Biblioteka NarodowaAnglų kalboje „fossil“ ir „non-fossil“ vadinami atitinkamai iškastiniai ir neiškastiniai energijos ištekliai. Išteklių rūšies ir jų gavybos būdų dominavimas (neatsinaujinantys ir atsinaujinantys) pasaulio energetikos ūkyje lemia vadinamuosius „energinius režimus“. Istoriškai galima išskirti tris pagrindinius režimus: pirmąjį, kai dominavo neiškastiniai (angl. non-fossil) atsinaujinantys energijos ištekliai (tradicinė epocha), antrąjį, kai dominuoja iškastiniai (angl. fossil) neatsinaujinantys energijos ištekliai (modernioji epocha), ir trečiąjį, kuriame vėl stiprėja neiškastinių atsinaujinančių energijos išteklių vaidmuo (postmodernioji epocha). Šių režimų kaita atspindi ir technologinę pažangą, ir visuomenės ekonominius, aplinkosauginius bei politinius prioritetus.
Lietuvos valstybės istorijos archyvasPasak profesoriaus Zenono Norkaus, kol kas gyvename antroje epochoje, tačiau dauguma gimusiųjų XXI a. Europos Sąjungos (ES) šalių piliečių (pasisekus įgyvendinti dabartines ES vadovų direktyvas) turėtų sulaukti trečiosios epochos. Tačiau, pasak profesoriaus, žmonija, pereidama nuo pirmojo energinio režimo prie antrojo ir nuo antrojo prie trečiojo, nebuvo atsisakiusi ankstesniems režimams būdingų energijos šaltinių: ikimoderniajame energiniame režime žmonėms buvo pažįstamos tokios naudingosios iškasenos kaip anglis bei nafta, ir jų šiek tiek buvo suvartojama. [...] Moderniajame energiniame režime naudojamas biokuras, o ir perėjus į pomodernųjį režimą vargu ar bus atsisakyta iškastinio angliavandenilinio kuro. Lietuvoje (kaip ir kituose valstybėse) šiuos energijos režimų kaitos ir koegzistavimo procesus galima iliustruoti per apšvietimo būdų raidą. Šiam tikslui pasirinktas Vilnius kaip reprezentatyvus Lietuvos urbaninės energetikos raidos atvejis.
Apšvietimo naujovės: pirmasis energinis režimas
Balanos
Pradėkime nuo pradžios. Pasidavę archeologinių rekonstrukcijų įtakai, paklausti apie pirmąjį apšvietimo būdą, dažniausiai nekvestionuodami atsakome, kad pirmykščiai žmonės, siekdami prailginti šviesųjį paros laiką, urvus apšviesdavo laužo šviesa, o pirmąja „mobilia“ apšvietimo priemone, be didesnių diskusijų, laikome nuo žaibo užsiliepsnojusio medžio atskilusią degančią šaką. Eksperimentų būdu žmonija išmoko pasišviesti ir kitais augalais, pavyzdžiui, nemiškingose ar mažai miškingose zonose buvo populiari Verbascum nigrum, arba juodoji tūbė. Šio augalo džiovinti stiebai dega lėtai ir be suodžių, skleidžia ryškią šviesą, nors traška ir meta žiežirbas.
Tobulėjant pasauliui, tobulėjo apšvietimo technologijos. Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, kur daug medienos, pasišviesdavo balanomis. Taip vadintos iš sausų pušies ar beržo suskaldytos plonos (apie 0,7–1 m) skalos.
Pirma balanas įtaisydavo ant suolelio prie krosnies (priekrosnio) arba įsmeigdavo į sienos plyšius. Jų naudojimas buvo paprastas, bet balana skleidė nedaug šviesos ir reikalavo atidžios priežiūros: ją reikėdavo keisti kas 5–7 minutes, nugnybti nudegusi galą (piešą) ir atidžiai stebėti krentančias žiežirbas.
XIX a. antrojoje pusėje atsirado kiek patobulinta balanos laikiklio ar įtaiso konstrukcija – „žibinčius“, dar vadinamas diedu, arba kriauniu. Žibinčių būdavo ir pakabinamų, ir įstatomų į sieną, vis dėlto dažniau rinktasi pastatomus. Jie gaminti iš medinės trinkelės, į kurią vertikaliai įtvirtinama lazda, užbaigta medinėmis arba geležinėmis žnyplėmis (lūpomis) balanai laikyti. Šalia paprastai statydavo talpą su vandeniu žiežirboms sugauti, o balanas keisti ir piešą nugnybti patikėdavo vaikams ir seneliams. Balanomis pasišviesdavo ir neturtingi miestelėnai (daugiausia priemiesčių gyventojai), ir neturtingi valstiečiai, ko gero, dar ir abiejų XX a. pasaulinių karų metais. Tokio apšvietimo trūkumus kompensuodavo konstrukcijos paprastumas, pigi ir lengvai prieinama žaliava.
