia tavo šalis arba esi su ja susitapatinęs, žaidimą komentuosi vienaip. Jeigu žaidžia tų šalių sportininkai, kurių tų nepažįsti, neturi jokių politinių ar socialinių sąsajų, komentuosi turbūt daug objektyviau. Taip ir su žurnalistika kare. Kiekvienos kariaujančios pusės žurnalistai temps paklodę į savo pusę, o kitos veiksmus vadins propaganda.
Dar vienas svarbus dalykas – savicenzūra. Dirbant šiuolaikiniuose konfliktuose sunku tikėtis vienam žurnalistui nušviesti karą iš abiejų pusių. Dažniausiai dirbama vienoje ir nesiblaškoma. Atsiranda įdirbis, pažintys, draugai, kurie dėl tavęs nuoširdžiai stengiasi ir nori padėti, nes tu karą rodai iš jų pusės. Kita vertus, norėdamas dirbti toliau, negali labai stipriai kritiškai rašyti apie savąją pusę. Pirmiausia, tavimi liks nusivylę kontaktiniai žmonės, kuriuos turi kariuomenėje ir kitur, o iš kitos pusės – saugumo tarnybos ar Užsienio reikalų ministerija tau gali tiesiog neišduoti būtinos darbui akreditacijos. Todėl tokiose situacijose turi sugebėti nuolat laviruoti tarp noro bei galimybės pateikti informaciją ir noro toliau ten dirbti.
Tačiau norą ieškoti teisybės privalo turėti geras žurnalistas. Ir ne tik dirbdamas karo zonoje.
– Kas sunkiausia emociškai atsidūrus karo zonoje?
– Sunkiausia būna ne ten dirbant. Karo zonoje beveik be pastangų prisitaikai prie to gyvenimo ir iššūkių. Sunkiausia man būna grįžus, kai vėl grįžti į pūkuotą ir saugų gyvenimą. Iki šiol sunku suvokti ir apibūdinti tą būseną, bet kare jautiesi gyvas ir tikras. O grįžus vėl tenka prisitaikyti prie pseudokomfortiškos rutinos, intrigų, regis, beprasmių problemų ir darbų. Ir tas „tikrumo“ pojūtis nėra mano sugalvotas. Apie tai kalba labai daug ten pabuvusių.
Karas įtraukia. Ir dažnai tie, kurie kiek ilgiau pagyvena karo zonoje, grįžę vėl veržiasi atgalios. Nes ten viskas paprasčiau ir tikriau. Lieka tik pagrindiniai Maslow piramidės poreikiai: saugumas, maistas ir šiluma. Nereikia aiškintis, kodėl ne taip pažiūrėjai, kodėl iškart neatrašei el. laiško, kodėl nenupirkai cinamoninių bandelių su citrinų prieskoniu ar neparodei posūkio vairuodamas. Ten viskas paprasčiau – arba esi gyvas ir sveikas, arba ne.
Ir atsiranda paradoksas – kuo valstybė demokratiškesnė ir žiniasklaida turi mažiau apribojimų, tuo priešiška valstybė gauna daugiau jautrios informacijos, kuri jai gali padėti.
– Ką galėtumėte patarti skaitytojams, kaip pasiūlytumėte jiems vertinti pasaulyje vykstančius įvykius, kad būtų kritiški ir netikėtų skleidžiamomis melagienomis?
– Viską vertinti kritiškai. Net ir tą informaciją, kurią pateikia „draugiška žiniasklaida“. Tai nereiškia, kad ji meluoja. Tai reiškia, kad kiekviena pusė stengiasi labai tendencingai pateikti informaciją ir nesibodi pačių įvairiausių priemonių. Šiame procese nemažą dalį sudaro ir pačių žurnalistų objektyvumas ir suvokimas arba nesuvokimas, kokią įtaką visuomenės nuomonės formavime jie atlieka. Tai nėra tiesiog darbas, kurį jie turi padaryti. Žurnalistai turėtų ne plaukti bendrai suformuota nuomone, o kiek įmanoma parodyti gyvenimo realybę. O tą realybę gali pamatyti tik gyvai.
