STTSpecialiųjų tyrimų tarnybos (STT) veikla dažnai sulaukia dėmesio, o kiek rečiau – ir kritikos, dėl skambiai pradedamų bylų, reputaciją skandinančių pažymų, asmenų sekimo. Apie tai ir kitas tarnybos veiklos aktualijas su STT direktoriumi Žydrūnu Bartkumi kalbėjosi naujienų portalo Alfa.lt žurnalistas Dominykas Griežė.
– Teisėsaugos institucijos mėgsta viešai pasigirti apie tyrimus, tačiau itin retai išgirstame apie sėkmingus tyrimus pačiose institucijose. Dažnai siekiama prasižengusiais pareigūnais atsikratyti formaliai dėl kitokių priežasčių. Kiek baudžiamųjų bylų per pastaruosius penkerius metus buvo iškelta STT pareigūnams?
– Reikėtų atskirti teisėsaugos institucijų atliekamus tyrimus dėl jose dirbančių pareigūnų tarnybinių nusižengimų ir ikiteisminius tyrimus, kurie atliekami pareigūnams padarius nusikaltimą. Tarnybinio nusižengimo tyrimus kiekviena teisėsaugos institucija atlieka pati. STT – tai Saugumo skyriaus funkcija. Per pastaruosius penkerius metus nebuvo pradėtas nė vienas ikiteisminis tyrimas STT pareigūnams.
Jei reikėtų pradėti ikiteisminį tyrimą dėl STT pareigūno, jis būtų perduotas Generalinei prokuratūrai, nes tokį ikiteisminį tyrimą gali pradėti tik generalinis prokuroras arba jo pavaduotojas. Tai papildoma neutralumo ir griežtos STT pareigūnų veiklos teisėtumo kontrolės garantija, numatyta STT įstatyme.
– Kaip vertinate situaciją, kai STT pagal Korupcijos prevencijos įstatymą patikrina ir teikia pažymas dėl kandidatų į teisėjus arba siekiančius profesinės karjeros teisėjus, patikimumo, tačiau ir esate ta institucija, kuri į tuos pačius teisėjus kreipiasi dėl tam tikrų tyrimo veiksmų sankcionavimo. Ar neįžvelgiate pavojaus, kad jūsų institucijos tyrimo veiksmai gali būti ne taip principingai prižiūrimi teismine tvarka?
– Vykdydama šią funkciją STT surenka ir pateikia informaciją į pareigas skiriančiam ar paskyrusiam asmeniui. Teikiamos informacijos apimtį aiškiai nustato įstatymai. STT tos informacijos nevertina, jokių privalomų sprendimų nepriima ir neteikia rekomendacijų, ar asmuo turėtų būti paskirtas į pareigas, ar ne. Sprendimą priima į pareigas skiriantis asmuo.
Atsakydamas į iškeltą hipotezę dėl taip galbūt atsirandančios STT įtakos teisėjų sprendimams norėčiau pabrėžti, kad STT kriminalinės žvalgybos veikla kontroliuojama taip pat, kaip ir bet kurio kito kriminalinės žvalgybos subjekto – ar tai būtų STT, tirianti korupcinio pobūdžio nusikaltimą, ar, pavyzdžiui, policija, tirianti nužudymą organizuoto nusikalstamumo srityje. Kontrolės sistema visiems vienoda ir ji yra daugiapakopė.
Pirma, tai yra vidaus kontrolė, kurią organizuoja kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovai. Antra, tai prokuratūros kontrolė, kai, rengdami motyvuotus teikimus, sankcionuodami ar atsisakydami sankcionuoti veiksmus ir gaudami informaciją apie veiksmų atlikimo eigą ir rezultatus, kriminalinės žvalgybos subjektų veiklą koordinuoja ir jų veiklos teisėtumą kontroliuoja prokurorai. Trečia, tai teismų kontrolė, kai jie šiuos veiksmus sankcionuoja tik įvertinę teisinį ir faktinį tokių veiksmų atlikimo pagrindą, nagrinėja baudžiamąsias bylas, kuriose, be kitų įrodymų, pateikiami ir kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys – šiuo atveju dar kartą vertinamos tokių duomenų gavimo aplinkybės ir teisėtumas. Ir galiausiai yra Vyriausybės bei parlamentinė kontrolė, nuolat veikianti Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija.
