Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (KT) teisėjas Vytautas Mizaras teisininkus, kurie užsiima teisės aiškinimu ir taikymu, vadina menininkais. Interviu apžvalgininkei Agnei Piepaliūtei teisėjas pasakojo, kokios yra didžiausios teisinės sistemos problemos ir kodėl nepopuliarumo nereiktų bijoti.
– Esate KT teisėjas, prieš tai beveik 20 metų buvote advokatas, kiek dažnai jūsų veikloje reikėjo taikyti LR Konstituciją, kai praktikavote kaip advokatas?
– Nesvarbu, kurioje teisės kryptyje vykdai veiklą, dažniau ar rečiau egzistuoja tiesioginis Konstitucijos taikymas ir aiškinimas arba susidūrimas su ja kaip aukščiausiąja teise. Advokato veikoje tai dažnas reiškinys. Netgi teisminėse bylose, kurias vedžiau, atstovaudamas klientams, buvo tokių atvejų, kai pagrindinės pozicijos buvo paremtos atitinkamomis Konstitucijos doktrinomis. Tai galbūt įprasta arba natūralu, nes gindami ir pristatydami savo pozicijas pirmiausia turėtume remtis šiuo ypatingu dokumentu kaip tiesioginio taikymo aktu, aukščiausiąja teise. Stebint iš šalies atrodo, kad advokatų pristatomose pozicijose kartais per mažai ja remiamasi, nes, teisės aiškinimo požiūriu, tai yra teisė be spragų. Kitaip tariant, bet kuris žemesnės galios aktas pirmiausia vertinamas būtent Konstitucijos požiūriu. Jau vien dėl to yra daug erdvės ir advokatų veikloje tiesiogiai remtis pagrindiniu Lietuvos įstatymu.
– Ar tapęs KT teisėju pradėjote Konstituciją matyti kitaip, nei būdamas advokatu?
– Kasdienėje advokato veikloje arba kitoje teisės sistemos dalyje, bet ne KT, labai įprasta pirmiausia taikyti ir aiškinti teisę pagal ordinarinius įstatymus, kurie yra žemesnės galios. Pradėjus dirbti KT, reikėjo laiko savo mąstymui adaptuoti, kad Konstitucija yra aiškinama ne pagal kitus įstatymus, kaip Civilinis ar Baudžiamasis kodeksai, bet pirmiausia pagal ją pačią. Kiti įstatymai, teisės šakos yra aiškinamos Konstitucijos pagrindu, o ne atvirkščiai. To, matyt, nelabai galima išmokti iš vadovėlių, knygų, tik tiesiogiai prisiliečiant prie oficialios Konstitucinės doktrinos kūrimo ir aiškinimo.
KT darbo esmė yra vertinti kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Todėl negalime kitų įstatymų aiškinti pagal kitas teisės šakas – tik per Konstitucijos prizmę. Teismas turi rasti konstitucinius argumentus, kaip kitas įstatymas arba jame įtvirtinta elgesio taisyklė atrodo Konstitucijos požiūriu, kaip ji telpa į joje numatytą apsaugą, normas. Spręsdami bylą aiškinamės, ar konkretus teisės aktas arba jo dalis atitinka Konstituciją ar ne. Nes priešingu atveju nebūtų įmanoma išspręsti atitikties klausimo. Tačiau to nepavadinčiau problema – veikiau posūkiu. Natūralu, kad, kol nesi oficialusis Konstitucijos prižiūrėtojas, tol su tuo tiesiogiai negali susidurti. Tik šiame darbe ir veikloje gali tai pajausti ir suprasti.
– Advokatas ir KT teisėjas – kokius esminius skirtumus matote tarp šių profesijų ir kas yra sunkiausia kalbant apie kiekvieną iš jų?
– Iš karto pasijautė skirtumas, ir esminis. Advokato veikloje nesvarbu, ar advokatas praktikuoja privačiame biure ar didelėje advokatų kontoroje, jis individualiai priima strateginius sprendimus: kaip atstovauti klientui, kokias pozicijas pristatyti, kuo jas grįsti, kokiais žodžiais išsakyti argumentus. Yra gana didelė profesinės kūrybos ir saviraiškos laisvė. Darbas grindžiamas individualumu ir asmenine atsakomybe klientui, kolegoms. Kiekvienas advokatas su klientu kuria išskirtinį santykį. O teisme, ne tik KT, egzistuoja tik kolegialus darbas. Visos pozicijos, sprendimai, kreipimaisi, prašymai, klausimai, ar tai nagrinėtina ar ne, priimami balsų dauguma, be jos niekas negali būti patvirtinta.
