Jonas Petronis„Na, kodėl mes taip save nuvertiname, – pokalbio pradžioje retoriškai klausia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūrų studijų katedros vedėja, docentė Laima Anglickienė ir priduria: – Turėtume labiau didžiuotis savo kultūra ir tradicijomis.“ Su Kotryna Tamkute ji kalbasi apie tai, kokią funkciją vaikystėje atlieka šiurpės.
Dažniausiai mus, etnologus, prisimena prieš didžiąsias žiemos šventes, šypteli pašnekovė. „Lapkričio pabaigoje telefonas universitete, Kultūrų studijų katedroje, netyla. Mūsų prašo papasakoti apie advento, Kūčių, Kalėdų papročius ir tradicijas, jaučiame lūkestį, kad mes, etnologai, tarsi kumščiu į stalą trenktume ir pasakytume: ne, dabar jūs šventes minite ne taip, kaip tai darė mūsų protėviai prieš šimtą metų, jūs elgiatės neteisingai. O mes vis kartojame: kiekviena karta kuria naujas tradicijas, jos lanksčiai prisitaiko prie besikeičiančių visuomenės poreikių, – kalbėjo L. Anglickienė ir pabrėžė: – Pastaruoju metu šeimose besiformuojančios tradicijos negali būti laikomos blogesnėmis – net ir tuo atveju, jei keičiasi valgiai, kuriuos dedame ant Kūčių stalo.“
Į visa tai ji ragina žvelgti kiek kitu kampu: tradicijos kinta todėl, kad pasaulis nestovi vietoje. „Senieji papročiai, tam tikri ritualai buvo sukurti kaimo žmonių, kuriems reikėjo, kad gyvuliai veistųsi, kad laukai būtų derlingi, kad derlius užaugtų gausus, kad šeima būtų sveika. Šiandien mes, miesto žmonės, žemės ūkio darbais nebeužsiimame, todėl mums nebeaktualūs ir kai kurie agrariniai papročiai ir burtai, bet švenčių ir tradicijų vis tiek reikia, todėl kuriame naujas arba senosioms suteikiame naujų prasmių“, – kalbėjo pašnekovė.
Kita vertus, ji ragino atkreipti dėmesį į tai, kad, nepaisant greitai besikeičiančio pasaulio, nemažai gražių tradicijų Lietuvoje visgi pavyko išsaugoti: „Vykstame į kitus pasaulio kraštus, domimės tenykščių žmonių gyvenimo būdo ypatumais, o grįžę pasakojame, kokių skanėstų ragavome, kokius įdomius papročius stebėjome. Bet lygiai tą patį galime ir turėtume dažniau sakyti apie savo tradicijas, kurios tikrai ne tik užsieniečių akimis turėtų būti vertinamos kaip išskirtinės. Mūsų tapatybė yra mūsų stiprybė ir savęs menkinti neturėtume.“