– Kaip tarnyboje užkertamas kelias pareigūnams piktnaudžiauti tais atvejais, kai jie turi konkrečios neigiamos informacijos apie teisėją ir į jį kreipiasi sankcijos klausytis ar sekti kitų asmenų?
– Jau vien tai, kad dėl tyrimo veiksmų sankcionavimo į teismą kreipiasi ne STT, o STT pateiktą informaciją įvertinęs prokuroras, užtikrina efektyvią jūsų paminėtos hipotetinės situacijos atsiradimo praktikoje prevenciją.
O jei vis dėlto tokia situacija iškiltų ir STT gautų teisėjo ar bet kurio kito asmens pranešimą apie tai, tarnyboje yra imuniteto padalinys – Saugumo skyrius, kuris užtikrina STT personalo patikimumą, STT pareigūnų ir darbuotojų tarnybinės veiklos teisėtumo ir tarnybinės etikos normų kontrolę, valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos apsaugą, taip pat STT pareigūnų ir darbuotojų bei jų šeimos narių apsaugą nuo neteisėto poveikio.
– Kaip vertinate situaciją, kai teisėsaugos pareigūnai tampa teisėjais ir į juos dėl tyrimo veiksmų sankcionavimo kreipiasi buvę kolegos? Ar jums žinoma apie tokios rizikos suvaldymo priemones tiek STT, tiek teismuose?
– Man nežinoma nė viena situacija, kai teisėjas būtų priėmęs nepagrįstai palankų sprendimą todėl, kad jis pats kažkada dirbo STT. Lygiai taip pat negalėčiau prisiminti ir sprendimo, kurį vertinčiau kaip nepagrįstai nepalankų STT vien dėl to, kad teisėjas anksčiau dirbo kurioje nors kitoje institucijoje.
Teisėju gali tapti bet kuris asmuo, atitinkantis tam keliamus reikalavimus. Teisėjais gali tapti tiek teisėsaugos pareigūnai, tiek prokurorai, advokatai, tiek kiti asmenys, kuriems, be kitų, gali tekti spręsti klausimus ir dėl tyrimo veiksmų sankcionavimo, taip pat dėl kitų procesinių sprendimų įvairiose teisenose, kai kreipiasi (ar asmeniui atstovauja) buvę kolegos. Keblioje interesų konflikto požiūriu situacijoje teisėjas bet kada gali pasinaudoti galimybe nusišalinti.
– Kaip vertinate vadinamąsias pažymas, kai apie asmenis viešumoje būdavo paskleidžiama neaišku iš kur ir kokiais pagrindais atsiradusi informacija, sukompromituojanti arba pareigūną, arba kandidatą, ir tai, kad asmuo prieš tokias pažymas beveik neturi teisminės gynybos priemonių?
– Reikėtų atskirti du dalykus – informaciją, kurią sprendimų priėmėjams pateikia teisėsaugos ir žvalgybos institucijos, ir viešojoje erdvėje pateikiamas šios informacijos interpretacijas bei iš jų kylančius vadinamuosius pažymų skandalus.
Manau, logiška ir racionalu, kai valstybė, turėdama teisėtai surinktą informaciją, įstatymų nustatyta tvarka ja pasinaudoja kitose institucijose priimdama sprendimą ir taip sumažina arba visiškai eliminuoja galimas rizikas. O dėl STT teikiamos informacijos galiu patvirtinti, kad tiek šios informacijos teikimo, tiek ir atsisakymo ją pateikti teisinis ir faktinis pagrindas visuomet fiksuojamas dokumentuose, tad visada gali būti patikrintas jau aptartais kriminalinės žvalgybos teisėtumo kontrolės būdais.
Visai kitas dalykas – šio proceso ar konkrečių atvejų interpretacijos viešojoje erdvėje. Dažnu atveju tai alternatyvus teisiniam asmens ar asmenų grupės interesų gynimo būdas, siekiant ne paneigti surinktos informacijos turinį, o ginčyti tokios informacijos surinkimo ar pateikimo formą.