Aiškindami Konstituciją pagal prieš 30 metų egzistavusius visuomeninius santykius, neatsižvelgtume į šių dienų kontekstą.
KT sudaro devyni teisėjai, todėl turi būti mažiausiai penki balsai, kad būtų priimtas bet koks sprendimas arba pozicija. Egzistuoja siauresnė minčių dėstymo laisvė. Jeigu dauguma nepritars kurio nors teisėjo pristatomai pozicijai, jos nebus. Tai yra visiškai kolegialaus darbo principu pagrįsta veikla. Tai pasireiškia ne tik priimant pačius sprendimus, balsuojant už juos, bet ir rašant sprendimų arba nutarimų kaip baigiamųjų aktų tekstus. Teisėją saisto ne tik kitų teisėjų nuomonės dėl žodžių, sakinių, argumentų, bet ir jau egzistuojanti oficialioji KT doktrina. T. y. jeigu KT tam tikru klausimu jau yra per beveik 30 veiklos metų pasisakęs, sunku būtų įsivaizduoti, ko reikėtų, kad šiandien tuo klausimu KT pasisakytų kitaip, negu pasisakęs ankstesnėje jurisprudencijoje.
– Konstitucijos aiškinimas negali kisti?
– Jei pasikeičia visuomeniniai santykiai, atsiranda naujų poreikių tam tikro klausimo kontekste ar keičiasi pats teisinis reguliavimas, tai gali būti objektyvus pagrindas iš naujo interpretuoti oficialiąją konstitucinę doktriną. Galbūt kartais KT teisėjo veikloje norėtųsi daugiau saviraiškos laisvės dėstant mintis, bet, kita vertus, suprantu, kad tas priklausomumas nuo daugumos ir nuo jau egzistuojančios oficialiosios doktrinos priimant sprendimus užtikrina Konstitucijos stabilumą. Manau, būtų daug blogiau, jeigu kas trejus metus pasikeitus teisėjų sudėčiai jurisprudencija būtų pradėta aiškinti kitaip negu prieš tai.
– Kiek Konstitucija yra gyvas organizmas?
– Nepaisant to, kad yra ir originalistinio Konstitucijos aiškinimo šalininkų, Konstitucinis Teismas yra išplėtojęs gyvosios Konstitucijos aiškinimo doktriną, kurios šalininkas ir pats esu. Pastarosios doktrinos šalininkai teigia, kad Konstitucijos stabilumą saugo gebėjimas aiškinti dokumentą pagal egzistuojančius visuomenės poreikius ir realijas. Aiškindami Konstituciją pagal prieš 30 metų egzistavusius visuomeninius santykius neatsižvelgtume į šių dienų kontekstą.
Daugelio dalykų net nebuvo tuo metu, pavyzdžiui, tokios technologinės pažangos, kuri iškėlė didelių klausimų ir iššūkių. Tokiu atveju reiktų keisti Konstituciją, bet tam, kad tai neįvyktų, nes tada apie stabilumą negalime kalbėti, turime ją aiškinti taip, kad aukščiausioji teisė atlieptų visuomenės santykius. Kalbu ne apie Konstitucijos normų aiškinimo kaitą, bet apie tai, kad ta pati norma gali nusidažyti įvairiomis spalvomis priklausomai nuo to, kokiu laiku ir pagal kokius poreikius ji turi būti aiškinama taip, kad geriausiai tarnautų tuo laiku gyvenančiai visuomenei, žmonėms ir valstybei.
Netgi dabar, kai kalbame apie karą, visas jo grėsmes, manau, kad Konstitucija, kuri dabar galioja, atliepia ir atlieptų visus iššūkius ir poreikius, kurie atsirastų esant krizinei situacijai. Taip pat kaip ir pandemijos laikotarpiu – keitėsi įstatymai, bet ne Konstitucija, ji leidžia spręsti ir modeliuoti įvairius visuomenės būvius.
