Asmeninis archyvasVienas pamatinių principų, kuriais grindžiama – teisės viršenybės principas. Deja, bet jo negalima sutapatinti su kiekvienam teisės studentui žinomu romėnų teisės posakiu dura lex, sed lex, kuris reiškia besąlyginį paklusimą, pareigą laikytis įstatymų visais atvejais, net kai jie griežti, žiaurūs ar net neprotingi.
Teisės viršenybė – tarsi pamatas, kuris palaiko Europos teisines vertybes, tokias kaip žmogaus teisės, demokratija. Šis principas ir jo įgyvendinimas turėtų rūpėti ne tik teisininkams, bet ir visai visuomenei, nes nuo to priklauso mūsų gebėjimas pasitikėti valstybe. Teisės viršenybė – tai žmogaus teisių apsaugos skydas. Šis principas pirmiausia taikytinas viešajai valdžiai, kad ji nepažeistų teisės viršenybės, ir tik institucijoms tinkamai šią pareigą įgyvendinus, galima tikėtis, jog piliečiai gerbs viešąją valdžią ir sutiks su jos sprendimais.
Teisės viršenybės principo įgyvendinimo procese itin svarbu nepažeisti ir valdžių padalijimo principo (kuriuo siekiama garantuoti asmens teises ir laisves, išvengti valdžios sutelkimo vienose rankose, diktatūros; valstybės valdžios skirstomos į savarankiškas , ir , uždraudžiant savintis svetimas funkcijas; valdžios turi būti gana savarankiškos, nepriklausomos, tačiau ir kontroliuoti, riboti viena kitą), nes iškreipus valdžių pasidalijimo principą neįmanoma pasiekti teisės viršenybės ir visuomenės pasitikėjimo viešąja valdžia.
Teisės viršenybės principą galime suskirstyti į du svarbiausius blokus:
1) teisėkūra, teisinis aiškumas, lygybė prieš įstatymą;
2) efektyvi teisminė apsauga.
Pirmasis tiesiogiai priklauso nuo politikų priimtų sprendimų, t. y. nuo įstatymų kokybės, ir už netinkamus teisės aktus atsakomybė iš esmės tenka politikams, o antrasis blokas tiesiogiai priklauso nuo realios galimybės per teismus apsiginti nuo įstatymo pažeidimo ir nuo paties įstatymo. Teisė į gynybą – tai teisės viršenybės principo garantas, nes teisminė apsauga yra paskutinė, o kartais ir vienintelė žmogaus galimybė apginti pažeistas teises.
Teisė į gynybą nėra atsitiktinė ar formali. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniai garantuoja veiksmingą teisinę gynybą dėl pažeistų teisių ir laisvių. ES teisėje ši gynyba yra dar platesnė. Teisingumo Teismas šią teisę dar 1986 m. gegužės 15 d. sprendime (Johnston, 222/84) įtvirtino bendru ES teisės principu. Teisę į gynybą taip pat garantuoja 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis. Teisė į gynybą – vienas svarbiausių baudžiamojo proceso principų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse šis principas įtvirtintas 10 straipsnyje: „Įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą. Ši teisė jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos.“ Teisės į gynybą principas neatsiejamai susijęs su nekaltumo prezumpcijos, teisingumo (sąžiningumo) ir kitais baudžiamojo proceso principais. Neužtikrinant teisės į gynybą neretai pažeidžiami ir šie principai. Procesas, kurio metu negarantuojama teisė į gynybą, teisinėje valstybėje negalimas.
Jeigu teisių gynėjui ribojamos teisės, akivaizdu, kad ir ginamasis neturi visų galimybių apginti pačią teisės viršenybės teisę arba apsiginti nuo jos pažeidimo.
Aptaręs tiek teisės viršenybę, teisę į gynybą kaip sudedamąją teisės viršenybės dalį ir jų svarbą, jaučiu pareigą aptarti teisę į gynybą įgyvendinančių advokatų teisių ribojimus ir pažeidimus, kurie patvirtina, kad Lietuvoje teisės viršenybės principas yra pavojuje. Jeigu teisių gynėjui ribojamos teisės, akivaizdu, jog ir ginamasis neturi visų galimybių apginti pačią teisės viršenybės teisę arba apsiginti nuo jos pažeidimo.