– Kaip vertinate situaciją, kai STT veikia iš karto keliose svarbiose srityse: pirma, STT kaip teisėsaugos institucija, tačiau, antra, kartu vykdo ir teisėkūros iniciatyvų (teisės aktų projektų) ar pačių teisės aktų antikorupcinį vertinimą. Ar taip STT nesiekia paveikti, kad jos veiklai neparankios, jos veiklą labiau kontroliuojančios įstatymų nuostatos būtų pašalintos? Trečia, veikla turi ir viešojo administravimo subjekto požymių, pavyzdžiui, įgyvendinant Nacionalinės kovos su korupcija 2015–2025 m. programos priemones? Pagal Viešojo administravimo įstatymą visiems subjektams taikomi informacijos teikimo reikalavimai, bet jūsų institucija tokios informacijos neteikia.
– Tai, kad veiksmingos nusikalstamumo – tiek kalbant apie korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, tiek apie bet kurios kitos rūšies nusikaltimus – kontrolės prielaida yra baudžiamojo persekiojimo ir prevencinių priemonių derinimas bei viena kitos papildymas, yra visuotinai pripažįstama, taip pat tarptautinėje praktikoje. Lietuvos antikorupcinėje politikoje pasirinktas šių veiklos krypčių derinimo modelis yra veiksmingas, gerai vertinamas tarptautinėje erdvėje.
Kita vertus, tais atvejais, kai rengiami įstatymų projektai, kuriais keičiamas baudžiamojo proceso ar kriminalinės žvalgybos reglamentavimas, teisėsaugos institucijos – tiek STT, tiek visos kitos ikiteisminio tyrimo įstaigos ar pagrindinės kriminalinės žvalgybos institucijos, kurioms visoms taikomos tos pačios taisyklės – įtraukiamos į teisėkūros procesą ir turi galimybę įstatymų leidėjui pateikti savo nuomonę. Tokią darbo tvarką vertiname teigiamai ir tikimės, kad bendradarbiavimas su įstatymų leidėju išliks.
– Kaip manote, kiek toli kriminalinės žvalgybos veiksmai gali įsibrauti į advokato ir jo kliento bendravimo konfidencialumą?
– Gali, ir tai nėra mano subjektyvi nuomonė. Lietuvos advokatūros įstatymo 46 straipsnyje yra išvardytos advokato veiklos garantijos. Tame pačiame straipsnyje apibrėžta ir advokato profesinė paslaptis – konkretus jos turinys ir jai taikoma apsauga. Tačiau sutikite, kad įstatymu suteiktos veiklos garantijos, bendravimo konfidencialumas, teisinė neliečiamybė ar panašūs teisiniai institutai nėra skirti apsaugoti vienos ar kitos profesijos atstovams nuo gresiančios baudžiamosios atsakomybės už galbūt daromus nusikaltimus. Ne išimtis ir advokatai.
Sprendimas informuoti asmenį, jei jo atžvilgiu buvo atliekami nevieši tyrimo veiksmai, turėtų ir savo kainą – padarytų esminę neigiamą įtaką kriminalinės žvalgybos veiksmingumui.
Suformuota išsami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika saugo advokato profesinę veiklą, tačiau aiškiai įtvirtina, kad apsauga, nustatyta advokato profesinei veiklai, advokato galbūt rengiamų, daromų ar padarytų nusikalstamų veikų neapima.
– Kokių tikslų siekiama korupcinius ikiteisminius tyrimus pradedant garsiai, viešai, pasitelkiant kaukėtus pareigūnus?
– Noriu pabrėžti, kad STT jau daug metų savo veikloje nenaudoja kaukių. O dėl „garsios“ tyrimo pradžios turiu su jumis sutikti – nemaža dalis STT pradedamų ikiteisminių tyrimų sulaukia didelio visuomenės susidomėjimo. STT tyrimuose dažnai kalbame apie viešus asmenis: politikus, valstybės tarnautojus, advokatus, teisėjus ir kitus valstybei dirbančius asmenis. Neinformuoti apie tokių asmenų sulaikymą ir įtarimų pareiškimą būtų neįmanoma. Tikriausiai sulauktume priekaištų dėl slepiamų viešų asmenų galbūt neteisėtų veiksmų.