– Kaip pamatuojate, kad tas pokytis visuomenėje įvyko?
– Objektyviai. Tai ne taip sudėtinga, nes tai diktuoja ir rodo tam tikri objektyvūs reiškiniai, faktai. Pavyzdžiui, KT šeimos sampratą yra aiškinęs 2011 ir 2019 m.
Konstitucijos 38 straipsnio viena nuostata sako, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, kita – kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Vieni sako, kad įstatymų leidėjas ir Konstitucijos rengėjai, tik neaišku, kuo jie remiasi taip sakydami, turėjo omeny tik santuokinę šeimą, kad tik tokia šeima yra visuomenės pagrindas.
Bet KT paaiškino, kad yra egzistuojantys realūs poreikiai, faktai, visuomeniniai santykiai, kai žmonės gyvena lygiai tokį patį šeimos gyvenimą nesudarę santuokos. Tai yra objektyvus reiškinys visuomenėje, kuris leidžia KT paaiškinti, kad aukščiausios teisės, kurios viena paskirčių yra tarnauti žmonėms ir visuomenei, norma apima ne tik santuokines šeimas.
Kitas pavyzdys – šiuolaikinės technologijos, kurių nebuvo anksčiau. Taip pat žiniasklaidos samprata – ji kinta, šiandieną kalbame apie kitokias jos formas, priemones, kuriomis skleidžiama informacija, nei prieš 30 metų.
– Dauguma kuriame vienokį ar kitokį turinį socialiniuose tinkluose. Tam tikru atžvilgiu visi tapome žiniasklaida?
– Konstitucijos požiūriu, svarbu apginti teisę gauti ir skleisti informaciją, nesvarbu, ar tai yra žiniasklaidos priemonės ar ne. Apibrėžti, kas yra žiniasklaidos priemonės, jau yra Visuomenės informavimo įstatymo paskirtis.
Tačiau man mistiškiausia sąvoka yra „žurnalistas“. Jeigu manęs klaustumėte, kas yra žurnalistas, nežinau, kaip atsakyti, kas šių dienų kontekste yra laikytina žurnalistu. Ar tas, kuris turi tokį išsilavinimą, ar tai jau bet kas, kas skleidžia informaciją? Tai yra sudėtingas klausimas, manau, blogai, jog šiandien nueita taip plačiai, kad žurnalistu gali pasivadinti bet kas. Pagal bendrosios kompetencijos teismų patirtis žiniasklaidos priemonė yra labai plačiai suprantama, įskaitant netgi ir socialinių tinklų aktyvistų ar tinklaraštininkų atvejus. Pastarieji gal dar aktualūs, bet, atrodo, eina iš mados.
Kuo aukštesnės kvalifikacijos ir kompetencijos teismas, tuo jis yra labiau nepriklausomas, nešališkas, drąsus ir laisvas.
– Galbūt jie tiesiog persikelia į kitas platformas, pavyzdžiui, feisbuką.
– Taip. Tai šiandien labai mistinės sąvokos. Būtų įdomi diskusija, jeigu kiltų konstitucinis klausimas šiuo požiūriu. Kurie subjektai patenka į kvalifikuotos žiniasklaidos sklaidos apimtį, kas pagal Konstituciją laikytina žiniasklaidos priemone arba žurnalistu, kas turi papildomų teisių, palyginti su kitais informacijos skleidėjais.
– Konstitucijoje aiškiai įtvirtinta žodžio laisvė, kurią pastaruoju metu pabrėžia įvairios jėgos. Galbūt kartais tuo piktnaudžiaujama?
– Pas mus kažkodėl užmirštas Konstitucijos 28 straipsnis, kad kiekvienas naudojamės teise ir savo laisve tiek, kiek nesuvaržome kitų žmonių teisių ir laisvių. Ši konstitucinė nuostata tapo ypač reikšminga kai kuriose jau išnagrinėtose bylose, susijusiose su buvusiu teisiniu reguliavimu pandemijos laikotarpiu. Nutarime byloje dėl nušalinimo nuo darbo buvo aiškiai išdėstyta, kad tais atvejais, kai žmogaus profesija patenka tarp tų, kurioms buvo nustatytas reikalavimas reguliariai testuotis arba pasiskiepyti, nevykdant to, asmuo gali būti nušalinamas.