Ne kartą pats tuo įsitikinau, kai perskaitęs vienpusiškas naujienas nuvyksti į realų gyvenimą ir supranti, kad tai, ką skaitei, švelniai tariant, nėra tiesa. Arba mažų mažiausiai pateikta labai vienpusiškai. Taip buvo keliaujant kartu su migrantais nuo Sirijos sienos, taip buvo Maidane, taip neretai būna ir Ukrainos fronte. Būna, kad kai kurie dalykai stipriai skiriasi nuo to, kas rašoma ir ką matai savo akimis.
Daug žurnalistų pastarąjį dešimtmetį tapo tinginiais, kuriems nesinori palikti šilto redakcijos lizdelio. Darbas nuotoliu, interviu telefonu, greitos sensacingos antraštės, skuba, nenoras gilintis į temą, o neretai ir baimė apginti savo nuomonę. Prisitaikymas prie esamos situacijos. O tokioje būsenoje mažiausiai norisi jaukti tą patogų gyvenimą ir atlaikyti galbūt kitokią nuomonę. Ne tą, kurią perskaitei „Telegram“ kanale, o tą, kurią pats susidarei eidamas, patirdamas ir bendraudamas su žmonėmis tiesiogiai. Nes yra baimė ne tik važiuoti į karą. Yra ir baimė aprašyti, ką ten pamatei.
Asmeninis archyvas– Ar Lietuvos žiniasklaidoje karinis konfliktas ir Ukrainos politinės aktualijos nušviečiamos objektyviai, ar yra tam tikrų nutylėjimų apie „nepatogias“ žinias?
– Lietuvoje Ukrainos aktualijos nušviečiamos labai vienpusiškai. Ir tai visiškai nesunku pastebėti. Kasdien skaitome, kiek ukrainiečių kariai neutralizavo Rusijos karių, atliko diversijų, sunaikino priešo technikos ir pan. Tačiau beveik nerasime (nebent išimtiniais atvejais) atvirkštinės informacijos. Jeigu kalbama apie rusų atakas, tai bus nukentėję civiliai, vaikai, ligoninės ar prekybos centrai. Niekur nekalba apie karinius nuostolius arba kas buvo įsikūręs tuose prekybos centruose ar kultūros įstaigose. Nepopuliari tema, tačiau dirbdamas Ukrainoje ir kalbėdamasis neoficialiai beveik visuomet gaudavau atsakymą, kad rusai nešaudo šiaip sau – tuos objektus, kurie buvo atakuojami, vienaip ar kitaip naudojo kariškiai. Arba būdavo taikomasi į juos, tačiau raketa ar dronas jų nepasiekęs nukrisdavo į civilinę infrastruktūrą.
Iš kitos pusės, kare, kuris tave liečia, negali būti neutralus, tačiau nereikia ir užsiliūliuoti vienpusiška informacija.
– Kokie pagrindiniai iššūkiai būtų Lietuvos žurnalistams šalyje paskelbus karo ar nepaprastąją padėtį?
– Lietuvos redakcijos daugiau ar mažiau ruošiasi darbui pavojingomis sąlygomis. Tiesa, dauguma redakcijų ruošiasi simboliškai. Nupirktos dvi trys šarvinės liemenės redakcijos žurnalistams yra geriau negu nieko, tačiau realybėje tai būtų tik simbolinė apsauga žmonėms, kurie liktų dirbti savo darbo.
O liktų ne visi. Kaip ir Ukrainoje. Ir kartais gal visai ne tie, kurie garsiausiai šaukė apie atsidavimą. Vienaip ar kitaip, žiniasklaida Lietuvoje veiktų ir išgyventų. Klausimas tik dėl to, kiek žus kolegų ir koks išliks profesionalumas. Pradžioje bus chaosas ir suirutė. Bet viskas pamažu susistyguos. Kaip ir Ukrainoje, dalis žurnalistų turbūt išeis savanoriais ginti šalies ir netrukus žus, kažkas išvažiuos į užsienį, kažkas pasiliks, kažkas prasigers, o kažkas atras save iš naujo. Daug čia nesuprognozuosi. Nemanau, kad žurnalistika bus išskirtinis sektorius.
