Visi mano bičiuliai žino, kad nemėgstu P. Picasso. Be abejo, tai tik skonio reikalas ir tasai nemėgimas nėra labai piktas.
Rytis Zemkauskas (Vyčio Snarskio pieš.)
Man patinka keli jo darbai. „Merginas iš Avinjono“ laikau šedevru ir buvau laimingas, radęs šį kūrinį Niujorko Modernaus meno muziejuje. Milžiniško dydžio paveikslas kuria gyvenimo šventės nuotaiką. Jis šiltas, švelnus ir muziejaus salę pripildo vasaros. Toks ir yra P. Picasso. Jis jusliškas. Jis žaidžia. Jis negalvoja ir nesiūlo galvoti. Jam rūpi tik seksas visomis prasmėmis. Čia pirmasis mano priekaištas jam. Net „didžioji“ (vėl visomis prasmėmis) „Gernika“ Karalienės Sofijos muziejuje Madride beviltiškai nuvilia. O juk atrodytų, kad tokią klaikią temą pasirinkęs genijus turėjo galų gale pateikti pasauliui bent kiek gilesnį apmąstymą... Ne. P. Picasso „Gernikoje“ ir toliau tik žaidžia paviršiais ir iškabina figūras erdvėje tarsi teatro dekoracijas. O kur dar freska – nesąmonė „Ikaro krytis“, nutapyta ant centrinės UNESCO būstinės Paryžiuje vestibiulio sienos? Pretenzingas užmojis į niekam nežinomą prasmę, toks prastas, kad net pats P. Picasso galiausiai liko nepatenkintas tuo darbu, ta erdve ir, ko gero, UNESCO apskritai.