Buvo keliamas klausimas, ar tai teisinga, ar pagrįsta įstatyminiu reguliavimu? Teismas pasakė, kad toje konkrečioje byloje tai neprieštarauja Konstitucijai. Pabrėžė, kad toks apribojimas susijęs su tuo, kad kolegos, žmonės darbinėje aplinkoje jaustųsi saugiai ir nebūtų sudaryta grėsmė jų teisei į sveiką darbo aplinką ir sveikatą. KT nuomone, toks teisės į darbą įgyvendinimas nesitikrinant, nesiskiepijant sudaro potencialią ir realią grėsmę kitų žmonių sveikatai.
– Grįžkime prie jūsų dviejų profesinių laukų. Kaip į teisę į teisingą teismą žiūri advokatas V. Mizaras ir kaip į tai žiūri KT teisėjas V. Mizaras?
– Iš esmės vienodai. Kaip advokatas ir kaip teisėjas teisingą teismą suprantu analogiškai – tai aukštos kompetencijos, sugebantis priimti nešališkus sprendimus, profesionalų teismas. Toks, kuris savo sprendimais nenustato kokių nors objektyvių tiesų, bet geba argumentuoti poziciją tinkamais argumentais, atsakyti į šalių iškeltus klausimus, o ne juos ignoruoti. Svarbiausia, teismas turi būti nešališkas ginčo sprendėjas, vertinantis byloje pateiktus įrodymus ir kalbantis būtent jų pagrindu tam tikrais reikalingais konkrečioje byloje argumentais. Tai yra susiję su pasitikėjimo teismais problema.
– Kodėl, jūsų požiūriu, Lietuvoje yra toks didelis nepasitikėjimas teismų sistema?
– Toks teismų likimas – būti nepopuliariems. Jie niekada nebuvo itin mėgstami, ir nemanau, kad apskritai kada nors turės didelį pasitikėjimą. Tai ne politika. Teismai yra profesionalai, jie net neturi galvoti apie savo populiarumą. To net nelabai traktuoju kaip problemos.
Turime suprasti, kad teismas visada bus pagal savo prigimtį tokia valdžia, kuriai lemta, kad ja kas nors, matyt, nepasitikės ir nebūtinai bus populiari. Nes jis dažniausiai sprendžia konfliktą ir nereta baigtis, kad viena šalis lieka nepatenkinta. Kuo aukštesnės kvalifikacijos teismas, tuo jis yra labiau nepriklausomas, nešališkas, drąsus ir laisvas. Pagrindinė jų misija – nešališkai teisės požiūriu priimti sprendimą, nepaisant to, patiks jis kam nors ar ne. Net ir KT yra gavęs kritikos ir pylos iš kitų valdžios institucijų, kurios būdavo nepatenkintos tam tikrais KT sprendimais, bet mes negalime vaikytis populiarumo ir siekti kam nors įtikti.
Tačiau matau problemą, kad asmenys ne visada supranta, kodėl teismas priėmė būtent tokį sprendimą. Kai dirbau advokatu, ši problema buvo matyti ryškiau. Šalys labiausiai nepatenkintos ne dėl to, kad jų atžvilgiu priimtas nepalankus sprendimas, o dėl to, kad jos nesupranta, kodėl priimtas toks sprendimas – trūksta paaiškinimo argumentuose. Teismui atrodo, kartais ir KT dirbant, kad viskas aišku, bet tai nereiškia, kad to pakanka šalims. Teismas negali sau rašyti sprendimo. Jis rašo ir priima sprendimą būtent tiems, kieno ginčą sprendžia. Kuo daugiau bus palikta neaiškumų dėl pozicijos, tuo bus daugiau nepasitikėjimo teismų sprendimais.
Konstitucijos nuostata dėl valstybių įsipareigojimų aplinkos apsaugos srityje tikrai stiprės ir taps aktualesnė.