– Ar sutinkate, kad viešas asmens vedimas su antrankiais visuomenėje suformuoja išankstinę nuostatą, jog tas asmuo jau yra kaltas?
– STT pareigūnai paprastai nekonvojuoja sulaikytų asmenų. Dėkojame policijos pareigūnams, kurie tai daro STT atliekamuose ikiteisminiuose tyrimuose. Konvojuojant specialiųjų priemonių, tarp jų ir antrankių, naudojimą reglamentuoja konkretūs teisės aktai, tarp jų ir Konvojavimo taisyklės. Kiekvienu atveju dėl specialiųjų priemonių panaudojimo sprendžia konkretus konvojaus pareigūnas, atsižvelgęs į visas faktines aplinkybes. Svarbu suprasti, kad antrankiai yra ir priemonė, skirta pačiam įtariamajam bei šalia jo esantiems žmonėms apsaugoti.
Norėčiau pabrėžti, kad antrankių panaudojimas, esant pagrindams, jokiu būdu neeliminuoja nekaltumo prezumpcijos principo. Kaip ir įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, asmuo yra nekaltas, kol teismas neįrodo jo kaltės.
– Ar sutinkate, kad visi asmenys turi žinoti, jog prieš juos buvo naudotos specialiosios klausymosi, sekimo priemonės ir jų trukmė, jeigu jam nebuvo pareikšti įtarimai? Jeigu ne, tai kodėl?
– Su šiuo teiginiu negalima nei sutikti, nei nesutikti, nes tai vertybių ir interesų, kuriuos būtina suderinti demokratinėje visuomenėje, klausimas.
Reikia suprasti, kad sprendimas kiekvienu atveju informuoti asmenį, jei jo atžvilgiu buvo atliekami nevieši tyrimo veiksmai, nors ir vertintinas teigiamai žmogaus teisių apsaugos prasme, turėtų ir savo kainą – padarytų esminę neigiamą įtaką kriminalinės žvalgybos veiksmingumui, taip pat teisėsaugos institucijų galimybėms apsaugoti visuomenę nuo nusikaltimų. Ar ši kaina priimtina, ar ji per didelė – vertybinis ir politinis sprendimas.
Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad net ir ES institucijų, priėmusių vienus griežčiausių pasaulyje asmens duomenų apsaugai skirtų teisės aktų, požiūriu ši kaina gali būti per didelė. Kaip tik dėl to ES teisė leidžia esmingai riboti tokio pobūdžio teises, kai tai pateisinama visuomenės apsaugos nuo nusikaltimų tikslais.
– Ar viešo administravimo funkcijas vykdančiose įstaigose, institucijoje, organizacijose, asociacijose turi būti visuomenės atstovų organuose, kurie vertina tokio subjekto narių etiką? Jeigu taip, kodėl STT garbės ar drausmės komisijose nėra visuomenės atstovų? Jeigu sutinkate, kad tokie būtų, tai ar sutinkate, kad Lietuvos advokatūra paskirtų savo atstovą?
– Jūsų paminėtas už valstybės pareigūnų (plačiąja prasme) etiką, drausmę, veiklos kontrolę ir t. t. atsakingų komisijų sprendimų objektyvumo užtikrinimo būdas Lietuvoje nėra naujas. Plačiąja prasme didesnį viešumą ir prielaidas visuomeninei kontrolei vertiname teigiamai tiek korupcijos prevencijos, tiek apskritai gero valdymo, viešojo administravimo požiūriu.
Ar šis modelis tinka visoms viešojo sektoriaus institucijoms – įskaitant ir teisėsaugą, ikiteisminio tyrimo įstaigas ir kriminalinės žvalgybos pagrindines institucijas, – kitas klausimas.
Tokio modelio pritaikymas teisėsaugos institucijose būtų naujovė Lietuvoje, nes kol kas tokios praktikos nėra nei ikiteisminio tyrimo įstaigose ar kriminalinės žvalgybos institucijose, nei žvalgybos sistemoje. Manau, kad šiuo metu esamos kontrolės priemonės yra pakankamos ir leidžia visuomenei pateikti pakankamai išsamius ir galutinius atsakymus į dominančius klausimus apie šių institucijų veiklą.
