Gediminas Gražys„Nusikelkime į Pievėnus ir patirkime Velyknaktį“, – kviečia nuotaikingo dokumentinio pasakojimo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ režisierė Giedrė Beinoriūtė. Kartą metuose tylus ir atokus Pievėnų kaimas Žemaitijoje atgyja. Vietos gyventojai susivienija, kad atšvęstų Velykas pagal iš paskutiniųjų puoselėjamą XIX a. menančią Nukryžiuotojo saugojimo tradiciją. Režisierė Agnei Žemaitytei papasakojo, kodėl užtruko prisiversti nuvažiuoti į Pievėnus ir savo akimis pamatyti išskirtinį reginį, taip pat kokių atradimų jai dovanojo tyliame kaime išgyventos dvejos Velykos.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
– Koks jūsų santykis su religija?
– Laikau save tikinčiu ir praktikuojančiu žmogumi. Skirtingais etapais lydėjo skirtingo lygmens tikėjimas. Augau tikinčioje šeimoje, esu priėmusi visus priklausančius sakramentus. Sovietmečiu mieste į mišias neidavome, labiau kaime pas bobutę. Paskui buvo atitolimų, o vyresniame amžiuje tikėjimo tema pradėjo be galo dominti. Ėmiau skaityti teologines knygas – Josephą Ratzingerį, Thomą Mertoną, kitus autorius, lankiau bažnyčią sekmadieniais. Atsirado bendruomenė, žmonių iš to paties lauko. Niekada nelaukiau kokių nors nušvitimų ar atsivertimų, norėjau, kad tai būtų įprasta mano gyvenimo dalis, natūralus priartėjimas. Taip ir nutiko.