Tačiau nepasitikėjimo teismais reiškinys yra gerokai perdėtas. Atrodo, kad viena priežasčių – netinkamas informacijos apie teismų darbą perteikimas viešojoje erdvėje. Žurnalistai irgi turi gebėti paaiškinti ir pakomentuoti teismų pozicijas ir sprendimus, dažnai iškelia tik negatyvius dalykus, per mažai kreipdami dėmesį į pozityvius, žmonėms, visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus. Yra valstybių, kur tik tam tikros kompetencijos ir kvalifikacijos žurnalistai gali dirbti su teismais. Atrodo, kad nepasitikėjimo problema kyla ne tik iš teismų tiesiogiai.
– Kuris, jūsų nuomone, pats svarbiausias teisės principas teisėjo veikloje?
– Teisės principų požiūriu pirmoje vietoje matau sąžiningumą, lygiateisiškumą, asmens, visuomenės ir valstybės interesų derinimą.
– O kokios asmeninės teisėjo savybės?
– Tas pats sąžiningumas, atvirumas įvairioms nuomonėms, nešališkumas, drąsa ir labai aukšta kompetencija.
– O kokios gero advokato?
– Visada elgtis taip, kad nebūtų neteisėto teisės pritaikymo jo atstovaujamo kliento, o kartais netgi ir platesnio rato visuomenės atžvilgiu. Kaip jis tai padarys – tai jo kūryba. Teisininkus, ypač tuos, kurie susiduria su teisės taikymu ir aiškinimu, laikau savotiškais menininkais.
Patiks ar nepatiks spalvos, kompozicija – nesvarbu. Svarbu, kad teisininko pozicija aiškinant teisę ir ją taikant būtų tokia, kuri gebėtų pirmiausia aiškiai atskleisti ir parodyti paties teisininko viziją apie pasaulio supratimą aiškinant ir taikant teisę. Ir, žinoma, kad ji būtų visgi tokia, kuri užkirstų kelią neteisėtumui prasibrauti į žmonių, visuomenės ir valstybės gyvenimą.
– O ką rekomenduotumėte pakeisti, kalbant apie bendros kompetencijos teismus?
– Nežinau, ar aš jau tas, kuris gali dalyti rekomendacijas bendros kompetencijos teismams. Reikia padirbėti juose. Tačiau tikrai būtina keisti darbo sąlygas. Teismams sudarytos nepakankamai geros, kartais net blogos darbo sąlygos. Kitaip tariant, labai norėtųsi palinkėti atsakingo kitų valdžios institucijų požiūrio į teismus. Turi būti sudarytos tinkamos sąlygos vykdyti teisingumą. Manau, kad šiandien jos tokios nėra. Trūksta padėjėjų ir pagalbos, niekas nenori dirbti už 600–800 eurų atlygį, teisėjas paliktas vienas, o finansavimas – prastas.
Finansavimas turi būti ne toks, kad kiekvienais metais teismų vadovai turi eiti ir derėtis dėl biudžete skiriamų eilučių išlaidoms. Ir finansavimas turi būti toks, kad užtikrintų teismų orumą ir teisingumo vykdymą. Nes, na, jeigu šiandien Aukščiausiojo Teismo teisėjas gauna 2,5 tūkst. – kaip taip gali būti?
– Atrodo, kad geriau privačiai praktikuoti.
– Tai priklauso nuo paskiro pasirinkimo, – privačioje praktikoje iš pradžių irgi nebus finansiškai patrauklu, bet paprastai bus perspektyva augti. O teisėjas šiandien, kaip ir prieš dešimt metų, gauna tą patį atlyginimą. Na, būna tam tikra indeksacija, bet ji iš esmės nekeičia gaunamo atlyginimo sąlygų.
– Kiek, jūsų vertinimu, reali galimybė Lietuvoje, kad susidarytų teisės viršenybės griūties atvejis, kurį matome Vengrijoje, Lenkijoje?
– Žinote, jeigu taip idealiai žiūrėtume, tai galima sakyti, kad ne, mes esame atsparūs. Kita vertus, pasižiūrėję, kaip viskas įvyko Lenkijoje ir Vengrijoje, matome, kad viskas priklauso nuo politikų ir politinių jėgų interesų. Ten jokių išorinių veiksnių, priežasčių nebuvo, slypėjo vidinės priežastys. Lietuvos kontekste tokių paskatų, kokios buvo šiose šalyse, nematau. Tačiau viskas yra trapu. Dabartiniame pasaulyje visi turime būti atsakingi savo išgalėmis, veikla, darbais. Turime atiduoti viską, kad apgintume demokratiją – būtent tokią, kuri yra šių dienų Europoje, nes nieko geresnio pasaulyje už demokratiją nėra.
