Šiandien ši fotografija – istorinis dokumentas, nors jos autorius Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algirdas Šeškus ne tik nemėgsta dokumentuoti, bet ir visomis išgalėmis stengiasi nuotraukoje „užmušti informaciją“. Ieva Rekštytė-Matuliauskė lankosi jo studijoje ir domisi tokiu požiūriu į kūrybą.
Iškart už Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios, kur dabar įrengti Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės garažai, stovėjo A. Šeškaus gimtasis namas. Per šalia jo besidriekiančius daržus vaikai iš Lvovo ir aplinkinių gatvių traukdavo prie upės maudytis. Motinos pavymui jiems vis primindavo, kad saugotųsi Nerimi plukdomų sielių, kurie nors ir keldavo pavojų, mažamečiams suteikdavo įdomių patirčių. Jei ne laviravimas tarp jų upėje, tai čia pat krante būdavo smalsu vogčiomis klausytis nakvoti likusių sielininkų šnekų ir uosti ant laužo kepamo maisto kvapus.
Lygiai kaip pliuškenimasis upėje, būsimą fotografą vaikystės dienomis masindavo tikrasis Vilnius, į kurį, perėjęs Žaliąjį tiltą, traukdavo pasižvalgyti. Neprisišaukusi sūnaus, Algirdo mama gerai žinodavo, kur jo ieškoti. Rasdavo toje pačioje vietoje, kitoje kranto pusėje, įsistebeilijusį į pravažiuojančius automobilius ir, kaip tuomet jam atrodydavo, pašėlusiai dinamišką miesto gyvenimą. Perėjęs tiltą, A. Šeškus vėl atsidurdavo trobesių, plačių daržų ir nuo upės grįžtančių pusnuogių vaikiūkščių karalystėje.
Šie ankstyvų dienų vaizdiniai fotografui turbūt iškilo ne sykį, kai sostinėje ėmė virti diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo. A. Šeškaus, išleidusio šiam objektui skirtą fotografijų albumą, neretai irgi klausdavo nuomonės. „Juokais sakydavau: griaukit griaukit, aš jau jas užfiksavau, – šypsodamasis pasakoja fotomenininkas ir surimtėjęs priduria: – Be abejo, tas tiltas man svarbus, o jo skulptūrų nuėmimą įvardyčiau kaip barbarizmą. Tačiau dėl to per daug nesisieloju.“
