Asmeninis archyvasPriešakinėse kovos su pandemija eilėse kalbininkai nestovi. Bent jau kol kas. Tačiau Vilniaus universiteto (VU) mokslininkė dr. Laura Vilkaitė-Lozdienė sako, kad ateityje jų darbas gali padėti žmonėms, patyrusiems traumų. Kotryna Tamkutė aiškinasi, ką apie mus ir mūsų kalbą išduoda akys.
Dėl kovo viduryje šalyje paskelbto karantino, apribojusio gyventojų judėjimą ir susibūrimus, daugelį uždariusio namuose, L. Vilkaitei-Lozdienei laiko daugiau tikrai neatsirado: „Ir, tiesą sakant, teiginiai apie galimybes padaryti tai, kam anksčiau pritrūkdavo laiko, šiek tiek veda iš kantrybės. Galbūt tie žmonės iš tiesų neturi, ką veikti?“
Jos kasdienybę izoliacija mažai pakeitė. Duomenis, reikalingus tyrimams atlikti, VU Filologijos fakulteto Taikomosios kalbotyros instituto tyrėja L. Vilkaitė-Lozdienė susirinko likus kelioms dienoms iki karantino, tad didžiąją dalį jos darbo šiuo metu apima jų tyrimas ir aprašymas. Tokio tipo veikla nėra apibrėžta erdvės – biuro, bibliotekos ar namų sienų. Teko atsisakyti tik kelių tarptautinių konferencijų ir balandžio pabaigoje turėjusios vykti stažuotės Belgijoje. Su pašaipia kritika mokslininkė atmeta ir nuogąstavimus dėl sunkumų dirbant namuose, motyvacijos stokos: nepratusiam išmokti produktyvumo ir atsikratyti ydos kas kelios minutės darinėti šaldytuvą gal ir sunku, bet ji su tuo taikosi dar nuo metų, praleistų doktorantūros studijose. „Tad darbinei kasdienybei karantinas turėjo mažai įtakos ir tai kartais net kiek apmaudu: akademiniame pasaulyje užsidaręs dirbi net ir tada, kai neapribotas judėjimas, vieši susibūrimai ar nėra kitų ypatingų sąlygų“, – teigė L. Vilkaitė-Lozdienė.
Apie kalbos studijas moteris sako galvojusi dar mokykloje. Tada tai atrodė kaip pomėgio skaityti, versti realizacija. „Atsimenu, kad mane kiek erzindavo mūsų mokykloje itin akcentuojamas mokinių skirstymas į humanitarinių ir realiųjų mokslų atstovus. Visada save laikiau tokia labiau realiuke, tad mano noras studijuoti kalbą atrodė beprotiškai nederantis, – pasakojo L. Vilkaitė-Lozdienė. – Paklausta, ką veiksiu po studijų, sakydavau, kad dirbsiu vertėja Europos Parlamente. Juk reikėjo kažkokio paruošto atsakymo.“
