Justas ValinskasPrieš trejus metus inicijavęs projektą „Mes taip nesitarėm“ aktorius, muzikos ir dainų kūrėjas Dominykas Vaitiekūnas nesitikėjo, kad bandymas tyrinėti išklausymo ir girdėjimo kategorijas taps ir etiškumo pamokomis jam pačiam. Nepaisydamas skepticizmo, kurį menininkas juto net iš žmonių, dirbančių su kurčiaisiais, Agnei Žemaitytei jis prisipažino visada tikėjęs, kad, kol neįrodyta, jog kurtieji ko nors negali, reikia manyti, kad jie gali viską.
„Mes taip nesitarėm“ – tai muzikinis-socialinis projektas, kuriame muzika tampa tiltu tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų bendruomenių. D. Vaitiekūnas teigia, kad jokios asmeninės istorijos, lėmusios projekto gimimą, papasakoti negali. „Per kovidą supratau, kad mano kaip atlikėjo veikla bus apribota, todėl pats laikas kūrybai, – prisiminė jis. – Man pasirodė įdomu giliau patyrinėti kito žmogaus išklausymo, girdėjimo kategorijas ne tik fizine, bet ir psichologine prasme. Juk labai dažnai žmonės gali linksėti galva, pritarti, bet ar jie iš tikrųjų tave išgirsta?“
Iš pradžių D. Vaitiekūnas svarstė sukurti keletą muzikinių eskizų, dainų šia tema. Tačiau pirmomis karantino dienomis ekrane stebėdamas spaudos konferencijos Sveikatos apsaugos ministerijoje nuotolinę transliaciją, kuri buvo verčiama į gestų kalbą, prisiminė viename ankstesniame projekte susipažinęs su kurčiųjų bendruomenės nariais. Taip gimė mintis sugretinti galvoje kirbėjusią temą ir gestų kalbą. Nors pradinė mintis buvo tiesiog versti projekto medžiagą į gestų kalbą, pradėjus bendrauti su kurčiaisiais D. Vaitiekūnui atsivėrė gerokai gilesni klodai. „Tuometis Lietuvos kurčiųjų draugijos vadovas Kęstutis Vaišnora papasakojo, kad nuo 1984-ųjų Lietuvoje egzistuoja imituojamos dainos, kai kurtieji kuria ir atlieka muziką nenaudodami balso, – pasakojo projekto sumanytojas. – O susipažinęs su Kauno kurčiųjų centro kolektyvo „Skambanti tyla“ nariais supratau, kad turiu nerti giliau.“
Pirmiausia D. Vaitiekūnas norėjo atlikti tyrimą, kurio tikslas buvo įsiklausyti, ko reikia patiems kurtiesiems ir ką jiems galima duoti. Nusprendęs nagrinėti susikalbėjimo ir nesusikalbėjimo, klausymo ir girdėjimo temą per kurčiųjų prizmę ir jo paties kūrybinį bendradarbiavimą su jais, menininkas išsikėlė kelias hipotezes. Gavęs stipendiją jis atliko kurčiųjų ir muzikos santykio tyrimą, kuris nagrinėjo gestų kalbos vartojimą dainose, jos pasirinkimą kaip choreografinės ir meninės priemonės. Atlikdami technologinę tyrimo dalį, projekto dalyviai atrado garso dažnį fizine vibracija paverčiančias vibrotaktilines technologijas, kurios sukurtos žaidybinėms – garso ir klausymo – patirtims išplėsti. „Jos „įvibruoja“ žmogaus kūną arba kaulus tokiu dažniu, kokiu turėtų sklisti garsas, – pasakojo D. Vaitiekūnas. – Tas garsas gali pasiekti klausos nervą, kuris ištransliuoja informaciją mūsų smegenims.“