Ruoštis turime dabar. Ir ne darbui okupacijoje, o tam, kad tos okupacijos nebūtų.
Iššūkis bus bendruomenę nuo nemokamų mėsainių, virtuvėlių, koncertų, kokteilių ir stalo teniso turnyrų perorientuoti į darbą karo ar kitokiomis sudėtingomis sąlygomis. Juk mes nežinome, koks karas bus pas mus. O gal net ne karas, bet situacija, kai visiems reiks susitelkti. Pavyzdžiui, košmarinimas dronų atakomis. Mano manymu, žurnalistai dabar per daug pripratę prie patogaus ir komfortiško gyvenimo, dėl to stipriai išsikreipia jų vertybinis stuburas. Persiorientuoti iš tokios pozicijos į atsidavusį darbą iš idėjos bus sunku. Juk didžiąja dalimi žurnalistika – privatus verslas. Todėl turbūt jau dabar vertėtų užduoti sau klausimą, o ką aš darysiu, jeigu prasidėjus karui mano portalo ar televizijos savininkas nuspręs uždaryti redakciją ir nebetęsti veiklos dėl per didelės rizikos ir kaštų jo verslui. Kur tuomet būsiu aš ir kaip elgsiuosi netekęs pajamų? Ieškosiu padienio darbo ar tęsiu savo misiją iš idėjos?
Naivu tikėtis, kad okupuotoje šalyje, kad ir slapta, galėtų veikti nepriklausomi žurnalistai. Visų jų laukia panašūs pasirinkimai – arba kolaboruoji, arba pradingsi amžiams duobėje su kalkėmis. Tikėtis, kad dirbsiu okupacijoje kaip nepriklausomas žurnalistas ir būsiu tas „laisvas žodis“, yra mažų mažiausiai naivu, bet realiau kalbant – visiškas kvailumas ir nesupratimas, ką daro rusai.
*****susije*****
Ruoštis turime dabar. Ir ne darbui okupacijoje, o tam, kad tos okupacijos nebūtų. O tam reikia susitelkti. Ir čia kaip žurnalistams iškyla daug rimtų klausimų. Kaip dirbsime, jeigu ateis diena X – bandysime ginti žurnalistikos ar vis dėlto valstybės principus ir tikslus? Kai tai prasidės, abiejų tikslų suderinti nebus įmanoma. Ir dar reiks atsakyti, o kur rasti tą ribą? Tarp vertybių, kurios buvo diegiamos, kol buvo lengvas ir patogus gyvenimas, ir tų pasirinkimų, kuriuos ir atnešė tas geras gyvenimas ir silpnumas. Žurnalistams irgi.
Todėl pagrindiniai žurnalistų iššūkiai karui atėjus bus ne juridiniai – galima ar negalima, o vertybiniai – kas aš esu ir ką galiu padaryti dėl savo šeimos, draugų ir šalies. Ar man tas pats, kas vaikščios po mano ir mano tėvų namus, ar man tas pats, kas bus su mano šeima, tėvais ir senelių kaimu, kuriame užaugau? Atsakymą kiekvienas turime surasti pats.
V. Balkūnas
- Gimė 1982 m. Varėnoje.
- 2024 m. Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos magistro laipsnį.
- 2007–2015 m. „Lietuvos ryto“ fotožurnalistas ir operatorius.
- Nuo 2015 m. naujienų portalo 15min fotožurnalistas, tyrimų skyriaus žurnalistas.
- Straipsniai, fotografijos, vaizdo medžiaga buvo publikuoti „The Wall Street Journal“, „The New York Times“, „Die Zeit“, „Hufvudstadsbladet“, AFP, AP agentūrose.
- Reportažus rengė iš Kosovo, Afganistano, Ukrainos ir Kalnų Karabacho karo zonų, 2015 m. Maidano revoliucijos Kyjive. 2015 m. rengė reportažus apie migrantų krizę, sekdamas paskui prieglobsčio prašytojus nuo Sirijos sienos iki Vokietijos, 2016 m. fotografavo ir rašė apie migrantų krizę iš Graikijos ir Makedonijos pasienio, Sicilijoje esančių migrantų stovyklų.