Istorija rodo, kad visų problemų priežastys buvo nacionalinių, stiprių valstybių tarpusavio konfliktai. Tai, ką išgyvena Europa po Antrojo pasaulinio karo, yra visiška priešingybė. Stiprėjant paskirose valstybėse nacionalistinėms, dažnai radikalioms kraštutinėms politinėms jėgoms, atsiranda grėsmė dabartinei europinei integracijai, kurios vienas veikimo pagrindų – pasidalytoji suverenių galių priimti tam tikrus sprendimus kompetencija. Ne tik valstybių narių, bet ir ES įstatymų leidėjas turi tam tikrose srityse galią priimti sprendimus.
Gerai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gerbia ES ir tarptautinę teisę, nemato konflikto su Konstitucija, nes sako, kad pati narystė ES ir geopolitinė transatlantinė integracija yra saugotinos konstitucinės vertybės. Bet, pavyzdžiui, Vengrijos Konstitucinis Teismas 2022 m. kovo mėnesį priėmė sprendimą, kuriuo pasakė, kad ES teisė, susijusi su pabėgėlių teisių reguliavimu ir apsauga, neatitinka Vengrijos konstitucinės tapatybės, nacionalinio identiteto, nes ji jam sudaro grėsmę. Jų manymu, toks ES teisės aktų taikymas, susijęs su pabėgėlių apsauga, sudaro pavojų vengrų tautos genofondui. Turima omenyje, kad, jeigu Vengrija turės įsipareigojimus priimti kitų kultūrų ir religijos žmones, šalis pasikeis kaip tauta.
Kai kas pradeda jausti, kad Europa tampa ne visai tokia, kokia buvo pagal savo papročius, kultūrą. Tai yra viena rimtesnių problemų Europos ateičiai, kitaip tariant, nacionalistinės politinės jėgos gali stiprėti. Tokiems reiškiniams prasidėjus iš karto atgimsta nacionalinės valstybės idėjos. Sunku pasakyti, ar sugebėtų nacionalinės valstybės atskirai išsaugoti ir išlaikyti tokią demokratinę santvarką, kokia yra dabar – liberalioji demokratija, pliuralistinės visuomenės idėja kaip konstitucinė vertybė.
– Jūsų nuomone, ar šiuo metu tinkamai veikia trijų valdžių pasidalijimo principas Lietuvoje?
– Taip, tai nulemta pačios Konstitucijos, nes ji gerai yra sureguliavusi ir padalijusi kompetencijas įstatymų leidėjui ir vyriausybei, ypač nesuteikiant deleguotosios įstatymleidystės vyriausybei, o tik vykdomąją galią. Labai aiškiai atskyrė ir padarė vykdomosios valdžios mišrų su prezidentu ir vyriausybe modelį. Teisminė valdžia pasižymi aiškia atskirtimi su išryškintomis kompetencijomis ir funkcijomis. Net kai kyla tam tikrų klausimų dėl užsienio politikos, teisinės problemos nematau, ji – politinė. Manau, kad kada nors KT sulauks bylos šiuo aspektu, nes kol kas jis dar tikrai mažai yra ką sprendęs dėl užsienio politikos gairių aiškinimo pagal Konstituciją. Nors tai neaiškumų keliantis klausimas, bet jis kyla ne tarp įstatymų leidėjo ir Vyriausybės, bet tarp vykdomosios valdžios mišraus modelio kontekste.
Per pandemiją buvę konfliktai ir ginčai taip pat ne problema. Pagal Konstituciją yra aišku, kas ką turi daryti toje situacijoje. Galima sakyti, kad Vyriausybė ir įstatymų leidėjas galėjo geriau susiderinti veiksmus, bet tai yra žemesnio lygio, darbiniai klausimai, iš kurių nekyla konceptualių iššūkių.
– O kokie yra didžiausi iššūkiai kalbant apie teisinę sistemą, per konstitucines nuostatas?