Asmens teisių ir laisvių ribojimai
Šiandien norisi kalbėti apie tai, ką tarsi užgožė pandemija, bet jeigu garsiai nekalbame, tai dar nereiškia, kad šie teisės viršenybės principą ribojantys veiksmai išnyko. Visi iki pandemijos buvę žmogaus teisių pažeidimai ir toliau vyksta, vis labiau įspraudžia pleištą visuomenėje tarp pasitikėjimo teisine sistema, kartu ir valstybe.
Lietuvoje vis dar gajus ir ypač dažnai taikomas principas pirmiausia asmenį sulaikyti, laikyti jį be teismo sprendimo iki 48 valandų. Sulaikymas ir suėmimas yra bene labiausiai žmogaus teises varžančios procesinės prievartos priemonės, kurios gali būti pritaikytos asmeniui, kol atliekamas ikiteisminis tyrimas. Šios priemonės maksimaliai apriboja asmens laisvę, prisideda prie socialinės atskirties didinimo, sudaro prielaidas patirti fizinę ir psichologinę žalą. Ši priemonė turėtų būti taikoma ribotai ir tik esant būtinybei. ES valstybėse toks sulaikymas taikomas tik kaip išimtis, t. y. kai negalima asmens nuvežti į teismą, kuris ir sprendžia sulaikymo pagrindus. Deja, Lietuvoje per metus sulaikytų asmenų skaičiai šokiruoja (pagal Teisingumo ministerijos atskleistus duomenis kasmet laikinai sulaikoma apie 40 tūkst. asmenų – per 10 metų būtų 400 tūkst. asmenų, o per vidutinę žmogaus gyvenimo trukmę – per 70 metų – būtų beveik 3 mln. asmenų).
Visi stebime ir tylime matydami tarsi naują madą – jeigu prie vairo sulaikomas asmuo į alkoholio matuoklį įpučia daugiau nei 1,51 promilės, jis automatiškai sulaikomas ir praleidžia naktį areštinėje, nepaisant to, kad asmens tapatybė nustatyta ir kad nėra jokių duomenų, jog asmuo bėgs nuo tyrėjų ar trukdys tyrimui, ir realiai teismai neskirs realios laisvės atėmimo bausmės. Ar išties toks asmens sulaikymas yra teisinė būtinybė, ar policijos taikoma išblaivinimo paslauga? Manau, pakanka asmenį nušalinti nuo vairavimo ir vėliau jį nubausti už išties pavojingą eismo dalyvio poelgį, bet netaikyti labiausiai žmogaus teises varžančios procesinės prievartos priemonės.
Maža to, nors Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą“, tačiau sulaikymuose asmeniui nėra realiai garantuojama advokato pagalba, nes traktuojama, kad ji turi prasidėti nuo oficialios apklausos momento, nes neblaivūs neapklausiami. Vadinasi, neturėdamas gynėjo asmuo net nesupranta, kad jis gali kvestionuoti pačius sulaikymo pagrindus. Sulaikymas – tai tarsi nebe prievartos priemonė.
Ir toliau gajus operatyvinių pareigūnų sulaikytų, suimtų asmenų „apdirbinėjimas“, „bandymai įkalbėti prisipažinti“ nedalyvaujant gynėjui, taip pažeidžiant ir teisę į gynybą, ir nekaltumo prezumpciją, ir draudimą piktnaudžiauti įgaliojimais. Apie tokios tardymo taktikos išgyvendinimą taip pat nekalbama, nes tai tarsi natūrali ir senų laikų paveldėta tradicija, paprotys.
Neišnyksta ir norai tyrimus pradėti itin garsiai, įtarimų etape paviešinti asmenų vardus, pavardes, pareigas, atvaizdus, papasakoti kaip jau įvykdyto nusikaltimo faktą, nors Konstitucijos 31 straipsnis garantuoja vieną svarbiausių įtariamojo garantijų – nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija įtvirtinta dar 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Lietuvoje daug svarbiau tampa teisingumą įvykdyti čia ir dabar, tarsi linčo teisme, ir jau nebesvarbu, kad sankcijos klausytis ir sekti išduotos galbūt pagal išgalvotas legendas, kad klausymas ir sekimas buvo vykdomi ne tais teisiniais pagrindais, nesvarbu, kad teismas gal ir nenuteis nesant kaltės įrodymų arba suabejojus paties nusikaltimo buvimu. Tiesiog dar kartą priminsiu, kad teisės viršenybės principas reikalauja, jog nekaltumo prezumpcija galiotų tiek sulaikant, tiek suimant asmenį, tiek ikiteisminio tyrimo metu, viso teismo proceso metu, įskaitant ir visus apeliacinio proceso etapus. Pažeisdami nekaltumo prezumpciją mes tiesiogiai mažiname pasitikėjimą teisine valstybe ir pažeidžiame teisės viršenybės principus.
Teisės į gynybą užtikrinimas turi būti realus ir efektyvus. Valstybės garantuojama teisinė pagalba nepasiturintiems asmenims yra valstybės įsipareigojimas (šis valstybės įsipareigojimas kildinamas iš Europos Tarybos 2003 m. sausio 27 d. priimtos Direktyvos 2003/8/EB, iš ES pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, iš LR Konstitucijos 31 straipsnio), tačiau Lietuvoje ji finansuojama mažiausiai iš ES šalių kaimynių, mokamas atlygis neatitinka sąžiningumo ir rinkos įkainių, o tai nepasiturintiems asmenims riboja galimybes pasirinkti advokatą.
Advokato gynybos galimybių ribojimas tiesiogiai daro įtaką pasitikėjimui teismu, teisine valstybe, neužtikrina proceso dalyvių rungimosi ir pažeidžia proceso šalių lygiateisiškumą.
2021 m. kovo 19 d. LR Konstitucinis Teismas nutarimu Nr. KT45-A-N3/2021 konstatavo, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga numatyti būtinų ir pagrįstų išlaidų, patirtų advokato pagalbai, atlyginimą asmeniui, kuriam nėra taikoma teisinė atsakomybė, nes nenustatyta, kad jis padarė teisės pažeidimą, tačiau iki šiol dar nepakeisti baudžiamojo proceso, administracinių nusižengimų, darbo teisės, mokestinių ir kitų ikiteisminių procesų įstatymai, leidžiantys asmenims atgauti teisinės pagalbos išlaidas, o tai nepagrįstai riboja asmenims galimybes gintis nuo nepagrįsto persekiojimo naudojantis advokato pagalba.
Reaguodama į tai, kad po minėto KT nutarimo teisės aktai vis dar nereglamentuoja nurodytų išlaidų atlyginimo mechanizmo, LR teisingumo ministerija 2021 m. rugsėjį išleido rekomendacijas „Dėl laikinos atstovavimo (advokato) išlaidų atlyginimo įgyvendinimo tvarkos“. Jose konstatuota, kad Teisingumo ministerija šių išlaidų asmenims atlyginti negali, bet KT sprendimą (nutartį) dėl atstovavimo (advokato) išlaidų atlyginimo turi įvykdyti valstybės ar savivaldybės institucija, įstaiga, kitas subjektas, kuris dalyvavo teismo procese bylos šalies teisėmis ir kurio sprendimas dėl baudžiamojo kaltinimo ar administracinės teisenos buvo panaikintas (nutrauktas).
Valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos, kiti subjektai, atlyginę atstovavimo išlaidas, privalo patikrinti, ar pagal LR valstybės tarnybos įstatymą ar kitus jų veiklą reglamentuojančius specialiuosius teisės aktus nėra pagrindo regreso teisei įgyvendinti, o esant tokiai teisei – ją įgyvendinti.
Vis dar dažnas atvejis, kai bylą laimėjusios šalies patirtas išlaidas priteisdamas iš pralaimėjusios šalies teismas jas sumažina, taikydamas subjektyvius kriterijus, bet tai nepagrįstai riboja asmens teisę į gynybą.
Kasacinio skundo priėmimo atrankos procesas kasmet mažina priimtų kasacinių bylų skaičių – tai savaime riboja teisės aiškinimo progresą ir kartu asmens teisę į gynybą.
Advokato kaip proceso dalyvio teisių ribojimai
Advokatūros įstatymo 44 straipsnis suteikia advokatui teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmingoms teisinėms paslaugoms teikti reikalingą valstybės ir savivaldybių institucijų turimą ar kontroliuojamą informaciją, dokumentus, jų nuorašus; suteikia teisę savarankiškai rinkti teisinėms paslaugoms teikti reikalingus duomenis, kuriuos advokatas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis, t. y. gauti iš asmenų reikalingus dokumentus ar jų nuorašus, ar kitokią teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją. Tačiau neretai tokios advokato teisės atsitrenkia į prašymą gavusio subjekto pareigos pateikti advokatui prašomus duomenis nebuvimą. Tokios advokato teisės nėra atsitiktinės, jos suteiktos tam, kad advokatas galėtų tinkamai ginti savo klientą. Praktika rodo, jog prokuroro ar tyrėjo prašomi pateikti duomenys teikiami besąlygiškai, o advokato – arba selektyviai, arba ribotai, arba visai neteikiami. Atsakomybė už advokato prašomų duomenų nepateikimą Lietuvoje neveikia. Maža to, jau ne kartą Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija yra skyrusi advokatui baudą už tai, kad jis, siekdamas surinkti gynybai reikiamus duomenis, gautų duomenų teisme nepanaudojo, nors jis tik gavęs duomenis įsitikino, kad teikti juos teismui nėra tikslinga. Gynėjas procese yra visiškai savarankiškas proceso subjektas. Tiek procesiniuose įstatymuose, tiek Advokatūros įstatyme bei Advokatų profesinės etikos kodekse numatyta gynėjo procesinė laisvė ir nepriklausomumas. Jis pats pasirenka teisines gynybos priemones, būdus ir taktiką, todėl advokato gynybos galimybių ribojimas tiesiogiai daro įtaką pasitikėjimui teismu, teisine valstybe, neužtikrina proceso dalyvių rungimosi ir pažeidžia proceso šalių lygiateisiškumą.
Vis dar neveikia bendra sistema, kaip advokatui nevaržomai susižinoti, kur laikomas sulaikytas jo ginamasis, nors Advokatūros įstatymo 45 straipsnis draudžia kliudyti advokatui be pašalinių asmenų susitikti su klientu. Advokato ir jo kliento susitikimo duomenys negali būti panaudoti kaip įrodymai, tačiau realybė kitokia. Jau tampa nauja mada, kai advokatui su įkalintu klientu pasiūloma susitikti įkalinimo įstaigų naujai įrengiamose susitikimų salėse, kur visi kalbasi vienoje patalpoje per stiklą, o „bendrą tvarką“ prižiūri pareigūnas.
Advokatai kviečiami liudytojais, nors tai tiesiogiai draudžia Advokatūros įstatymo 46 straipsnis.
Nors, remiantis Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, advokato veikla nėra komercinė ūkinė, teismai jau ne vienoje byloje advokato teisinių paslaugų teikimą klientui ima vertinti per vartotojo teisių apsaugą, net jeigu sutarties sąlygos nėra pripažintos nesąžiningomis.
Jau kurį laiką stebime, kad operatyvinės stebėjimo ir klausymo priemonės montuojamos advokatų kontorose nepaisant klientų, ypač nesusijusių su tyrimu, paslapties atskleidimo garantijų. Dėl to realių galimybių užtikrinti ir apsaugoti kliento paslaptį advokatai neturi. Nors pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką (2001 m. liepos 5 d. EŽTT sprendimo Erdem prieš Vokietiją 65 punktą) laikomasi nuomonės, kad kliento paslaptis yra pagrindinis principas, turintis tiesioginės įtakos teisei į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisei į privataus gyvenimo gerbimą.
Advokato ir advokatūros nepriklausomumo užtikrinimo garantijos ribojimas
Vargu ar kas galėtų paneigti 1990 m. rugpjūčio 27–rugsėjo 7 d. įvykusiame Jungtinių Tautų kongrese būtinumą patvirtinti Advokatų vaidmens pagrindinius principus. Šio dokumento 16, 24, 25 punktai draudžia valdžios ir valdymo institucijoms kištis į advokatų profesinę veiklą, akcentuoja advokatų, bei jų savivaldos institucijų nepriklausomybę ir numato tik bendradarbiavimo pagrindu pagrįstus santykius su valdžios ir valdymo institucijomis. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir pluošte Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų: Nr. REC (2000) 21 „Dėl laisvės dirbti pagal teisininko profesiją“, 1993-01-08 Rekomendacija Nr. R (93) 1 – dėl neturtingų asmenų efektyvios teisės į teisę ir teisingumą, Europos Parlamento rezoliucija dėl teisinių profesijų ir bendro intereso, susijusio su teisinių sistemų veikimu P6_TA(2006)0108. ES advokatų profesinės etikos kodekse, kuris taikomas ir Lietuvos advokatams, numatyta, kad visuomenei yra garantuota laisva ir nepriklausoma advokatų profesija ir kad jos buvimas yra esminė žmogaus teisių ir kitų interesų apsaugos valstybėje ir visuomenėje priemonė. Advokatų savivalda taip pat yra garantuota kaip pagrindinis advokatų veiklos principas 2006 m. patvirtintoje Europos pagrindinių teisininko profesijos principų chartijoje. Taigi tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu pripažįstama, kad kišimasis į advokato ir advokatūros veiklą neišvengiamai daro įtaką teisinės valstybės pamatiniams įsipareigojimams – riboja efektyvią teisminę gynybą ir profesinį nepriklausomumą.
Twenty20Jau minėtuose Jungtinių Tautų patvirtintuose pagrindiniuose advokatų veiklos principuose, kurie vėliau perkelti tiek į kitus tarptautinius, tiek nacionalinius teisės aktus, pabrėžiama, kad advokatai negali būti tapatinami su klientais, taip pat persekiojami už profesinę veiklą. Nors tai aiškiai įtvirtinta, praktiniai pavyzdžiai – vieši politikų ar pareigūnų komentarai – leidžia suabejoti, ar iš tiesų tai suvokiama, nes drąsesnį kritikos žodį dėl pažeistų teisinių principų pasakęs advokatas kartais net prilyginamas valstybės interesų priešui, nedemokratinių šalių kaimynių ruporui; sykiais pasigirsta ketinimai daugiau apmokestinti advokatų profesinę veiklą, naikinti advokatų ginamą kliento paslapties apsaugą.
Turime pakankamą pagrindą manyti, kad specialiosios tarnybos renka duomenis apie advokatūrą ir advokatus, ignoruodamos šiame straipsnyje paminėtus teisinės valstybės pagrindus. Esame įsitikinę, kad ES vertybės ir teisės viršenybė nesuteikia teisių specialiųjų tyrimų tarnyboms viršyti savo kompetencijos ribas, pažeisti žmogaus teises, rinkti perteklinius duomenis, pažeisti asmens teisę žinoti, ar prieš jį valstybė taikė specialiąsias priemones, sekti. Todėl neatsitiktinai esame EŽTT nagrinėjamoje byloje Lietuvos advokatūra prieš Lietuvą, kurioje siekiame apginti ES demokratines vertybes. Taip pat Europos Komisijoje atliekamas atskiras tyrimas dėl advokatūros veiklos ribojimų.
Pažeidžiant šias asmens teises tiesiogiai pažeidžiamas ir teisės viršenybės principas.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad teisė į gynybą yra teisės viršenybės principo garantas, jį ribojant arba apsunkinant mažėja pasitikėjimas valstybe, teise ir teisingumu. Neginant šių vertybių, negalima kurti geresnės ateities ir teisinės valstybės. Kiekvieno advokato misija ir pašaukimas yra ginti teisės viršenybę ir jos vertybes.
Mindaugas Kukaitis yra Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojas
Šis straipsnis publikuotas žurnale „Advokatas“ (Nr. 3, 2021 m.), kuris leidžiamas bendradarbiaujant Lietuvos Advokatūrai ir IQ redakcijai.