Žvakės
Greta balanų senovės pasaulyje paplito patogesnės apšvietimo priemonės – žvakės. Senovės egiptiečiai į indelyje ištirpintus gyvulių riebalus įtaisydavo lazdelę, o romėnai – į lydytą lajų arba bičių vašką merkdavo iš papiruso susuktą dagtį. Vėliau, išmokus impregnuotą lininį ar medvilninį siūlą „apauginti“ liejant lydytą lajų arba vašką, pradėta gaminti žvakes. Nauja technologija buvo patogesnė, bet brangi ir atpigo po kelių esminių technologinių patobulinimų: 1820-aisiais prancūzų chemikas Michelis Eugène’as Chevreulis išrado būdą, kaip iš gyvulinės kilmės riebalų rūgščių išskirti stearino rūgštį, o 1830-aisiais vokiečių chemikas Carlas Reichenbachas atrado, kaip atskirti ir rafinuoti natūraliai naftoje esančias vaškines medžiagas. Taip gautas parafinas degė švariai, beveik be kvapo ir buvo pigesnis už vašką ar lajų, tačiau turėjo žemą lydymosi temperatūrą. Šiam trūkumui pašalinti į parafiną imta maišyti stearino rūgštį. 1843 m. Josephas Morganas išrado žvakių liejimo „mašiną“ ir jas pradėta gaminti masiniu būdu.
Lietuvoje neturtingi žmonės namams apšviesti naudojo storą lininį siūlą, impregnuotą karvių ar avių taukais, turtingesni – namie lietas lajaus ar vaško žvakes. Parafininės žvakės Vilniuje plinta XIX a. antrojoje pusėje. Nors tiksli šios prekės vartojimo dinamika nėra žinoma, jos augimą netiesiogiai liudija 1857 m. Vilniuje veikusios 18 specializuotų žvakių parduotuvių.
Aliejinės lempos
Greta žvakių buvo naudojamos aliejinės lempos, kuriose šviesai išgauti degintas įvairių rūšių augalinis aliejus (rapsų, sėmenų, kanapių, lino) arba banginių taukai. Pastarieji skleidė intensyvesnę šviesą nei augaliniai aliejai ir XVII a. Europoje tapo ypač populiarūs. Tiesa, „kovoje su tamsa“ vos nebuvo išnaikinta banginių populiacija. Jiems sparčiai nykstant, taukus gauti darėsi vis sunkiau, o ir kaina augo. Padėties iš esmės nepakeitė ir paplitę degieji skysčiai, kaip, pavyzdžiui, spirito ir terpentino mišinys (angl. camphine).
Vilniuje 108 pirmieji tokie žibintai buvo įžiebti 1851 m. pagrindinėse miesto gatvėse (Aušros Vartų, Šv. Jono ir Dominikonų), taip pat erdvėje prie Rotušės aikštės ir generalgubernatoriaus rūmų. Dar apie 400 aliejinių apšvietė šalutines centrinės miesto dalies gatves ir pagrindines Antakalnio, Rasų, Pohuliankos bei Šnipiškių priemiesčių gatves. Vis dėlto, pasak vieno Vilniaus kronikininko, minint 1863 m., miesto gatvės likdavo menkai apšviestos vos spingsinčių terpentino ar kanapių aliejaus žibintų. Todėl gyventojai gatvėse papildomai pasišviesdavo nešiojamais žibintais.
Namams apšviesti naudotas aliejines lempas stūmė žibalinės, o aliejinius ir „kamfino“ žibintus gatvėse bandė nukonkuruoti dujinis apšvietimas.
Dujos
Miestuose dujinis apšvietimas pradėtas diegti apie 1800 m., kai škotų išradėjas, Jameso Watto mokinys Williamas Murdochas kiek anksčiau sukūrė būdą išgauti dujas deginant anglis. Jau 1813 m. dujiniai žibintai nušvietė Londono gatves, 1815 m. – Paryžiaus, o 1835 m. – Sankt Peterburgo. Dujinis apšvietimas labiau tiko viešosioms erdvėms, tačiau jas įsirengdavo ir turtingi rezidencijų savininkai. Paprastų miestiečių buityje brangios ir sprogios dujos kaip apšvietimo būdas neprigijo. Užtat fabrikuose pritaikytas dujinis apšvietimas lėmė pamaininio darbo atsiradimą.
Vilniuje dujiniai žibintai įsižiebė 1864 m. lapkričio 22 dieną. Šio apšvietimo diegimą inicijavo infanterijos generolas Michailas Muravjovas, 1863 m. paskirtas Šiaurės vakarų krašto generalgubernatoriumi malšinti sukilimą. Į Vilnių jis atvyko tų metų gegužės 13 d. ir netrukus, baimindamasis bet kokių bruzdėjimų bei tamsoje besibūriuojančių sukilėlių, įvedė karo padėtį, uždraudė miestelėnams po 21 valandos išeiti į gatves be žibintų. Išimtys taikytos tik tiems, kurie buvo gavę specialų policijos leidimą. Tiesa, nebuvo atsižvelgta į tai, kad vasarą ilgos dienos, tad šviesiais birželio vakarais žibintus nešantys miestelėnai atrodė gana komiškai.
Sykiu M. Muravjovas ėmėsi kitos iniciatyvos – kuo skubiau modernizuoti miesto apšvietimą. Jam buvo pasiūlyta Sankt Peterburgo pavyzdžiu įrengti dujinį. Sudarius sutartį su dujų fabriku, Vilnius, 1864 m. lapkritį aplenkdamas Maskvą, įsirengė dujinį apšvietimą, kuris miestui vėliau sukėlė problemų.
Pirmiausia buvo apšviesta generalgubernatoriaus rezidencija (dabartinė prezidentūra) ir aplinkinės gatvės. Dujinį apšvietimą įsirengė nedidelis skaičius turtingiausių miesto gyventojų, prabangesnių parduotuvių šeimininkai, miesto teatras ir koncertų salė, madingiausi restoranai. Tarp Vilniaus miestelėnų brangus ir pavojingas dujinis apšvietimas netapo itin populiarus.
Priežastimi galėjo būti ir įkyrus dujinių lempų „palydas“ – nuolatinis šnypštimas, neretai užgoždavęs ne tik pokalbius, bet ir koncertų garsus. Kaip skundėsi klausytojai: „Dainavo p. Bobravičius, ir skambino p. Šimkus, tačiau dėl nepaprasto gazinės lempos šnypštimo jų nebuvo girdėti“.
Dėl sudėtingų koncesijos sąlygų sutartis su dujų fabriku buvo nutraukta 1898 m. Netrukus pradėta viešosios elektrinės statyba. Iki jos įrengimo miestas kurį laiką buvo apšviečiamas žibaliniais žibintais.
Nauji įpročiai: antrasis energinis režimas
Žibalas
Žvakes ir aliejines lempas, taip pat dujinį apšvietimą, nustelbė naujas naftos distiliatas – žibalas. Jį Lvive išgrynino austrų vaistininkai Ignotas Lukaševičius ir Janas Zechas. Įvertinę, kad skystis puikiai tinka apšvietimui (dega nerūkdama, neturi stipraus kvapo ir skleidžia tolygią, ryškią šviesą), jie 1853 m. patobulino aliejinę lempą, pritaikydami ją žibalui. Netrukus žibalinė lempa – paprastos konstrukcijos ir įvairių kainų – nuo prieinamų daugeliui iki prabangesnių, – tapo viena populiariausių apšvietimo priemonių.
Žibalinis apšvietimas greitai paplito ir vilniečių namuose. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Vilniuje veikė žibalinių lempų fabrikas, vadovaujamas Teodoro Kreigelio. Miestiečiai taip pat galėjo įsigyti Rusijos, Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos gamintojų produkcijos. Augant paklausai, didėjo ir žibalo vartojimas, formavosi gausi juo prekiavusių išvežiotojų grupė.
Žibalinis apšvietimas netruko pasiekti ir Vilniaus gatvių. Dujiniai žibintai, kaip minėta, apėmė tik miesto centrą, o šalutinės gatvės ir priemiesčiai buvo apšviečiami spirito ir terpentino mišinio bei kanapių aliejaus žibintais. Palyginti su žibaliniais, jie skleidė silpnesnę šviesą, jų stiklai greitai aprūkdavo, o apšvietimo kaina buvo didesnė. 1876 m. nerentabilius aliejinius žibintus miesto dūma ėmė keisti ekonomiškesniais ir našesniais žibaliniais. Vis dėlto Vilnius niekada neturėjo vien žibalinio apšvietimo.
1898 m., kai miesto dūma nutraukė sutartį su dujų tiekimo bendrove ir įpareigojo ją išmontuoti įrenginius, dujiniai žibintai buvo pakeisti žibaliniais. Tačiau jau 1903 m., pastačius viešąją elektrinę, juos pradėta keisti elektriniais. Taip Vilnius, kiek atsilikdamas nuo Kauno (čia elektrinė pradėjo veikti 1900 m.), įžengė į elektrinės šviesos amžių.