– Buvau užsiminęs apie galimą didėjantį konfliktą tarp nacionalinio identiteto ir ES integracijos. Bet pagal dabartines gaires, kurios yra numatytos Konstitucijoje, KT praktikoje, neturėtų iškilti konfliktų aiškinant, kas yra valstybės suvereniose galiose, užtikrinant nacionalinio identiteto apsaugą.
ES bet kokį panašų konfliktą, kaip Vengrijoje ir Lenkijoje, gali sukelti politikai. Šį konfliktą gali sustiprinti ES arba supranacionaliniai teismai, kurie nesugebėtų aiškinti ir taikyti teisės gyvai, t. y. pagal realius pokyčius, poreikius ir iššūkius, kurie dabar egzistuoja. Turėdami omenyje, kad dauguma teisės buvo sukurta ir priimta taikos, gerovės Europoje sąlygomis, dabar situacija iš tikrųjų yra pakitusi, nes gerovės tokios, kokia ji buvo iki 2022 m. vasario 24 d. arba galbūt net iki pandemijos, neturime.
Sąlygos, situacija pasikeitė taip, kad atsiranda kartais poreikis adaptuoti teisės aiškinimą, o gal net ir imtis rašytinės teisės pakeitimų. Jeigu nebus sugebama pradėti aiškinti ir taikyti teisės pagal naujas realijas, tada tokiam konfliktui stiprėti yra daugiau vietos. Tuomet suveiks nacionalinių valstybių savisaugos instinktas ir jos gali pradėti labiau adaptuoti ir aiškinti teisę savo valstybės viduje. Tada gali išaugti supranacionalinės ir nacionalinės teisės priešprieša.
Besitęsianti technologijų revoliucija, socialiniai tinklai, aplinkosauga tampa iššūkiais. Konstitucijos nuostata dėl valstybių įsipareigojimų aplinkos apsaugos srityje tikrai stiprės ir taps aktualesnė.
Tačiau man ramu dėl Konstitucijos įvairių krizinių situacijų kontekste, nes ji jau parodė, kad, kylant iššūkių, net ir dabar, vykstant karui Ukrainoje, mes galime susitvarkyti su visais pavojais saugodami savo valstybę su esama Konstitucija.
– Jeigu ne advokatas ir ne teisėjas, kokią kitą profesiją pasirinktumėte?
– Dirbčiau tik akademinį, pedagoginį darbą. Turiu patirties versle, valstybės tarnyboje, ministerijoje, bet jeigu ne advokatas ir ne teisėjas, tai, matyt, rinkčiausi tik mokslinį darbą. Nematyčiau savęs nei įmonėje, nei kitoje valstybės institucijoje.
V. Mizaras
- 1997 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.
- Nuo 1997 m. dirba pedagoginį ir mokslinį darbą Vilniaus universiteto Teisės fakultete.
- 1998 m. įgijo teisės magistro laipsnį Vokietijos Johanno Wolfgango Goethe’s universitete.
- 1999–2001 m. buvo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patarėjas civilinės teisės ir civilinio proceso teisės klausimais.
- 2002 m. jam suteiktas socialinių mokslų, teisės krypties, daktaro laipsnis.
- 2002–2021 m. dirbo advokatu.
- 2003–2015 m. ėjo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vedėjo pareigas.
- 2006–2008, 2010 m. mokslinis tiriamasis darbas Miuncheno Maxo Plancko institute.
- 2009 m. tapo profesoriumi.
- 2016–2021 m. buvo fakulteto Europos privatinės teisės ir intelektinės nuosavybės teisės mokslo centro vadovas.
- 2016–2021 m. Austrijos Respublikos garbės konsulas Lietuvoje.
- 2018–2021 m. Žmogaus teisių stebėjimo instituto Tarybos pirmininkas.
- Buvo Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių komisijos, Valstybės apdovanojimų tarybos, Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos, Notarų kvalifikacinio egzamino komisijos narys, šios komisijos pirmininko pavaduotojas, Civilinio kodekso įgyvendinimo priežiūros komiteto narys.
- 2015 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
- 2019 m. įteiktas Italijos Respublikos vado ordinas „Už nuopelnus“.
- 2021 m. apdovanotas Austrijos Respublikos ordinu „Sidabrinis garbės ženklas už nuopelnus Austrijos Respublikai“.
- Konstitucinio Teismo teisėju paskirtas 2021 m. gegužę.
BEREKLAMOS:
