Vilniaus universiteto, asmeninio archyvoVilniaus universiteto profesorius, biochemikas, biofizikas Daumantas Matulis tvirtina, kad mokslas tampa tikru mokslu tik tada, kai jo nenuspėsi. Tai tik mokslo imitacija, jei žinai, ką gausi atlikęs eksperimentą. Agnė Tarailaitė su juo kalbėjosi apie karjerą, vėžio tyrimus ir mokslo sistemos ydas.
Nors diena už lango giedra ir danguje matyti vos vienas kitas debesis, pasišnekėti su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėju D. Matuliu susitinkame virtualiai. „Aišku, kalbėtis su ekranu yra ne tas pats, kas matytis gyvai, bet jeigu jau turime tokią situaciją, reikia, – šyptelėjo profesorius ir pridūrė, kad pandemijos atneštuose pokyčiuose įžvelgia ir teigiamų aspektų. – Tikrai neįsivaizdavau, kad galiu nesirodyti institute, o darbas ten vyks. Visuomet maniau, kad vadovas turi rodyti kryptį. Pasirodo, galėčiau metams išvažiuoti atostogų į kalnus, ir viskas vyktų dar geriau. Mane tikrai nustebino toks efektyvumas ir kaip žmonės gali prisitaikyti.“
Ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose vandenyse plačiai pripažinto mokslininko mintys apie būsimą profesiją prasidėjo jau mokykloje, o ilgas karjeros kelias – nuo pirmųjų prizinių vietų olimpiadose iki šių dienų – tarsi paženklintas gyvenimo mokytojų. „Viskas įvyko kaip stebuklas“, – tarė D. Matulis. Ir iš tiesų klausantis jo istorijos gali pasirodyti, kad ne viskas gyvenime nutinka be priežasties.
„Ji yra didžiulis šviesulys, dėstė mano mamai, jos vyresnei seseriai, – taip su pagarba savo chemijos mokytoją Veroniką Paberžytę prisimena mokslininkas. – Daugumą mokinių chemija labiau gąsdino, nei domino, o aš bandžiau ją suprasti. Lūžis įvyko 8 klasėje, nuo to momento ji man tapo kertiniu dalyku.“