Biblioteka NarodowaElektra
Belgas elektrotechnikas Zenobe'as Gramme'as (1826–1901 m.) 1869 m. sukonstravo nuolatinės elektros srovės generatorių. 1872 m. vokiečių elektrotechnikas Friedrichas von Hefneris-Alteneckas (1845–1904 m.) šį generatorių patobulino. Nepriklausomai dirbę italų fizikas Galileo Ferraris (1847–1897 m.) ir serbų elektrotechnikas Nikola Tesla (1856–1943 m.) sukūrė kintamosios elektros srovės generatorių ir variklį. 1879 m. Thomas Alvas Edisonas (1847–1931) sukonstravo vakuuminę kaitinamąją elektros lempą su angliniu siūleliu. 1882 m. prancūzų fizikas Marcelis Deprezas (1843–1918 m.) nutiesė bandomąją 57 km ilgio elektros perdavimo liniją Miesbachas–Miunchenas. Rusų inžinierius Michailas Dolyva-Dobrovolskis (1862–1919 m.), dirbdamas Vokietijoje, 1888 m. sukūrė vėliau plačiai paplitusį trifazį kintamosios srovės generatorių.
Elektros generatorių išradimas sudarė sąlygas įgyvendinti elektrinio apšvietimo idėją. XIX a. devintajame dešimtmetyje buvo nutiestos pirmosios elektros energijos perdavimo linijos. Pradėjus perduoti elektros energiją dideliais atstumais, ėmė kurtis elektros energijos gamybos įmonės ir formuotis elektros energetikos pramonė. 1891 m. pasaulyje veikė apie 1400 įvairios galios elektrinių, buvo nutiesta 2,4 mln. km elektros tiekimo linijų, degė apie 1,5 mln. kaitinamųjų lempų.
Biblioteka NarodowaElektros energijos pritaikymas pramonėje atvėrė naujas gamybos galimybes, pakeitė darbo organizavimą ir padidino pramoninės produkcijos apimtį, o buityje – pagerino gyvenimo sąlygas ir padidino komfortą.
Lietuvoje pirmoji elektrinė įrengta 1892 m. kunigaikščių Oginskių Rietavo dvare, šalia lentpjūvės. Netrukus buvo nutiesta elektros linija, tiekusi energiją parkui ir dvaro rūmams. Vilniuje pirmoji privati elektrinė, skirta butams apšviesti, apie 1897 m. buvo įrengta M. Jelenskio name (dab. Gedimino pr. 19). 1898 m. ji tiekė elektrą į architekto M. Prozorovo žmonos namą dabartinėje A. Jakšto gatvėje.
1900 m. pirklys H. M. Janovas (neoficialiai, be leidimo) tokį apšvietimą įrengė savo nuomojamame name J. Basanavičiaus g. 16. Nuo 1905 m. privatiems namams apšviesti pradėta įrengti kelių generatorių blokines elektrines, paprastai tiekusios elektros energiją ir aplinkinių gatvių namams. Pavyzdžiui, iš Sodų gatvėje, grafienės Zabelos name, įrengtos elektrinės elektros linijos buvo nutiestos į Sodų, Šopeno ir Gėlių gatvių namus.
Vilniaus viešoji elektrinė pradėjo veikti 1903 m. vasario 1 d. Nuo elektrinės per Nerį buvo nutiesti aštuoni kabeliai ir Žygimantų gatvėje pastatytas skirstomasis skydas, iš kurio į įvairias miesto dalis nutiesta 11 elektros paskirstymo linijų. Elektros energija pirmiausia buvo apšviesti generalgubernatoriaus rūmai ir miesto centro gatvės. 1905 m. Vilniuje prie linijų iš viso buvo prijungti 264 gyvenamieji namai, arba apie dešimtadalis visų miesto namų, 1910 m. – apie ketvirtadalį (515 namai). 1932 m. elektros energija buvo tiekiama į visus miesto rajonus, tačiau ja naudojosi kiek daugiau nei trečdalis vilniečių. 1936 m. kiek daugiau nei pusė visų miesto gyventojų butus pasišviesdavo elektra. Po dviejų dešimtmečių (1955 m.), kartu su kitais Lietuvos miestais, Vilnius buvo pilnai elektrifikuotas.
Šiuo metu Vilnius pamažu keičia savo energetinį veidą pereidamas prie vadinamojo trečiojo energinio režimo. Kol kas tik nedaugelio daugiabučių ir įstaigų stogus dengia saulės kolektoriai, tačiau jų skaičius per pastaruosius 5–6 m. nuosekliai auga. Kada saulės kolektoriai ir vėjo jėgainės taps pagrindiniais elektros energijos šaltiniais, galbūt sulauks ir XX a. gimusi karta, o ar vandenilis iš ateities kuro virs kasdienybe, paaiškės netolimoje ateityje.
Dr. Aelita Ambrulevičiūtė yra Vilniaus universiteto, Filosofijos fakulteto vyresnioji mokslo darbuotoja.
Straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos (sutarties Nr. S-VIS-23-15) finansuojamą projektą.
